Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

2019 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2 – 3).

Pareiškėjas nurodo, kad yra laikomas Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Pataisos namai) 19 būrio 2 patalpoje, kurioje 38 kv. m. ploto patalpoje gyvena 12 nuteistųjų. Teigia, kad nurodyta aplinkybė neatitinka nustatytam teisiniam reguliavimui, nes be 12 lovų patalpoje stovi 12 spintelių ir šaldytuvas. Tvirtina, kad vos gali apsisukti tarp lovų. Pažymi, kad tualete nėra durelių ir pareiškėjas, sergantis hemorojumi, negali prie kitų apsitvarkyti, nes smarkiai kraujuoja. Akcentuoja, kad dėl nurodytos aplinkybės rašė Pataisos namų direktoriui ir Kalėjimų departamentui, tačiau gavo įžeidžiantį atsakymą.

Nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje trūksta šviesos, nes langai palubėje, o iš lauko šviesos mažai patenka, nes visas kiemas uždengtas metaliniu tinklu, todėl net dienos metu tenka įsijungti šviesą. Akcentuoja, kad yra neįgalus ir nerūkantis, tačiau 17.00 val. yra užrakinamas viduje, kur visi rūko, todėl yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Tvirtina, kad dėl nurodytos aplinkybės yra kreipiąsis į Pataisos namų direktorių ir Kalėjimų departamentą bei teismą, kuris pripažino, kad pareiškėjo teisė buvo pažeista, tačiau nuteistieji kaip rūkė patalpose, taip rūko.

Nurodo, kad prašė jį, kaip neįgalų asmenį, perkelti į Pravieniškių socialinės globos skyrių, tačiau buvo atsakyta, kad pareiškėjas turi 3 invalidumo grupę, nors iš tiesų turėjo antrą grupę. Pažymi, kad gyvenamojoje patalpoje gyvena nuteistieji sergantys tuberkulioze ir labai dažnai prausykloje, kurioje prausiasi ir plauna indus bei daržoves, prispjaudyta kraujais. Akcentuoja, kad išsiskalbus rūbus, jų nėra kur padžiauti, nes koridoriuje, kur stovi viena džiovykla, 24 nutiestiesiems neužtenka vietos. Teigia, kad net padžiovus rūbus, jie smirdi dūmais, nes koridoriuje visi rūko. Tvirtina, kad lauke rūbų džiovinti negali, nes nuo tinklo laša rudi rūdžių lašai arba apdergia paukščiai.

Nurodo, kad dėl nurodytų aplinkybių nervinasi ir kartais neatsimena ką padarė; gali užpulti, nors to ir nenori daryti; vaikšto pas psichiatrą, kuris išrašo raminančius vaistus. Teigia, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų yra padaryta moralinė, psichinė žala.

Pareiškėjas teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu prašo skundą tenkinti iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindais. Nurodo, kad žalą prašo priteisti už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2019 m. lapkričio mėnesio.

Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 17 - 22) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra ne kartą kreipęsis į teismus su skundais, kuriuos grindžia tapačiais argumentais. Paaiškina, kad skundžiamos gyvenimo sąlygos 19-ame būryje, neužtikrintas plotas ir kt. Atkreipia dėmesį, kad visuose skunduose pareiškėjas nurodydavo tuos pačius argumentus, motyvus bei faktines aplinkybes; pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018-10-11 nutartis a/b Nr. A-2784-622/2018. Pažymi, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014-05-26 iki 2017-01-01 buvo priteista neturtinė žala.

Nurodo, jog jau yra priimtas ir Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas byloje Nr. 1-3271-554/2019, kurioje buvo skundžiamas laikotarpis nuo 2017-06-23 iki 2019-02-04. Minėtoje byloje Teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Mano, kad skundai yra tapatūs, todėl atsakovas pasisakys apie pareiškėjo gyvenimo sąlygas 19 būryje laikotarpiu nuo 2019-02-05 iki 2019-09-13.

