Kauno apygardos teismo nutartis

2010-02-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-155-290-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-19
Bylos Nr.
1A-155-290-2010
Teisminio proceso Nr.
26-1-0932-09
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgis Kiškis (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Algerdas Urbšys
Nukentėjusysis
V. K.
Nuteistasis
V. V.
Advokatai
Rasa Kalkauskienė

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamosios bylos Nr. 1A-155-290/2010

Teisėja Birutė Drozdienė (Proceso Nr.26-1-0932-09)
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. vasario 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jurgio Kiškio, teisėjų: Algerdo Urbšio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaiei, nuteistojo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajam V. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 1d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., 138 str. 2 d.10 p., paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. subendrinus jas apimant, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2009-03-26 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 mėnesiams. Iš V. V. priteista 3000 Lt. nukentėjusiajam V. K. neturtinei žalai atlyginti. Pinigai, rasti ir paimti V. V. bute atliktos kratos metu, panaudotini ieškiniui padengti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 10 d., apie 10.35 val., aikštelėje prie prekybos centro „Super Neto", esančioje V. Krėvės pr. 13, Kaune, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Prevencinio poskyrio tyrėjui V. K. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio vyresniajam patruliui D. M., vykdant prevencinį priemonių planą „Siekiant išaiškinti bei užkardyti vagystes iš butų", prisistačius policijos pareigūnais, pateikus tarnybinius pažymėjimus ir pareikalavus sustoti, nuo jų bėgo, vengdamas patikrinimo, o V. K. pavijus bei jį sulaikant prie gyvenamojo namo Nr. 22 V. K. per., Kaune, V. V. aktyviais veiksmais priešinosi: papurškė dujų į veidą, akis, įkando į dešinės plaštakos 4-to piršto sritį ir nemažiau penkis kartus spyrė ir sudavė smūgius kumštimi į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu bandydamas išvengti sulaikymo, nepakluso teisėtiems policijos pareigūno reikalavimams, pavartojo fizinį smurtą, t.y. pasipriešino valstybės tarnautojui, V. K., atliekančiam savo tarnybines pareigas.

Be to, jis pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 10 p. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 10 d., apie 10.45 val., prie gyvenamojo namo, Kaune, V. K. pr. 22, pasipriešinimo valstybės tarnautojui metu, nesunkiai sužalojo, tarnybines pareigas vykdžiusį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Prevencinio poskyrio tyrėją V. K. t.y. papurškė dujų į veidą, akis, padarydamas akių obuolių junginių cheminį nudeginimą, dešinės akies ragenos epitelio pažeidimą, įkando į dešinės plaštakos 4-to piršto sritį ir nemažiau penkis kartus spyrė ir sudavė smūgius kumštimi į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus dešinėje pažandėje, dešinėje plaštakoje, kairiam dilbyje, dešinėje alkūnėje, kairiajam kelyje, poodines kraujosruvas kairiam dilbyje, kairiam kelyje, dešinėje alkūnėje, tuo padarė nukentėjusiajam V. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto nuomone, teismas negalėjo remtis policijos pareigūnų parodymais, nes jie yra neteisingi, pareigūnai neprisistatė, ką privalėjo padaryti, o tikėtis ir laukti, kad jie pripažins, kad nesilaikė numatytų taisyklių, negalima, be to, jie neturėjo laiko prisistatyti, nes jis iš karto pradėjo bėgti. V. K. jį smaugė, dėl ko jis buvo praradęs sąmonę, to nepaneigė ir pats nukentėjusysis. Nuteistasis nesuvokė savo veiksmų, todėl nėra pagrindo kaltinti, kad jis papurškė iš balionėlio, nes jis pats buvo užpultas ir gynėsi, teismas į tai neatsižvelgė. Policijos pareigūnų parodymus paneigia liudytojo Ž. S. parodymai. Taigi objektyvių duomenų, patvirtinančių , kad policijos pareigūnai prisistatė, nėra, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jį vijosi ir užpuolė policijos pareigūnai, todėl nebuvo jokio pagrindo pripažinti jį kaltu pagal BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p. Teismas neteisingai nurodė duomenis, kad apklaustas įtariamuoju, apeliantas kaltu prisipažino pilnai, kadangi to tikrai nebuvo ir tai matyti iš apklausos protokolo. Taip pat nurodo, kad teismas neaiškiai išsprendė klausimą dėl jo bute rastų pinigų, nes tie pinigai priklausė ne jam, o apelianto žmonos broliui, kuriuos tyrėjas ir grąžino savininkui, be to, nuosprendyje nenurodyta tiksli rastų pinigų suma.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. K. prašo nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti, kadangi jo parodymai melagingi, taip nuteistasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjos prašymą apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo bei prokurorės prašymus apeliacinį skundą atmesti bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.

