Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-296/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2013-05-20
Bylos Nr.: 2A-296/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Vytas Milius, Algirdas Gailiūnas
Atsakovas: D. K., A. N.
Ieškovas: E. J.
Trečiasis asmuo: notarė I

Kategorijos

30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
34.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-296/2013Procesinio sprendimo kategorijos 30.3, 30.6, 30.9.2, 34.3, 34.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnuta rtisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-913-230/2011 pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovėms D. K., A. N. dėl santuokoje įgyto turto padalinimo, santuokinio turto dalių nustatymo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir kompensacijų priteisimo, trečiasis asmuo notarė I. J..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. J. pareikštu ieškiniu prašė: pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 4/5 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1/5 dalį šio buto pripažinti jos ir mirusio A. F. N. bendrąja jungtine nuosavybe, pripažinti, kad palikimą po vyro A. F. N. mirties sudaro 1/10 dalis buto, paskirti ieškovei nuosavybėn visą butą, pripažinti terminuotą indėlį - 2002,14 EUR (6 912,99 Lt), esantį AB SEB banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini), jos asmeninėmis lėšomis, pripažinti šį terminuotą indėlį A. F. N. asmeninėmis lėšomis, šias lėšas padalinti taip: ieškovei paskirti - 1 728,24 Lt, atsakovėms A. N. ir D. K. paskirti po 2 592,37 Lt ir priteisti iš ieškovės atsakovėms A. N. ir D. K. po 3 900 Lt kompensacijos už joms tenkančią buto dalį. Nurodė, kad 2010 m. sausio 12 d. mirė jos vyras A. F. N., kurio turtą pagal įstatymą paveldi ieškovė, jų duktė A. N. ir vyro duktė iš pirmos santuokos D. K.. Paveldimas turtas yra dalis nurodyto buto ir 4 004,29 EUR santaupų AB SEB banke. Su vyru ir dukra A. nuo 1985 m. gyveno bute, (duomenys neskelbtini). Kadangi vyras turėjo Rusijos pilietybę, nes buvo Rusijos karininkas, todėl privatizuoti butą galėjo tik ji, vyras taip pat neturėjo investicinių čekių. Todėl 1992-04-14 privatizavus butą, 80 % buto buvo įgyta už jos asmeninius investicinius čekius, kurių dalį jai padovanojo tėvai. Butas buvo įkainotas 20 111 rb., o 17 658 sumokėta jos investiciniais čekiais, todėl asmeninėmis lėšomis įgyta 4/5 dalys buto. Sutuoktinis taip pat turėjo terminuotą indėlį AB SEB banke, likutis jo mirties dieną buvo 4 004,29 EUR, jos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ir ieškovei, kaip sutuoktinei, priklauso pusė šio indėlio. Kadangi atsakovė D. K. kreipėsi dėl palikimo į notarų biurą, todėl tikslinga padalinti santuokoje įgytą turtą ir nustatyti santuokinio turto dalis. Atsakovės A. N. ir D. K. yra pirmos eilės įpėdinės, o ieškovė, kaip palikėją pergyvenusi sutuoktinė, paveldi pagal įstatymą su pirmos eilės įpėdinėmis ¼ dalį palikimo. Buto vertė yra 104 000 Lt, o atsižvelgiant į ieškovei priklausančią buto dalį, kitoms įpėdinėms tenkančios buto dalies atidalinti natūra nėra galimybės, nes tai sudarytų tik po 3,75 buto dalis, todėl įpėdinėms priteistina kompensacija. Papildomai ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad palikėjas neturėjo teisės į butą natūra, o tik į pinigines lėšas, nes pagal įstatymą negalėjo būti buto privatizavimo subjektu, todėl ir įpėdiniai neturi teisės pretenduoti į butą natūra.

Atsiliepimas

Atsakovė A. N. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį patenkinti.

