Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-12-02 nutartimi pareiškimą tenkino, priteisė iš suinteresuotų asmenų V. R. ir J. R. solidariai 126 543 Lt vykdymo išlaidas (b. l. 4-5).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų (skolininkų) V. R. ir J. R. atskirąjį skundą, 2012-02-29 priėmė nutartį, kuria panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-02 nutartį ir perdavė civilinę bylą pagal antstolio V. Č. pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas antstolio V. Č. patirtas vykdymo išlaidas teisingai vertino kaip atitinkančias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintą Sprendimų vykdymo instrukciją (toliau – Sprendimų vykdymo instrukcija), tačiau, jas priteisdamas iš suinteresuotų asmenų J. R. ir V. R., kurie perėmė mirusios M. P. pareigą apmokėti vykdymo išlaidas, neišsiaiškino jų atsakomybės apimtiems (b. l. 158-162).

Pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo raštą antstolis V. Č. teismui pateikė papildomus paaiškinimus dėl V. R. ir J. R. atsakomybės apimties, perėmus M. P. teises ir pareigas. Antstolis nurodė, kad realus vykdymo išlaidų dydis vykdomojoje byloje Nr. 0116/08/01068 buvo nustatytas 2009-05-08, kai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateikė antstoliui V. Č. prašymą dėl vykdymo išlaidų iš mirusiosios turto paveldėtojų išieškojimo, o mirusiosios M. P. paveldimo turto apyrašas buvo sudarytas 2009-02-25, todėl šis įsiskolinimas ir nebuvo įtrauktas į paveldimo turto apyrašą, tačiau antstolė J. B., sudarydama turto apyrašą, išaiškino visiems paveldėtojams, kad jeigu po paveldimo turto apyrašo sudarymo jie sužinos apie neįtrauktą į apyrašą turtą arba palikėjos skolines teises bei pareigas, jie nedelsdami privalo apie tai pranešti teismui per tris darbo dienas nuo aplinkybių sužinojimo dienos. V. R. bei J. R. apie mirusiosios M. P. skolinius įsipareigojimus dėl susidariusių vykdymo išlaidų galėjo sužinoti per jų iniciatyva nuo 2009-05-08 pradėtus teismo procesus (b. l. 169-170).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-05-16 nutartimi nutarė antstolio V. Č. prašymą tenkinti ir išieškoti solidariai iš skolininkų V. R. ir J. R. antstolio V. Č. naudai 126 543 Lt vykdymo išlaidų. Teismas nustatė, kad antstolio V. Č. kontoroje 2008-10-09 buvo priimtas vykdymui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-04-08 d. vykdomasis raštas Nr. 2-135-734/2007 dėl statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nugriovimo (skolininkė – M. P.; išieškotojas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) (v. b. l. 18-19). Priverstinio vykdymo metu paaiškėjo ta aplinkybė, kad skolininkė M. P. mirė 2008-05-10 (v. b. l. 33). Iš vykdomojoje byloje esančių rašytinių įrodymų turinio taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-06-12 d. nutartimi pakeitė vykdymo procese pradinę skolininkę M. P. į naujus skolininkus J. R., V. R., A. R. bei I. R. (v. b. l. 88-89). 2009-02-25 antstolė J. B. sudarė M. P. (mirusios 2008-05-10) paveldimo turto apyrašą, kuriame buvo rastas ir užfiksuotas mirusiosios turtas, t. y. 2 kambarių butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (177 000 Lt vertės) ir gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) ir šis paveldimo turto apyrašas buvo įteiktas antstolio V. Č. kontorai 2010-05-28 (v. b. l. 94, 127). ½ dalį pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiusio mirusiajai M. P., paveldėjo testamentinė įpėdinė V. R., kitą ½ dalį pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiusio mirusiajam N. R., paveldėjo įstatyminis įpėdinis brolis J. R. (v. b. l. 51, 94, 125). 