- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-16
- Bylos Nr.
- 1A-153/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00414-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Šiukšta (pran.), Kęstutis Jucys
- Civilinis ieškovas
- UAB „A.“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir civilinio ieškovo UAB „A.“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pagal BK 184 str. 2 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
UAB „A.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. M. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas P. M. ūkininko ūkio (kodas (duomenys neskelbtini), registruoto (duomenys neskelbtini)) savininku, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. spalio 1 d. Panevėžio m., pasirašęs su UAB „A.“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) 2009-12-31 derliaus pirkimo sutartį Nr. 10/10/GDP dėl 2010 metų derliaus – žieminių kviečių 164,11 ha plote (252 000 Lt vertės) bei 2010-04-12 derliaus pirkimo sutartį Nr. 89/10/GDP dėl 2010 metų derliaus – 200 tonų vasarinių kviečių 50 ha plote (70 000 Lt vertės), esančių Biržų rajone, pardavimo, pažeisdamas sutarčių 1.2 p., 1.3 p. bendrųjų sąlygų reikalavimus, jog nuosavybės teisė į būsimą grūdų derlių besąlygiškai pereina UAB „A.“, o jis tampa tik grūdų derliaus administratoriumi ir grūdų derlius yra ne jo ūkio nuosavybė, negavęs bendrovės raštiško sutikimo perleisti turtą tretiesiems asmenims, 2010-10-01 nepristatęs grūdų derliaus į UAB „A.“ priėmimo punktus, neinformavo bendrovės atstovų, dėl kokios priežasties grūdų derliaus negali pristatyti ir nepervedė pinigų, o užaugintą kviečių derlių laikotarpiu nuo 2010-07-28 iki 2010-08-20 pardavė UAB „Ad.“ ((duomenys neskelbtini)). Tokiu būdu jis iššvaistė jam buvusį patikėtą svetimą didelės vertės UAB „A.“ turtą – 435,864 t kviečių derliaus, iš 164,11 ha ir 50 ha plotų, buvusių Biržų rajone, kurio bendra vertė 322 000 litų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas kaltinamąjį P. M. dėl jam patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymo išteisino motyvuodamas tuo, jog P. M. nevykdė sutartyje numatytų sutartinių įsipareigojimų ir nustatytu laiku nepristatė grūdų derliaus dėl objektyvių priežasčių, kurioms jis negalėjo turėti įtakos ir kurių jis negalėjo žinoti sudarant sutartį. Po 2010 metų žiemos iššalo apie 50 proc. pasėlių, dėl ko jis juos turėjo atsėti kitomis kultūromis. Teismas konstatavo, kad P. M. dalį derliaus pristatė kitoms grūdus supirkusioms bendrovėms, kurios siūlė didesnes kainas tam, kad galėtų įvykdyti didesnį kiekį prisiimtų įsipareigojimų, suteikiant prioritetą tiems kreditoriams, kurie turėjo lemiamą reikšmę jo, kaip ūkininko, veiklai. Nuosprendyje taip pat pažymėta, kad pagal sudarytas derliaus pirkimo-pardavimo sutartis kaltinamasis įgijo prievolę pateikti grūdų derlių, kuris bus sukurtas ateityje, todėl sutarčių pasirašymo metu šis turtas nebuvo jam patikėtas. Nors P. M. elgėsi netinkamai, tačiau šie jo veiksmai nėra nusikalstami. P. M. neteisėti veiksmai žalos atlyginimo UAB „A.” nedaro neįvykdomu, kadangi P. M. yra mokus, jis skolą pripažino ir nevengė jos mokėti, jo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas yra civilinis deliktas, kuris gali būti ginamas civilinės teisės priemonėmis. Dėl to teismas padarė išvadą, kad P. M. veikoje nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių ir jį pagal BK 184 str. 2 d. išteisino nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir dėl svetimo turto išvaistymo P. M. išteisino nepagrįstai. Teismas pripažino, kad P. M., būdamas ūkininko ūkio savininku, pasirašė su UAB „A.” sutartis dėl žieminių ir vasarinių kviečių pardavimo, pagal jas įsipareigojo pristatyti būsimą grūdų derlių į UAB „A.” priėmimo punktus iki 2010 m. spalio 1 d., tačiau nuosprendyje neišanalizavo pasirašytų sutarčių bendrųjų sąlygų reikalavimų. Šių sutarčių 1.2 punkte yra aiškiai nurodyta, kad nuo sutarties pasirašymo momento nuosavybės teisė į būsimą grūdų derlių besąlygiškai pereina UAB „A.” naudai. Pasirašius šias sutartis, pasikeitė nuosavybės savininkas, t.y. pasėlių, o vėliau grūdų derliaus savininku tapo juridinis asmuo UAB „A.”. Pagal sutarties 1.3. punktą, P. M. laikomas tik grūdų derliaus administratoriumi, kuriam taip patikimas svetimas turtas, o to turto atžvilgiu jis turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus - įpareigojimą prižiūrėti pasėlius ir visus grūdus perduoti bendrovei. Jam be UAB „A.” leidimo draudžiama perleisti grūdų derlių tretiesiems asmenims. 1.4. punkte dar nurodoma, jog be bendrovės sutikimo perleidus grūdų derlių tretiesiems asmenims, pirkėjas turi teisę inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl turto išvaistymo ar pasisavinimo. Tokiu būdu būsimo grūdų derliaus savininku tapo UAB „A.” ir P. M. jis buvo patikėtas pasirašytų sutarčių pagrindu. Todėl teismo teiginys, kad sutarčių pasirašymo metu turtas P. M. nebuvo patikėtas, yra nepagrįstas. Teismas pripažino, kad P. M. nevykdė sutarčių įsipareigojimų ir nukultą grūdų derlių pardavė kitoms bendrovėms, kurios jam sumokėjo žymiai didesnę pinigų sumą, tačiau neakcentavo, kad P. M. tokiu būdu be bendrovės, kuriai grūdų derlius priklausė nuosavybės teise, sutikimo perleido grūdus. Jis UAB „A.” neinformavo nei žodžiu, nei raštu, už parduotus ne jam priklausančius grūdus pinigų neperdavė bendrovei, o juos panaudojo savo ūkio skoloms padengti. Tai buvo aiškus sutarčių bendrųjų sąlygų pažeidimas siekiant didesnės savo ūkio naudos, nes 2010 m. grūdų supirkimo kainos buvo pakilusios beveik dvigubai, lyginant su 2009 m. derliumi, ką patvirtino ir pats išteisintasis bei liudytojas M. T.. Teismas nuosprendyje nurodė, kad P. M. prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą lėmė ir objektyvios priežastis – po žiemos iššalo beveik 50 procentų pasėlių. Tačiau šių aplinkybių niekas ir neginčija. Teismas neatsižvelgė į tas pačias sutartis, nes P. M. nevykdė ir sutarčių 2.1.5 punkto reikalavimo, jog jis privalėjo informuoti UAB „A.” dėl iššalusių pasėlių, kad sudaryta komisija ištirtų priežastis, dėl kurių negalima pristatyti grūdų ir jis negalės įvykdyti sutarčių sąlygų. Be to, kaip matyti iš pasirašytų sutarčių ir P. M. ūkininko ūkio buhalterinių dokumentų, išteisintasis privalėjo parduoti grūdų derlių iš 164,11 ha ploto bei 200 tonų grūdų iš 50 ha ploto. P. M. iš šių deklaruotų ūkio plotų prikūlė viso 630,293 tonų derliaus (iš jų 435,864 tonų kviečių grūdų derliaus), kuriuos pardavė už 495 216,69 Lt kitoms bendrovėms. Tokiu būdu P. M. nukūlė ir pardavė kviečių derliaus žymiai daugiau, negu buvo skolingas UAB „A.”