Nuteistojo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Pirmos instancijos teismas ištyrė visas, tiek apeliantą kaltinančias, tiek ir jį teisinančias bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Savo nekaltumą apeliantas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų grindžia iš esmės vien tik savo paties parodymais, kurie yra paneigti kitais objektyviais byloje surinktais įrodymais.

Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti ar abejoti nukentėjusiojo V. K. bei liudytojo D. M. parodymais, kadangi jų parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs bei logiškai atitinkantys įvykių seką, o apeliantas, paneigdamas šių asmenų parodymų teisingumą, tik išreiškia savo subjektyvią nuomonę bei nepagrįstus pamąstymus.

Teismas turėjo pagrindo netikėti kaltinamojo parodymais ir juos vertinti kritiškai, nes iš bylos medžiagos matyti, kad jis parodymus keitė, nurodydamas vis kitas aplinkybes, taip bandydamas nuslėpti tiesą.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, jog teismas, įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog V. V. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, pilnai įrodyta.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad pareigūnų V. K. bei D. M. parodymus paneigia liudytojo Ž. S. parodymai, tačiau šis argumentas visiškai niekuo nepagrįstas, kadangi atvirkščiai – Ž. S., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas du kartus įtariamuoju bei vėliau, nutraukus bylą, liudytoju, nurodė analogiškas, pareigūnų V. K. bei D. M. parodymuose nurodytas aplinkybes apie tai, kad jie išlipo iš mašinos, vienas jų garsiai pasakė, kad yra policijos pareigūnai, parodė pažymėjimus, tada V. V., nieko nesakęs, akimirksniu pradėjo bėgti. Ž. S. nesuprato, kodėl V. V. pabėgo, tik pagalvojo, kad tikriausiai nori išvengti sulaikymo. Liudytojas Ž. S. teisme parodymus pakeitė, teigdamas, kad pareigūnai neprisistatė, tačiau teismas visiškai pagrįstai teisingais laikė ir vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą duotais parodymais, nes jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

Išsiaiškinus aplinkybę, kad V. V. turėjo kuprinę su spynoms laužti skirtais įrankiais, atsiranda logiškas veiksmų sekos paaiškinimas – Ž. S. nebėgo, o pakluso teisėtiems pareigūnų veiksmams, kadangi neturėjo motyvo bėgti, o V. V., priešingai, išgirdęs, kad prie jų prisistatė policijos pareigūnai, norėjo išvengti sulaikymo, kadangi turėjo kuprinę su spynoms laužti skirais įrankiais. V. V. ir dėl aplinkybės su kuprine bylos tyrimo metu keitė parodymus, bandydamas suklaidinti tyrimą, tačiau teismas teisingai rėmėsi pirmąja jo nurodyta versija, kad jis kuprinę numetė sąmoningai, žinodamas, kas joje yra. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnai, sulaikydami bėgantį asmenį, yra suinteresuoti kuo greičiau ir operatyviau tai padaryti, tuo tikslu jie ir privalo prisistatyti, kad sulaikomasis žinotų, jog jo atžvilgiu atliekami teisėti veiksmai ir nesipriešintų. Todėl šiuo konkrečiu atveju, kai sulaikymo metu vyko grumtynės ir V. V. priešinosi, būtų visiškai nelogiška manyti, kad V. K. sąmoningai neprisistatė sulaikomajam asmeniui ir grūmėsi su juo kaip civilis asmuo. Taigi, apelianto versija, kad jis nežinojo, jog jį vejasi policijos pareigūnas, yra paneigta byloje surinktais įrodymais ir teismo teisingai vertinta kritiškai, vien kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Be to, V. V. kaltę neabejotinai patvirtina ir rašytiniai įrodymai: specialisto išvada dėl nukentėjusiojo V. K. sužalojimų sunkumo bei jų padarymo pobūdžio, įvykio vietos apžiūros protokolas.