2009-01-05 antstolis V. Č. akte konstatavo, kad statinys, buvęs adresu (duomenys neskelbtini), yra visiškai nugriautas ir griovimo darbai užbaigti (v. b. l. 55-58). Antstolis V. Č. 2010-10-27 išsiuntė V. R. bei J. R. siūlymus sumokėti vykdymo išlaidas (v. b. l. 128-129). Byloje įrodymų apie tai, kad skolininkai nustatytu terminu įvykdė šį antstolio V. Č. reikalavimą, nėra, todėl antstolio V. Č. minėtas prašymas laikytinas pagrįstu ir tenkintinas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 593, 611 straipsniai). Ištyręs bei įvertinęs civilinėje ir vykdomojoje bylose esančius rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad skolininkai apie mirusiosios M. P. skolinius įsipareigojimus visgi sužinojo dar 2009-06-23, paduodami Vilniaus apygardos teismui atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-06-12 nutarties, kuria vykdymo procese buvo pakeista pradinė skolininkė M. P. skolininkais J. R., V. R., A. R. bei I. R., todėl teismas sprendė, kad naujieji skolininkai privalėjo per įstatymų nustatytą terminą kreiptis į antstolį dėl paveldėto turto apyrašo papildymo, tačiau to nepadarė, ko pasėkoje skolininkams atsirado pareiga atsakyti visu savo turtu už mirusiosios M. P. skolas ir skolinius įsipareigojimus. Tačiau teismas nustatė, jog minėtos pareigos pripažinimas šiuo atveju skolininkams sukeltų neigiamų pasekmių, nesuderinamų su įstatymu įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, todėl šiuo atveju skolininkai privalo atsakyti tik paveldimo turto apyraše nurodytu turtu (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 4 dalis, 5.53, 5.54 straipsniai). Be to, iš civilinės bei vykdomosios bylos medžiagos turinio teismas nustatė, kad skolininkai paveldėjo dviejų kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė paveldimo turto apyrašo sudarymo dieną (t. y. 2009-02-25) buvo 177 000 Lt, ir atsižvelgdamas į teigiamus ekonominius pokyčius, į atsigaunančią nekilnojamojo turto rinką bei nekilnojamojo turto kainų augimą, teismas padarė išvadą, jog šios nutarties priėmimo dieną (t. y. 2012-05-16) minėto buto kaina yra ne mažesnė, negu paveldimo turto apyrašo sudarymo metu nurodyta kaina (t. y. 2009-02-25), todėl teismas preziumavo, jog minėto turto pilnai pakanka mirusiosios skolininkės M. P. skoliniams įsipareigojimams pilnai padengti (b. l. 172-174).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas išėjo už reikalavimo ribų ir priteisė ne 126 542,98 Lt sumą, kurios prašė antstolis, o 126 543 Lt.Pirmosios instancijos teismas, antrą kartą iš esmės nagrinėdamas tą pačią bylą, nesilaikė apeliacinės instancijos teismo 2012-02-29 nutartyje išdėstytų nurodymų, kokie klausimai turi būti išsiaiškinti prieš priimant sprendimą šioje byloje, todėl byla buvo išspręsta neišsiaiškinus faktinių bylos aplinkybių ir turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Skolininkai nebuvo informuoti teismo, kad 2012-05-16 byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Teismas, neinformuodamas skolininkų apie vyksiantį teismo posėdį, padarė procesinį pažeidimą, kuris daro nutartį negaliojančia dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Byla negalėjo būti nagrinėjama negavus papildomų įrodymų, o papildomi įrodymai galėjo būti gauti tik nurodžius byloje dalyvaujantiems asmenims juos pateikti iki teismo posėdžio arba skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje nurodo, kad teismas vykdymo išlaidų sumą lyg ir priteisia iš paveldėto turto pagal apyrašą, tačiau revoliucinėje dalyje to nenurodo, todėl galimas įvairus skundžiamos nutarties interpretavimas, kas savaime daro šį procesinį sprendimą negaliojančiu.Teismas nemotyvuotai nutarė, kad Jurijus ir V. R. žinojo apie mirusios M. P. skolinius įsipareigojimus, nes tokių įsipareigojimų nebuvo. Net ir šiai dienai M. P. neturi jokių skolinių įsipareigojimų, nes iš jos niekas nereikalavo ir nereikalauja atlyginti vykdymo išlaidų sumą (b. l. 184-186).