- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-355-198/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Birutė Jonaitienė (pran.), Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- „BTA“
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A – 355 – 198 / 2011
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 9 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-187-755/2011 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei antstolei V. Ž., trečiajam asmeniui „BTA“ ADB filialui Lietuvoje dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1 671,46 Lt žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2009-01-15 antstolės V. Ž. kontora ėmėsi vykdyti Vilniaus r. 2-ojo notaro biuro vykdomąjį įrašą 10491 dėl 56 969,15 Lt išieškojimo iš J. M. ir R. M. Danske Bank Lietuvos filialo naudai. Vykdymo eigoje patvarkymu buvo areštuota ieškovei priklausanti „Swedbank“, AB banko sąskaita, iš kurios nuo 2009-01-15 iki 2009-11-11 buvo nurašyta 2 978,50 Lt suma. Kadangi išieškojimo nebuvo galima nukreipti į gaunamą pašalpą už vaiką (CPK 739 str. 7 d.), todėl ji kreipėsi į antstolės kontorą su prašymu grąžinti pinigus. 2010-03-23 gavo iš atsakovės informaciją, kad Danske Bank ieškinio padengimui buvo pervesta 1 671,46 Lt suma, o likusieji pinigai grąžinti ieškovei. Negrąžinta suma sudaro 1 671,46 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės antstolės V. Ž. ieškovės R. M. naudai 1 671,46 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, vadovaujantis CPK 739 str. 7 d., kuris nustato imperatyvų draudimą išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip tikslinės socialinės išmokos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybės biudžetų, šiuo atveju išieškojimas, nepaisant įstatyminio draudimo, būtent ir buvo neteisėtai nukreiptas į tokias išmokas. Teismas laikė, jog antstolės kaltė pasireiškia neveikimu, nes ji nepateikė paklausimo ir nepasitikrino, ar į lėšas, iš kurių atliekami atskaitymai, leidžiamas išieškojimo nukreipimas. Tokio paklausimo pateikimą sąlygojo ne tik bendro pobūdžio draudimas nukreipti išieškojimą į šias lėšas, bet papildomai ir ta aplinkybė, jog atskaitymai iš areštuotos sąskaitos antstoliui buvo daromi kas mėnesį nedidelėmis sumomis, kas taip pat turėjo atkreipti papildomą antstolio dėmesį į šių lėšų pobūdį, pasiaiškinti dėl jų kilmės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nevertino to, kad R. M. vykdymo eiga nesidomėjo, į kontorą atvyko ir pateikė sąskaitos išrašą tik 2009-12-07, t. y. praėjus daugiau nei metams nuo vykdomojo dokumento pateikimo į antstolių kontorą. Piniginių lėšų nurašymas prasidėjo nuo 2009-01-15 iki 2009-11-11, per visą tą laiką ieškovė į kontorą atvykusi nebuvo. Be to, ieškovė nepateikė teismui nei vieno skundo dėl antstolio veiksmų, tuo reikšdama sutikimą dėl antstolio atliekamų veiksmų. Kritiškai vertintinas R. M. teiginys, kad jos sutuoktinis J. M. buvo atvykęs į kontorą ir pateikė antstoliui informaciją, jog nurašomos piniginės lėšos yra socialinė pašalpą, kadangi jokių rašytinių įrodymų nėra. Kadangi skolos padengimui išieškotojui pervesta 1 671,46 Lt, ir atitinkamai sumažėjo R. M. prievolė Danske bank A/S, todėl jokios žalos R. M. nepatyrė. Ieškovė neįrodė ne tik antstolės neteisėtų veiksmų, bet ir žalos, todėl neesant visų civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų, nėra pagrindo preziumuoti antstolės kaltės. Bylą apeliacine tvarka prašo nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Tretysis asmuo „BTA“ ADB filialas Lietuvoje prisideda prie antstolės V. Ž. apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad antstolės kaltė pasireiškė neveikimu, nes ji nepateikė paklausimo ir nepasitikrino, ar į lėšas, iš kurių atliekami atskaitymai, leidžiamas išieškojimo nukreipimas. Apeliantės teiginys, kad ieškovė nesidomėjo vykdymo eiga, yra visiškai nepagrįstas ir melagingas. Priešingai, J. M. buvo nuvykęs pas antstolę ir įspėjo apie tai, kad išieškojimas vykdomas iš lėšų, iš kurių negali būti vykdomas. Ieškovė pati būdama užsienyje negalėjo su antstolė susisiekti. Be to, asmens domėjimasis ar nesidomėjimas vykdymo procesu nesuteikia antstolei teisės pažeidinėti teisės normų.