Atsakovė D. K. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad butą įgijo už savo lėšas. Mano, kad pilietybės klausimas privatizuojant butą nėra aktualus, nes Santuokos ir šeimos kodeksas numatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, nors ir įformintas vieno vardu. Butų privatizavimo įstatymas nenumatė reikalavimo dėl pilietybės, ir atvirkščiai, butą privatizuoti galėjo asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tėvas buvo buto nuomininkas, būdamas nuomininku davė sutikimą privatizuoti butą ieškovės vardu, todėl butas buvo bendroji jungtinė jų nuosavybė. Butų privatizavimo įstatymas nepaneigia turto bendrumo principų. Ieškovė niekada neginčijo turto bendrumo ir turto lygių dalių principo, o tai daro tik ieškiniu praleidusi 10 metų ieškininės senaties terminą. Mano, kad atsakovei priklausanti buto dalis yra apie 12 kv. m., kuri, padarius rekonstrukciją, gali būti paskirta natūra. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo dėl piniginių lėšų paveldėjimo nėra, todėl gali būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, ir dėl to ši bylos dalis turi būti nutraukta. A. N. turėjo teisę privatizuoti butą, ką numato Butų privatizavimo įstatymas, taip pat turėjo teisę gauti investicinius čekius, kaip nuolat gyvenantis Lietuvoje, ką numatė Vyriausybės 1991-06-17 nutarimas Nr. 237. Taip pat nurodė, kad butas buvo gautas atsakovės tėvo, nes ieškovė neįrodė kitaip. Kadangi susitarimas dėl buto privatizavimo buvo abiejų sutuoktinių, todėl ir mokėjimas yra bendras. Kad dalį investicinių čekių ieškovei dovanojo jos tėvai nėra įrodyta, nes nepateiktos dovanojimo sutartys. Be to, investicinės lėšos yra sutuoktinių šeimos bendros lėšos, kurias indeksavus ir susidarė 24 000 Lt suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1. priteisė ieškovės E. J. asmeninėn nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2. priteisė iš ieškovės E. J. atsakovėms A. N. ir D. K. kiekvienai po 3 900 Lt kompensacijos už joms tenkančias šio buto palikimo dalis; 3. padalino A. N. vardu įdėtą terminuotą indėlį AB SEB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) 4 004,29 EUR sumai tarp įpėdinių ir priteisė ieškovei E. J. 2502,67 EUR (8 641,21 Lt), atsakovėms A. N. ir D. K. po 750,80 EUR (2 592,37 Lt) kiekvienai šio indėlio; 4. priteisė iš atsakovės D. K. ieškovei E. J. 132 Lt žyminio mokesčio ir 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei – 3 120,82 Lt žyminio mokesčio ir 68,32 Lt pašto išlaidų.

Teismas nurodė, kad ieškovė byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais įrodė, kad butas faktiškai yra įgytas už jos asmenines lėšas. Buto privatizavimo sutartyje nurodyta, kad butas buvo parduotas už 2 453 rub., kurie ieškovės buvo įmokėti grynais, ir 17 658 rub. investiciniais čekiais, kurie priklausė ieškovei E. J. ir jos buvo sumokėti. Nurodė, kad atsakovė ginčija, kad ieškovės E. J. sumokėti investiciniai čekiai yra jos asmeninės lėšos, tačiau šiems atsikirtimams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Pranešime apie nurašymą iš investicinės sąskaitos nurodyta ieškovės pavardė. Pagal Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ 2.3 punktą valstybės vienkartinės išmokos pažyma buvo išduodama asmeniškai šios išmokos gavėjui, o pažyma buvo pagrindas atidaryti investicinę sąskaitą Lietuvos banko įstaigoje. Atsižvelgdamas į šias nuostatas teismas darė išvadą, jog investiciniai čekiai buvo sumokėti iš asmeninės E. J. investicinės sąskaitos. Tai, kad jos investicinėje sąskaitoje buvo didesnė nei jai valstybės skirta investicinių čekių suma (atsižvelgiant ir į jų indeksavimą), teismo nuomone, jokiu būdu nepatvirtina, kad tarp jų buvo ir A. N. priklausantys investiciniai čekiai. Liudytojos E. L. ir A. N. savo parodymais patvirtino, kad investicinius čekius ieškovei dovanojo jos tėvai, juos pervesdami būtent į ieškovės nebalansinę investicinę sąskaitą. Nurodytas nutarimas nenumatė reikalavimų dėl tokių dovanojimo sandorių formos, todėl atsižvelgdamas į įrodymų visumą teismas darė išvadą, jog 17 658 rub. investiciniai čekiai buvo ieškovės asmeninės lėšos. Nustatė, kad jokių įrodymų, kad A. N. būtų turėjęs investicinių čekių ir investicinę sąskaitą ir juos būtų pervedęs į ieškovės E. J. investicinę sąskaitą, byloje nėra pateikta. Vien tai, kad teisės aktai numatė investicinių čekių skyrimą ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, teismo manymu, neįrodo, kad A. N. šia teise pasinaudojo ir kad jo investiciniai čekiai taip pat buvo panaudoti ginčo buto privatizavimui. Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, yra nurodyta ir kasacinio teismo praktikoje.

