Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės ir Laimos Šeputienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos įstaigoje, bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio L. B. sulaikymo dienos.

L. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki bausmės vykdymo pradžios paliktina nepakeista, o pradėjus ją vykdyti, panaikintina.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir civiliniam ieškovui solidariai iš L. B., V. G. ir E. B. priteista 89,69 Eur (aštuoniasdešimt devyni eurai 69 ct) turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir civiliniam ieškovui solidariai iš L. B., V. G. ir E. B. priteista 1 784,74 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai aštuoniasdešimt keturi eurai 74 ct) turtinei žalai atlyginti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš L. B. nepriteistos.

Tuo pačiu nuosprendžiu Kauno apylinkės teismas, E. B. ir V. G. pripažino kaltais pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nėra.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2. Nuteistasis L. B., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti L. B. atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį arba paskirti švelnesnę bausmę. Taip pat prašoma atlikti įrodymų tyrimą bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojus D. Ž. ir M. Ž..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde taip pat buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą ir į teismo posėdį kviesti liudytojus D. Ž. ir M. Ž. bei juos apklausti. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu protokoline nutartimi nutarė šį prašymą atmesti ir įrodymų tyrimo byloje neatlikti, kadangi minėti asmenys pačio įvykio nematė, todėl papildomų aplinkybių nurodyti negalėtų.

7. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas L. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išvadas dėl jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrindė visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. B. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrįsta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir tai suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant L. B. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant bei vertinant įrodymus bei paveikę nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo.

9. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad L. B. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi tik nukentėjusiojo T. J. parodymais, bei tinkamai nevertino kitų kaltinamųjų E. B. ir V. G. nuteistąjį išteisinančių duotų parodymų. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos suponuoja teismo pareigą byloje surinktus įrodymus įvertintu ne atsietai, o jų visumos aspektu. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šio reikalavimo vertinamu atveju neabejotinai buvo laikomasi.

10. Nagrinėjamu atveju L. B. savo kaltę pripažino iš dalies. Apeliantas pateikia savo įvykių versiją, nurodydamas, jog nukentėjusiajam T. J. kumščiu sudavė tik vieną kartą į kairį skruostą, daugiau tyčinių smurtinių veiksmų prieš T. J. nenaudojo. Nuteistojo teigimu, vieno smūgio sudavimas į kairį skruostą nukentėjusiajam negalėjo jam sukelti byloje konstatuoto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Apelianto nuomone, E. B. smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu galėtų būti vertintini kaip nesunkus jo sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, šią nuteistojo poziciją atmeta kaip nepagrįstą ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu pagrįstai pripažino L. B. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nukentėjusiojo T. J. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas teisines ir faktines aplinkybes, sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad L. B. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam T. J. yra neginčijamai įrodyta, jo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Pirmosios instancijos teismo ištirtais bei įvertintais įrodymais patikimai įrodyta, kad L. B. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – tyčia vieną kartą kumščiu sudavė kambaryje ant sofos sėdinčiam T. J. į kairį skruostą bei bendrais veiksmais kartu su E. B. ne mažiau kaip penkis kartus kojomis spyrė T. J. į abu šonus, o nukentėjusiajam bandant iš namo pabėgti, V. G. T. J. sučiupus už pečių ir laikant, kad nepabėgtų bei taip trukdant nukentėjusiajam priešintis, tuo metu L. B. ir E. B. bendrais veiksmais ne mažiau kaip penkis kartus sudavė T. J. į abu šonus, tokiais veiksmais nukentėjusiajam T. J. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nuteistasis neabejotinai suprato, kad jo veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą yra pavojingi asmens sveikatai ir gali sukelti padarinius (sužaloti kitą žmogų), tokiems padariniams leido atsirasti – nukentėjusiajam dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl nuosprendyje jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip tyčiniai.

Dėl bausmės.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

15. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs L. B. kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, skyrė jam vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį, kadangi galėjo skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba paskirti trumpesnį laisvės atėmimo bausmės terminą, tačiau teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui nepritaria. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. B. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė nuteistajam L. B. paskirta teisingai.

16. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta ne tik laisvės atėmimo bausmė, bet ir laisvės apribojimas arba areštas. Nors skundžiamu nuosprendžiu L. B. buvo paskirta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad bausmė nuteistajam buvo paskirta nesilaikant bausmių skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų, neįvertinus bausmės individualizavimui reikšmės turinčių aplinkybių ar jas įvertinus netinkamai, dėl to nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, nenustatė.

17. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą paskirti L. B. laisvės atėmimo bausmę grindė ne tik su padaryta nusikalstama veika susijusiomis, bet ir su nuteistąjį charakterizuojančiomis aplinkybėmis, jas nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė ir teisingai įvertino. Nuteistasis L. B. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatytos trys atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad L. B. praeityje teistas du kartus. Nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje įvykdė būdamas vieną kartą teistas už analogiško nusikaltimo padarymą. Be to, jo atžvilgiu yra priimtas ir Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nuosprendis nėra įsiteisėjęs, tačiau kaltinamasis savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai, apeliaciniame skunde išdėstytas reikalavimas dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 135 straipsnio 1 dalį, nusikalstama veika įvykdyta taip pat išgertuvių metu, būnant apsvaigus). L. B. baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turtinio pobūdžio nusižengimus, yra nedirbantis, registruojasi Užimtumo tarnyboje. Taigi, šie duomenys leido teismui spręsti, kad dabartinis nusikaltimas nebuvo padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, o yra nulemtas susiformavusių neigiamų nuteistojo vertybinių nuostatų, ankstesnio elgesio. Tad galima daryti išvadą, kad dabartinis nusikaltimas yra nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė arba paskirtas trumpesnis laisvės atėmimo bausmės terminas, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta, bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nesudaro pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės dydžio.

18. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam L. B. skirdamas bausmę, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai įvertino aplinkybes susijusias su nukentėjusiojo atsiprašymu dėl vieno jam suduoto smūgio bei šeima, ir pagrįstai nustatė, jog šių aplinkybių buvimas negali turėti esminės įtakos bausmės skyrimui. Vien šeiminės aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, sąlygojančiomis švelnesnės bausmės skyrimą. Be to, aplinkybės, susijusios su šeima egzistavo ir nuteistajam L. B. inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu, tačiau tai jo nuo nusikaltimo padarymo nesustabdė.

19. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje neįvertinta aplinkybė, jog nukentėjusysis T. J. įvykio vakarą buvo girtas, o tai galėjo turėti įtakos jo provokuojančiam elgesiui ir apelianto veiksmams. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino ir itin išsamiai dėl jos pasisakydamas, pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pagrindo lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad kaltinamųjų elgesiui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nėra. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų visi kaltinamieji ir nukentėjusysis įvykio vakarą buvo apsvaigę, kartu vartojo alkoholinius gėrimus, konflikto kilimo aplinkybes nurodė nenuosekliai, vienu atveju tvirtino, jog nukentėjusysis puolė E. B. iškart atėjęs, kitu atveju, jog konfliktas kilo vėliau. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje pagristai konstatuota, jog dėl minėtų įvykio aplinkybių pagrindo kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti aptariamą aplinkybe nėra. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, jog teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo veiksmuose nebuvo nustatyta.

20. Nuteistasis L. B., nesutikdamas su jam paskirta bausme, apeliaciniame skunde teigia, kad tiek jam, tiek įvykdyto nusikaltimo bendrininkui E. B. skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirtos vienodos rūšies bei trukmės laisvės atėmimo bausmės, nors jis nukentėjusiajam sudavė tik į veido sritį. Apelianto nuomone, jam turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs šiuos skundo argumentus juos atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad nepaisant nuteistojo keliamos versijos, jo kaltė įrodyta aukščiau aptartais byloje surinktais įrodymais. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, jo nuteistasis L. B. ne tik sudavė nukentėjusiajam T. J. smūgius į veidą, bet ir kartu su kitu nuteistuoju E. B. sudavė nukentėjusiajam smūgius į abu šonus.

21. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nurodytos BK specialiojoje dalyje, požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-248/2015, Nr. 2K-116-719/2023 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog tiek L. B., tiek kiti kaltinamieji E. B. ir V. G. bendrais veiksmais, nors ir nebūdami iš anksto susitarę, kiekvienas prisidėdamas savo veiksmais, padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Todėl, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad kaltinamieji suvokė, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvauja kartu bei pritarė vienas kito veiksmams, t. y. visi trys veikė kaip bendrininkų grupė.

22. Pažymėtina, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam trumpalaikio laisvės atėmimo bausme. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

23. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. B. paskirta bausmė bei jos trukmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę objektyvaus pagrindo nėra. Aplinkybių, galinčių turėti įtakos nuteistajam paskirtos bausmės švelninimui, aukštesnės instancijos teismas nenustatė, jų savo apeliaciniame skunde nepateikė ir L. B..

Dėl civilinio ieškinio.

24. Skundžiamu nuosprendžiu buvo visiškai tenkintas civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2022 m. gegužės 2 d. civilinis ieškinys ir civiliniam ieškovui solidariai iš L. B., V. G. ir E. B. priteista 1 784,74 Eur turtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 138-139). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį, priteisdamas iš nuteistųjų solidariai sumas, kurios fondo buvo tik priskaičiuotos, bet nukentėjusiajam neišmokėtos, t. y. priteista suma – 1 784,74 Eur, išmokėta suma – 1 409,94 Eur. Kaip matyti iš kartu su civiliniu ieškiniu pateiktos pažymos apie asmeniui išmokėtas išmokas yra duomenys, jog T. J. už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2022 m. kovo 16 d. iki 2022 m. balandžio 14 d. priskaičiuotos išmokos suma – 1 784,74 eurų, išmokėta suma – 1 409,94 eurų.

25. Pažymėtina, jog pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalis). Neapmokestinamosios pajamos išvardytos šio įstatymo 17 straipsnyje. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ligos pašalpa gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinama. Taigi nepriklausomai nuo to, ar asmuo pajamas uždirbo pats, ar jam buvo išmokėta jo negautas pajamas kompensuojanti ligos pašalpa, visos šios išmokos reiškia asmens pajamas, kurios apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Pažymėtina, kad mokesčio mokėtojas yra pats pajamas gaunantis asmuo. Nagrinėjamu atveju tiek nukentėjusio asmens gautas darbo užmokestis, tiek mokama ligos pašalpa yra priskiriama A klasės pajamoms (GPMĮ 22 straipsnio 2 dalis), todėl, remiantis to paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, socialinio draudimo įstaiga (šiuo atveju – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius) veikia ne kaip mokesčio mokėtojas, o tik kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, įstatymo pagrindu privalantis apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojui priklausantį mokėti pajamų mokestį. Analogiška išvada darytina ir dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokos, kurią civilinis ieškovas (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius) šiuo atveju taip pat privalėjo sumokėti teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalis, 18 straipsnio 1 dalis).

26. Nagrinėjamu atveju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius dėl neteisėtų nuteistųjų L. B., V. G. ir E. B. veiksmų – nukentėjusiajam T. J. padaryto sveikatos sutrikdymo, turėjo sumokėti ne tik konkretaus dydžio išmoką pačiam nukentėjusiajam, bet ir aptartų teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį bei privalomojo sveiktos draudimo įmoką. Bendra apskaičiuotos ligos išmokos suma – 1 784,74 Eur, laikytina nusikaltimu padaryta žala, kuri pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui solidariai iš L. B., V. G. ir E. B..

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

27. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam L. B., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pateiktos pažymos matyti, kad advokatas G. A., teikė antrinę teisinę pagalbą L. B. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 319, 06 Eur.

28. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus). Ši nuostata L. B. buvo išaiškinta 2024 m. kovo 25 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Atkreiptinas dėmesys, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis, išteisintasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Šiuo atveju nustatyta, kad L. B. niekur nedirba, be to, jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl galimybė užsidirbti yra apribota. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nėra tikslingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo L. B. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.