- 322 000 lt. Taigi, jis turėjo realią galimybę jei ne grūdais, tai pinigais atsiskaityti už parduotus grūdus su UAB „ A.”, bet to nepadarė iki 2010 m. spalio 1 d. Bendrovė, nesulaukusi iš P. M. nei grūdų, nei pinigų, nei pranešimo apie derlių, 2010-10-06 kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tik 2010 m. gruodžio 5 d. P. M. UAB “A.” pervedė 100 000 Lt, tačiau tai buvo padaryta jau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apklausus P. M.. Šis faktas vertinamas kaip nusikaltimu padarytos turtinės žalos dalinis atlyginimas, nes 2010-10-18 teismo įsakymu iš P. M. UAB „A.” naudai buvo priteista 417 797,58 Lt susidariusi bendra skola. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog P. M. neteisėti veiksmai ir sutartinių įsipareigojimų nevykdymas yra tik civilinis deliktas, kuris ginamas civilinės teisės priemonėmis, ir jo veiksmuose nėra subjektyviųjų ir objektyviųjų BK 184 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. P. M. buvo pareikštas kaltinimas dėl patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymo. Susiformavusi teismų praktika rodo, jog turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams - bendru susitarimu ir sutarties sąlygomis. Pagal BK 184 str. 2 d. atsakomybė už kaltininkui patikėto buvusio turto iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Šioje byloje nustatyta, kad P. M., pasirašęs derliaus pirkimo sutartis ir pardavęs būsimą grūdų derlių, tapo jo jau nebe nuosavybės turėtoju, o tik administratoriumi, t.y. asmeniu, kuriam sutarčių pagrindu patikėtas svetimas turtas. Šio turto, t.y. būsimo grūdų derliaus, atžvilgiu jis turėjo teisiškai apibrėžtus įgalinimus, nurodytus derliaus pirkimo sutartyse. Tokiu būdu tarp P. M. ir UAB „A.” atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau, P. M. neįvykdžius sutartyse nurodytų sąlygų, šie civiliniai santykiai šioje baudžiamojoje byloje peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Tai liudija šios aplinkybės: P. M. be UAB „A.” sutikimo nukultą grūdų derlių pardavė žymiai brangiau kitoms bendrovėms, apie tai neinformavo ir net gautų pinigų negrąžino derliaus savininkei. Tai jis padarė sąmoningai, nes 2010 m. derliaus kainos išaugo beveik dvigubai. Ūkininkui paprasčiausiai neapsimokėjo parduoti kviečių grūdus už tokią suderėtą kainą - 350 Lt už toną, kai UAB „Ad.” jam sumokėjo virš 600 Lt už toną. Paprasčiausiai išteisintajam buvo materialinė nauda parduoti svetimus grūdus aukštesne kaina. Tokie jo veiksmai neatitiko patikėtojo valios ir interesų, jo tyčia buvo nukreipta gauti savo ūkiui naudą parduodant svetimą turtą ir buvo grindžiama akivaizdžiu veikos žalingumu UAB „A.” interesams. P. M. neįvykdė sutarčių sąlygų ir UAB „A.” privalėjo atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis paduodant ieškinį. Šiuo atveju P. M. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Tik po ikiteisminio tyrimo pradėjimo P. M. pervedė 100 000 Lt pagal priteistą teismo įsakymu skolą UAB „A.”. Todėl darytina išvada, jog P. M. neteisėtai perleidus jam sutarčių pagrindu patikėtą svetimą turtą tretiesiems asmenims, t.y. grūdų derlių pardavus kitoms bendrovėms, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai, nes bendrovė neteko savo turto. Kvalifikuojant turto iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Tačiau šiuo atveju matyti, kad P. M., pardavęs svetimus grūdus, už juos gavo didesnę pinigų sumą, juos panaudojo savo ūkio skoloms padengti. Tokie jo veiksmai buvo neteisėti ir neatlygintini UAB „A.”. Taigi, tai buvo tokie objektyvūs išteisintojo veiksmai, sudarantys objektyviąją nusikaltimo sudėtį.
Žemesnės instancijos teismas
P. M. veikė tiesiogine tyčia - jis siekė žalingų padarinių, suprasdamas, kad bendrovė neteks turto, ir to norėjo. Nors P. M. iš esmės neigia tokiu būdu iššvaistęs jam patikėtą turtą, pripažindamas, kad tai yra civiliniai santykiai, tačiau šioje byloje, nustačius subjektyvinę nusikaltimo pusę, reikia nustatyti ir objektyviuosius požymius. Jo kaltės turinys turi būti atskleidžiamas remiantis ne vien tik jo paaiškinimais, bet taip pat ir byloje surinktais kitais duomenimis: jis neinformavo apie grūdų derliaus pardavimą kitai bendrovei, nesikreipė dėl po žiemos iššalusio derliaus, pardavęs grūdus nesiėmė jokių priemonių atsiskaityti su UAB „A.”, o atsiskaitė su kitais ūkio kreditoriais. Tokie jo veiksmai leidžia teigti, jog P. M. suprato, kad pažeidžia grūdų derliaus savininko UAB „A.” interesus, padarė bendrovei materialinę žalą ir tyčia leido šiems žalingiems padariniams atsirasti. P. M. iki šiol nėra atsiskaitęs su UAB „A.”. P. M. kaip nusikaltimo subjektas buvo pats atsakingas už pasirašytas sutartis ir jų vykdymą, nes ūkyje niekas daugiau nedirbo, jam sutarčių pagrindu buvo patikėtas svetimas turtas. Todėl P. M. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 184 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.
P. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, dalinis turtinės žalos atlyginimas pripažintinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Jis neteistas ir nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas teigiamai, dirbantis, turintis ūkininko ūkį. Jo padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Vertinant šios veikos ir kaltininko pavojingumą, turi būti atsižvelgta, kad šį nusikaltimą P. M. padarė siekdamas gauti didesnę turtinę naudą savo ūkiui. Nusikalstama veika padaryta ne siekiant konkrečių nusikalstamų tikslų ir ne dėl susiformavusių P. M. antivisuomeninių nuostatų, o jos pavojingumas, įvertinus paminėtas aplinkybes, yra daug mažesnis negu rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas. Tai vertintina kaip išimtinės aplinkybės, liudijančios apie jo ir jo padarytos nusikalstamos veikos žymiai mažesnį pavojingumą visuomenei. Paskyrus net minimalią BK 184 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kiltų neigiamų pasekmių nuteistojo šeimai - pats jis yra pripažintas antros grupės invalidu, turi sveikatos problemų, yra vienintelis ūkininko ūkio savininkas ir paskyrus sankcijoje numatytą bausmės rūšį, iškiltų problemos dėl tolesnės ūkio veiklos. Taip pat iš P. M. teismo įsakymu civiline tvarka yra priteista pinigų suma, todėl jam paskyrus realų laisvės atėmimą, jis negalėtų nustatytu laiku grąžinti ūkio skolų. Dėl paminėtų aplinkybių sankcijos ribose paskirta bausmė neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo, o tai reiškia, kad nebūtų veiksminga. BK 62 str. numato pagrindus, kokiais atvejais kaltininkui galima paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tačiau šiame straipsnyje numatytų aplinkybių visumos šioje baudžiamojoje byloje nėra. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, taikant BK 54 str. 3 d., teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Taigi, nesant byloje BK 62 str. nurodytų pagrindų, P. M. už jo padarytą BK 184 str. 2 d. numatytą nusikaltimą skirtina bausmė taikant BK 54 str. 3 d. Įvertinus tyčinės nusikalstamos veikos pavojingumą, motyvą, P. M. asmenybę, jo amžių, invalidumą, paties P. M. materialinę padėtį, už nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d., taikant LR BK 54 str. 3 d., jam skirtina švelnesnės rūšies bausmė – bauda, mažesnė už sankcijos vidurkį. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. P. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d. ir, taikant LR BK 54 str. 3 d., nuteisti jį 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda.
Šalies argumentai
Civilinis ieškovas UAB “A.” apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas neįvertino sutarčių 1.2. p. ir 1.3. p. nustatytų sąlygų (BPK 20 str.), turėjusių lemiamą reikšmę bylai išspręsti. Teismas nustatė, jog P. M., būdamas ūkininko ūkio savininku, su UAB „A.” pasirašė derliaus pirkimo sutartis 2009-12-31 Nr.10/10 GDP ir 2011-04-12 Nr.89/10/GDP, pagal kurias įsipareigojo užaugintą žieminių ir vasarinių kviečių derlių perduoti, pristatant gautą grūdų derlių į UAB „A.” priėmimo punktus iki 2010 m. spalio 1 d., tačiau neišnagrinėjo sutarčių 1.2 ir 1.3. punktuose sulygtų sąlygų, kuriose nustatyta, kad nuo sutarties pasirašymo momento nuosavybės teisė į būsimą grūdų derlių besąlygiškai perėjo UAB „A.”, o P. M. tapo tik grūdų derliaus administratoriumi, tačiau be UAB „A.” raštiško sutikimo jam yra draudžiama perleisti (parduoti, dovanoti, mainyti ir pan.) grūdų derlių tretiesiems asmenims ir/ar bet kokiu būdu suvaržyti (įkeisti, garantuoti prievolių įvykdymą ir pan.) UAB „A.” nuosavybės teisę į juos. Sudarant sutartis tarp P. M. ir UAB „A.” atsirado civiliniai teisiniai santykiai ir neginčijama, kad sutartiniai įsipareigojimai gali būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau dėl P. M. neteisėtų veiksmų civiliniai teisiniai santykiai perėjo į baudžiamuosius teisinius santykius dėl sudarytų sutarčių vykdymo objektyvaus apsunkinimo, kadangi P. M. neteisėtais veiksmais sąmoningai užkirto kelią sutarčių įvykdymui. Vengdamas įvykdyti turtinę prievolę P. M., siekdamas gauti sau didesnės naudos, tyčia pardavė svetimus grūdus tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-388/2007 nurodė „Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas”. Būtent P. M. veiksmai padarė sutarčių vykdymą neįmanomu. Tai rodo šios faktinės aplinkybės: P. M. sąmoningai nevykdė sutartyse numatytų įsipareigojimų. Įvertinęs tai, kad dėl didesnės grūdų supirkimo kainos gaus daugiau naudos, grūdų derlių pardavė tretiesiems asmenims UAB „Ad.” be raštiško UAB „A.” leidimo ir tokiu būdu iššvaistė svetimą turtą. Dėl šių priešingų teisei P. M. veiksmų iškilo pavojus UAB „A.” nuosavybei, kadangi pagal CK 4.96 str. daikto, atlygintinai įgyto iš asmens, kuris neturėjo teisės (kadangi nebuvo savininkas) perleisti (nes neturėjo tokių įgalinimų) nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningo įgijėjo) savininkas negali reikalauti. Taigi sutarčių vykdymas ir UAB „A.” pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis tapo problemiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų. Todėl UAB „A.” dėl pažeistų teisių 2010-10-06 kreipėsi į teisėsaugos institucijas prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą. P. M. perleidus jam patikėtą svetimą turtą tretiesiems asmenims, atsirado baudžiamieji teisiniai santykiai, kurie turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis. Tai, kad P. M., negavęs UAB „A.” sutikimo, dėl didesnės grūdų kainos, negu buvo nustatyta sutartyse, derlių pardavė tretiesiems asmenims - UAB „Ad.”, leidžia manyti, kad jis sąmoningai leido šiems žalingiems padariniams kilti ir tokiu būdu pažeidė teisėto derliaus savininko UAB „A.” interesus. Nesilaikydamas sutartyje nustatytų įgalinimų, t. y. neteisėtai ir be raštiško UAB „A.” sutikimo, P. M. jam patikėtą turtą pardavė tretiesiems asmenims UAB („Ad.”) ir tokiu būdu iššvaistė svetimą turtą. Atmestinas teismo teiginys, kad P. M. prisiimtų įsipareigojimų nevykdė dėl objektyvių priežasčių, t.y. pasėlių iššalimo, nes pats P. M. apie tai neinformavimo UAB „A.” sutartyje numatyta tvarka. Be to, UAB „Ad.” parduotų grūdų kiekis rodo, kad P. M. turėjo tiek grūdų, kiek buvo perleidęs nuosavybės teisę UAB „A.”, taigi turėjo realią galimybę grąžinti grūdus jų teisėtam savininkui, t.y. UAB „A.”. Teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, kad P. M. turtas nebuvo patikėtas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose” 10 p. išaiškinimą patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtam kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. UAB „A.” nuosavybės teise jai priklausantį turtą sutarčių pagrindu patikėjo administratoriui P. M., kuriam sutartyse buvo aiškiai apibrėžti jo įgalinimai – tinkamai prižiūrėti pasėlius ir visus užaugintus grūdus, nustatyta tvarka ir sąlygomis užaugintą derlių perduoti į UAB „A.” sandėlius, be to, sutartyse buvo aiškiai parašyta, kad be raštiško UAB „A.” sutikimo P. M. negali perleisti jam patikėto turto tretiesiems asmenims. Teismo nurodyta aplinkybė, kad P. M. grūdus pardavė kitoms didesnes kainas siūliusioms bendrovėms tam, kad galėtų įvykdyti didesnį kiekį įsipareigojimų, suteikiant prioritetą tiems kreditoriams, kurie turėjo (P. M. manymu) lemiamą reikšmę jo, kaip ūkininko, veiklai, nesudarė teisinio pagrindo išvaistyti jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, P. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 2 d.