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama antrą kartą. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolio V. Č. pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo iš skolininkų V. ir J. R., 2012-02-29 nutartyje nustatė, kad pirmosios instancijos teismas antstolio V. Č. patirtas vykdymo išlaidas teisingai vertino kaip atitinkančias Sprendimų vykdymo instrukciją, tačiau, jas priteisdamas iš suinteresuotų asmenų J. R. ir V. R., kurie perėmė mirusios M. P. pareigą apmokėti vykdymo išlaidas, neišsiaiškino jų atsakomybės apimtiems. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2012-02-29 nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-02 nutartis buvo panaikinta ir civilinė byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nurodant, kad svarbu nustatyti, kokia apimtimi – paveldėtu turtu ar visu savo asmeniniu turtu, paveldėtojai turi atsakyti už M. P. skolas, o kad būtų galima nustatyti paveldėtojų atsakomybės apimtį, būtina išsiaiškinti, kodėl apyraše nebuvo nurodyta M. P. skola už vykdymo išlaidas, ar tai buvo padaryta dėl įpėdinių kaltės, kodėl apyrašas nebuvo papildytas. Kadangi ginčytas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo patikrintas apeliacine tvarka tiek faktiniu, tiek teisiniu pagrindais, todėl grąžinus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui iš esmės turėjo būti atsakyta tik į neišnagrinėtą klausimą, kurį buvo nurodęs apeliacinės instancijos teismas 2012-02-29 nutartyje. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Taigi žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos ir savo paties sprendimais – precedentais. Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų atskirtajame skunde nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, antrą kartą iš esmės nagrinėdamas tą pačią bylą, nesilaikė apeliacinės instancijos teismo 2012-02-29 nutartyje išdėstytų nurodymų, kokie klausimai turi būti išsiaiškinti prieš priimant sprendimą šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstu apeliantų teiginį, kad skundžiama 2012-05-16 nutartis buvo priimta neišsiaiškinus faktinių bylos aplinkybių ir turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prieš priimdamas 2012-05-16 nutartį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2012-02-29 nutartyje išdėstytą nurodymą, t. y. 2012-03-23 raštu kreipėsi į antstolį V. Č. dėl papildomų įrodymų pateikimo (b. l. 165) ir vadovavosi antstolio pateiktais papildomais paaiškinimais (b. l. 169-170) priimdamas apeliantų skundžiamą nutartį. Apeliantų nurodytas argumentas, kad byla negalėjo būti nagrinėjama negavus papildomų įrodymų, o papildomi įrodymai galėjo būti gauti tik nurodžius byloje dalyvaujantiems asmenims juos pateikti, pripažintini nepagrįstais. Nei pirmosios instancijos teismui po to, kai byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, nei apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu apeliantai į bylą nepateikė jokių įrodymų dėl to, kodėl apyraše nebuvo nurodyta M. P. skola už vykdymo išlaidas, ar tai buvo padaryta dėl įpėdinių kaltės, kodėl apyrašas nebuvo papildytas. Nors pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, dėl papildomų įrodymų pateikimo kreipėsi tik į antstolį (skolininkų nebuvo paprašyta pateikti papildomus įrodymus), tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju skolininkų teisės nebuvo pažeistos, kadangi antstolio pateiktų papildomų paaiškinimų buvo pakankama, kad padaryti teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl to, kodėl apyraše nebuvo nurodyta M. P. skola už vykdymo išlaidas, ar tai buvo padaryta dėl įpėdinių kaltės, kodėl apyrašas nebuvo papildytas.