- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-13
- Bylos Nr.
- A-298-525/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00159-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- K. A. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. G. (K. A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Užsienio išmokų tarnyba) direktoriaus 2015 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. SPRE-2551; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (1.45)1-7985.Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikoje buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas. Manė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija) 2010 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas, kuriuo grindžiamas ginčijamas Užsienio išmokų tarnybos sprendimas, neturi jokios įrodomosios galios dėl jos darbinės veiklos, kadangi patikrinimo aktas yra priimtas įmonės, o ne darbuotojų atžvilgiu. Be to, 2010 metais jokio realaus UAB „Suzan Mars“ patikrinimo nebuvo. Ginčijamuose sprendimuose objektyviai nepaneigta, kad pareiškėjas dirbo, nes už jį buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikai. Pareiškėjo nuomone, ginčijamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, neatsižvelgta į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) nuostatas, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus, todėl priimti sprendimai yra neteisingi bei nepagrįsti.Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 48–52) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Paaiškino, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje ir nustatė, kad ši įmonė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o jos įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti kaip reklamos agentai, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje, tačiau šios įmonės surasti nepavyko. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dar 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ laikotarpio nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. mokestinį tyrimą ir nustatė, kad pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą, kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių, nėra, nors dažniausiai darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų nurodyta gyvenamoji vieta yra Lenkijoje. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas, tai rodo, kad įkurta bendrovė siekia ne ekonominės naudos, o kitų tikslų – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją perdavė toliau tirti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Užsienio išmokų tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso teisės normų aiškinimo taisyklių. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą (b. l. 38–41) prašė jį atmesti. Nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdė veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. VSDFV duomenimis, iki Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. SPRE-2551 pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai rodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Užsienio išmokų tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. VSDFV nuomone, Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis. Ginčijami sprendimai yra teisingi ir pagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo K. A. G. skundą atmetė (b. l. 116–122). Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčijamame 2015 m. spalio 13 d. sprendime Nr. SPRE-2551 „Dėl taikytinų teisės aktų K. A. G. nustatymo“ Užsienio išmokų tarnyba konstatavo, kad pareiškėjui darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu taikytini Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (1.45)1-7985 skundą atmetė.Teismas vadovavosi Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio, 13 straipsnio 3 dalies, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009 (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 16, 19 straipsnių, VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4, 15, 27, 44.3 punktų nuostatomis. Iš Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog sprendžiant dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas. Šią išvadą patvirtina ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis. Svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas ir jos apimtis. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka daryti išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad faktiškai vykdė darbinę veiklą pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje.Iš Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. balandžio 28 d. patikrinimo buvo matyti, kad dar 2010 metais buvo nustatyta, kad registracijos adresu UAB „Suzan Mars“ patalpų neturi, įmonės direktorės paaiškinimu, veiklos nevykdo, įmonėje įdarbinta 112 Lenkijos piliečių reklamos agentais, tačiau jie realiai niekada Lietuvoje nedirbo, įmonei faktiškai vadovauja akcininkai Lenkijos Respublikos piliečiai. Iš Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. sausio 22 d. rašto matyti, kad atsakovas Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją informavo, kad į jį dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo kreipiasi Lenkijos Respublikos piliečiai, pasirašę sutartis su UAB „Suzan Mars“, kurie šių darbo sutarčių galiojimo laikotarpiais vykdo savarankiškas veiklas Lenkijoje. Šie asmenys Lenkijoje verčiasi skirtinga veikla. Iš 2014 m. birželio 30 d. operatyvaus patikrinimo pažymos matyti, kad mokesčių administratorius, išsamiai išanalizavęs įmonės buhalterinius ir kitus veiklos duomenis, konstatavo, jog bendrovė nepateikė jokių duomenų ir dokumentų apie vykdomą veiklą, bendrovėje įdarbintų Lenkijos piliečių Lietuvoje atliktus darbus, biuro nuomos ir kelionės išlaidas pagrindžiančius dokumentus, į kasą pinigai buvo įnešami siekiant išmokėti darbo užmokestį darbuotojams. Mokesčių administratorius, įvertinęs pateiktus veiklos ir apskaitos dokumentus, paaiškinimus, kitą turimą ir surinktą informaciją ekonominio pagrįstumo (ekonominės logikos) aspektu, padarė išvadą, kad su Lenkijos Respublikos gyventojais sudarytos darbo sutartys rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą). Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario 27 d. informavo atsakovą, kad UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovų rasti nepavyko.Teismas sutiko, kad įrodymai, kuriais remiasi Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV, yra iš esmės netiesioginiai, tačiau atkreiptas dėmesys, kad Užsienio išmokų tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. (7.16)S2-9109 ir 2015 m. gegužės 5 d. raštu Nr. (7.16)S2-1532 kreipėsi į UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovus ir prašė pateikti realius darbų ar teikiamų paslaugų atlikimą patvirtinančius duomenis, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti. Pareiškėjas iš esmės rėmėsi tik darbo sutarčių sudarymo faktu, tačiau įrodymų, paneigiančių kompetentingų institucijų atliktų patikrinimų metu konstatuotas aplinkybes ir patvirtinančių realų darbą Lietuvoje, nei mokesčių administratoriui, nei Užsienio išmokų tarnybai, nei VSDFV, nei teismui nepateikė. Nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, tačiau dėl darbovietės buhalterinės apskaitos tvarkymo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taip pat abejonių kėlė faktas, kad UAB „Suzan Mars“ darbuotojams buvo nustatytas iš esmės minimalus darbo laikas, o įmonės įplaukų buvo tik tiek, kiek įmonei reikėjo sumokėti darbo užmokestį, mokesčius ir kitoms smulkioms reikmėms, t. y. niekada nebuvo didelio pelno ar nuostolio. Nei teismui, nei atsakovui, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui ar mokesčių administratoriui nebuvo pateikta jokių įrodymų ar paaiškinimų apie pareiškėjo faktiškai vykdytą veiklą. Be to, operatyvaus patikrinimo metu patikrinimui buvo pateikta skrajutė, kurioje reklamuojama „Petracell“ kosmetika, tačiau joje nurodyti duomenys neinformatyvūs (negalima nustatyti, kurioje šalyje gaminama ši kosmetika, kur galima kreiptis norint jos įsigyti, nėra nei telefono numerio, nei el. pašto adreso, nei interneto puslapio). Taigi kėlė abejonių, kaip profesionalus verslo subjektas ir jo darbuotojai negali paaiškinti nieko konkretaus apie vykdytą veiklą, pvz., duomenų, kieno interesais reklamos paslaugos Lietuvoje buvo teikiamos, kokios prekės ar paslaugos buvo reklamuojamos, kokiomis priemonėmis tai buvo daroma, kas, kada ir kur spausdino reklaminę medžiagą, kaip tokia reklaminė medžiaga buvo gabenama ir kt. Byloje nepateikta duomenų, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių UAB „Suzan Mars“ buvo reikalinga tokioms paslaugoms Lietuvoje įdarbinti tiek daug turinčių skirtingas kvalifikacijas ir būtent vykdančių individualią veiklą Lenkijos piliečių. Pažymėta, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, o ginčo iš esmės dėl to nekilo, kad UAB „Suzan Mars“ pajamos buvo iš esmės tik iš vienos Lenkijoje esančios užsakovės įmonės „WOD-SEK Adam-Laska“, kuri laikyta tiesiogiai susijusia su UAB „Suzan Mars“, kadangi, kaip nustatyta operatyvaus patikrinimo metu, vykdantis individualią veiklą įmonės „WOD-SEK“ savininkas yra UAB „Suzan Mars“ direktorės žentas. Taigi, teismo nuomone, anksčiau nurodytų duomenų visuma leido atsakovui konstatuoti, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjas realiai nedirbo, todėl nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Pareiškėjo ir UAB „Suzan Mars“ veiksmai atliekami ne siekiant pasinaudoti asmenų judėjimo laisve ir su tuo susijusiomis garantijomis, bet kitų, galimai mokestinių lengvatų gavimo tikslų. Ginčijamas Užsienio išmokų tarnybos sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.Teisėjų kolegija konstatavo, kad Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV pagrįstai įvertino surinktų įrodymų visumą ir ginčijamais sprendimais padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvoje darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ laikotarpiu nedirbo, todėl pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį jam negalėjo būti nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymas, o taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, todėl ginčijami sprendimai, priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant ginčui aktualias teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, o skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas K. A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti (b. l. 125–133).Nurodo, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, neva pareiškėjo darbo santykiai Lietuvos Respublikoje buvo fiktyvūs, tačiau, Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. rašte nurodoma, jog nebuvo surinkta duomenų, įrodančių įmonės fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą. Šio įrodymo teismas nevertino ir dėl jo nepasisakė.Teismo sprendime išvis nepasisakoma dėl Lenkijos kompetentingos įstaigos (Zaklad Ubezpieczen Spolecznych) raštų (2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. kovo 11 d.) pareiškėjui bei fakto, jog minėtuose raštuose nurodoma, jog jam taikytina Lietuvos socialinio draudimo teisė bei nėra pagrindo jo darbo Lietuvoje laikyti nedidelės apimties darbu.Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. birželio 6 d. rašte Nr. (01)SD-8527 nurodyta, jog minėtas inspektavimas nebuvo atliktas, bet pirmosios instancijos teismas šio dokumento apkritai nevertino.Pareiškėjo teigimu, neįvyko ir 2015 m. Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimas. Tai patvirtina atsakovas atsiliepime į skundą, ši aplinkybė nurodyta ir Valstybinės darbo inspekcijos 2015 m. vasario 27 d. rašte Nr. (25)SD-2582. Šią aplinkybę patvirtina ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nurodant, jog 2015 m. patikrinimas nepavyko.Pažymi, kad 2010 m. Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimas (nors ir neįvykęs) leido atsakovui spręsti apie įmonės veiklą nuo pat 2010 m., atitinkamai ir atsisakyti įtraukti pareiškėją į apdraustųjų Lietuvos valstybiniu socialiniu draudimu asmenų registrą, bet to nepadarė. Todėl Užsienio išmokų tarnybos sprendimas yra visiškai neargumentuotas, nes nėra pateikto vertinimo – kaip vertinamas išduoto A1 pažymėjimo anuliavimas 2010 m. patikrinimo kontekste. Mano, kad priešingai nei teigiama sprendime, 2014 m. atliktas operatyvus patikrinimas (2014 m. birželio 30 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-FRl 042-7773) patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis Lietuvoje dirbo. Tiek Užsienio išmokų tarnyba, tiek teismas selektyviai rėmėsi operatyvaus patikrinimo medžiagos aplinkybėmis. Tai patvirtina ir teiginys, jog UAB „Suzan Mars“ veiklos tikslas galimai yra įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, t. y. remiamasi prielaida, o ne nustatytu