Pažymėjo, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Byloje apklaustos liudytojos E. L. ir A. N. savo parodymais patvirtino, kad palikėjas A. N. nesiekė buto įgyti nuosavybėn, nes planavo išvykti gyventi į Rusiją, todėl neprieštaravo, kad butas būtų įgytas ieškovės vardu ir į jį niekuomet nepretendavo. Kadangi buto privatizavimo sandoris sudarytas ieškovės vardu, butas įregistruotas jos vardu, už butą didžiąja dalimi sumokėta ieškovės asmeninėmis lėšomis – investiciniais čekiais, todėl, nustatant, ar buvo sutuoktinių valia, kad butas būtų įgytas ieškovės asmeninėn nuosavybėn, teismo nuomone, yra galima remtis liudytojų parodymais. Todėl teismas darė išvadą, kad A. N. neprieštaravo, jog ieškovė E. J. butą įgytų savo asmeninėmis lėšomis ir savo asmeninėn nuosavybėn.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, jog ieškovė pagrįstai teigia, kad 80 % ginčo buto (4/5 dalys) pripažintina ieškovės asmenine nuosavybe, nes šios buto dalies įsigijimui buvo panaudotos jos asmeninės lėšos (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Kadangi buto įgijimui buvo panaudota ir dalis bendrų sutuoktinių lėšų – 2 453 rub. (t.1, b.l. 25), ką pripažįsta ir pati ieškovė, todėl likusi buto dalis (20 % arba 1/5 dalis) pripažintina ieškovės E. J. ir jos sutuoktinio palikėjo A. N. bendrąja jungtine nuosavybe, kurios ½ dalis (10 % arba 1/10 dalis) priklauso ieškovei (CK 3.117 str. 1 d.). Nustatė, kad į palikėjo A. N. priklausiusią buto dalį - 10 % buto, kaip į jo palikimą, gali pretenduoti pirmosios eilės įpėdinės ir palikėją pergyvenusi sutuoktinė. Kadangi įpėdinių paveldima buto dalis yra labai nedidelė ir atsižvelgiant į gyvenamąjį plotą sudarytų tik 3,66 kv. m gyvenamojo ploto (10 % nuo 36,60 kv. m) ir 5,95 kv. m. nuo bendro ploto (10 % nuo 59,56 kv. m), teismo vertinimu, visiškai akivaizdu, kad šios dalies atskirti ir dar padalinti tarp 3 įpėdinių natūra nėra jokios galimybės. Todėl visą butą pripažintino asmenine E. J. nuosavybe, o iš ieškovės atsakovėms – pirmos eilės įpėdinėms, priteisė kompensacijas (CK 5.70 str. 1 ir 2 d.). Nurodė, jog nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad buto rinkos vertė yra 104 000 Lt, atsakovės šios turto vertės neginčijo, todėl 10 % buto vertės sudaro 10 400 Lt. Nurodė, kad pagal CK 5.13 straipsnio nuostatas palikėją pergyvenusi sutuoktinė su pirmos eilės įpėdiniais paveldi ¼ dalį palikimo, kas šiuo atveju atitinka 2 600 Lt, o likusi dalis 7 800 Lt dalintina tarp dviejų pirmos eilės įpėdinių, kas sudaro po 3 900 Lt buto vertės kompensacijos kiekvienai atsakovei.