Teismo posėdyje prokurorė prašo Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Gynėjas prašo prokuroro ir civilinio ieškovo UAB ,,A.” apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Iš šioje byloje prokuroro surašyto kaltinamojo akto matosi, kad kaltinimas R. M. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d., buvo grindžiamas paties kaltinamojo P. M., liudytojų J. K., G. I., D. Ž., M. T., R. M. ir V. Keturakio parodymais, dviem 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. derliaus pirkimo sutartimis su jų priedais, specialisto išvada, UAB ,,Ad” išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis ir kai kuriais kitais dokumentais. Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, teisiamajame posėdyje buvo apklaustas kaltinamasis P. M., visi, išskyrus pasinaudojusią teise neduoti parodymų kaltinamojo sutuoktinę R. M., liudytojai, taip pat išnagrinėti ir visi rašytiniai įrodymai, teismui pateikti papildomi dokumentai, apklausta teisiamajame posėdyje dalyvavusi civilinio ieškovo UAB ,,A.” atstovė I. L.-K. bei specialisto išvadą pateikusi specialistė A. S.. Visi išnagrinėti įrodymai išdėstyti ir aptarti nuosprendžio aprašomojoje dalyje.
Teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais buvo nustatyta, kad P. M., būdamas P. M. ūkininko ūkio, registruoto (duomenys neskelbtini), savininku, iš UAB ,,A.“ pirkdavo augalų sėklas, trąšas ir kitas augalininkystės produkcijos gamybai reikalingas prekes. Iš pačios UAB ,,A.“ pateiktų ir prie bylos pridėtų dokumentų matosi, kad toks šios įmonės ir P. M. bendradarbiavimas prasidėjo 2007 m. Už pateiktas prekes P. M. atsiskaitydavo pinigais arba savo ūkio produkcija, t. y. grūdais. P. M. vėluojant atsiskaityti, tarpusavio susitarimais skolų grąžinimas būdavo atidedamas už nustatyto dydžio palūkanas. 2009 m. spalio 1 d. P. M. buvo skolingas UAB ,,A.“ 213 722,14 Lt, šios skolos mokėjimas atidėtas 1 metams, skaičiuojant 1 proc. dydžio atidėto mokėjimo palūkanas, kurios sudarė 27349,43 Lt (1 t., 41 b. l. ). UAB ,,A.“ pateiktoje pažymoje taip pat buvo nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad P. M. neturėjo galimybės už prekes atsiskaityti pinigais, įmonė nusprendė tęsti su juo bendradarbiavimą ir pasirašyti 2009 m. gruodžio 31 d. Derliaus pirkimo sutartį. Iš 2009 m. gruodžio 31 d. Derliaus pirkimo sutarties Nr. 10/10/GDP (1 t., 25-28 b. l.) matosi, kad UAB ,,A.“, toliau vadinama ,,Pirkėju“, ir ūkininkas P. M., toliau vadinamas ,,Pardavėju“, sudarė derliaus pirkimo sutartį. Jos 1.1. p. nurodyta, kad šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti grūdų derlių bei apmokėti už jį šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sutarties 1.2. p. nurodyta, kad nuo šios sutarties pasirašymo momento nuosavybės teisė į būsimą derlių, nurodytą sutarties 2.1.1. p. (toliau – grūdai), besąlygiškai pereina pirkėjui. 1.3. p. nurodyta, kad nuo sutarties pasirašymo momento pardavėjas yra laikomas visišku grūdų derliaus administratoriumi, tačiau be pirkėjo raštiško sutikimo pardavėjui draudžiama perleisti (parduoti, dovanoti, mainyti ir pan.) grūdų derlių tretiesiems asmenims ir/ar bet kokiu būdu suvaržyti (įkeisti, garantuoti prievolių įvykdymą ir pan.) pirkėjo nuosavybės teisę į juos. Sutarties 1.4. p. nurodyta, jog pardavėjas supranta, kad be pirkėjo raštiško sutikimo perleidus grūdų derlių tretiesiems asmenims ar atlikus kitus sutarties 1.3. p. uždraustus veiksmus, pirkėjas turės pakankamai pagrindo inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 str. (turto pasisavinimo) arba BK 184 str. (turto iššvaistymo). Toliau sutartyje (2.1.1.-2.1.6. p.) išdėstyti pardavėjo įsipareigojimai. Pagal 2.1.1. p. pardavėjas įsipareigoja 2010 m. derliui pasėti žieminius kviečius 164,11 ha plote, tinkamai pasėlius prižiūrėti ir visus užaugintus grūdus, atsižvelgiant į pirkėjo nurodymus, sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis perduoti pirkėjui, o pagal 2.1.2. p. – iki 2010 m. spalio 1 d. pagal iš anksto raštu suderintą (priedas Nr. 2) su pirkėju grafiką, pristatyti grūdus į priėmimo punktus. 2.1.5 p. nurodyta, jog paaiškėjus, kad pardavėjas negalės laiku pristatyti viso sutartyje numatyto grūdų kiekio, pardavėjas privalo nedelsiant apie tai informuoti pirkėją, kad jo sudaryta komisija galėtų ištirti priežastis, dėl kurių sutartas grūdų kiekis negali būti pristatytas, bei kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos sutarties vykdymui. Sutartyje išdėstyti ir kiti įpareigojimai pardavėjui, tuo tarpu paties pirkėjo įsipareigojimai pagal sutarties 2.2.1.-2.2.3. p. yra tik apmokėti pardavėjui už pristatytą grūdų derlių sutarties 3.1.