Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. D. (V. D.).

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1583,15 Lt žalos atlyginimo ir šešių procentų procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad jis ir draudėjas V. D. (V. D.) buvo sudarę transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį, kuria apdraustas automobilis S. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. gruodžio 15 d. Klaipėdoje, Priestoties gatvėje, šiam automobiliui važiuojant po statomu tiltu (viaduku) ant automobilio nukrito elektros kabelis, kuris apgadino automobilį. Ieškovo teigimu, dėl atsikabinusio kabelio atsakingas statybos darbus vykdęs atsakovas, kuris neprižiūrėjo vykdomų darbų, nesiėmė apsaugos priemonių ir kitų veiksmų tam, kad būtų išvengta turto apgadinimo. Anot ieškovo, atsakovo kaltę patvirtina policijos pateikti dokumentai, kuriuose užfiksuoti atsakovo darbuotojo teiginiai apie tiesto elektros kabelio atsijungimą (per elektros lizdą-sujungimą) ir automobilio kliudymą; šie dokumentai turi didesnę įrodomąją galią (Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis). Be to, apgadinto automobilio vairuotojui nepaskirta jokios administracinės nuobaudos, policijos dokumentuose nenurodyta, kad vairuotojas būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Dėl apgadinto automobilio ieškovas išmokėjo 1583,15 Lt draudimo išmoką. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas yra verslininkas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai (Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 3 dalis). Ieškovo teigimu, ginčo atveju taikytinas trijų metų ieškinio senaties terminas (CK 6.125 straipsnio 8 dalis), nes ginčo šalis sieja ne sutartiniai, o deliktiniai santykiai.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Atsakovo teigimu, automobilis apgadintas ne dėl atsakovo neveikimo, o dėl automobilio vairuotojo, kuris važiavo nepaisydamas kelio ženklų ir eismą reguliuojančio darbuotojo perspėjimų apie laikinai dėl statybos darbų apribotą eismą. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovo pateikti dokumentai patvirtina tik tai, kad automobilis buvo apgadintas, kad draudėjas kreipėsi dėl žalos atlyginimo ir kad ieškovas atlygino žalą; tačiau nenustatyta esminių sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovas nurodė, kad automobilio vairuotojas, pravažiavęs per statomą viaduką ir galbūt nukentėjęs dėl kritusio laido, nesustojo ir pasišalino iš įvykio vietos, taip pažeisdamas Kelių eismo taisykles; eismo įvykio vietoje nesurašyta eismo įvykio deklaracijos. Dėl pasišalinimo iš įvykio vietos neįrodyta, kad automobilio apgadinimai atsirado būtent dėl šio įvykio. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad administracinės nuobaudos nepaskyrimas automobilio vairuotojui nepaneigia jo padarytų KET pažeidimų, t. y. sukeldamas pavojų kelio darbininkams, dideliu greičiu, nesustodamas, pasišalino iš įvykio vietos, įvykio vietoje avarinės šviesos signalizacijos neįjungė, avarinio sustojimo ženklo nepastatė, policijai pranešė ne iš karto, nesiėmė priemonių, kad būtų išaiškintos įvykio aplinkybės (priešingai, atliko visus veiksmus, kad tyrimas nebūtų atliktas) ir kt. Atsakovo nuomone, ieškovas, be pagrindo išmokėdamas draudimo išmoką, nesilaikė savo paties patvirtintų Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.6 punkto nuostatų, pagal kurias „jei įvykus autoavarijai apdraustasis pasišalino iš įvykio vietos pažeisdamas KET, įvykis laikomas nedraudžiamuoju“. Anot atsakovo, šioje byloje taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), nes draudikas, išmokėjęs išmoką, negali įgyti daugiau teisių negu jų turėjo draudėjas (CK 1.128 straipsnis). Ieškinys teisme galėjo būti pareikštas iki 2011 m. kovo 19 d., nes draudimo išmoka išmokėta 2010 m. kovo 19 d.

Dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį neatvyko. Šalių atstovai prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant; trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė (apie bylą ir teismo posėdį informuotas viešo paskelbimo būdu). Bylos nagrinėjimas iš esmės vyko nedalyvaujant šalims ir trečiajam asmeniui.

V. D. (draudėjas) 2009 m. gruodžio 16 d. ieškovui pateikė prašymą išmokėti draudimo išmoką dėl automobilio S. F., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimo (b. l. 11). Prašyme nurodyta, kad 2009 m. gruodžio 15 d. 10 val. 00 min. važiuojant Priestoties ir Šiaulių gatvių sankryža (Klaipėdoje) po pėstiesiems statomu tilteliu ant automobilio nukrito elektros kabelis; įvykio metu ant tilto dirbo žmonės; įvykio kaltininkai – tiltą statantys darbininkai. Atsakovas neneigė, kad nurodytoje eismo įvykio vietoje 2009 m. gruodžio 15 d. jo įmonė vykdė viaduko statybos darbus; taip pat neneigė to, kad vykdytų darbų metu atsijungęs elektros kabelis nukrito ant pravažiuojančio automobilio. Ieškovas 2010 m. kovo 19 d. išmokėjo naudos gavėjui 1583,15 Lt draudimo išmokos (b. l. 15, 16).

