Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis, teismo posėdyje, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs N. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarimo N. S. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – Panevėžio rajono PK VPS PP) vyresnysis patrulis surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą N. S. už tai, kad ji 2011-12-16 savo bute, (duomenys neskelbtini) r., kėlė triukšmą, kuris trikdė kaimynų G. poilsį, t.y. trikdė viešąją rimtį ir tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 183 str. 2 d. (b.l. 3)

Panevėžio rajono PK VPS PP vyresnysis tyrėjas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, nustatė, kad N. S. padarė protokole užfiksuotą administracinį teisės pažeidimą ir 2012-01-11 nutarimu paskyrė jai administracinę nuobaudą – 800 Lt baudą (b.l. 13).

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog N. S. pagal ATPK 183 str. 1 d. buvo nubausta 2011-03-18, o pagal ATPK 183 str. 2 d. – 2011-04-22, t.y. per vienerius metus ji jau buvo nubausta 2 kartus už viešosios tvarkos trikdymą (b.l. 9-10).

Nesutikdama su šiuo nutarimu administracinėn atsakomybėn patraukta N. S. kreipėsi su skundu į Panevėžio miesto apylinkės teismą, kuris 2012-03-12 nutartimi Panevėžio rajono PK 2012-01-11 nutarimą Nr. 319956 paliko nepakeistą ir N. S. skundo netenkino (b.l. 61).

N. S. šią nutartį skundžia Panevėžio apygardos teismui ir prašo: 1) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti priimtą 2012-01-10 Panevėžio rajono PK VPS 2012-01-10 Teikimą dėl pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti neatitinkančių Triukšmo valdymo įstatymo ir panaikinti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus 2011 m. gruodžio 21 d. akustinio triukšmo matavimų protokolą Nr. (duomenys neskelbtini); 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - sustabdyti ginčijamo Panevėžio rajono PK VPS 2012-01-10 Teikimą dėl pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 21 d. d. ir Panevėžio apylinkės teismo nutarties galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 4) nutraukti Panevėžio rajono PK VPS PP vyresniojo tyrėjo R. S. 2012-01-11 nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-12 nutartį ir administracinę bylą; 5) kompensuoti jos patirtas išlaidas.

Skunde nurodoma, kad N. S. yra nubausta nepagrįstai ir neteisėtai. Pažymi, kad buitinio prietaiso - televizoriaus savo bute žiūrėjimas negali būti vertintinas kaip teisės aktų pažeidimas, todėl jos veika pagal ATPK 183 str. 2 d. kvalifikuota nepagrįstai. N. S. nuomone tai, kad ji buvo patraukta administracinėn atsakomybėn išryškina Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ nuostatų nesuderinamumą su Europos Sąjungos teise.

Teigia, kad akustinio triukšmo matavimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš esmės grindžiama jos kaltė, nevertintas Triukšmo valdymo įstatymo 15 straipsnio, kad „valstybės ir savivaldybės institucijų tvirtinami triukšmo rodikliai ir jų vertinimo metodikos turi atitikti Europos Sąjungos reikalavimus“ bei 22 straipsnio „Triukšmo kontrolė“ nuostatų, kontekste. Be to, aptariamame protokole pateikta nuoroda, kad matavimai buvo atlikti pagal Lietuvos higienos normos HN 33:2011 nurodytus matavimo standartus LST ISO 1996-1 ir LST ISO 1996-2, kurie taikomi konkretiems Triukšmo valdymo įstatyme nurodytiems garso šaltiniams - kelių transportui, geležinkeliui, oro transportui ir pramonės objektams, o ne iš kaimyno buto sklindančiam triukšmui. Tai, kad matavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas triukšmo šaltinis - iš kaimyno buto sklindantys triukšmas standarto 6 skyriuje „Garso šaltinio veikimas“ nenagrinėjamas, nenurodoma matavimo neapibrėžtis, nors tai yra privalu pagal standarto 12 punkto reikalavimus sudaro prielaidą, kad matavimo protokole pateikti rezultatai yra nekorektiški ir nepatikimi, o pati procedūra pažeidžia Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnio nuostatas. Apeliantė pabrėžia, kad kitas akivaizdus prieštaravimas standarto nuostatoms paaiškėja bandant suprasti protokolo stulpelio „garsų klasifikavimas“ tekstą – „visuminis“, kuris pagal standarto 1996-1 punktą 3.4.1 apibrėžiamas kaip nurodytoje vietoje ir laike viską supantis garsas, paprastai susidedantis iš daugybės tolimų ir artimų šaltinių garsų. N. S. nuomone, visuminio garso matavimo rezultatas negali būti priskirtas konkrečiam garso šaltiniui, tuo labiau standarte neapibrėžtam kaimynų triukšmui ir atkreipia dėmesį į tai, kad standarte pateiktas „specialiojo“ garso apibūdinimas, kuris gali būti tiksliai nustatytas ir susietas su tam tikru šaltiniu. Todėl apeliacinį skundą pateikusios N. S. nuomone, pateiktas protokolas yra niekinis (kaip ir prieš surašyti du protokolai), nes negali būti pripažintas matavimu pagal standartą, nes tokie matavimai pagal triukšmo valdymo įstatymą netinka triukšmo kontrolei. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje gyvenamųjų pastatų apsaugą nuo kaimynų triukšmo užtikrinama pagal Europos statybos produktų direktyvą 89/106/EB Aplinkos ministro įsakymu patvirtintas STR 2.01.07:2003 „Pastatų vidaus ir išorės aplinkos apsauga nuo triukšmo“, jei pastato sienų garso izoliacija neatitinka šio reglamento reikalavimo, tai nėra galimybių užtikrinti ir triukšmo lygiui keliamų reikalavimų, kartu pažymėdama, kad šiuo atveju pastato akustinė kontrolė apskritai nebuvo atlikta.