-3.3. p. nustatyta tvarka ir sąlygomis bei priimti pardavėjo pristatytus grūdus Kupiškio elevatoriuje, taip pat išrašyti pardavėjui grūdų pirkimo (priėmimo) kvitą bei PVM sąskaitą-faktūrą. Atkreiptinas dėmesys ir į sutarties skyrių ,,Kaina ir atsiskaitymo sąlygos“. Sutarties 3.1. p. nurodyta, kad grūdų kaina bus nustatoma pristatymo metu pagal pirkėjo kainininkus. O sutarties 3.5. p. nurodyta, kad pardavėjas sutinka, jog tuo atveju, jeigu grūdų pirkimo (priėmimo) kvito išrašymo dieną pardavėjas yra skolingas UAB ,,A.“ ir/ar UAB ,,A. M.“ ir/ar ,,V.A.“ remiantis tarpusavyje pasirašytomis sutartimis už pristatytas prekes ar suteiktas paslaugas ir turi prievolę atsiskaityti su viena ar keliomis iš šių įmonių, suma be atskiro šalių susitarimo už pristatytus grūdus yra užskaitoma pirkėjui remiantis CK 6.130 str. Įskaitymas vykdomas priešpriešinio reikalavimo atsiradimo dieną. Pardavėjas sutinka su šiomis užskaitymų sąlygomis ir dėl to vėliau nereikš pretenzijų. Sutarties skyriuje ,,Šalių atsakomybė“ visos sankcijos už netinkamą sutarties vykdymą faktiškai numatytos tik pardavėjui, tuo tarpu pirkėjui numatytas tik 0,05 delspinigių mokėjimas už kiekvieną dieną, uždelstą atsiskaityti su pardavėju. Nurodytos Derliaus pirkimo sutarties priede Nr. 2 (1 t., 29 b. l.) nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja perduoti pirkėjui nuosavybėn, pristatyti grūdus į priėmimo punktus, o pirkėjas įsipareigoja priimti grūdų derlių iki 2010 m. spalio 1 d. Toliau sutarties priede nurodyta, kad žieminiai kviečiai iš 164,11 ha pasėlių ploto pristatomi 2010 m. spalio 1 d. Byloje yra ir dar iki nurodytos Derliaus pirkimo sutarties sudarymo surašytas 2009 m. lapkričio 20 d. ,,Pasėlių apžiūros aktas“ (1 t., 30 b. l.), iš kurio matosi, kad UAB ,,A. M.“ atstovai, dalyvaujant P. M., apžiūrėjo P. M. pasėlius, skirtus įkeitimui už UAB ,,A. M.“ suteiktus prekinius kreditus. Šiame akte nurodyta, kad apžiūrėtų žieminių kviečių pasėlių įkeitimo suma yra 252 000 Lt. Kitoje, 2010 m. balandžio 12 d. UAB ,,A.“ ir ūkininko P. M. pasirašytoje Derliaus pirkimo sutartyje Nr. 89/10/GDP (1 t., 31-34 b. l.) nurodyta, kad pardavėjas P. M. įsipareigoja perduoti UAB ,,A.“ 200 tonų vasarinių kviečių. Planuojama supirkimo kaina nurodyta 350 Lt už toną. Šios sutarties 1.2., 1.3., 1.4., 3.1., 3.5 ir kituose punktuose šalių įsipareigojimai, atsiskaitymo sąlygos ir kt. aplinkybės nurodytos tokios pačios kaip jau aptartoje ankstesnėje Derliaus pirkimo sutartyje. Sutarties priede (1 t., 36 b. l.) 200 tonų vasarinių kviečių pardavėjas įsipareigojo pristatyti pirkėjui irgi iki 2010 m. spalio 1 d. Byloje taip pat nustatyta, kad išteisintasis P. M. abiejose sutartyse numatytų įsipareigojimų neįvykdė, jokių grūdų UAB ,,A.“ nepristatė ir šiai įmonei neperdavė, o derlių pardavė kitai įmonei UAB ,,Ad.“, tai patvirtina šios įmonės PVM sąskaitos ir kiti dokumentai, patvirtinantys grūdų pirkimą ir pinigų sumokėjimą P. M.. Iš bylos matosi, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu UAB ,,A.“ kreipėsi į P. M. ragindama jį vykdyti derliaus pirkimo sutartyse numatytus įsipareigojimus ir iki 2010 m. rugsėjo 21 d. į UAB ,,A.“ banko sąskaitą pervesti pinigus, gautus už šiai įmonei nuosavybės teise priklausančius grūdus, kuriuos, įmonės žiniomis, ūkininkas pardavė tretiesiems asmenims. 2010 m. spalio 6 d. UAB ,,A.“ dėl P. M. veiksmų pateikė skundą policijai ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 184 str. 2 d. dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo. Iš prie bylos pridėto Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. įsakymo (2 t., 50 b. l.) matosi, kad teismas, vadovaudamasis CPK 436 str. 1 d., nutarė iš skolininko P. M. kreditoriaus UAB ,,A.“ naudai išieškoti 417 797,58 Lt skolos, 33 092,81 Lt palūkanų už atidėtą skolos mokėjimo terminą, 428,41 Lt pavėluoto mokėjimo palūkanų ir 18553,60 Lt delspinigių, taip pat 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme. Iš šio teismo sprendimo matosi, kad skola, palūkanos ir delspinigiai iš P. M. UAB ,,A.“ naudai buvo išieškoti pagal 2008 m. rugsėjo 22 d., 2009 m. vasario 9 d., 2010 m. balandžio 29 d. sutartis ir jų pagrindu išrašytas bei pateiktas sąskaitas-faktūras. Vykstant tyrimui baudžiamojoje byloje dėl svetimo turto iššvaistymo UAB ,,A.“ pareiškė P. M. tik 64400 Lt dydžio civilinį ieškinį. Jame nurodyta, kad P. M. skola dėl derliaus pirkimo sutarčių neįvykdymo įmonei jau priteista paminėtu Panevėžio apygardos teismo sprendimu ir yra išieškoma CPK tvarka. Įmonė prašo priteisti iš P. M. tik 64 400 Lt baudą, kuri pagal sutartis sudaro 20 procentų nepristatytų grūdų vertės (2 t., 58 b. l.). Prie bylos pridėtas mokėjimo nurodymas (1 t., 191 b. l.) patvirtina, kad 2010 m. gruodžio 5 d. P. M. UAB ,,A.“ sumokėjo 100 000 Lt kreditorinio įsiskolinimo, o iš teismui pateiktos UAB ,,A.“ pažymos (2 t., 158 b. l.) matosi, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. iš P. M. pagal teismo sprendimą civilinėje byloje UAB ,,A.“ buvo išieškota jau 129258,71 Lt.