Atsiliepimas

Atsakovė D. K. atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos nuginčijimui, senaties terminą iš esmės skaičiuodama nuo buto privatizavimo sandorio sudarymo. Teismas išaiškino, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Nustatė, kad ieškovė buvo ir yra įregistruota buto savininke, ši jos teisė iki sutuoktinio A. N. mirties 2010 m. sausio 13 d. nebuvo ginčijama nei sutuoktinio, nei kitų asmenų, todėl, vertino, ieškovės teisės buvo pažeistos tik po sutuoktinio mirties, kai atsakovė D. K. pareiškė pretenzijas į palikimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad, nors tarp šalių nėra ginčo dėl palikėjo vardu turėto terminuoto indėlio padalijimo ir iš esmės nebūtų kliūčių išduoti paveldėjimo teisės liudijimus į šį turtą, tačiau atsižvelgiant į ginčus, kilusius dėl kitos palikimo dalies ir esant ieškovės reikalavimui, tai spręstina teismo sprendimu. Notarui suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus bei užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl buto nuosavybės, dėl palikimo pasidalijimo, todėl toks ginčas spręstinas viso nustatyto palikimo apimtyje. Todėl teismas padalino ir sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe valdytą, tačiau palikėjo A. N. vardu turėtą terminuotą indėlį AB SEB banke, kurio likutis 4 004,29 EUR. Nustatė, kad pusė šio indėlio sumos - 2 002,14 EUR (6 912,99 Lt) priklauso ieškovei, kaip sutuoktinės dalis, o kita pusė – 2 002,14 EUR (6 912,99 Lt) dalintina tarp įpėdinių analogišku būdu, ieškovei priteisiant ¼ dalį, t. y. 500,53 EUR (1 728,24 Lt ), o iš viso 2 502,67 EUR (8 641,21 Lt), o pirmos eilės įpėdinėms atsakovėms A. N. ir D. K. priteisiant po 750,80 EUR (po 2 592,37 Lt).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė D. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei asmeninėn nuosavybėn priteistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuria iš apeliantės ieškovei priteistas 132 Lt žyminis mokestis, 1 000 Lt atstovavimo išlaidos, o valstybei - 3 120,82 Lt žyminio mokesčio ir 68,32 Lt pašto išlaidų, ir priimti naują sprendimą – nustatyti, kad apeliantei priklauso 435/1 000 dalys buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir priteisti šį turtą natūra, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir grąžinti permokėtą žyminį mokestį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, santuokinio turto dalių nustatymo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir kompensacijų priteisimo, t. y. ieškinio dalykas – bendro santuokinio turto dalies priteisimas. Pažymėtina, kad šalies, iš kurios ieškovė reikalavo priteisti nekilnojamąjį turtą, nėra, nes turto bendrasavininkis yra miręs. Kadangi ieškinys buvo pateiktas po sutuoktinio ir bendraturčio mirties, teismas ieškinį turėjo atsisakyti priimti arba atmesti. Visgi pirmosios instancijos teismas ieškinį priėmė ir jį patenkino. Tuo pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė procesines ir materialines teisės normas. Taigi teismas faktiškai priteisė turtą ieškovei iš mirusio asmens, nors pagal teisinį reglamentavimą teismas turi teisę nagrinėti ieškinį tik dėl paveldimo turto dalių nustatymo, jeigu toks ieškinys būtų buvęs pareikštas.

