- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-02
- Bylos Nr.
- AN2-66-526/2026
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eugenijus Antanauskas
- Pažeidėjas
- L. L.
- Kategorijos
- 7.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Eugenijus Antanauskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gruodžio 12 d. nutarimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –VMI) pareiškimu iškelta administracinio nusižengimo byla L. L. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą. Pareiškime buvo nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), vadovu laikotarpiu nuo 2020-02-05 iki 2020-05-18 buvo L. Č., o laikotarpiu nuo 2020-05-18 iki dabar yra L. L.. VMI 2025-10-21 duomenimis UAB (duomenys neskelbtini) mokestinė nepriemoka yra 22074,01 Eur, iš jų: - deklaruota: 75,21 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka ir 3,60 Eur šio mokesčio delspinigiai (nepriemoka nuo 2025-04-01), 21238,37 Eur pridėtinės vertės mokesčio nepriemoka ir 756,83 Eur šio mokesčio delspinigiai (nepriemoka nuo 2025-03-26). VMI suformuotos pridėtinės vertės mokesčio pakaitinės deklaracijos: 2025-05-26 - 4355,00 Eur, 2025-06-25 - 4355,00 Eur ir 2025-07-25 - 4355,00 Eur. VMI prie FM 2025-10-03, išsiuntė raštą Nr. RNA-27703 Luminor bank AS Lietuvos skyriui pateikti informaciją apie UAB (duomenys neskelbtini) vardu banko įstaigoje ir įstaigos filialų sąskaitose esančių piniginių lėšų likučius bei jų judėjimą, suteiktas paskolas, jų mokėjimo terminus ir suteiktų paskolų likučius laikotarpiu nuo 2025-02-01, iki informacijos pateikimo dienos. Luminor bank AS Lietuvos skyrius 2025-10-07, raštu reg. Nr. GNA-79816 pateikė informaciją, kad UAB (duomenys neskelbtini) paskolų laikotarpiu nuo 2025-02-01, iki 2025-10-07, neturėjo, pridėjo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus. Sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) likutis 2025-02-01 buvo 0,01 Eur, per laikotarpį nuo 2025-02-01 iki 2025-10-06, pajamos sudarė 25013,98 Eur, išlaidos 25011,97 Eur, likutis 2025-10-06, yra 2,02 Eur. Luminor Bank AS, atstovaujamas Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus pateikti UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašai pagrindžia faktą, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovas L. L., net ir žinodamas apie turimą UAB (duomenys neskelbtini) įsiskolinimą biudžetui nedėjo pakankamai pastangų kuo operatyviau padengti turimą skolą valstybės biudžetui, o toliau atsiskaitymo prioritetą teikė kitiems UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriams/tiekėjams. Dėl tokių vadovo veiksmų buvo pažeisti kreditorės VMI interesai, pažeista imperatyvi CK 6.930¹ straipsnio nuostata - įstatymu nustatytas atsiskaitymų eiliškumas. UAB (duomenys neskelbtini) turėjo galimybę mokestinę nepriemoką sumažinti arba visai padengti, tačiau to nepadarė. Šias aplinkybes patvirtina kartu su VMI prie FM pareiškimu pateiktas Luminor Bank AS, atstovaujamo Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus pateikti UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas. UAB (duomenys neskelbtini) nesiekė tinkamai ir laiku vykdyti mokestinių prievolių, jeigu UAB (duomenys neskelbtini) vadovas L. L. būtų laiku ir tinkamai vykdęs atsiskaitymus su biudžetu, VMI prie FM finansinis reikalavimas galėjo būti minimalus arba visai nebūti.
Žemesnės instancijos teismas
2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. gruodžio 12 d. nutarimu L. L. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė administracinę nuobaudą – 1700 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų eurų) dydžio baudą. Nutarime nurodė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovo L. L. kaltė, nesilaikius CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo ir tuo pažeidus kreditoriaus – VMI teises bei tuo padarius ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, įrodyta VMI pareiškimu dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos skyrimo; balanso kopija; integruotais duomenimis iš Mokesčių mokėtojų registro; AS „Luminor Bank“ atstovaujamo „Luminor Bank“ AS Lietuvos skyriaus atsakymu į VMI. Šie įrodymai patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovas L. L. padarė administracinį nusižengimą pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Taip pat teismas nurodė, jog skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Pažymėjo, jog padarytas administracinis nusižengimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Teismas nurodė, jog L. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad jis praeityje baustas administracine tvarka. Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skirtina ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta administracinė nuobauda – bauda, artima jos minimumui, tikint, kad tai bus pakankama, jog nuobaudos tikslai būtų pasiekti (ANK 22 str.).
