- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-20
- Bylos Nr.
- 2A-428/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vytas Milius, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „SV TRANSPORT“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Vyto Miliaus, ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SV TRANSPORT“ dėl nesumokėtų draudimo įmokų išieškojimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu sudarė šias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis: AYAS Nr. 01 7716508; AYAS Nr. 01 7716549; AYAS Nr. 01 7714718; AYAS Nr. 01 7708908; AYAS Nr. 01 7715668; AYAS Nr. 01 7709024; AYAS Nr. 01 7714729; AYAS Nr. 01 7716519; AYAS Nr. 01 7716532; AYAS Nr. 01 7716585; AYAS Nr. 01 7716539; AYAS Nr. 01 7716579; AYAS Nr. 01 7716552; AYAS Nr. 01 7716563; AYAS Nr. 01 7716570; AYAS Nr. 01 7716707; AYAS Nr. 01 7716724; AYAS Nr. 01 7716731; AYAS Nr. 01 7716738; AYAS Nr. 01 7716746; AYAS Nr. 01 7716755; AYAS Nr. 01 7716773; AYAS Nr. 01 7716781; AYAS Nr. 01 7716787; AYAS Nr. 01 7716801; AYAS Nr. 01 7716594; AYAS Nr. 01 7716601; AYAS Nr. 01 7716679; AYAS Nr. 01 7716686; AYAS Nr. 01 7716701; AYAS Nr. 01 7716476; AYAS Nr. 01 7716964; AYAS Nr. 01 7716815; AYAS Nr. 01 7716826; AYAS Nr. 01 7716808; AYAS Nr. 01 7716838. Teigė, kad sudarius minėtas sutartis, atsakovui atsirado pareiga sumokėti draudimo įmokas, tačiau atsakovas jų nesumokėjo. Prašė priteisti iš atsakovo 101 225,00 Lt draudimo įmokų sumą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad iš ieškovo pateiktos 2011m. gegužės 19 d. pažymos matyti, kad ieškovas reikalauja atsakovą sumokėti 101 225,00 Lt draudimo įmokų sumą už 36 draustas transporto priemones. Privalomojo draudimo sutartyse nurodyta, kad draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2010 m. liepos 29 d. Atsisakymą mokėti ieškovui draudimo įmokas patvirtina atsakovo 2010 m. liepos 29 d. prašymas. LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 30 punkte nurodyta, kad draudimo sutartis įsigalioja sudarius draudimo sutartį ir sumokėjus draudimo liudijime nurodyto laikotarpio draudimo įmoką. Atsakovas pagal minėtas draudimo sutartis nesumokėjo draudimo įmokų, todėl draudimo sutartys neįsigaliojo, ir atsakovas neteko draudimo apsaugos – draudiko įsipareigojimo mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (LR Draudimo įstatymo 2 str. 11 d.). Dėl nesumokėtų draudimo įmokų nutrūkus draudimo sutartims, atsakovas neteko draudimo apsaugos, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti draudimo įmokas iš atsakovo (LR CK 6.996 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Standartinių draudimo sutarties sąlygų 30 punktą. Visiškai nepagrįstai konstatavo, kad draudimo sutartis įsigalioja tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką. Tokios pirmos instancijos teismo išvados prieštarauja teisės normai, įtvirtintai Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - LR TPVCAPDĮ) 9 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos.
2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl draudiminės apsaugos ir draudimo sutartimis nebuvo apdraustos atsakovo transporto priemonės. Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Todėl atsakovas, nurodydamas, kad laikotarpyje nuo 2010 m. liepos 29 d. iki 2010 m. spalio 28 d. pas apeliantą tariamai nedraudė savo eksploatuojamų transporto priemonių, turėjo pateikti kito draudiko išduotus įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių, draudimo liudijimų patvirtintas kopijas, tokiu būdu įrodant savo atsikirtimus. Be to, apelianto apdrausta transporto priemonė pateko į eismo įvykį ir apeliantas nuketėjusiajam išmokėjo draudimo išmoką.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „VS TRANSPORT“ prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovas nurodė, kad šalies parašas yra būtinas rašytine forma sudaromo sandorio rekvizitas. Sutartys negali būti laikomos sudarytomis, kadangi ieškovo kartu su ieškiniu pateiktose draudimo sutartyse nėra ne tik atsakovo atstovo, bet net ir ieškovo atstovo parašo. Nesant draudėjo parašo sutartys galėtų būti laikomos sudarytomis tik tokiu atveju, jeigu atsakovas būtų sumokėjęs draudimo įmokas. Ieškovas sutarčių įsigaliojimą nepagrindė jokiais leistinais rašytiniais įrodymais, todėl pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentu, kad sutarčių įsigaliojimas nebuvo siejamas su draudimo įmokų mokėjimu. Visose sutartyse yra nurodyta, kad draudimo įmoka sumokama iki 2010 m. liepos 29 d., t.y. iki sutarčių įsigaliojimo. Be to, sutarčių sąlygose numatyta, kad draudimo įmokos sumokėjimas laikomas draudėjo sutikimu ir patvirtinimu, kad jis suderina draudimo sutartį ir sutinka su draudimo sutarties sąlygomis. Įvykęs eismo įvykis Didžiojoje Britanijoje nėra įrodymu, patvirtinančiu, kad atsakovas naudojosi sutartimis suteikta draudimo apsauga, kadangi nurodytos sutartys nesuteikia draudimo apsaugos Didžiojoje Britanijoje įvykusiam įvykiui. Be to, atsakovas kompensavo ieškovui jo klaidingai sumokėtą draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Šios apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurio buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl draudimo įmokų priteisimo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas reikalauja sumokėti draudimo įmokas pagal ieškinyje nurodytas draudimo sutartis. Atsakovas ginčija atsakovo reikalavimą argumentuodamas tuo, kad nurodytos draudimo sutartys nebuvo pasirašytos.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo pagrįstumo klausimą, vadovavosi LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 30 punkto redakcija, galiojusia nuo 2004 m. lapkričio 3 d. iki 2007 m. liepos 25 d., kurioje numatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja sudarius draudimo sutartį ir sumokėjus draudimo įmoką. Kadangi draudimo įmokos nebuvo sumokėtos, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad draudimo sutartis neįsigaliojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taikė teisės normą, kuri negaliojo tarp šalių susiklosčiusių ginčijamų teisinių santykių metu. Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 30 punktas buvo pakeistas nuo 2007 m. liepos 25 d. ir jame numatyta taip pat kaip ir TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ši norma yra imperatyvi ir draudimo sutarties šalys neturi teisės nustatyti įstatymo imperatyviai sureguliuotų nuostatų išlygų ir dėl draudimo sutarties įsigaliojimo spręsti pagal draudimo įmokų mokėjimą nustatančias sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo pagrįstumo klausimą, nustatinėjo sutarties įsigaliojimo momentą, tačiau nesiaiškino aplinkybių, ar šios sutartys buvo sudarytos.
CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžimo darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. valios sutapimas.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, t.y. pareiga įrodyti sutarčių sudarymo faktą tenka apeliantui (CPK 178 straipsnis). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad draudimo sutartys, kurių pagrindų ieškovas prašo priteisti draudimo įmokas, nėra pasirašytos (b.l. 10-81). Atsakovo prašymo ar kitų įrodymų, pagrindžiančių atsakovo valią sudaryti draudimo sutartis, byloje nėra (CPK 178 str.). Iš atsakovo pateiktos ankstesnio laikotarpio su ieškovu sudarytos draudimo sutarties matyti, kad šalių sudaryta sutartis buvo pasirašyta abiejų šalių (b.l. 102). Ieškovo pateiktas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro raštas, kuriame nurodyti duomenys, kad atsakovui priklausančios transporto priemonės ginčo laikotarpiu buvo apdraustos pas ieškovą, nėra tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu sutarčių sudarymo faktą, kadangi šiuos duomenis Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui teikia pats ieškovas TPVCAPDĮ nustatyta tvarka (b.l. 174-176).
Apeliantas sutarčių sudarymo faktą argumentuoja taip pat tuo, kad viena iš pagal ginčijamas sutartis apdraustų transporto priemonių buvo patekusi į eismo įvykį ir apeliantas nukentėjusiajam išmokėjo draudimo išmoką. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas, atsakydamas į ieškovo 2011 m. birželio 28 d. pretenziją, kurioje buvo reikalaujama atlyginti 8766,04 Lt sumą regreso tvarka, kadangi atsakovas nustatytu laiku pagal draudimo sutartis nesumokėjo draudimo įmokų, nurodė, kad su ieškovu sutartys nebuvo sudarytos ir prašė pateikti duomenis, kad galėtų atlyginti klaidingai išmokėtą išmoką (b.l.133,167). 2011 m. rugpjūčio 8 d. mokėjimo nurodymu atsakovas išmokėjo 8766,04 Lt, nurodydamas, kad tai yra klaidingai išmokėtos išmokos dengimas (b.l. 131). Taigi aplinkybė, kad ieškovas nukentėjusiajam buvo išmokėjęs draudimo išmoką, nepatvirtina draudimo sutarties sudarymo fakto.
Apeliantas, siekdamas įrodyti sutarčių sudarymo aplinkybes, prašė teismo apklausti liudytojais G. R. ir M. R.. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo sutartims yra numatyta privaloma rašytinė forma (CK 1.73 str. 1 d. 4 p.). Kadangi nebuvo laikytasi numatytos rašytinės formos, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad apeliantas neturi teisės vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi remtis liudytojų parodymais siekdamas įrodyti sutarčių sudarymo faktą, todėl apelianto prašymas apklausti liudytojus negali būti tenkinamas.
Apeliantas taip pat akcentavo, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl prašė išreikalauti iš atsakovo įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių, draudimo liudijimų patvirtintas kopijas apie draustus automobilius, nurodytus ieškovo ieškinyje numatytose draudimo sutartyse laikotarpyje nuo 2010 m. liepos 29 d. iki 2010 m. spalio 28 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitų draudimo sutarčių buvimas ar nebuvimas neturi įtakos sprendžiant ginčą tarp ieškovo ir atsakovo. Už transporto priemonių naudojimą nesudarius įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių asmuo gali būti baudžiamas įstatymu nustatyta tvarka, tačiau šis faktas neturi įtakos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.
Vadovaudamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovo apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl iš ieškovo atsakovo naudai turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Pagal byloje esančius įrodymus atsakovas yra apmokėjęs advokato išlaidas apeliacinės instancijos teisme 1815 Lt (b.l.200). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas ir bylos sudėtingumą, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nustato, kad būtinos ir pagrįstos atsakovo išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra mažintinos iki 1 200 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (j.a.k.110057869) atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SV TRANSPORT“ (j.a.k.300638803) 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.