- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-04-10
- Bylos Nr.
- PK-225-581/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-08-3-0007-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Civilinis ieškovas
- M. A.
- Kaltinamasis
- A. C.
- Advokatai
- Silvija Streikutė
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
A. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) apsaugos darbuotoju, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. C. 2013-01-05 apie 16 val., būdamas G. A. ir A. K. priklausančioje namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalyje ir besikalbėdamas su M. A. dėl atliktų santechnikos darbų, stipriai trenkė ranka jam per veidą, tuo M. A. sukeldamas fizinį skausmą.
Dėl pareikšto kaltinimo kaltinamasis A. C. neprisipažino ir parodė, kad su šeima 10 metų gyvena adresu (duomenys neskelbtini). G. A. ir A. K. yra kitos namo dalies paveldėtojai. 2013-01-04 vakare vedžiojo šunį, kai iš kitos namo pusės atėjo du jaunuoliai, kurių nepažinojo – vienas iš jų buvo M. A.. Tada jį pamatė pirmą kartą. Išgirdo žodžius - „ė, ateik čionai“, jaunuoliai prisistatė namo savininkais. Kaltinamasis parodė, kad jis pasakė, jog kai bus savininkai, tai ir šnekės, tačiau vis tik nuėjo į kitą namo dalį ir jaunuoliai pradėjo rodyti apšiltintą vandentiekio vamzdį, reikšti pretenzijas. Kaltinamasis aiškino, kad vamzdis buvo apšiltintas su G. A. žinia. Tą dieną taip viskas ir baigėsi. 2013-01-05 su vaikais buvo namuose, kai atėjo M. A., kuris pakvietė kalbėtis. Po 2013-01-04 santykiai tarp jo ir M. A. buvo įtempti. Nuėjo į kitą namo pusę, prieš tai paskambino savo motinai. Kai nuėjo į jų gyvenamąją namo dalį, virtuvėje buvo G. A., A. K., M. A., dar tas jaunuolis, kurio nepažįsta ir kuris buvo kartu su M. A. 2013-01-04. Tą dieną policijos pareigūnai buvo atvykę du kartus, t.y. pirmą kartą kai visi aiškinosi santykius ir nukentėjęs bei jo artimieji iškvietė policijos pareigūnus, teigdami, kad juos užsipuolė; po to pareigūnų atvykimo jis (A. C.) parėjo namo, tačiau po kurio laiko grįžo ir antrą kartą pareigūnai atvyko po to, kai jis (A. C.) pastūmė M. A.. Kaltinamasis parodė, kad kai jis sugrįžo atgal į nukentėjusiojo artimiesiems priklausančią namo dalį visi stovėjo virtuvėje, o jis (A. C.) stovėjo tarpduryje tarp koridoriaus ir virtuvės. Mama stovėjo virtuvėje, jam (A. C.) iš dešinės pusės, gal metro atstumu; M. A. stovėjo jam (A. C.) iš kairės pusės, giliau virtuvėje, gal kokie 3 metrai nuo jo (A. C.). Visi kiti stovėjo toliau puslankiu. Nuėjus, iš karto ant jo (A. C.) prasidėjo puolimas - puolė M. A. ir dar vienas jaunuolis, kurio nepažįsta. Kalbėjo ne tiek savininikai, o M. A.. G. visiškai tylėjo, nesikišo, A. K. irgi mažai šnekėjo. Kalbėjusiųjų tonas buvo pakeltas, jie rėkė, nedavė net prasižioti. Nukentėjusysis gestikuliavo. Kaltinamasis parodė, kad jis iš nukentėjusiojo jautė grėsmę. Norėjo išsiaiškinti problemą su G. A. ir A. K., bet iš M. A. išgirdo žodžius - „tu man neaiškink“ - vėl buvo gestikuliuojama. Kaltinamasis parodė, kad jis buvo užgauliojamas įvairiais žodžiais, kurių neatsimena, tačiau teigė, jog visaip jį vadino, plūdo necenzūriniais žodžiais ir nedavė nė žodžio pasakyti. M. A. sakė, kad - „tu (duomenys neskelbtini) apsauginis, aš tokio darbo nedirbčiau, man sarmata; Koks tu esi vyras, jei tu (duomenys neskelbtini) apsaugoj dirbi“. M. A. pasakė: „ne tavo reikalas, kur aš dirbu“. Tuo metu ir mama įsivėlė į ginčą, pradėjo aiškinti A. K., kaip čia viskas įvyko, kad su G. A. žinia apšiltino vamzdį, rodė raktus, kad turi ir gali bet kada įeiti į jų patalpas. Tačiau M. A. pradėjo užgaulioti, įžeidinėti jo (A. C.) motiną, išvadino įvairiais necenzūriniais žodžiais ir pradėjo eiti artyn mosikuodamasis plačiais gestais, labai garsiai rėkė. Kai M. A. ėjo link jo (A. C.), tai M. A. viena ranka visą laiką buvo sulenkta ir sugniaužta, o kita ranka M. A. visą laiką gestikuliavo. Kaltinamasis parodė, kad kai M. A. priėjo per jo (A. C.) ištiestos rankos atstumą, tada jis ranka stumdamas M. A. už veido jį smarkiai nustūmė. Tuo metu jis (A. C.) stovėjo tarpduryje ir nustūmė M. A. tolyn nuo savęs ir savo motinos, nes jautė grėsmę tiek sau, tiek savo motinai. Kaltinamasis parodė, kad M. A. jį provokavo. Kaltinamasis parodė, kad jis ranka liesdamas veido sritį M. A. smarkiai pastūmė, bet smūgio nesudavė, jam netrenkė. Po pastūmimo M. A. nei nugriuvo, nei suklupo, jis tiesiog pasitraukė gilyn, tik atsilošė, nesakė, kad jam skauda, o pasakė „ką čia darai, durneli“. Po to A. K. iškvietė policiją. M. A. ir jo artimieji jį (A. C.) pasikvietė, provokavo, nedavė nė žodžio pasakyti. Po to, kai pastūmė M. A., dar abu (A. C. ir M. A.) šaukė, M. A. niekur nenuėjo, buvo vietoje iki kol atvyko policijos pareigūnai. Nei sužaloti, nei užgauti M. A. nenorėjo, taip išėjo savaime. Ant M. A. veido nematė jokių žymių, nepastebėjo, kad veidas būtų paraudęs. Pareikšto 2000 Lt neturtinės žalos civilinio ieškinio nepripažįsta visiškai; atstovavimo išlaidų nepripažįsta taip pat.