Vadovaujasi Pataisos namų 19 būrio schema, kurioje patalpa Nr. 2 schemoje pažymėta 1-5 ir jos plotas yra 39,60 kv. m. Pažymi, kad užtikrinant teisės aktų reikalavimus 19 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 galėtų gyventi: 39,60/3,1=12,77 nuteistųjų. Akcentuoja, kad kiekvienam nuteistajam tenka: 39,60/12=3,3 kv. m.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atlikinėjo ne kamerų tipo patalpose, kuriose nuteistieji neturi teisės laisvai judėti po kitas patalpas ar teritorijas, jie kameroje (vienoje patalpoje) praleidžia apie 95 proc. paros laiko ir turi tik trumpus pasivaikščiojimus nustatytu laiku nedideliuose kiemeliuose. Pažymi, kad kamerose paprastai toje pačioje patalpoje įrengtas ir sanitarinis mazgas - tualetas bei kriauklė, kas dažnai sulaukia papildomų nuteistųjų nusiskundimų. Paaiškina, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, (apytiksliai nuo 2017 m. birželio mėn. 17 val.) laisvai judėti po savo būrį ir jame esančias patalpas, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse - pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Teigia, kad šiam kalinimo tipui Europos žmogaus teisių teismas yra suformavęs visiškai kitokią jurisprudenciją (2001-07-24 sprendime byloje „V. prieš Lietuvą”). Pažymi, kad šioje ir kai kuriose kitose bylose Europos žmogaus teisių teismas labai aiškiai atskiria kalinimo režimus kamerų tipo patalpose ir pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose, kaip visiškai skirtingus ir skirtingai veikiančius asmenį Konvencijos kontekste, kadangi kalinami asmenys nuolat savo nuožiūra laisvai naudojasi žymiai didesnėmis patalpomis ir teritorijomis, nei vien miegui skirta patalpa. Be to, patalpų atitikimas higienos normoms - atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir 1.1, yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant (atlikdamas bausmę) į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau, kiek mums žinoma, to nedarė. Paaiškina, kad pareiškėjo atveju, esant tinkamam miegojimui skirtos patalpos užpildymui, negalėjo būti padaryta apčiuopiama žala ar poveikis, nes visos kitos higieninės sąlygos šioje patalpoje yra geros, jis didžiąją paros dalį gali laisvai naudotis eile kitų patalpų ir erdvių, todėl neatsirado prielaidos pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo, žeminimui ar kitokiam jo orumo pažeidimui.

Tvirtina, kad bausmių vykdymo teisės aktai nenumato kaupti duomenis apie rūkančius asmenis, todėl tokios informacijos pateikti negali. Pažymi, kad teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Nurodo, kad Tabako kontrolės įstatymas draudžia bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose rūkyti, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais bei užterštu oru. Teigia, kad visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Pažymi, kad 2018 m. buvo atlikta nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento periodinis patikrinimas, kurio metu jokie pažeidimai nustatyti nebuvo. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, todėl toks pareiškėjo teiginys neturi jokio pagrindo.

Nurodo, kad remiantis Pataisos namų direktoriaus įsakymu dėl avalynės ir drabužių taisyklos, kirpyklos, dušinės ir skalbyklos teikiamų paslaugų naudojimo tvarkos ir darbo grafikų patvirtinimu Nr. 4/07-15, skalbykloje skalbiama tik patalynė ir apatiniai drabužiai. Patalynė ir drabužiai skalbimui priimami ir atiduodami išskalbti tik grafike nurodytu laiku. Pabrėžia ir tai, jog visi drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami jau išdžiovinti.

Nurodo, jog 19 būryje yra skalbimo mašina, kuri matosi pateiktose nuotraukose, todėl pareiškėjo teiginys dėl to, jog nėra kur skalbti drabužių yra visiškai nepagrįstas. Nurodo ir tai, jog būryje yra ir stacionari drabužių džiovykla, todėl pareiškėjas turi galimybę būryje ne tik išsiskalbti, bet ir kur padžiauti išskalbtus drabužius ar kt.

Pažymi, kad prideda 19 būrio sanitarinio mazgo nuotraukas, kuriose akivaizdžiai matosi esamos pertvaros tarp tualetų. Paaiškina, kad remiantis pateiktomis nuotraukomis, 19 būryje yra 1 sėdimas tualetas, 2 tupiami ir 1 pisuaras. Mano, kad 19 būrio sanitariniais mazgais galėjo naudotis 60 nuteistųjų, nes viso minėtame būryje yra 4 kietieji įrenginiai, pagal paskaičiavimą: 4 (kietieji įrenginiai) x 15 (nuteistųjų) = 60 (nuteistieji). Yra įsitikinęs, kad praustuvė skirta nuteistiesiems praustis, todėl yra svarbus ne praustuvų skaičius, o esamų prie praustuvo vandens maišytuvų skaičius. Dėl nurodytos priežasties mano, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad trūko kranų iš esmės yra klaidingi, kadangi prie didžiulės praustuvės vienu metu galėjo praustis 4 asmenys. Paaiškina, kad Pataisos namų 19 būrio prausykloje, praustuve galėjo naudotis 60 nuteistųjų, nes viso minėtame būryje yra 4 vandens čiaupai, pagal paskaičiavimą: 4 (vandens čiaupai) x 15 (nuteistųjų) = 60 (nuteistųjų).