faktu.Pažymi, kad ginčijamas Užsienio išmokų tarnybos sprendimas nebuvo grindžiamas nei Valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. operatyvaus patikrinimo medžiaga, nei kitais teismo bei VSDFV nurodytais dokumentais. Teigia, kad teismas praplėtė Užsienio išmokų tarnybos sprendimo faktinį pagrindą, dėl to buvo šališkas atsakovo naudai.Aplinkybę, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ laikotarpiu dirbo, patvirtina ne tik darbo sutartys, bet ir UAB „Suzan Mars“ 2012 m. 10 mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis, 2012 m. 11 mėn. darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis. Už pareiškėją įmokėtos socialinio draudimo įmokos jam nebuvo gražintos.Teigia, kad teismo sprendime abstrakčiai kalbama apie UAB „Suzan Mars“ darbuotojus, bet ne konkrečiai apie pareiškėją. Užsienio išmokų tarnybos ir teismo sprendimai orientuoti į įmonės „Suzan Mars“ ekonominę logiką, jos darbuotojus, o ne konkrečiai – pareiškėją.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. UAB „Suzan Mars“ nėra išregistruota iš juridinių asmenų registro, nėra likviduota, iki bankroto bylos iškėlimo veikė rinkoje. Todėl, vadovaujantis bendra sąžiningumo prezumpcija, konstatuotina, jog įmonė iki bankroto bylos iškėlimo veikė sąžiningai, o Užsienio išmokų tarnyba nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šią prezumpciją.Nurodo, kad Lenkijos kompetentingai įstaigai pareiškėjui laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, Užsienio išmokų tarnyba nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė. Todėl, Užsienio išmokų tarnybai nustačius, jog pareiškėjui taikytina Lenkijos socialinio draudimo teisė, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, kadangi tokia teisė atsakovui nėra suteikta nei Reglamento Nr. 987/2009, nei Aprašo. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, Užsienio išmokų tarnybos sprendimo priėmimo teisėtumo nenagrinėjo.Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 141–142) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.Mano, kad pareiškėjas apeliacinio skundo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 137–140).Mano, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo veiklą Lietuvoje, pagrįstai vadovavosi Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. vasario 18 d. atlikto patikrinimo ir 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atlikto patikrinimo dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje išvadomis bei Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos atlikto UAB „Suzan Mars“ mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. rezultatais. Mano, kad Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, o Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. SPRE-2551 iš esmės yra teisingas ir pagrįstas.Pažymi, kad pagal Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos aprašą, patvirtintą VSDFV direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-149, socialinio draudimo įmokos grąžinamos tik draudėjui pateikus prašymą, o draudėjas (UAB „Suzan Mars“) dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į VSDFV Vilniaus skyrių nesikreipė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. SPRE-2551 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (1.45)I-7985 teisėtumo ir pagrįstumo.Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Šie reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.VSDFV (Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Aprašą, taip pat tam tikrų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent Aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.Pareiškėjas, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo turinio, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles, t. y. pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu.Nagrinėjamu atveju Užsienio išmokų tarnyba 2015 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. SPRE-2551 nusprendė: anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą Nr. 116601; nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarčių su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiais turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas Užsienio išmokų tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2015 m. gruodžio 11 d. sprendime Nr. (1.45)I-7985 nurodė, kad Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. spalio 13 d. sprendimas Nr. SPRE-2551 iš esmės yra teisingas ir pagrįstas. Užsienio išmokų tarnyba skundžiamame sprendime nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o UAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 metais informavo Užsienio išmokų tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos. VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl bendrovės veiklos Lietuvoje ir UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, surasti nepavyko. Buvęs bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su įmonės atstovais nepavyko, dokumentų, susijusių su darbuotojų darbo santykiais, nebuvo pateikta. Taip pat VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko bendrovės mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d., kurio metu nustatė, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekti, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. VSDFV, įvertinusi turimus duomenis, pažymėjo, kad bendrovės sudarytos sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, todėl sprendė, kad Užsienio išmokų tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, o Užsienio išmokų tarnybos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliko jį galioti.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės normomis, konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Suzan Mars“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad neva pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjui išduotą A1 pažymėjimą, pagrindė jį surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklą Lietuvoje paneigiančių duomenų.Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Valstybinės darbo inspekcijos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad UAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėju sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami Užsienio išmokų tarnybos ir VSDFV sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. A. G. (K. A. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.