Visi paminėti rašytiniai įrodymai, taip pat specialisto išvada, liudytojų ir paties kaltinamojo P. M. parodymai leido nustatyti šioje byloje kaltinime nurodytų Derliaus pirkimo sutarčių pasirašymo aplinkybes, išnagrinėti įrodymai taip pat patvirtina, kad P. M. sutartyse nurodytų įsipareigojimų neįvykdė, grūdų UAB ,,A.“ nepristatė, o juos pardavė kitai įmonei. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis P. M. tai pripažino. Jis parodė, kad 2009m. UAB ,,A.“ buvo įsiskolinęs už trąšas, ketino jas iš tos pačios įmonės ir toliau pirkti kreditan, todėl 2009 m. gruodžio 31 d. turėjo pasirašyti sutartį, pagal kurią įsipareigojo įmonei pristatyti grūdus iš būsimo derliaus. Jau paruoštą sutartį jam pateikė UAB ,,A.“ vadybininkė J. K., jis tą sutartį pasirašė, tačiau jos gerai net neperskaitė, žinojo tik, kad turės pristatyti žieminių kviečių grūdus. 2010 m. balandžio 12 d. pasirašė tokią pačią sutartį dėl vasarinių kviečių grūdų. Žieminiai kviečiai tą žiemą iššalo, todėl jis vietoj jų pavasarį atsodino vasarinius kviečius. Žinodamas, kad grūdus už skolas turi pristatyti UAB ,,A.“ iki 2010 m. spalio 1 d., prikultus vasarinių ir neiššalusių žieminių kviečių grūdus pardavė ne šiai įmonei, o UAB ,,Ad.“, kuri jam už tai sumokėjo beveik 500 000 Lt, tačiau šiais pinigais apmokėjo kitas savo ūkio skolas. Kaltinamasis parodė, kad buvo skolingas ne tik už trąšas, bet ir už lizingo būdu įsigytą žemės ūkio techniką, kuri, negrąžinus skolos, iš jo būtų buvusi atimta, todėl jis nusprendė pirmiausia atsiskaityti už ją, o pinigų atsiskaityti už trąšas neliko. P. M. pripažino, kad apie derliaus iššalimą UAB ,,A.“ neinformavo, grūdų šiai įmonei nepristatė, skolos negrąžino, bet supranta, kad su šia įmone turės atsiskaityti. Kaltu dėl svetimo turto iššvaistymo neprisipažįsta, nes visus už derlių gautus pinigus išleido apmokėdamas kitas skolas, pirkdamas sėklas javų atsodinimui ir kitoms tik su ūkio veikla susijusioms išlaidoms.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad būtent tokias bylos aplinkybes byloje nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jų neginčija ir apeliacinius skundus padavęs prokuroras bei civilinis ieškovas UAB ,,A.“. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama tik su nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis apie tai, kad kaltinamojo P. M. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., sudėties požymių. Kaip jau buvo paminėta, nuosprendyje teismas padarė išvadas, kad derliaus pirkimo sutarčių pasirašymo metu grūdų derlius, kuris bus sukurtas ateityje, dar nebuvo patikėtas P. M.. Teismas pripažino, kad kaltinamasis nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nustatytu laiku nepristatė grūdų derliaus, tokį kaltinamojo elgesį įvertino netinkamu, tačiau padarė išvadą, kad toks sutartinių įsipareigojimų nevykdymas yra civilinis deliktas, kuris gali būti ginamas civilinės teisės priemonėmis.
Iš to, kas išdėstyta skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, matosi, kad teismas iš tikrųjų išsamiau neaptarė kai kurių derliaus pirkimo sutarčių detalių, motyvai dėl įrodymų vertinimo išdėstyti trumpai ir lakoniškai. Tačiau pati teismo išvada apie tai, kad P. M. veikoje nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., sudėties požymių, kolegijos nuomone, yra visiškai pagrįsta.
Prokuroro ir civilinio ieškovo UAB ,,A.“ apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai iš esmės yra tie patys. Abu apeliantai pirmiausia nurodo, jog teismas neįvertino jau paminėtų derliaus pirkimo sutarčių punktų, kuriuose nurodyta, kad nuo tų sutarčių pasirašymo momento nuosavybės teisę į būsimą derlių įgijo UAB ,,A.“, o P. M. tapo tik to būsimo derliaus administratoriumi. Apeliantai nurodo, kad tokiu būdu būsimas derlius turi būti laikomas P. M. patikėtu svetimu turtu, o P. M. veiksmai parduodant grūdų derlių kitai įmonei, apeliantų nuomone, turėjo būti vertinami jam patikėto svetimo turto iššvaistymu. Tokius apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta.
Šioje nutartyje jau aptartos rašytinės 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. sutartys pavadintos ,,Derliaus pirkimo“ sutartimis, P. M. jose vadinamas pardavėju, o UAB ,,A.“ – pirkėju. Tai reikštų, kad tarp šalių buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys. Tačiau apie tai, kaip vertinti šias sutartis, jas sudariusių šalių teisinę padėtį, teises ir pareigas, o taip pat ir spręsti klausimą, kas iš tikrųjų buvo P. M. užauginto grūdų derliaus savininkas, galima spręsti ne pagal sudarytų sutarčių pavadinimą arba pagal atskirus tų sutarčių punktus, tačiau pagal bendrą sutarčių turinį, taip pat įvertinant ir kitas šioje byloje neginčijamai nustatytas aplinkybes.
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra išvardinti Civilinio kodekso 4.47 str., šio straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama ir pagal sandorius. CK 4.49 str. 1 d. nurodyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. To paties straipsnio 4 d. nurodyta, kad nuosavybės teisė į būsimą daiktą, išskyrus registruotiną daiktą, gali būti sutartimi perleista iš anksto. Pagal CK 6.305 str. 1 d. išdėstytą pirkimo-pardavimo sutarties sampratą tokia sutartis yra tada, kai viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Iš 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. sutarčių, esančių šioje byloje, matosi, kad pardavėjas P. M. įsipareigojo perduoti pirkėjui (UAB „A.“) būsimo derliaus grūdus, tačiau iš šių sutarčių matosi, kad pirkimo-pardavimo dalykas, o taip pat jo pirkimo kaina šalių susitarimu aiškiai nebuvo nustatyti. Pirmojoje sutartyje nurodyta tik apie tai, kad P. M. įsipareigoja perduoti žieminių kviečių, užaugintų 164,11 ha plote, būsimą derlių, tuo tarpu pirkėjas (UAB „A.