Byloje nepateikta įrodymų ar duomenų, patvirtinančių, kad po eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas automobilis, šio automobilio vairuotojas (trečiasis asmuo V. D.) iš karto nedelsdamas sustojo ((duomenys neskelbtini)1 punktas), taip pat kad su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutarė dėl įvykio aplinkybių ir nustatyta tvarka užpildė eismo įvykio deklaraciją arba įvykio schemą nubraižė ant švaraus popieriaus lapo (duomenys neskelbtini)punkto nustatyta tvarka.

Policijos pareigūnai nenustatė atsakovo ar atsakovo darbuotojų veiksmuose (tyčinių) nusikalstamų veikų požymių (b. l. 10, 10A). Remdamasis atsakovo paaiškinimais, taip pat atsižvelgdamas į liudytojų – atsakovo darbuotojų K. Č., A. B. ir V. V.– parodymus (b. l. 51, 53, 55; CPK 192 straipsnio 8 dalis), teismas nustatė, kad eismo įvykio metu automobilio vairuotojas į statybos darbų teritoriją įvažiavo ignoruodamas eismą reguliavusio darbuotojo nurodymą sustoti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nei policijos pateikta medžiaga, nei ieškovo argumentai nepaneigė atsakovo nurodytos aplinkybės, kad eismą reguliavęs atsakovo darbuotojas buvo nurodęs automobilio vairuotojui sustoti. Aplinkybę, kad eismo įvykio metu automobilio vairuotojui eismą reguliavęs atsakovo darbuotojas buvo nurodęs sustoti, teismo vertinimu, netiesiogiai patvirtina ir vairuotojo nesustojimo bei kitų (duomenys neskelbtini)1, 232 punktuose įtvirtintų reikalavimų neįvykdymo faktas. Tai, kad automobilio vairuotojui dėl įvykio nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už KET reikalavimų nevykdymą, negali būti vertinama kaip aplinkybė neva paneigianti galimybę konstatuoti, kad vairuotojas po krentančiu elektros kabeliu pravažiavo prieš tai nepaisęs eismą reguliavusio atsakovo darbuotojo nurodymų sustoti.

Nagrinėjamu atveju abu eismo įvykyje dalyvavę asmenys – atsakovas, kaip statybos įmonė, ir trečiasis asmuo, kaip automobilio vairuotojas, – vertintini kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojai. Dėl to, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 5 dalimi, dėl šių dviejų šaltinių sąveikos jų valdytojams padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl žalos atlyginimo turi būti atsižvelgiama į, be kita ko, kiekvieno iš šių valdytojų veiksmus, priežastinį ryšį tarp veiksmų ir kilusios žalos, taip pat į kiekvieno valdytojo kaltę. Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad automobilio apgadinimai atsirado ant jo nukritus virš kelio tiestam elektros kabeliui. Viena vertus, atsakovas, kuriam teko pareiga, be kita ko, elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), turėjo pareigą užtikrinti, kad jo vykdomi statybos darbai būtų atliekami saugiai ir nesukeltų žalos. Akivaizdu, kad už elektros kabelio nukritimą atsakingas tik atsakovas, nes būtent jo darbuotojai tiesė kabelį, rengė, organizavo, atlikinėjo (arba turėjo parengti, organizuoti, atlikti) su tuo susijusius kitus darbus-veiksmus. Kita vertus, ne kiekvienas tiesiamo kabelio nukritimas lemia neišvengiamą žalą, konkrečiu atveju – automobilio apgadinimą. Dėl to būtina aiškintis priežastinį ryšį tarp ieškovo nurodomų atsakovo veiksmų ir reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimo, taip pat eismo įvykio dalyvių kaltę.

