Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-311-397-2014;

Teisėja: Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00322-2013-8;

2014 m. balandžio 10 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Giedriui Šalaševičiui, nuteistojo V. T. gynėjai advokatei Vandai Laukevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šios bausmės pridėjus dalį 2011-07-19 Šiaulių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2013-04-08, apie 10.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), 8-ojo būrio 2-ojoje gyvenamojoje patalpoje, iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, vartodamas necenzūrinius žodžius bei elgdamasis įžūliai, tyčia kojomis ir rankomis ne mažiau kaip dešimt kartų bandė suduoti D. M. į veidą, tačiau D. M. užsidengus veidą rankomis, sudavė ne mažiau kaip vieną kartą į kairę ranką, padarydamas nukentėjusiajam D. M. kairės plaštakos III delnakaulio ir kairio stipinkaulio lūžimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tyčia rankomis ir kojomis, ne mažiau kaip tris kartus sudavė M. Š. į veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas kairės akies vokuose ir viršutinėje lūpoje, muštinę žaizdą ir kraujosruvą apatinėje lūpoje, nubrozdinimus dešinės alkūnės srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, tyčia pastūmė R. N., sukeldamas jam fizinį skausmą, sudavė ne mažiau kaip vieną kartą koja A. T. į nugaros sritį, įspyrė T. T. į petį, dėl ko šis nukrito nuo lovos, tuo savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Skunde pažymima, kad byloje jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo sužaloti D. M. ir M. Š., todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai V. T. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Teismo išvados dėl V. T. kaltės motyvuotos, pagrįstos, aukštesnysis teismas nesutikti su jomis neturi pagrindo. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti taip, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę neigia, apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nurodo, kad kiti nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu jį apkalbėjo, byloje ištirtų ir pirmos instancijos teismo nuosprendyje aptartų bei įvertintų įrodymų visuma šią nuteistojo V. T. versiją paneigia. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė detalius ir aiškius motyvus, kodėl nesivadovauja nuteistojo V. T. parodymais ir remiasi nukentėjusiųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Prieštaravimai nukentėjusiųjų parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme yra nuosekliai ir detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir teisingai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jie tarpusavyje neprieštaraujantys, juos patvirtina ir kiti duomenys (liudytojų parodymai, specialistų išvados), kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji D. M., M. Š., R. N., A. T., T. T. nurodė, kad į sekciją atėjęs nuteistasis V. T. pradėjo šaukti ant kitų nuteistųjų, išvadino juos necenzūriniais žodžiais, „ožiais“, liepė visiems eiti iš sekcijos ir negrįžti, naudojo fizinį smurtą. Dėl šio įvykio kreipėsi į vidaus tyrimų skyriaus pareigūną. Nors apklausiami teisme minėti nuteistieji savo parodymus pakeitė, tačiau nesugebėjo nuosekliai ir įtikinamai paaiškinti, kas įtakojo neva melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu. Pirmos instancijos teismas pagrįstai prieštaravimus nukentėjusiųjų parodymuose įvertino kaip siekį padėti nuteistajam V. T.. Kaip teisingai pažymėjo teismas, ta aplinkybė, kad nukentėjusieji laisvės atėmimo bausmę atlieka kartu su nuteistuoju V. T., galėjo lemti parodymų teisme pakeitimą, tokį teismo manymą patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuteistasis T. T., kuris laisvės atėmimo bausmę jau yra atlikęs ir iš pataisos namų paleistas, savo parodymų laikėsi nuosekliai ir teisme jų nekeitė. Be to, nukentėjusiųjų teisme duotus parodymus paneigia ir kartu patvirtina jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojais apklausti vidaus tyrimų skyriaus inspektorius L. S. bei gydytoja S. S., o taip pat – specialistų išvados. Netikėti minėtų liudytojų parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturėjo pagrindo, kadangi paminėti asmenys nėra suinteresuoti bylos baigtimi, tam tikrus veiksmus atliko vykdydami savo pareigas, jokie santykiai ar asmeniškumai nei su nuteistuoju V. T., nei su nukentėjusiaisiais jų nesieja, o apeliaciniame skunde jokios objektyvios priežastys, dėl kurių šie liudytojai galėjo apkalbėti nuteistąjį ar būti suinteresuoti bylos baigtimi, nėra įvardintos. Spręsdamas V. T. kaltės klausimą teismas taip pat pagrįstai rėmėsi specialisto išvadomis, gautomis atlikus nuteistųjų D. M., R. N., A. T., M. Š. kūno tyrimą. Specialisto išvadoje Nr. G 307/13(09) D. M. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, specialisto išvadoje Nr. G 309/13 (09) nežymus sveikatos sutrikdymas nustatytas M. Š., o specialisto išvadomis Nr. G 308/13 (09) ir G 306/13(09) nustatyta, kad R. N. ir A. T. dėl smurtinių kito nuteistojo V. T. veiksmų galėjo jausti fizinį skausmą.

Aptartų įrodymų pagrindu pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis V. T., iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, vartodamas necenzūrinius žodžius, fizinį smurtą, padarydamas nukentėjusiesiems kūno sužalojimus, sukėlusius nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Neabejotina, kad nuteistojo V. T. neteisėti veiksmai, t. y. riksmai, necenzūrinių žodžių vartojimas, nuteistųjų išvarymas iš gyvenamosios patalpos, fizinio smurto naudojimas sutrikdė ten buvusių nuteistųjų įprastą dienos režimą, jie be jokio teisėto pagrindo buvo priversti palikti savo gyvenamąją ir poilsio vietą, buvo priversti kreiptis į pataisos namų pareigūną, buvo sutrikdyta įprasta pataisos namų dienotvarkė. Nors pataisos namai dėl savo specifikos skiriasi nuo įprastai suprantamos viešosios vietos sampratos, tačiau šiuo atveju nuteistojo V. T. veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip pažeidžiantys viešąją tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vieša vieta, tai erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120/2014). Marijampolės pataisos namų 8-ojo būrio 2-ojoje gyvenamojoje patalpoje įvykio metu buvo keli nuteistieji, į šią patalpą bet kuriuo metu galėjo patekti tiek kiti į šią gyvenamąją patalpą galintys patekti nuteistieji, tiek pataisos namų darbuotojai. Pataisos namuose yra nustatyta tam tikra tvarka bei reikalavimai, kurių bausmę atliekantys nuteistieji turi laikytis. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis pagrįstai pripažinta, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, taip pat pagrįstai nustatyta, kad dėl neteisėtų V. T. veiksmų kilo neigiami padariniai, t. y. sutrikdyta pataisos įstaigoje nustatyta tvarka bei rimtis, pažeista kitų nuteistųjų teisė į įprastą gyvenimą ir poilsį, sutrikdytas pataisos įstaigos personalo įprastas darbas. Kadangi nuteistojo veiksmais buvo padarytas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas kitam asmeniui, V. T. veiksmai pagrįstai, kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, kvalifikuoti ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo V. T. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinio skundo motyvai nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde motyvai dėl netinkamos bausmės paskyrimo nenurodyti, todėl bausmės paskyrimo pagrindai ir motyvai neanalizuotini.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam V. T. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad V. T. paskirtas gynėjas G. Zavtrakovas ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 80 Lt. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistąjį gynė advokatė V. Laukevičienė, su kuria nuteistasis sudaręs susitarimą. Esant tokioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytos išlaidos nepripažįstamos proceso išlaidoms ir iš nuteistojo V. T. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu nuteistajam V. T., netenkinti.