“) įsipareigojo tą grūdų derlių priimti ir apmokėti už jį kainą, kuri dar tik bus nustatyta grūdų pristatymo metu pagal „Pirkėjo“ kainininkus. Apie tai, kad būsimo kviečių derliaus vertė galėtų būti 252000 Lt, nurodyta ne sutartyje, o dar iki jos sudarymo surašytame ir jau paminėtame 2009 m. lapkričio 20 d. pasėlių apžiūros akte. Kitoje, 2010 m. balandžio 12 d. sutartyje jau nurodoma apie P. M. įsipareigojimą perduoti pirkėjui 50 ha plote užaugintą vasarinių kviečių derlių, nurodytas ir tų grūdų kiekis (200 t), ir planuojama jų supirkimo kaina (350 Lt už toną). Tačiau ir šioje sutartyje toliau nurodyta, kad planuojama supirkimo kaina bus koreguojama grūdų supirkimo metu pagal Pirkėjo pristatymo dieną patvirtintus kainininkus. Jau buvo nurodyta, kad įstatymas numato galimybę nuosavybės teisę į būsimą daiktą, išskyrus registruotiną daiktą, sutartimi perleisti iš anksto (CK 4.49 str. 4 d.), tačiau tai nepaneigia bendrosios įstatymo normos (CK 4.49 str. 1 d.), kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento. Taigi, nors nurodytose „Derliaus pirkimo“ sutartyse P. M. ir įsipareigojo būsimą derlių perduoti UAB „A.“, o ši įmonė įsipareigojo tą derlių priimti, tarp šalių vėliau bet kuriuo atveju turėjo būti susitarta dėl konkrečių jau užauginto derliaus pirkimo-pardavimo sąlygų, dėl konkretaus parduodamų grūdų kiekio ir konkrečios tų grūdų pirkimo kainos. Ir tik nuo turto, šiuo atveju – grūdų, perdavimo pirkėjui momento įgijėjas (UAB „A.“) būtų įgijęs į tuos grūdus nuosavybės teisę. Šioje byloje nustatyta, kad P. M. grūdų įmonei neperdavė, o UAB „A.“ pardavėjui jokių pinigų nesumokėjo, todėl ji negalėjo būti laikoma tų grūdų savininke. Vis dėlto kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paminėtos P. M. ir UAB „A.“ sutartys faktiškai iš viso reiškė ne šalių susitarimą dėl būsimo derliaus pirkimo-pardavimo. Jau paminėtame 2009 m. lapkričio 20 d. pasėlių apžiūros akte, pasirašytame UAB „A.“ atstovių D. Ž. bei J. K. ir ūkininko P. M., nurodoma, kad buvo apžiūrėti ir įvertinti P. M. pasėliai, skirti įkeitimui už UAB „A.M.“ suteiktus prekinius kreditus. Nurodyta ir apie tai, kad ne pardavimo, o įkeitimo suma yra 252000 Lt. Šioje dalyje būtina atsižvelgti ir į tai, kas nurodyta abiejų būsimo derliaus pirkimo sutarčių 3.5 punktuose. Juose aiškiai nurodyta, jog tais atvejais, kai pardavėjas yra skolingas UAB „A.“ ar kitoms su ja susijusiomis įmonėmis už pagal kitas sutartis pristatytas prekes ar suteiktas paslaugas ir turi prievolę už tai atsiskaityti, pinigų sumos, apskaičiuotos pagal „Pirkėjo“ kainininkus pardavėjui pristačius grūdus, be atskiro šalių susitarimo yra užskaitomos pirkėjui remiantis CK 6.130 str. Išteisintasis P. M. parodė, kad abi būsimo derliaus pirkimo sutartis pasirašė todėl, kad buvo jau anksčiau skolingas UAB „A.“ už kreditu gautas trąšas ir jis suprato, kad turi perduoti įmonei būsimo derliaus grūdus tam, kad tokiu būdu atsiskaitytų už ankstesnes savo ūkio skolas. Jo parodymus iš esmės patvirtino ir teisme apklaustos liudytojos J. K. ir D. Ž.. Liudytoja J. K. parodė, kad UAB „A.“ dirbo pardavimų vadybininke. Įmonė ūkininkams, taip pat ir P. M., parduodavo trąšas, o pirkėjams už jas neatsiskaičius pinigais, su jais būdavo sudaromos derliaus pirkimo-pardavimo sutartys. Tas sutartis ruošdavo įmonės teisininkai, jos būdavo standartinės formos, tuo tarpu vadybininkai į tas sutartis įrašydavo konkrečius duomenis. Su P. M., kaip ir su kitais ūkininkais, sutartys būdavo sudaromos atsižvelgiant į tai, kiek tie asmenys būdavo skolingi už įmonės produkciją. Pagal jų skolos dydį būdavo apskaičiuojama, kiek už tai jie turi pristatyti grūdų. Liudytoja parodė, kad už trąšas P. M. galėjo atsiskaityti ir pinigais, bet galėjo ir pristatyti grūdus. Šiuo atveju jo būsimas derlius, dėl kurio buvo sudarytos sutartys, buvo atsiskaitymo už skolas garantas. Iš esmės tą patį parodė ir UAB „A.“ dirbusi D. Ž.. Ši liudytoja parodė, kad tuo krizės laikotarpiu įmonėje buvo sunki finansinė padėtis. 2009 metais įmonė pradėjo taikyti „įkeitimą“, kai iš ūkininkų grūdai būdavo priimami padengiant jų skolas už įmonės produkciją. Sutartys su P. M. irgi buvo įmonės „apsaugos“ priemonė ir pinigų, kuriuos ūkininkas turėjo sumokėti, grąžinimo būdas. Iš to, kas buvo išdėstyta, matosi, kad sutartys su P. M. dėl būsimo derliaus pirkimo buvo sudarytos ne tam, kad abipusiu šalių susitarimu pirkėjas parduotų grūdus ir už juos gautų pinigus, o tam, kad tokiu būdu UAB „A.“ iš ūkininko galėtų išsireikalauti skolas už anksčiau įmonės parduotas trąšas ar kitas prekes. Pagal šias sutartis net ir perdavęs įmonei grūdus, P. M. pinigų arba būtų iš viso negavęs, arba gavęs tik tą dalį, kuri viršytų jo įsiskolinimų įmonei sumą. Pagal CK 4.198 str. įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimų iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Visuma jau aptartų šioje byloje nustatytų aplinkybių, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą, kad paminėtos derliaus pirkimo sutartys ir buvo ne būsimo grūdų derliaus pirkimo-pardavimo sutartys, o faktiškai tai buvo būtent skolininko P. M. turto įkeitimas, kuris užtikrino jo skolinių įsipareigojimų UAB „A.“ įvykdymą. Tai dar kartą patvirtina, kad P. M. ūkyje būsimas užaugintas grūdų derlius nei nuo 2009 m. gruodžio 31 d. bei 2010 m. balandžio 12 d. sutarčių pasirašymo momento, nei vėliau nebuvo ir netapo UAB „A.“ nuosavybe.
Tai, kas jau buvo išdėstyta, visiškai paneigia ir visus kitus abiejų apeliacinių skundų argumentus bei patvirtina teismo išvadą, kad P. M. veikoje nebuvo nusikalstamos veikos sudėties požymių. Vien tik ta aplinkybė, kad derliaus pirkimo sutartyse buvo paminėta, jog nuosavybės teisė į būsimą grūdų derlių perėjo UAB „A.“, bei tai, kad tose sutartyse netgi buvo paminėta apie galimą P. M. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 183 ar 184 straipsnius, dar nereiškia, kad P. M. galėjo būti pripažintas kaltu padarius baudžiamojo įstatymo draudžiamą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta apie tai, kad Civilinio kodekso normų nesilaikymas savaime dar nesukelia baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamojo proceso metu turi būti įrodinėjamos aplinkybės, patvirtinančios arba paneigiančios konkrečios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius bei tą veiką padariusio asmens kaltę. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai neginčijamai įrodoma kaltinamojo kaltė padarius būtent baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame procese teismai vadovaujasi dar ir įtvirtinta bei galiojančia būtent baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teismine praktika.