Savo atsikirtimų pagrindu atsakovas nurodė trečiojo asmens (automobilio vairuotojo) neteisėtus veiksmus ir kaltę, t. y. nesilaikymą Kelių eismo taisyklių. Šiuo aspektu teismas sprendžia, kad, viena vertus, atsakovo pateiktų paaiškinimų ir liudytojų (atsakovo darbuotojų) parodymų (CPK 192 straipsnio 8 dalis) nepakanka tam, kad būtų galima nustatyti automobilio judėjimo greitį eismo įvykio metu, t. y. spręsti, ar vairuotojas viršijo toje vietoje ir tuo metu leistiną greitį ir jeigu viršijo, tai kokiu mastu greičio viršijimas galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui. Tai konstatavęs, teismas atmeta kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kuriais apeliuojama į automobilio „didelį greitį“. Kita vertus, byloje nesant jokių (net ir netiesioginių) įrodymų, kurie leistų abejoti tuo, kad atsakovo darbuotojas, reguliavęs eismą, vis dėlto buvo nurodęs įvažiuojančiam automobilio vairuotojui sustoti, teismas sprendžia, kad būtent ši aplinkybė – automobilio nesustabdymas eismo reguliuotojo reikalavimu – ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo (taigi ir žalos atsiradimo) priežastis. Priešingu atveju, jeigu vairuotojas būtų paisęs eismo reguliuotojo nurodymų ir sustojęs, tai elektros kabelio kritimo metu automobilis nebūtų apgadintas. Šiuo aspektu teismas įvertina ir atsakovo vykdytų darbų bei šiuos darbus vykdžiusių darbuotojų veiksmų darnumą-sinchroniškumą, kai atliekant pavojingesnius žalą galinčius sukelti veiksmus (konkrečiai – virš kelio tiesiant elektros kabelį) ir siekiant užkirsti galimybę žalos atsiradimui, eismo reguliuotojas laikinai apribojo automobilių eismą pavojingame kelio ruože. Tokie atsakovo darbuotojų veiksmai (pastangos juos atlikti) nustatytų aplinkybių kontekste vertintini kaip atitinkantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), taip pat rūpestingumo ir apdairumo (CK 6.248 straipsnio 3 dalis) kriterijus, siekiant atsakovo faktiškai turėtomis ir teisėtomis priemonėmis apriboti ar netgi užkirsti prielaidas žalai atsirasti, t. y. duodant nurodymą automobilio vairuotojui sustoti, kad automobilis nepatektų po būtent tuo metu virš kelio tiesiamu elektros kabeliu.

Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad eismo įvykis įvyko ir žala atsirado ne dėl atsakovo veiksmų, t. y. tarp ieškovo prašomos atlyginti žalos atsiradimo ir atsakovo veiksmų nėra priežastinio ryšio.

Teismas sutinka su ieškovo argumentais ir atmeta kaip nepagrįstus atitinkamus atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties termino nagrinėjamam ginčui. Šiuo atveju ieškovas subrogacijos pagrindu įstojo į nukentėjusiojo asmens padėtį atsakovo atžvilgiu ir pareikštas ieškinys atsakovui grindžiamas ne draudimo sutarties santykiais (kurie sieja tik draudiką ir draudėją ar naudos gavėją), o būtent deliktiniais žalos atlyginimo santykiais tarp trečiojo asmens ir atsakovo, kuriems (santykiams) taikytinas CK 6.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas trijų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas nepraleistas, todėl netaikytinas.

Teismo vertinimu, jau vien priežastinio ryšio nenustatymas tarp ieškovo nurodomų atsakovo veiksmų ir prašomos atlyginti žalos yra pakankamas pagrindas ieškinį vertinti kaip nepagrįstą ir atmestiną (CPK 178 straipsnis). Tai konstatavęs, teismas nesprendžia dėl kitų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. dėl veiksmų (veiksmų neteisėtumo), žalos dydžio ir kaltės.

Dėl atsakovo argumentų, kuriais ginčijamas trečiajam asmeniui ieškovo išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumas-teisėtumas, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, viena vertus, ieškovas, kaip privatus juridinis asmuo, turi diskrecijos teisę savarankiškai priimti sprendimus dėl žalos atlyginimo ir dėl nukentėjusių (faktiškai nukentėjusių) asmenų reikalavimo teisių perėmimo. Subrogacijos atveju atsakovui, kaip skolininkui, nesuteikta teisės nuginčyti reikalavimo perėjimo apeliuojant (vien tik) į procedūrinius reikalavimo perėjimo pažeidimus (nenustačius imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimo). Kita vertus, reikalavimo teisę perėmęs draudikas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Tai reiškia, kad draudikas, priimdamas sprendimą išmokėti draudimo išmoką, turi, be kita ko, prisiimti riziką ir padarinius dėl išmokamos draudimo išmokos ir perimamo reikalavimo pagrįstumo.

Kiti šalių argumentai ir nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės jau padarytai išvadai dėl ieškinio nepagrįstumo ir jo atmetimo, todėl detaliau nenagrinėjami.

Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, atsakovui iš ieškovo priteistina 2400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 89; CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys). Valstybei iš ieškovo priteistina 37,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 1; CPK 96 straipsnio 1, 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1, 5 dalimis, 98 straipsnio 1, 2 dalimis, 178 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 2400 (du tūkstančius keturis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybei iš ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 37,35 Lt (trisdešimt septynis litus 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (j. a. k. 188728721) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Swedbank“, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.