Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-21 · Administracinė byla Nr. I-2872-621/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-21
Bylos Nr.
I-2872-621/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Žanas Kubeckas
Pareiškėjas
L. Š.
Atsakovas
Panevėžio apygardos administracinio teismo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2872-621/2016Teisminio proceso numeris 3-61-3-01615-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 21 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjai L. Š.,nedalyvaujant atsakovo Panevėžio apygardos administracinio teismo atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Š. patikslintą skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja L. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (2–9 b. l.), prašydama priteisti iš atsakovo Panevėžio apygardos administracinio teismo pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą 2044,28 Eur darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (30 b. l.).

Šalies argumentai

Pareiškėja patikslintame skunde (2–9 b. l.) nurodė, kad pareiškėjai neišmokėtas darbo užmokestis sudaro 3123,66 eurų, rengiamasi grąžinti 1079,38 eurų, negrąžintina suma sudaro 2044,28 eurų. Mano, kad atsakovas, taikydamas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies gražinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. Nr. XII-1927) nuostatas ir pareiškėjai rengdamasis grąžinti tik dalį patirtų praradimų, t. y. 1079,38 eurų, elgiasi neteisingai ir jokiu būdu negali vykdyti teisingumo, nes šios funkcijos įstatymu jam nėra deleguotos. Nurodė, kad pareiškėjai grąžintini praradimai yra neteisingi, todėl teismo prašo apginti pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. Nutarimus, taikyti teisėje įtvirtintus sąžiningumo teisingumo ir protingumo kriterijus, vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės nustatytu teisiniu reguliavimu sumažinant atlyginimus yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymo, apibendrinta šios sąvokos prasme, bet ir bendruosius teisės principus, taip pat Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus (Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendimas). Dėl neteisėto ir Konstitucijai prieštaraujančio minėto teisinio reguliavimo, kuriuo nepagrįstai neproporcingai buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjai nebuvo priskaičiuota ir išmokėta dalis jai priklausančio darbo užmokesčio. Prašo patikslintą skundą tenkinti.

Atsakovo Panevėžio apygardos administracinio teismo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (31 b. l.). 2016 m. liepos 28 d. teisme gautas raštas, kuriame informuoja, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvaus ir prašo bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (28 b. l.). Pateikė atsiliepimą (23-24 b. l.), kuriame nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgęs į šį Konstitucinio teismo nutarimą, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009-2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Teismas pareiškėjai darbo užmokestį moka pagal galiojančius teisės aktus iš tam skirtų biudžeto lėšų. Grąžinimo įstatyme yra nustatyta teismui pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus, todėl pareiškėjos dėl Konstitucinio Teismo prieštaraujančiais Konstitucijai pripažintų teisės aktų taikymo patirti praradimai bus kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Išmokėti pareiškėjos patikslintu skundu prašomą sumą atsakovas neturi teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos L. Š. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėja bylai aktualiu laikotarpiu dirbo Panevėžio apygardos administraciniame teisme karjeros valstybės tarnautoja. Pareiškėja nurodė, kad buvo pažeista jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą ir prašė jai priteisti darbo užmokesčio dalį, kuris buvo nepagrįstai neišmokėtas pritaikius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą. Taip pat pareiškėja nurodė, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos efektyviai neapgina pažeistų pareiškėjos teisių, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas.

2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad šis įstatymo projektas buvo parengtas sunkėjant ekonominei ir finansinei šalies situacijai, įgyvendinant Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52, II dalyje numatytą Krizės įveikimo planą, kuriuo siekiama sumažinti valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui ir stabilizuoti valstybės finansų sistemą, racionaliau naudoti valstybės lėšas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiais įstatymais valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo skirtingas mastas, vertinant procentais, priklausė ne tik nuo pareigybių kategorijų vietos jų sistemoje, bet ir nuo valstybės tarnautojų turimos kvalifikacijos: kuo aukštesnė pareigybės kategorija ir valstybės tarnautojo kvalifikacija, tuo didesnis valstybės tarnautojo atlyginimo mažinimo mastas. Pareiginės algos koeficientų mažinimo ir priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo priemonių taikymas lėmė labai skirtingą valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, vertinant procentais (neatsižvelgiant į bazinio dydžio pokyčius): žemesnių pareigybių kategorijų (1–10 kategorijų) žemiausios kvalifikacijos ar mažiausiai patirties turintiems (neturintiems kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojams atlyginimai dėl šių priemonių nesumažinti, o aukštesnių pareigybių kategorijų (11–20 kategorijų) ir (ar) aukštesnės kvalifikacijos ar daugiau patirties turintiems valstybės tarnautojams (inter alia 1–10 pareigybių kategorijų, turintiems kvalifikacinę klasę) atlyginimai dėl abiejų šių priemonių sumažinti iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė); 11–20 kategorijos valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacinę klasę, kuriems taikytos abi šios papildomos darbo užmokesčio mažinimo priemonės, atlyginimai sumažinti nuo 4,9 proc. (11 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta trečia kvalifikacinė klasė) iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė) (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat nurodė savo jurisprudencijoje ne kartą minėtą taisyklę, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos. Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai sumažinami neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodinamas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinami atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais ne tik paneigiami konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypstama nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Tai iš esmės reiškia, kad, pagal šį Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas). Šiuo įstatymu įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus.

Pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d., grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Ši dalis apskaičiuojama remiantis įstatyme nustatytu koeficientu, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955. Šiame straipsnyje taip pat išdėstyta taip apskaičiuotos nepriemokos išmokėjimo tvarka ir terminai – 5 proc. 2016 metais, 20 proc. 2017 metais, 25 proc. 2018 metais, 25 proc. 2019 metais ir 25 proc. 2020 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Taigi šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas darbo užmokesčio dalies išmokėjimas. Pažymėtina, kad, pagal Darbo užmokesčio grąžinimo 1 str., yra numatoma grąžinti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą nuo Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų įsigaliojimo (2009 m. gegužės 1 d.), o neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą sprendžiantis teismas yra ribojamas įstatymuose nustatytų terminų.

Pareiškėjos pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme įtvirtintos atsakovo pareigos grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį įvykdymo terminas šiuo metu nėra suėjęs, todėl teismas neturi pagrindo priteisti. Tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėja galės ginti savo teises kreipiantis į teismą.

Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą, pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsniu

nusprendžia:

Pareiškėjos L. Š. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Žanas Kubeckas