Pagal BK 184 str. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Atsakomybę už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą numato BK 184 str. 2 d. Pagal galiojančią teisminę praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 išaiškinimus ir paskesnes šio teismo kasacines nutartis konkrečiose baudžiamosiose bylose) turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai perduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimu turtu laikomas toks turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Svetimo turto iššvaistymas yra materialioji nusikalstamos veikos sudėtis, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Šios nusikalstamos veikos sudėties būtini objektyviosios pusės požymiai yra veika, padariniai (turtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp tos veikos ir padarinių. Šioje byloje nustatyta, kad P. M. iš UAB „A.“ skolon gaudavo trąšų ir kitos šios įmonės produkcijos, iki kaltinime nurodomų būsimo derliaus pirkimo sutarčių pasirašymo jis jau buvo skolingas įmonei UAB „A.“. Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta apie tai, kad 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 m. balandžio 12 d. nutartys faktiškai reiškė ne sutartis dėl būsimo derliaus pirkimo-pardavimo, o tai buvo skolininko turto įkeitimas ir priemonė užtikrinti ankstesnių P. M. skolinių įsipareigojimų įvykdymą. Joks turtas šiomis sutartimis P. M. nebuvo perduotas ir jokie pinigai už būsimą derlių jam nebuvo sumokėti. Taip pat jau buvo nurodyta apie tai, kad nei nuo nurodytų sutarčių pasirašymo momento, nei vėliau P. M. ūkyje užaugintas javų derlius nepriklausė UAB „A.“ nuosavybės teise. Išteisintojo ūkyje užaugintas derlius nuosavybės teise priklausė pačiam P. M., todėl tas turtas jam nebuvo svetimas. Tai reiškia, kad tas pats turtas negalėjo ir būti jam patikėtas. Pažymėtina ir tai, kad pardavęs grūdus, kuriuos pagal sutartis turėjo perduoti UAB „A.“, kitai įmonei, P. M. tikrai nepadarė UAB „A.“ tos turtinės žalos, apie kurią nurodoma kaltinime ir abiejuose apeliaciniuose skunduose. Galima sutikti su tuo, kad P. M. neįvykdžius sutartyse numatytų įsipareigojimų, UAB „A.“ galėjo patirti kokių nors nuostolių, susijusių su paminėtų sutarčių parengimu, išlaidomis ūkininko pasėlių apžiūrai ir pan. Tačiau P. M. pagal sutartis neperdavus grūdų, nurodyta įmonė jokio savo turto neprarado ir jos turtui nebuvo padaryta jokia žala. Iš tikrųjų P. M. UAB „A.“ žalą padarė tik tuo, kad neatsiskaitė su įmone už pagal visai kitas sutartis gautas trąšas ir kitus įmonės produktus. Tačiau šios jo skolos iš P. M. buvo priteistos UAB „A.“ jau paminėtu teismo sprendimu civilinėje byloje. Tai, kad P. M. laiku neatsiskaitė su UAB „A.“ už šios įmonės kreditan parduotas trąšas, tikrai nereiškia, kad jis padarė kaltinime nurodytą žalą neperduodamas tai įmonei savo būsimo grūdų derliaus. P. M. tikrai pažeidė derliaus pirkimo sutarčių reikalavimus, ne tik neperdavė UAB „A.“ grūdų, bet ir neinformavo šios įmonės apie nuostolius, patirtus dėl žieminių kviečių iššalimo, taip pat nepranešė, kad grūdus parduoda kitai įmonei. Galima netgi sutikti ir su apeliantų argumentais apie tai, kad jis grūdus pardavė kitai įmonei būtent dėl to, kad ši įmonė jam pasiūlė didesnę grūdų pirkimo kainą. Tačiau bet kuriuo atveju šioje byloje aišku, kad tie grūdai nebuvo P. M. patikėtas svetimas turtas. Šis turtas buvo jo nuosavybė ir jį perduodamas tretiesiems asmenims išteisintasis jokio svetimo turto neiššvaistė, tokiu būdu šiais veiksmais nepadarė ir turtinės žalos. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė ir apie tai, kad sutartimis numatytų P. M. įsipareigojimų neįvykdymą iš dalies lėmė ir objektyvios priežastys, t. y. tai, kad žiemą iššalo apie 50% žieminių kviečių pasėlių ir dėl to kaltinamasis turėjo papildomų išlaidų. Nuosprendyje nurodoma ir apie tai, kad P. M. pripažįsta skolą, prašė leisti ją sumokėti dalimis. Be to, kaltinamasis yra mokus, vykdydamas teismo sprendimą civilinėje byloje už skolas periodiškai atsiskaito. Faktiškai šiomis aplinkybėmis teismas skundžiamame nuosprendyje pagrindė išvadą, kad dėl sutarčių neįvykdymo kilę civiliniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius. Tuo tarpu prokuroro ir civilinio ieškovo UAB „A.“ apeliaciniuose skunduose nurodoma apie tai, kad P. M. būtent sąmoningais savo veiksmais užkirto kelią sutarčių įvykdymui ir jo veika peržengė civilinių santykių ribas. UAB „A.“ skunde šiuo atveju remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 11 d. kasacine nutartimi kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Nurodytoje kasacinėje nutartyje iš tikrųjų išaiškinta, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali pareiti į baudžiamuosius teisinius santykius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių nevykdymo objektyviuoju apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai paminėtiems išaiškinimams neprieštarauja. Tai, kad P. M., būdamas skolingas ne tik UAB „A.“, bet ir kitoms įmonėms ir bankams, pirmiausia atsiskaitė ne su UAB „A.“, o padengė kitas skolas, tikrai nereiškia, kad jis sąmoningais veiksmais sumenkino UAB „A.“ galimybes atkurti savo teises CPK nustatyta tvarka. P. M. pagal teismo sprendimą dalimis atlygina skolą ir UAB „A.“ teisių atkūrimas nėra neperspektyvus. Tačiau kolegija dar kartą pažymi, kad apeliacinių skundų argumentai apie tai, kad civiliniai teisiniai santykiai galėjo peraugti į baudžiamuosius, šiuo atveju iš viso nepagrįsti. Jau paminėta kasacinė nutartis Nr. 2K-7-388/2007 buvo priimta baudžiamojoje byloje, kurioje V. P. ir K. P. buvo kaltinami tuo, kad iššvaistė didelės vertės svetimą turtą iš įmonės išsinuomoję automobilį, jo negrąžinę ir perdavę jį nenustatytiems asmenims. Taigi šioje byloje asmenys buvo kaltinami tuo, kad jie iššvaistė būtent jiems patikėtą svetimą turtą. Tuo tarpu šioje byloje P. M. neiššvaistė jokio svetimo turto, tai šioje nutartyje jau buvo aptarta, todėl dėl kaltinime nurodytų sutarčių neįvykdymo tarp P. M. ir UAB „A.“ susiklostė tik civiliniai teisiniai santykiai ir svarstyti klausimą, ar tie santykiai galėjo peraugti į baudžiamuosius, iš viso nėra jokio pagrindo. Dėl to, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad P. M. veikoje jokių BK 184 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių nėra. Nesant šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių. P. M. svetimo turto kitiems asmenims neperdavė, o parduodamas savo grūdus kitai įmonei jis ir nepadarė UAB „A.“ turtinės žalos, ir neturėjo tyčios, kad tokie padariniai atsirastų.
Įvertinus tai, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. P. M. pagal BK 184 str. 2 d. pagrįstai išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kaltinamąjį išteisinęs šiuo pagrindu, teismas, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., UAB „A.“ civilinį ieškinį taip pat pagrįstai paliko nenagrinėtą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir civilinio ieškovo UAB „A.“ apeliacinius skundus atmesti.