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo L. L. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 12 d. nutarimą panaikinti, o administracinio nusižengimo bylą nutraukti arba teismui nusprendus, jog nėra pagrindo nutraukti administracinio nusižengimo bylą, sumažinti nutarimu paskirtą baudą arba apskritai jos neskirti.
3.1. Apeliantas skunde nurodo, jog jo veiksmai nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo tyčiniai siekiant pakenkti VMI ar privilegijuoti kreditorius, o buvo nulemti objektyvaus finansinio išsekimo, buhalterinės apskaitos sutarties nutraukimo, dokumentų neprieinamumo ir realių galimybių stokos. Nurodo, jog esminis faktas, kurio pirmosios instancijos teismas neįvertino pakankamai, yra tai, kad apeliantas, atsiradus realiai galimybei veikti, ėmėsi aktyvių priemonių ir iš esmės atkūrė mokestinę situaciją, pateikė patikslinimus ir sumažino nepriemoką nuo 22074,01 Eur iki 7378,95 Eur. Apeliantas papildomai pažymi, kad didžiausia VMI nurodytos mokestinės nepriemokos dalis 4355,00 eurų susidarė iš 2025 m. kovo mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos, kuri buvo pateikta laikantis teisės aktų nustatytų terminų. Nurodo, jog vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka, pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos teikiamos ir mokėtinas mokestis sumokamas iki kito mėnesio 25 dienos, t. y. už 2025 m. kovo mėnesį - iki 2025 m. balandžio 25 d. Pažymi, jog UAB (duomenys neskelbtini) PVM deklaraciją už 2025 m. kovo mėnesį pateikė 2025 m. balandžio 24 d., t. y. laiku ir nepažeisdama deklaravimo termino, todėl iki šios datos bendrovė neturėjo pradelstos PVM prievolės pagal minėtą deklaraciją. Mano, jog atsižvelgiant į tai, mokestinės nepriemokos susidarymas pagal 2025 m. kovo mėnesio deklaraciją yra susijęs su mokėjimo termino suėjimu, o ne su pareigos deklaruoti nevykdymu ar mokestinių prievolių nuslėpimu. Pažymi, kad nuo 2025 m. balandžio mėnesio pabaigos bendrovė nebeatliko reikšmingų mokėjimų kitiems kreditoriams, o tai patvirtina banko sąskaitų išrašai ir paneigia teiginį, jog apeliantas, esant pradelstai mokestinei prievolei, sąmoningai teikė pirmenybę kitiems kreditoriams Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaita. Mano, jog šios aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas kreditorių teisių pažeidimą, neatsižvelgė į realų mokestinės nepriemokos susidarymo laiką ir jo santykį su atliktais mokėjimais, o tai turėjo esminę reikšmę sprendžiant dėl apelianto kaltės ir administracinės atsakomybės taikymo pagrįstumo.
3.2. Apeliantas pažymi, jog mokestinių prievolių suderinimo aktas patvirtina, kad dalis VMI nurodytos nepriemokos buvo susijusi su deklaravimo ir apskaičiavimo neatitikimais, kurie buvo pašalinti patikslinimais, o tai reiškia, kad reikšminga nepriemokos dalis buvo „formali“ ir vėliau eliminuota. Nurodo, jog taikos sutartis su VMI patvirtina, kad VMI sutiko su faktine nepriemokos suma, jos išdėstymu ir pasirinko taikų sprendimo būdą, kas objektyviai rodo, jog pagrindinis kreditorius realiai vertino situaciją kaip spręstiną civilizuotomis priemonėmis, o ne kaip piktybinį kreditorių teisių pažeidimą. Mano, jog atsižvelgiant į tai, nuobaudos tikslai, kuriuos nurodo ANK 22 straipsnis, šiuo atveju iš esmės jau yra pasiekti, nes apeliantas savo veiksmais parodė, kad siekia laikytis teisės aktų, taiso padėtį ir bendradarbiauja su VMI.