2. Ginčo dėl palikėjui priklaususio piniginio indėlio paveldėjimo dalių tarp šalių nekilo, todėl ieškovės reikalavimas nustatyti minėtas dalis yra nepagrįstas ir teismo turėjo būti atmestas. Visgi teismui patenkinus šį ieškovės reikalavimą, teismo išlaidos už šio reikalavimo patenkinimą iš apeliantės priteistos nepagrįstai.

3. Apeliantė buvo pareiškusi norą paveldėti jos tėvui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio 3-jų kambarių, 59,56 kv. m. buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį natūra, kurios jai tenkanti paveldėjimo dalis -12,95 kv. m, kaina – 22 620 Lt. Ši buto dalis atitinka vieno kambario dydį. Visgi teismas šio atsakovės reikalavimo iš esmės nenagrinėjo ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą skundžiamą sprendimą – ieškinį tenkinti.

CK 3.82, 3.87, 3.88 straipsniai reglamentuoja, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jeigu sutuoktiniai turtinio teisinio režimo nepakeitė sutartimi. Tokia sutartis tarp ieškovės ir jos sutuoktinio nebuvo sudaryta. (duomenys neskelbtini) miesto valdybai pateiktas pareiškimas patvirtina, kad mirusysis A. N. iki buto privatizavimo kartu su dukterimi A. N. buvo ginčo buto nuomininkai. A. N. sutikimas patvirtina, kad jis turėjo teisę privatizuoti nuomojamą butą, tačiau sutiko, kad butas būtų privatizuotas ieškovės vardu. Šis butas buvo privatizuotas 1992 m. balandžio 14 d., t. y. jai esant santuokoje su A. N., ieškovės vardu. Taigi butas ieškovei ir mirusiajam priklausė bendrąja jungtine teise. Ši aplinkybė galėjo būti nuginčyta ieškovei pateikus įrodymus, patvirtinančius, jog butas yra jos asmeninė nuosavybė, t. y. ieškovė privalėjo ginčyti buto įgijimo pagrindą – buto privatizavimo sutartį (ko ji nepadarė), o ne apsiriboti įrodinėjimu, kad butas buvo įgytas už jos investicinius čekius. Juo labiau, kad kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pažymėtina, kad šiuo atveju teismas nepagrįstai įpareigojo apeliantę, o ne ieškovę įrodinėti, jog butas yra bendroji jungtinė ieškovės ir apeliantės mirusio tėvo nuosavybė.

Ieškovė siekė įrodyti, kad butas buvo įgytas kaip jos asmeninė nuosavybė, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. kad butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Byloje pateikti mokėjimo dokumentų nuorašai patvirtina, kad butas buvo parduotas už 2 453 rub., ieškovės įmokėtus grynais, ir 17 658 rub., sumokėtus investiciniais čekiais. AB „Swedbank“ išrašas apie lėšų judėjimą A. N. banko sąskaitoje Nr. I-7430 patvirtina, kad investiciniais čekiais buvo sumokėta būtent iš mirusiojo banko sąskaitos, kas lemia, jog butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas šių įrodymų nereikalavo ir jų nevertino, o rėmėsi liudytojų parodymais, kurios negalėjo matyti, kaip atliekamas lėšų pervedimas už butą. Be to, ieškovė nepateikė teismui dovanojimo sutarčių, kuriomis neva jai tėvai padovanojo investicinius čekius, kuriais ji atsiskaitė už butą, nors toks sandoris turėjo būti sudaromas rašytine forma.

Atsiliepimas

Atsakovė A. N. pateikė atsiliepimą į atsakovės D. K. apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime atsakovė iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytus argumentus.

Ieškovė E. J. pateikė atsiliepimą į atsakovės D. K. apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovė iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytus argumentus. Papildomai nurodo, kad apeliantė nepagrįstai remiasi AB „Swedbank“ išrašu, nes tai yra naujas įrodymas, kuris nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme.