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teismas sprendime nurodė konkrečius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, tinkamai motyvavo savo išvadas, nurodė teisės normas, kuriomis vadovaujasi, kas ir sudarė faktinį bei teisinį pagrindą ieškovės R. M. ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad antstolė V. Ž., gavusi kreditoriaus Danske Bank Lietuvos filialo prašymą ir vykdomąjį dokumentą dėl 56 969,15 Lt skolos išieškojimo iš J. M. ir R. M., pradėjo vykdymo veiksmus ( vykdomoji byla Nr.113/08/1896 b.l. 2-7). 2008-12-17 patvarkymu areštavo ieškovės lėšas ( su vykdymo išlaidomis 61 823,15 Lt sumą) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo banką jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą (vykdomoji byla Nr.113/08/1896, b. l. 13). Iš areštuotos ieškovės sąskaitos antstoliui piniginės sumos buvo pervedamos 2009 m. sausio - lapkričio mėnesiais (b. l. 4-5). Iš banko sąskaitos išrašo, socialinės paramos skyriaus pažymos matyti, jog į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) R. M. buvo pervedama ir pašalpa vaikui (b. l. 4-6). Iš antstolio pažymos matyti, kad iš ieškovės sąskaitos nuo 2009-01-15 iki 2009-11-11 buvo nurašyta 2978,50 socialinės pašalpos pinigų, kreditoriui iš šios sumos pervesta 1 671,46 Lt, likusi pinigų suma grąžinta ieškovei (b. l. 7). Antstolė V. Ž. apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad ieškovė R. M. vykdymo eiga visiškai nesidomėjo; piniginių lėšų nurašymo laikotarpiu nuo 2009-01-15 iki 2009-11-11 į antstolės kontorą atvykusi nebuvo; ieškovė neįrodė ne tik antstolės neteisėtų veiksmų, bet ir žalos, todėl nesant visų civilinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų, nėra pagrindo preziumuoti antstolės kaltės. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
CPK 739 str. reglamentuoja pašalpų ir kitų išmokų rūšis, iš kurių išieškojimas yra apskritai negalimas. Vykdomajame procese turi būti apsaugotos ne tik išieškotojo, bet ir skolininko teisės bei teisėti interesai. Nurodyti išieškojimo vykdomajame procese draudimai nustatyti atsižvelgiant į nurodytų pašalpų ir kitų išmokų specialią paskirtį – užtikrinti skolininkui bent minimalų pragyvenimo lygį, ir yra absoliutaus pobūdžio, todėl CPK 739 str. įtvirtintų išieškojimo draudimų vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis turi laikytis. Kaip matyti, šiuo atveju išieškojimas, nepaisant įstatyminio draudimo, buvo nukreiptas į socialinę pašalpą. Pažymėtina, kad pati atsakovė iš esmės pripažįsta, jog išieškojimo nukreipimas į tokias lėšas yra draudžiamas, tačiau nurodė, kad ieškovė kreipėsi į antstolę tik 2009 m. gruodžio mėnesį, prašė grąžinti pinigus, pristatė dokumentus, bet pinigai jau buvo paskirstyti, todėl, kiek dar buvo likę, tiek jai ir grąžino.
Priešingai, nei teigia apeliantė, jog ieškovė vykdymo eiga visiškai nesidomėjo, neinformavo apie išieškomų lėšų kilmę, nesudaro pagrindo atleisti atsakovės nuo civilinės atsakomybės.
Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas įpareigoja antstolius vykdant profesines funkcijas vadovautis teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais; sąžiningai atlikti profesines pareigas; vykdant vykdomuosius dokumentus, imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Pagal Antstolių įstatymo 22 str., antstolis, atlikdamas savo funkcijas, turi teisę neatlygintinai gauti informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų, reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju atsakovė turėjo pareigą užtikrinti atliekamų vykdymo veiksmų teisėtumą, tarp jų ir atitiktį CPK 739 str. nuostatoms, taip pat turėjo galimybę naudodamasi Antstolių įstatymo 22 str. įtvirtinta teise nemokamai ir laiku gauti informaciją iš banko ar socialinės paramos skyriaus, gyventojų rejestro apie ieškovės nepilnamečius vaikus. Nors antstolė teigia, kad nei ieškovė, nei jos sutuoktinis per visą laiką nesidomėjo vykdymo eiga, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo antstolei nevykdyti minėtų pareigų. Taigi antstolės kaltė pasireiškia būtent neveikimu, nes ji nepateikė paklausimo ir nepasitikrino, ar į lėšas, iš kurių atliekami atskaitymai, leidžiamas išieškojimo nukreipimas. Kadangi išieškojimas pradėtas vykdant antstolės 2008-12-17 patvarkymą areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą , todėl yra priežastinis ryšys tarp antstolės veiksmų ir atlikto išieškojimo. Kaip minėta, skirtų pašalpų paskirtis yra užtikrinti socialiai labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių minimalias pajamas. Šias lėšas perdavus išieškotojui, ieškovė prarado galimybę jomis disponuoti.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad išieškojimas iš ieškovei R. M. priklausančių sumų, kurios skiriamos skolininkui kaip tikslinės socialinės išmokos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybės biudžetų, buvo vykdomas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Priešingai, nei teigia apeliantė, teismas nustatė visas antstolės V. Ž. civilinei atsakomybei kilti reikalingas sąlygas. Teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Iš apeliantės priteistina 3 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.) (b. l. 82).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš antstolės V. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 Lt ( tris litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).