Apeliantas nurodo, kad teismas nuosprendyje klaidingai teigia, jog jis, apklaustas įtariamuoju, pilnai pripažino savo kaltę. Iš tiesų, ikiteisminio tyrimo metu, apklausus V. V. įtariamuoju ( T.1, b.l. 148-149) matyti, kad nors protokole ir yra nurodyta, jog jis pilnai prisipažino kaltu dėl pareikštų įtarimų, tačiau iš parodymų turinio aiškiai matyti, kad jis neigia, jog žinojo, kad jį vejasi policijos pareigūnas ir kad pasipriešino pareigūnui, todėl negalima pripažinti faktu kad V. V. apklaustas įtariamuoju pilnai pripažino savo kaltę dėl pareikšto įtarimo.

Apelianto skundo motyvas, kad jis nukentėjusiojo buvo prismaugtas, dėl ko neteko sąmonės ir nesuvokė savo veiksmų, yra nepagrįstas ir prieštarauja paties apelianto parodymams. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad V. V., ko neneigia ir jis pats, aktyviais veiksmais priešinosi V. K., tai patvirtina nukentėjusysis ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam į veido sritį papurkšta iš dujų balionėlio, kas iššaukė akių obuolių junginių cheminį nudegimą, be to, nukentėjusiajam buvo padaryta visa eilė kitų sužalojimų, kurie galėjo gautis penkių ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Pats apeliantas nebuvo sužalotas, o sąmonės netekimo faktas nebuvo įrodytas, tai, kad jis kelioms sekundėms atsipalaidavo, neduoda pagrindo teigti, kad jis buvo netekęs sąmonės.

Apelianto skundo motyvas dėl kratos jo bute metu paimtų pinigų klausimo išsprendimo iš dalies yra pagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. V. bute atlikus kratą 2009-06-10 ( T.1, b.l. 87-88) , buvo išimti daiktai, tame tarpe ir 9000 litų, papildomai atlikus kratą V. V. bute 2009-07-03 (T.1, b.l. 90-91) taip pat buvo išimta pinigų, kratos protokole nurodyti kupiūrų nominalai bei numeriai, tačiau bendra išimta suma nenurodyta. Byloje nėra jokio procesinio dokumento, iš kurio būtų matyti, kur šie abiejų kratų metu išimti pinigai buvo padėti saugoti, taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių šių pinigų grąžinimą kokiam nors asmeniui. Teismas nuosprendyje nurodė, kad šie pinigai turi būti panaudoti nukentėjusiojo civiliniam ieškiniui atlyginti. Tačiau nesant domenų apie minėtų pinigų buvimo vietą, įvykdyti nuosprendį šioje dalyje nebus galimybės. Be to, jei bus išspręstas pinigų buvimo klausimas, pažymėtina, kad kratų metu buvo išimta ne mažiau 9000 litų, o nukentėjusiajam priteista 3000 litų, todėl, atlyginus nukentėjusiajam nurodytą sumą, liktų neišspręstas likusių pinigų klausimas. Šie neaiškumai nevertintini kaip esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, todėl dėl jų keisti nuosprendžio nėra pagrindo. Šiuos neaiškumus pirmosios instancijos teismas gali išspręsti ir pašalinti Lietuvos Respublikos BPK 361 str. tvarka.

Skirdamas bausmes nuteistajam, teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų kaltės formą, motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę. V. V. teistas, nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad jam už abi nusikalstamas veikas turi būti paskiros laisvės atėmimo bausmės. Už abu nusikaltimus paskirtos bausmės yra artimos sankcijose numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Bausmės nei savo rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., o galutinė subendrinta bausmė teisingai paskirta vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrinus su 2009-03-26 nuosprendžiu paskirta bausme.

Kolegija konstatuoja, kad baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nei keisti, nei tuo labiau naikinti teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jurgis KiškisTeisėjai Algerdas UrbšysAlgirdas Jaliniauskas