Šalies argumentai

Apeliantė pateikė prašymą dėl naujo įrodymo, t. y. AB „Swedbank“ išrašo, prijungimo prie bylos. Nurodo, kad šis įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, nes išrašas buvo gautas jau po apeliacinio skundo pateikimo. Pažymėjo, jog šis įrodymas patvirtina apeliantės teiginius. Taip pat apeliantė prašo už melagingų liudijimų davimą teisme melagingus parodymus teikusius asmenis patraukti atsakomybėn įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat apeliantė pateikė prašymą dėl rašytinio įrodymo, patvirtinančio dokumentų įteikimą, prijungimo prie bylos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Ginčas kilo dėl A. F. N., mirusio 2010 m. sausio 12 d., ir jo sutuoktinei E. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio 3 kambarių 59,56 kv. m. buto, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste.

Atsakovė D. K., A. N. dukra, pareiškė norą paveldėti dalį šio buto-12,95 kv. m, kurio vertė 22 620 Lt. Jos manymu, ši buto dalis atitinka vieną kambarį minėtame trijų kambarių bute, nurodo, kad teismas šio atsakovės reikalavimo iš esmės nesvarstė.

Ieškovė E. J. pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad privatizuojant butą (duomenys neskelbtini), buvo su sutuoktiniu susitarta, kad butas bus įgyjamas jos asmeninėn nuosavybėn, už šį butą buvo sumokėta investiciniais čekiais, kurie taip pat yra jos asmeninė nuosavybė.

Apeliantė nurodo, kad tokių įrodymų ieškovė byloje nepateikė. Pagal susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, todėl atitinkamai ir daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė ir negali būti padalintas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 178 str. reikalavimus kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, todėl šioje byloje ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad įgytas butas yra jos asmeninė nuosavybė.

Teismo motyvai, kuriais vadovaudamasis jis priėmė sprendimą, nepagrįsti įrodymais ir yra prieštaringi. Pranešime apie nurašymą iš investicinės sąskaitos (t. 1, b 1. 26) nurodyta ieškovės pavardė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ 2.3 punktą valstybės vienkartinės išmokos pažyma buvo išduodama asmeniškai šios išmokos gavėjui, o pažyma buvo pagrindas atidaryti investicinę sąskaitą Lietuvos banko įstaigoje. Banko AB Swedbank 2011 m. vasario 15 d. informacinis laiškas Nr. (duomenys neskelbtini) adresuotas (duomenys neskelbtini) 11-ojo notaro biuro notarei, apie A. N. turtą ir įsipareigojimus patvirtina, kad šame banke buvo atidaryta banko sąskaita Nr. I-7430, kurioje sąskaitos likutis yra 0,04 Lt.

Taupomojo banko pranešimas apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos patvirtina, kad investiciniai čekiai buvo nurašyti būtent iš šios sąskaitos, kurios Nr. I-7430. Jokie papildomi įrodymai apie tai, koks gi iš tikrųjų buvo ieškovės investicinės sąskaitos numeris (knygelė, išrašas), teismui nebuvo pateikti. Kadangi sąskaitos, nuo kurios buvo nurašyti investiciniai čekiai, sutampa būtent su A. N. sąskaitos numeriu, o sąskaitos numeriai tame pačiame banke sutapti negali, tai teismas privalėjo išaiškinti šią aplinkybę ir pašalinti prieštaravimus tiriant rašytinius įrodymus. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, todėl yra nepagrįsta išvada, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad A. N. būtų turėjęs investicinių čekių ir investicinę sąskaitą.

2011 m. spalio 19 d. atsakovė D. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalies panaikinimo, o 2011 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą dėl rašytinio įrodymo - Lietuvos taupomojo banko pranešimo Nr. 8346 apie lėšų nurašymą iš nebalansinės sąskaitos Nr. I-7430, kur nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) m. savivaldybės butų privatizavimo tarnybai už buto pirkimą iš šios nebalansinės sąskaitos nurašyta 17 658 rub. 7 kap., prijungimo prie bylos.

Lietuvos Respublikos CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatyme nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir tuo pačiu užtikrinti galimybę užkirsti kelią proceso šalims piktnaudžiauti procesu, tai skatina greitesnį bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje.

Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė D. K. bylos nagrinėjimo teisme metu aktyviai ėmėsi priemonių, kad minėtas rašytinis įrodymas būtų teismui pateiktas, tačiau institucijos, turinčios tokią informaciją, ją pateikė nepilnai ir tik 2011 m. spalio 20 d. gautas A. N. investicinės sąskaitos išrašas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis dokumentas yra reikšmingas sprendžiant apeliaciniame skunde keliamus klausimus, todėl turi būti vertinamas kaip ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, kad butas buvo išpirktas E. J. turėtais investiciniais čekiais, kuriuos jai perleido tėvai, vadovavosi liudytojų parodymais, nors rašytinių įrodymų – išrašų iš dovanojusių lėšas asmenų sąskaitų, ieškovės investicinės sąskaitos išrašų, pateikta nebuvo. Kaip minėta, 2011 m. spalio 19 d. AB Swedbank pranešimas nurodo, kad 1992 m. balandžio 8 d. nuo A. N. nebalansinės sąskaitos buvo nurašyta 17658 investiciniai čekiai ir pastaba – ,,nurašyta už b“, likutis – 6305, patvirtina, kad būtent šios lėšos buvo galimai pervestos į (duomenys neskelbtini) miesto butų privatizavimo skyrių ir jomis buvo sumokėta suma 17658 rub. už privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini) mieste.

Pažymėtina, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jeigu sutuoktiniai turto teisinio režimo nenustatė sutartimi (Lietuvos Respublikos CK 3.82, 3.87, 3.88 straipsniai). Byloje nėra duomenų, kad tokia sutartis tarp sutuoktinių buvo sudaryta, todėl ginčijamas butas buvo bendroji jungtinė E. J. ir A. N. nuosavybė, išpirktas (privatizuotas) 1992 m. balandžio 14 d. E. J. vardu, A. N. sutiko, kad butas būtų išpirktas ieškovės vardu (b. l. 19, T. 1).

Esant prieštaringiems įrodymams negalima laikyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes.

Atsakovė D. K. mano, kad jai tenkanti buto dalis sudarytų apie 12 kv. m., butas susideda iš trijų kambarių, kurių vienas, padarius buto rekonstrukciją, galėtų būti jai paskirtas. Pirmosios instancijos teismas šio atsakovės reikalavimo iš esmės nesvarstė, nereikalavo, kad būtų pateiktas buto padalinimo (rekonstrukcijos) projektas, byloje nėra ginčijamo buto plano. Nesant šių duomenų apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės apeliacinį skundą išnagrinėti iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl buto priteisimo E. J. asmeninėn nuosavybėn ir piniginių kompensacijų priteisimo D. K. iš A. N. naikintina ir perduotina nagrinėti iš naujo. Atitinkamai naikintina ir sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio, atstovavimo išlaidų priteisimo iš atsakovės D. K..

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi apeliantė ir atsakovė D. K., todėl atsakovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl liudytojų patraukimo atsakomybėn įstatymo nustatyta tvarka dėl melagingų parodymų davimo

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai yra prieštaringi, todėl konstatuoti vienų ar kitų ginčo aplinkybių buvimo nėra pagrindo. Atitinkamai tai lemia, jog nėra pagrindo pripažinti, jog liudytojai davė melagingus parodymus apie šias aplinkybes. Juo labiau, negalima teigti, jog liudytojai sąmoningai duodami parodymus teisme melavo ir klaidino teismą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija vertina, jog liudytojai neturėtų būti trauktini atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės E. J. asmeninėn nuosavybėn priteistas butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš ieškovės E. J. A. N. ir D. K. priteista kiekvienai po 3 900 Lt kompensacijos už joms tenkančias šio buto palikimo dalis.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovės D. K. ieškovei E. J. 132 Lt žyminio mokesčio, 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei 3 120,82 Lt žyminio mokesčio ir 68,32 Lt pašto išlaidų.

Panaikintoje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo procedūrų sustabdymą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasVytas MiliusVigintas Višinskis