- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- Iv-1718-580/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- T. S.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. S. skundu prašė iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką – 456,72 Lt.
Paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Tarnybos organizavimo skyriaus vyresniojo specialisto pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuodami priedus bei priemokas, atsakovai nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, ribojančią mokamų priedų ir priemokų dydį. Todėl nuo 2008-09-30 buvo neišmokėta 456,72 Lt priemokų ir priedų. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Paaiškino, kad 2009-12-11 Konstitucinis Teismas nutarimu konstatavo, kad minėtas teisinis reguliavimas yra neteisėtas. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisės į darbo užmokestį. Neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – darbo užmokesčio nepriemokai. Pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Nurodė, kad valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas (DK 27 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, kaip Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad šioje byloje jis yra netinkamas atsakovas. Pažymėjo, kad atstovavimą bylose dėl neteisėtais valdžios institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo nustato Civilinio kodekso 6.271, 6.273 straipsnis bei Vyriausybės 2001 m. nutarimas Nr. 932. Šio nutarimo 1 punktas įgaliojo valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų veiksmų atsirado žala, atstovauti valstybei. Kadangi pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nustatytu reguliavimu, tai, atsakovo nuomone, jis negalėtų atstovauti valstybę byloje dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos atlyginimo. Be to, atsakovas pažymėjo, kad atstovai Civilinio proceso kodekse yra priskirti byloje dalyvaujantiems asmenims, kas rodo, jog jie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Yra pripažįstama, kad atstovas turi veikti atstovaujamojo interesais, draudžiamas atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktas. Tuo remdamasis laikė, kad valstybę turi atstovauti Vyriausybės 2010-01-14 potvarkyje Nr. 13 nurodyti asmenys. Pažymėjo, kad Vyriausybės potvarkis yra vėlesnis teisės aktas negu 2001-07-26 nutarimas Nr. 932.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savo vardu pateiktame atsiliepime prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui buvo pagrįstai taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, kadangi teisės aktas privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarimu nurodė, jog valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Galiojant įstatymo teisėtumo prezumpcijai įstatymas laikomas teisėtu iki tol, kol paskelbiamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Tokia teisės aiškinimo praktika išdėstyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-256/2008. Kadangi Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, atsakovo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atsakovo nuomone, valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Vilniaus apskrities VPK yra įgaliotas tik išmokėti darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 7 straipsnį, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnį Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatui skiriamų asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas. Policijos departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų. Todėl teismas turi spręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo skirti reikalingus asignavimus.
Šio atsakovo nuomone, tinkamu atsakovu byloje galėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kadangi Vyriausybė sutinkamai su Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi organizuoja valstybės biudžeto vykdymą. Tokia pozicija patvirtinta praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009. Nurodė, kad ginčo dėl pareiškėjo nurodytų sumų nėra.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Konstitucijos 102 straipsnis ir Konstitucinio teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Todėl, kol nustatyta tvarka nebuvo pripažinta, jog Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, tol valstybės įstaigos turėjo taikyti šias įstatymo nuostatas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neveikė taip, kaip turėjo veikti. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu kreipėsi 2010-04-01, t. y. jau po Konstitucinio teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo. Skundo tenkinimo atveju prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo T. S. 2008 metais buvo atskaityta 456,72 Lt (b. l. 7, 8). Tokia nepriemoka atsirado dėl to, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo taikoma Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas priedų dydžio ribojimas iki 70 procentų nuo pareiginės algos.
Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, o straipsnio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio 2 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad į priedų ir permokų sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnio 1 dalyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas priedas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Nepriemoka pareiškėjui yra atsiradusi 2008 metais, kai galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata dėl priedų ribojimo. Taigi, nepriemoka susidarė pareiškėjo darbdaviui taikant jų taikymo metu galiojančias įstatymo nuostatas.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, tuo buvo nustatyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytos su Konstitucija nesuderinto įstatymo nuostatos.
Byloje iškeltas ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimu įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Šioje byloje prieinant nurodytą išvadą nebuvo tiriamas skundo padavimo momentas, o buvo aiškinamasi, ar asmuo nebuvo praleidęs termino skundui paduoti.
Remiantis aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo, yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovų argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą 456,72 Lt darbo užmokesčio nepriemoką yra pagrįstas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Šioje nutartyje detaliai išaiškinta, kodėl taikoma skirtinga gynyba, nei buvo taikyta administracinėje byloje Nr. A-264/2003. Kadangi čia nagrinėjama byla tiek šalimis, tiek dalyku daug panašesnė į administracinę bylą Nr. A-638/2005, nei į administracinę bylą Nr. A-264/2003, tai teismas remiasi pirmąja ir atmeta atsakovo motyvą dėl reikalingumo taikyti administracinėje byloje Nr. A-264/2003 suformuotas taisykles.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, pateikdamas argumentus atsakovo tinkamumo klausimu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1285/2009. Pastebėtina, kad šios bylos aplinkybės yra skirtingos. Administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 buvo priteisiamas neišmokėtas teisėjo darbo užmokestis. Visų pirma, pagal byloje analizuotus teisės aktus, kuriais buvo nustatytas teisėjo darbo užmokestis, matyti, kad teisėjui nebuvo galima mokėti didesnio darbo užmokesčio, nustatyti tokį darbo režimą, kad darbo užmokestis būtų sumokėtas teisėtai. Tuo tarpu, net ir esant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl priedų apribojimo, pareiškėjo darbdavys galėjo taip organizuoti darbą, kad pareiškėjas neturėtų atlikti darbų, už kuriuos negalima apmokėti.
Be to, byloje keliamas klausimas dėl to, kad teismas spręstų reikalavimą dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo skirti reikalingus asignavimus. Tačiau toks reikalavimas byloje nėra pareikštas, o teismas pagal jam nustatytą kompetenciją negali įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo priimti ar pakeisti teisės aktus.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo. Skundas teismui paduotas 2010-04-07 (b. l. 1-3), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už 2008 metus. Laikytina, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Skundas teismui paduotas 2010-04-07 (b. l. 1-3), pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.
Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusiomis teisės normomis (Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi). Byloje nenustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl Lietuvos valstybės atsakomybė šiuo atveju negalima. Skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės, atžvilgiu atmetamas. Motyvai, kuriais remdamasis teismas pripažįsta pareiškėjo materialinį reikalavimą reikalavimu darbdaviui, o ne žalos atlyginimu nurodyti aukščiau.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į tai, kad policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Tretysis suinteresuotas asmuo nepateikė jokių duomenų, kurie liudytų jo motyvų pagrįstumą. Lėšų neturėjimo faktas yra ne visuotinai žinoma, o įrodinėtina aplinkybė. Nesant įrodymų šis faktas negali būti nustatomas. Pareiškėjui priteisiama suma nėra didelė, šiuo metu ruošiamas sekančių metų biudžeto projektas, kuriame bus nustatomi ir asignavimai policijos įstaigoms su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teismas
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti T. S. naudai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 456,72 Lt (keturi šimtai penkiasdešimt šeši litai, septyniasdešimt du centai) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje ir kito atsakovo atžvilgiu skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.