Atkreipia dėmesį, kad naujausioje LVAT praktikoje bei kai kuriuose Regionų apygardos administracinių teismų sprendimuose yra nurodyta, kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo bendrabučio tipo patalpose esančių gyvenamųjų patalpų, darytina išvada, kad pareiškėjui buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos.

Akcentuoja, kad pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Mano, kad visi pareiškėjo teiginiai yra niekuo neparemti, nepagrįsti ir tik deklaratyvaus pobūdžio, kadangi remiantis Sveikatos priežiūros skyriaus pažyma dėl nuteistojo sveikatos būklės, nuteistasis laikotarpiu nuo 2019-02-04 iki 2019-09-13 dėl netinkamų kalinimų sąlygų nesikreipė. Taip pat remiantis Resocializacijos skyriaus pažyma dėl nuteistojo kreipimosi, nuteistasis laikotarpiu nuo 2019-02-04 iki 2019-09-13 dėl gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo. Pažymi, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos.

Atsakovei apie bylos nagrinėjimo vietą, laiką ir būdą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Marijampolės pataisos namuose (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl gyvenamosios patalpos ploto

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad neturtinę žalą prašo priteisti už laikotarpį nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2019 m. spalio mėn.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko” duomenys patvirtina, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019-05-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3271-554/2019 išnagrinėtas pareiškėjo A. Š. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Minėtoje administracinėje byloje teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017-06-23 iki 2019-02-04. Regionų apygardos administracinio teismas 2019-05-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3271-554/2019 administracinę bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-06-22 nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Aptariamas 2019-05-23 sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes administracinė byla Nr. I-3271-554/2019 su apeliaciniu skundu išsiųsta į LVAT.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko” duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2308-423/2017 pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Aptariamoje byloje teismas priėmė 2017-10-12 sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisė 229 Eur neturtinei žalai atlyginti. LVAT 2018-10-11 nutartimi minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą pakeitė ir priteisė pareiškėjui iš atsakovės 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Iš aptariamo sprendimo bei nutarties turinio matyti, kad šioje administracinėje byloje teismas vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-06-22.

Teismas, įvertinęs anksčiau aptartas nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas, be kita ko, kelia ginčą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamosios patalpos ploto) Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2019-02-04, t. y. analogišką ginčą (tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), kaip ir anksčiau aptartose administracinėse bylose Nr. I-3271-554/2019 bei Nr. I-2308-423/2017.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019-09-13 skundu, kuriame buvo išdėstyti visi argumentai, motyvai, paaiškinimai dėl galimo pareiškėjo teisių pažeidimo iki skundo teismui padavimo dienos. Teismas vertina, jog bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos, kitai proceso šaliai (šiuo atveju atsakovei) jos turi būti žinomos, be kita ko, žala negali būti nustatoma į ateitį, todėl šiuo atveju vertintinos pareiškėjo kalinimo sąlygos iki skundo surašymo dienos (2019-09-13).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas vertintinas laikotarpiu nuo 2019-02-05 iki 2019-09-13.

EŽTT praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.

Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje M. byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamų laikymo sąlygų bendrabučių tipo patalpose, taigi vadovaujantis Taisyklių 11¹.1. punktu patalpų plotas ginčo laikotarpiu turėjo būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m.

Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-02-05 iki 2019-09-13 buvo laikomas 19 būrio 2 patalpoje, kurioje buvo laikoma 12 nuteistųjų. Iš atsileipimo bei 19 būrio schemos (b. l. 32) matyti, kad 19 būrio 2 patalpos plotas yra 39,60 kv. m.

Kadangi atsakovės atstovas neteikia duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam nurodytoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas minėtos gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš kameroje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.

Atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš gyvenamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,3 kv. m. (t. y. Taisyklių 11¹.1. punktas nepažeistas). Be kita ko, pažymėtina, kad ir pareiškėjo nurodytas kameros plotas (38 kv. m.) nepažeidžia Taisyklių 11¹.1. punkto, kadangi tokiu atveju vienam nuteistajam tektų 3,167 kv. m gyvenamosios patalpos ploto.

Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2019-02-05 iki 2019-09-13 buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtu laikotarpiu (ABTĮ 56 straipsnis). Apibendrinus anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.1. p.), laikotarpiu nuo 2019-02-05 iki 2019-09-13 pažeista nebuvo. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl gyvenamojo ploto normos neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniame nėra durelių, ir todėl jis negali prie kitų apsitvarkyti, nes smarkiai kraujuoja. Akcentuoja, kad dėl nurodytos aplinkybės rašė Pataisos namų direktoriui ir Kalėjimų departamentui, tačiau gavo įžeidžiantį atsakymą.

Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015-12-15 sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018 ir kt.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nustatančių pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovo pateiktos 19 būrio sanitarinio mazgo nuotraukos (b. l. 42 – 46) patvirtina, jog 19 būrio sanitariniai mazgai yra atskirti pertvaromis. Vadovaujantis anksčiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, konstatuotina, kad pagal pareiškėjo pateiktus paaiškinimus nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kadangi sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų nuostatų reikalavimus. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis gavo įžeidžiantį atsakovės atstovo atsakymą, pažymėtina, kad iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nurodytas raštas galėjo būti skundžiamas Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau pareiškėjas neteikia įrodymų, kad skundė minėtą raštą, ir kad buvo konstatuota, jog šis raštas yra įžeidžiantis. Dėl nurodytas pareiškėjo argumentas laikytinas deklaratyviu ir neįrodytu.

Dėl apšvietimo

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje trūksta šviesos, nes langai palubėje, o iš lauko šviesos mažai patenka, nes visas kiemas uždengtas metaliniu tinklu, todėl net dienos metu tenka įsijungti šviesą.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir HN 134:2015). Aptariamų higienos normų 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte nurodyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

Teismo vertinimu skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl nurodytų galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja natūralaus apšvietimo stiprumo normos. Taigi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo teisė į natūralų apšvietimą buvo pažeista, todėl tokie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl laikymo su rūkančiais asmenimis

Pareiškėjas nurodo, kad yra neįgalus ir nerūkantis, tačiau 17.00 val. yra užrakinamas viduje, kur visi rūko, todėl yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

Teismas pažymi, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko” duomenys patvirtina, kad Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018-05-25 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2695-414/2018 išnagrinėtas pareiškėjo A. Š. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Minėtoje administracinėje byloje teismas, be kita ko, vertino analogiškus nagrinėjamoje byloje pateiktus pareiškėjo argumentus dėl laikymo su rūkančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2015-02-14 iki 2018-03-22. Teismo 2018-05-25 sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2695-414/2018 įsiteisėjo 2018-06-26. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo argumentai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis vertintini laikotarpiu nuo 2018-03-23 iki 2019-09-13.

Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovės atstovas nurodo, kad visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro 2018-11-15 patikrinimo akte (b l. 29 - 31) nustatyta, kad pataisos namuose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjas neteikia argumentų ir duomenų, kad laikotarpiu nuo 2018-03-23 iki 2019-09-13 kreipėsi į atsakovą ar kitą instituciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikomos deklaratyviomis ir neįrodytomis. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų aptariamu aspektu.

Dėl kitų argumentų

Pareiškėjas skunde nurodo, kad išsiskalbus rūbus, jų nėra kur padžiauti, nes koridoriuje, kur stovi viena džiovykla, 24 nutiestiesiems neužtenka vietos. Teigia, kad net padžiovus rūbus, jie smirdi dūmais, nes koridoriuje visi rūko. Tvirtina, kad lauke rūbų džiovinti negali, nes nuo tinklo laša rudi rūdžių lašai arba apdergia paukščiai.

Atsakovės atstovas nurodo, jog visi drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami jau išdžiovinti. Teigia, kad 19 būryje yra skalbimo mašina, kuri matosi pateiktose nuotraukose, bei stacionari drabužių džiovykla. Pareiškėjas minėtų aplinkybių neneigia. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė aplinkybes apie tai, kad džiovinant drabužius kiemelyje, ant jų nusėda rūdys, juos apdergia paukščiai, o naudojantis stacionariomis džiovyklomis rūbai smirda dūmais, t. y. pareiškėjas, tiksliai nenurodė, kada kiemeliuose buvo paukščių; rūbai smirdėjo dūmais, buvo nešvarūs ir pan., šių aplinkybių bei galimai pareiškėjui sukeltų neigiamų pasekmių neindividualizavo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovės atstovą ar kitą instituciją dėl jo nurodytų aplinkybių. Šiuo metu patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Taigi, abstraktaus ir niekuo nepagrįsto pareiškėjo tvirtinimo pagrindu nagrinėjamame kontekste atsakovės civilinė atsakomybė yra negalima. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad prašė jį, kaip neįgalų asmenį, perkelti į Pravieniškių socialinės globos skyrių, tačiau jam buvo atsakyta, kad pareiškėjas turi 3 invalidumo grupę, nors iš tiesų turėjo antrą grupę. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vertinama žala, galimai kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, kuri atlyginama vadovaujantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, o ne atsakovės atstovo priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas neteikia įrodymų, kad įstatymų nustatyta tvarka skundė nurodytą atsakovės atstovo atsakymą, ar kad toks atsakymas nustatyta tvarka yra pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, todėl aptariami pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Dėl skundo pagrįstumo

Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.