Atsižvelgiant į tai, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. akustinio triukšmo matavimas buvo atliktas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, matavimo duomenys yra niekiniai ir parengti aplaidžiai, be to, nebuvo įvertinta koks televizoriaus garso lygis yra higienistų bent rekomenduojamas televizoriaus žiūrovui ar klausytojui, o kadangi Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK viešosios policijos skyriaus 2012-01-10 Teikimas dėl pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini) buvo parengtas būtent vadovaujantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus parengtais akustinio triukšmo matavimo protokolais, todėl mano, kad nėra surinkta neabejotinų įrodymų, kad ji padarė pažeidimą, numatytą ATPK 183 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

N. S. skundas atmetamas.

ATPK 183 str. 2 d. numato administracinę atsakomybę asmeniui, kuris, būdamas baustas administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, įvykdo tokius pat veiksmus, t.y., šauksmais, švilpimu, garsiu dainavimu arba grojimu muzikos instrumentais bei kitokiais garsiniais aparatais ar kitais panašiais veiksmais gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte bei kitose viešosiose vietose, o vakaro ir nakties metu - ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose trikdo viešąją rimtį.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, jog byloje netinkamai ištirtos bylos aplinkybės bei nesutinka su teismo nutartyje nurodytu surinktų įrodymų vertinimu.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus patikrino atsižvelgdamas į paminėtas normas. Išanalizavus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog N. S. kaltė, padarius ATPK 183 str. 2 d. numatytą pažeidimą, visiškai įrodyta, veika kvalifikuota ir nuobauda, atsižvelgus į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizuota tinkamai.

Kvalifikuojant veiką pagal ATPK 183 str. 2 d., turi būti nustatyta, jog asmuo šioje teisės normoje nurodytais veiksmais trikdė viešąją rimtį, t. y. būtent viešosios rimties sutrikdymas yra esminis objektyvusis šio straipsnio numatyto pažeidimo požymis. Šauksmai, švilpimas ir pan. ar kiti triukšmą keliantys veiksmai, gyvenamosiose patalpose, administracinę atsakomybę užtraukia tik tuomet, jeigu jie trikdo viešąją rimtį. Šiuo klausimu pažymėtina, jog, aiškinant ATPK 183 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendimas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn už viešosios tvarkos trikdymą turi būti priimamas tik visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus ir įvertinus visas svarbias faktines aplinkybes, kurios gali būti įrodomos garso lygio matavimo prietaisų rodmenimis. Tačiau viešosios rimties trikdymo pažeidimo įrodinėjimas lygiai taip pat galimas remiantis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, liudytojų parodymais (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 336).

Teismo nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, jog dėl administracinėn atsakomybėn patrauktos N. S. veiksmų – vakaro ir nakties metu televizoriaus dideliu garsu įjungimo buvo sutrikdyta kaimyniniame bute gyvenančių asmenų viešoji rimtis.

Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai (liudytojų A. G., P.G. G., V. O., V. K., specialistės V. Š. parodymai, o taipogi 2011-12-16 atlikti garso lygio matavimai) patvirtina, kad apeliantės elgesys – televizoriaus įjungimas dideliu garsu nakties metu trikdė viešąją rimtį.

Tiek liudytoja A. G., tiek kartu su ja gyvenantis jos sutuoktinis P. G. G. patvirtino, kad N. S. bute, kuris ribojasi su jų butu, nakties metu maksimaliu garsu įjungiamas televizorius ir dėl šio pastovaus triukšmo pašlijo A. G. sveikata, sutriko klausa, ji priversta savo namuose būti su ausinėmis. Liudytoja pripažino, kad nors butų perdangos ir sienos yra pakankamai plonos, tačiau kai N. S. žinoma, kad jų bute yra pašalinių asmenų ji tuo metu triukšmo nekelia. Liudytojos nuomone, kaimynė tokiu būdu kerštauja bei siekia jų gyvenimą tokiomis sąlygomis padaryti neįmanomu (b.l. 53-55). Liudytojas V. O., dirbantis (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtino, kad ne kartą iš G. buvo sulaukęs nusiskundimų dėl N. S. keliamo triukšmo - garsiai įjungiant televizorių, kas pasitvirtino vieną kartą jam nuvykus pas G. į butą, kai apie 22 val. 30 min. iš N. S. buto sklido labai garsus televizoriaus garsas, dėl kurio nebūtų įmanoma užmigti (b.l. 55). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. K., nurodęs, kad į jį, kaip (duomenys neskelbtini), kreipėsi G. prašydami atvykti į namus ir įsitikinti kokiomis sąlygomis jiems tenka gyventi. Liudytojas pažymėjo, kad 2011-12-21 jam būnant G. bute apie 22 val. 30 min. į savo butą grįžo N. S. ir netrukus pasigirdo įjungto televizoriaus garsas, kuris G. visame bute buvo girdimas pakankamai didelis (b.l. 56). Aplinkybes, kad iš N. S. buto sklindantis garsiai įjungto televizoriaus garsas pakankamai gerai girdėjosi G. bute patvirtino ir specialistė V. Š., kuri jau nuvykus į vietą atliko garso matavimus (b.l. 57).

Nors liudytojai A. G. ir P. G. G. patvirtino, kad su N. S. jie nuolat konfliktuoja dėl iš N. S. buto sklindančio triukšmo, tačiau jų parodymus patvirtino ir liudytojais apklausti V. K., O. A. ir V. Š., kurie nei su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu nei su G. nepalaiko jokių asmeninių ryšių, todėl negalima daryti išvados, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti pakenkti N. S. ir šmeižti ją.

Taigi, visi aukščiau įvardinti liudytojai nurodo, jog iš pareiškėjos bute veikiančio televizoriaus sklindantis triukšmas yra didelis ir jis trikdo viešąją rimtį. Tačiau apeliantė savo kaltę neigia ginčydama atliktos garso matavimo procedūros teisėtumą bei tvirtindama, kad nėra teisės akto reglamentuojančio kokiu garsu savo gyvenamojoje patalpoje turi būti žiūrimas televizorius.

Pažymėtina, kad N. S. teiginiai, kad jos bute veikiančio televizoriaus keliamas triukšmas negali būti vertintinas kaip viešosios rimties trikdymas, nes apskritai niekur nėra reglamentuota kokiu garsu toks prietaisas gali veikti, ypač atsižvelgus į tai, kad nėra atlikti jos buto sienų garso pralaidumo tyrimai, jokios įtakos jos atsakomybei pagal ATPK 183 straipsnį atsirasti neturi. Atsakomybė pagal aptariamą normą yra numatyta už specialiai keliamą triukšmą turint tikslą sutrikdyti viešąją rimtį. Televizoriaus skleidžiami garsai, kurie trikdo kaimynų rimtį nakties metu, taip pat įeina viešosios rimties trikdymo sąvoką. Šiuo atveju, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jokie kiti pašaliniai garsai iš N. S. buto, apart tik tam tikru metu garsiai įjungiamo televizoriaus ir kalimu į sieną garsų negirdimi, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad triukšmas, trukdantis ramiai ilsėtis kaimynams vakaro ir nakties metu, sąlygotas ne N. S. tyčinių veiksmų, o prastos sienų garso izoliacijos.

Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėja privalo pasirūpinti ir užtikrinti, kad iš jos buto sklindantis garsas netrikdytų kaimynų rimties jų gyvenamosiose patalpose atsižvelgdama ir į jai žinomai prastą jos buto sienų garso izoliaciją.

Kaip minėta, apeliantė ginčija savo kaltę argumentuodama ir tuo, kad akustinio triukšmo matavimo protokolas neatitinka normatyvinių dokumentų, kuriuose keliami tam tikri reikalavimai tokioms procedūroms bei Triukšmo valdymo įstatymo normų, todėl jame užfiksuoti duomenys yra niekiniai. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas N. S. kaltės klausimą priešingai nei akcentuojama apeliaciniame skunde savo išvadų negrindė Akustinio triukšmo matavimo protokolo duomenimis, nurodydamas, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-06-13 įsakymą Nr. V-6004 Lietuvos higienos norma HN33-2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamosiose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ netaikoma buitinių prietaisų (įrenginių) keliamo triukšmo vertinimo atvejais. Todėl atsižvelgus į tai, kad pagrindinis iš N. S. buto sklindančio triukšmo, trikdančio kitų asmenų rimtį šaltinis - televizorius, todėl šiuo atveju Akustinio triukšmo matavimo protokolo duomenys gali būti vertintini tik kaip papildomas N. S. kaltę patvirtinantis įrodymas, vertinamas kitų įrodymų visumoje, jos kaltei patvirtinti apskritai nėra būtini triukšmo lygio matavimų duomenys, gauti Triukšmo valdymo įstatymo nustatyta tvarka, kadangi nurodytas įstatymas netaikytinas fizinių asmenų keliamo triukšmo atveju. Kaip minėta ATPK 183 str. 2 d. numatytas pažeidimas gali būti fiksuojamas ne tik techninėmis priemonėmis, bet ir kitomis įrodymų rūšimis, tarp jų – liudytojų parodymais, kaip šiuo atveju. Be to, kaip buvo pabrėžta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N575-109-08, triukšmo matavimai yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, nes asmens veiką kvalifikuojant pagal ATPK 183 straipsnį nėra būtina triukšmą išmatuoti decibelais, pakanka įrodyti, kad viešoji rimtis buvo sutrikdyta, kas ir yra padaryta aukščiau aptartų įrodymų visuma.

Nagrinėjamuoju atveju teismui abejonių dėl N. S. kaltės padarius ATPK 183 str. 2 d. numatytą pažeidimą nekyla. Aukščiau aptarti duomenys sudaro nuoseklią įrodymų visumą, patvirtinančią ATPK 183 str. 2 d. numatyto pažeidimo sudėtį N. S. veikoje bei jos kaltę dėl šio pažeidimo padarymo, todėl teisėta ir pagrįsta apylinkės teismo išvada, jog 2012-01-11 nutarimas, kuriuo N. S. paskirta administracinė nuobauda už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 183 str. 2 d., yra pagrįstas ir teisėtas. Nuobauda administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta teisingai.

Kadangi apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d. ), todėl N. S. skunde kritikuojamas esamas teisinis reguliavimas ar reikalavimai, susiję su atskirų procesinių dokumentų vertinimu, yra visiškai nesusiję su skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo klausimu ir negali būti skundo dalykas, todėl teismas dėl jų nepasisako. N. S. prašymas kompensuoti turėtas išlaidas taipogi atmestinas, nes tai nenumatyta ATPK. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje išaiškino, jog ATPK 279 straipsnis numato išlaidų priteisimą tik administracinėje byloje dalyvaujantiems nukentėjusiesiems, liudytojams, vertėjams, ekspertams.

Taigi, atsižvelgus į aukščiau išdėstytą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, dalį jų motyvuotai atmesdamas, ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-03-12 nutartis yra pagrįsta ir teisėta, teisinio pagrindo skundo motyvais šią nutartį ar 2012-01-11 Panevėžio rajono PK VPS nutarimą naikinti, nėra, todėl jie paliekami galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir N. S. apeliacinio skundo netenkinti.