3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas pirmojoje instancijoje, skirdamas 1700 Eur baudą, iš esmės apsiribojo abstrakčiu teiginiu, kad skiriama bauda artima minimumui, tačiau neindividualizavo nuobaudos atsižvelgiant į apelianto objektyvias aplinkybes, finansinę būklę ir padarinių pašalinimą. Apeliantas pabrėžia, kad finansinė padėtis, dokumentų trūkumas ir nesugebėjimas laiku pasitelkti specialistų nėra „pasiteisinimai“, bet objektyvios aplinkybės, kurios tiesiogiai lemia kaltės laipsnį ir turi būti vertinamos administracinėje teisenoje. Apeliantas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu laikotarpiu jo, kaip fizinio asmens ir UAB (duomenys neskelbtini) vadovo, banko sąskaitos buvo areštuotos, todėl jis faktiškai neturėjo galimybės disponuoti lėšomis ir atlikti mokėjimų už profesionalias teisines ar buhalterines paslaugas. Ši aplinkybė objektyviai apribojo apelianto galimybes laiku ir tinkamai pasitelkti specialistų pagalbą, būtiną sudėtingiems mokestiniams ir procesiniams veiksmams atlikti, ir dar labiau apsunkino jo padėtį sprendžiant susikaupusius teisės ir apskaitos klausimus. Atsižvelgiant į tai, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tarp jų apelianto pastangų pašalinti padarinius, bendradarbiavimo, taikaus susitarimo su VMI, taip pat to, kad mokėjimai tretiesiems asmenims buvo būtini minimaliam įmonės funkcionavimui. Apeliantas nurodo, jog administracinėje teisenoje teisingumo principas reiškia, kad nuobauda negali tapti „antriniu bankrotu“, kai asmuo realiai siekė atkurti mokestinę padėtį ir ištaisyti klaidas, tačiau yra baudžiamas taip, lyg būtų sąmoningai ir piktybiškai pažeidinėjęs kreditorių teises.
3.4. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nutarime rėmėsi atsiskaitymų eiliškumo nuostatomis ir formalia išvada, kad apeliantas, atlikdamas mokėjimus kitiems kreditoriams, pažeidė kreditoriaus teises. Tačiau mano, jog nutarime neatskleista išsami mokėjimų analizė, neįvertinta mokėjimų proporcija mokestinės nepriemokos atžvilgiu, nevertinta, ar mokėjimai buvo būtini ir ar jie iš viso galėjo realiai sumažinti VMI galimybes išieškoti nepriemoką. Apelianto manymu, nutarime taip pat nėra pakankamai išsamiai įvertintos aplinkybės dėl buhalterinių paslaugų sutarties nutraukimo, dokumentų neperdavimo ir apelianto objektyviai ribotų galimybių valdyti mokestines ir teisines procedūras. Apeliantas pažymi, kad dokumentų neperdavimas ir sutarties nutraukimas buvo esminė priežastis, dėl kurios 2025 m. pavasarį ir vasarą įmonė neturėjo pilnos buhalterinės informacijos, o vėliau prireikė intensyvaus darbo patikslinant deklaracijas ir derinant nepriemoką. Mano, jog nutarime taip pat neatsispindi realus apelianto elgesys po finansinės krizės suvaldymo pradžios, kai jis ėmėsi veiksmų, kurie objektyviai mažina pavojingumą ir rodo sąžiningumą. Todėl apeliantas mano, kad nutarimo išvados dėl kaltės ir nuobaudos individualizavimo neatitinka bylos duomenų visumos, o sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. L. apeliacinį Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėja nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, mano, jog skundžiamas teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas remiantis byloje surinktais įrodymais, kurie teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo visapusiškai ir objektyviai įvertinti, todėl prašo apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. ANK 567 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.
7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje administracinio nusižengimo byloje L. L. veikoje yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje sudėtis. Apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais faktiniais duomenimis ir skundžiamame nutarime išdėstė aiškius, konkrečius ir išsamius motyvus, kodėl jie patvirtina administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymių buvimą L. L. veikoje.
8. Pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais). Iš ANK 120 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad šio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai.
9. ANK 120 straipsnio 1 dalies teisės norma yra nukreipiančioji (su blanketine dispozicija) ir netiesiogiai nukreipia į kitus teisės aktus, reglamentuojančius kreditorių teisių pažeidimus. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - CK) 6. 930¹ straipsnyje reglamentuotas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, pagal kurį skolininkas - fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Pažymėtina, kad CK 6. 930¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nepaisyti. Priešingai, ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis (,,fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti“) ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais - ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
10. CK 6. 9301 straipsnio ir ANK 120 straipsnio nuostatomis įstatymo leidėjas siekia nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams tenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjekto piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais, socialiai jautriais kreditoriais, inicijuoja bankrotą. CK įtvirtintas atsiskaitymų eiliškumas turi užtikrinti socialinį teisingumą ir pagerinti įmokų į biudžetą surinkimą. pareiškimo pateikimo teismui dieną UAB (duomenys neskelbtini) mokestinė nepriemoka buvo 22074,01 Eur, mokestinės nepriemokos išieškojimas vykdomas nuo 2025-04-14 pagal VMI prie FM nurodymus nurašyti mokestinę nepriemoką iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų ir sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, tačiau išieškojimas nėra rezultatyvus, kas akivaizdžiai parodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) nepakako lėšų atsikaityti su visais kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, atstovaudamas juridiniam asmeniui, atsako už bendrovės kasdienės veiklos organizavimą, turi veikti rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. L. L., kaip Bendrovės vadovas, būdamas atsakingas už UAB (duomenys neskelbtini) finansinę veiklą, privalėjo užtikrinti ir kontroliuoti, kad atsiskaitymai būtų vykdomi įstatymų numatyta eiliškumo tvarka, tačiau to nepadarė. L. L., būdamas atsakingu už UAB (duomenys neskelbtini) finansinę veiklą ir žinodamas apie Bendrovės skolą valstybės biudžetui, neturėdamas pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atliko mokėjimus kitiems kreditoriams.
11. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių L. L. kaltę pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, todėl jis pagrįstai patrauktas atsakomybėn ir nubaustas už ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, nes jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu ir atskaitingu asmeniu, žinodamas, kad Bendrovė turi neįvykdytų mokestinių prievolių valstybės biudžetui, vykdydamas atsiskaitymus su žemesnės eilės kreditoriais, nesilaikė CK 6. 9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, taip pažeisdamas kreditoriaus VMI prie FM teises, nes pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais kreditoriais.
12. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo L. L. nurodo, jog jo veiksmai nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo tyčiniai siekiant pakenkti VMI ar privilegijuoti kreditorius, o buvo nulemti objektyvaus finansinio išsekimo, buhalterinės apskaitos sutarties nutraukimo, dokumentų neprieinamumo ir realių galimybių stokos, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo laikyti, jog L. L. kaip Bendrovės vadovas, būdamas atsakingas už UAB (duomenys neskelbtini) finansinę veiklą, užtikrino ir kontroliavo, kad atsiskaitymai būtų vykdomi įstatymų numatyta eiliškumo tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pritaria teik Valstybinės mokesčių inspekcijos, tiek pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog L. L., būdamas atsakingu už UAB (duomenys neskelbtini) finansinę veiklą ir žinodamas apie Bendrovės skolą valstybės biudžetui, neturėdamas pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atliko mokėjimus kitiems kreditoriams.
13. Pažymėtina, jog administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini), turėdama mokestinę nepriemoką, laikotarpiu nuo 2025-03-28 iki 2025-04-10 vykdė atsiskaitymus su žemesnės eilės nei VMI kreditoriais. Tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) žinojo apie savo finansinius įsipareigojimus (pateiktos mokesčių deklaracijos) ir tai, kad ji nepajėgi vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, patvirtina Mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašai. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus L. L. padarytą nusižengimą patvirtina byloje surinkti ir įvertinti įrodymai, t. y. banko sąskaitos išrašai bei kiti byloje esantys įrodymai. Įmonės buvimas sudėtingoje finansinėje padėtyje sukėlė pareigą įmonės vadovui vykdyti atsiskaitymus CK 6. 9301 nustatyta tvarka, ir tokios imperatyviai nustatytos pareigos nevykdymas yra ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymas.
14. Pažymėtina ir tai, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius. Mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 ir 8 straipsniuose, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo pažeistas CK 6. 9301 straipsnyje numatytas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, o UAB (duomenys neskelbtini) vadovas L. L., žinodamas Bendrovės finansinę padėtį, apie susidariusią mokestinę nepriemoką VMI prie FM, atlikdamas Bendrovės atsiskaitymus, pažeidžiant minėtas CK 6. 9301 straipsnio nuostatas, padarė nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad L. L. kaltė dėl padaryto administracinio nusižengimo yra visiškai įrodyta ir jam pagrįstai skirta nuobauda.
16. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo L. L. nurodo, jog jei apeliacinės instancijos teismas nematys pagrindų nutraukti administracinio nusižengimo bylą, tuomet prašo sumažinti jam paskirtą baudą arba jos apskritai neskirti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nemato jokio pagrindo mažinti L. L. paskirtos baudos arba apskritai jos neskirti, kadangi apeliaciniame skunde nenurodomos jokios priežastys, kurios mažintų paties administracinėn atsakomybėn patraukto L. L. pavojingumą, ar padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą. Pažymėtina, jog apylinkės teismas apeliantui skyrė ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam minimaliam artimą nuobaudos dydį, todėl jį dar labiau sumažinti ar apskritai neskirti administracinės nuobaudos nėra jokio teisinio pagrindo, ji nėra akivaizdžiai per didelė ar neproporcinga padarytam administraciniam nusižengimui ar administracinėn atsakomybėn patraukto asmens asmenybei ir yra būtina tam, kad būtų pasiekti ANK 22 straipsnio 2 dalyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad paskirtoji nuobauda apeliantui sukels tam tikras neigiamas pasekmes ir nepatogumus, tačiau neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
17. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvuotų išvadų dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo L. L. veikoje bei paskirtos nuobaudos pagrįstumo ir proporcingumo, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 gruodžio 12 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto L. L. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gruodžio 12 d. nutarimą nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.