Nukentėjusysis M. A. parodė, kad viskas prasidėjo 2013-01-04. Su broliu atėjo į savo namo dalį, atsirakino duris ir pamatė, kad lubose yra skylės, katilinėje pastatytas neaiškus prietaisas; vonioje irgi netvarka, pravedžioti neaiškūs vamzdžiai. Išėjo į kiemą ir pamatė A. C.. Pasakė, jam:„ ateik čia, turiu tau porą klausimų“. Nuėjo į vonią, parodė A. C. vamzdyną ir klausė, kas tai. A. C. į klausimus neatsakinėjo, nieko neaiškino, tik pasakė: „kas tu toks būsi, kas čia tu toks esi“. Atsakė, kad G. A. yra motina. A. C. pasakė atsivesti tėvus, nes be tėvų nešnekės. Kitą dieną pasikvietė mamą, kurią atvežė brolis, o dėdė A. K. atvažiavo pats. Pakvietė A. C.. A. K. A. C. pradėjo rodyti visus vamzdžius, uždavinėti konkrečius klausimus, prašė parodyti dokumentus, projektus. A. C. į klausimus neatsakinėjo, tik „durneliais, kaimiečiais“ ir visaip kitaip išvadino, skėsčiojo rankom: „ko jūs čia mane pasikvietėte, kas čia jums neaišku“. Nieko jis daug nešnekėjo, nesiteisino, kodėl taip padarė, nerodė dokumentų, projektų, todėl dėdė iškvietė policiją, kad prie pareigūnų A. C. pasiaiškintų, kodėl jis taip pasielgė. Kai atvažiavo policijos pareigūnai, pareigūnai A. C. išvarė. A. C. išėjo namo, policija išvažiavo. Vėliau A. C. vėl sugrįžo, bet jau su savo motina. Tada A. C. motina šnekėjosi su jo (M. A.) motina, su dėde, kaltinamasis irgi šnekėjo. Vyko šnekos, bet A. C. į konkrečius klausimus neatsakė. Visi stovėjo ratu - A. C., jis (M. A.) A. C. iš kairės per kokį metrą, tada – jo (M. A.) mama per pusmetrį nuo jo (M. A.) už mamos, per pusmetrį, brolis G. A., o nuo brolio, per pusmetrį, stovėjo dėdė A. K.. Gal pusantro metro atstumu nuo dėdės stovėjo A. C. motina. Ypatingai konfliktiškai nusiteikęs buvo A. C.. A. C. jis (M. A.) pasakė: „nesijausk, kaip MAXIMOJE, gali čia nesiardyti“. Tada A. C. sudavė jam (M. A.) į veidą, o A. C. motina jį išstūmė pro duris ir A. C. išėjo, o dėdė paskambino policijai, atvažiavo policija, parašė pareiškimą ir viskas tuo baigėsi. Iki smūgio sudavimo nieko nedarė, nebuvo nei susijaudinęs, nei supykęs, kalbėjo normaliu, nepakeltu tonu, todėl jokios grėsmės A. C. negalėjo įžvelgti. Iki smūgio sudavimo santykius daugiausia aiškinosi A. K.. Kol nebuvo A. C. motinos, kalbėjo A. K.. Kai atėjo kaltinamojo motina, tai aiškinosi visi: ir jo (M. A.) mama su A. C. motina, ir A. C. su dėde. Daugiausia aiškinosi dėdė A. K. su A. C.. Visi stovėjo taip, kaip nurodė A. C.. Atstumas nuo jo (M. A.) iki A. C. galėjo būti apie 1,5 metro. M. A. nurodė, kad jis buvo arčiausiai A. C.. Kadangi A. C. elgėsi netinkamai, tai jam pasakė, kad „čia ne MAXIMA, jei tu ten gali daryti ką nori, tai nereiškia, kad ir čia gali daryti ką nori“. Tada A. C. žengė žingsnį, jis (M. A.) net nespėjo sureaguoti, stovėjo vietoje ir A. C. jam sudavė dešinės rankos delnu į kairę veido pusę. Po smūgio spengė ausyse, apie dvi valandas buvo raudonas žandas, puse dienos skaudėjo skruostą. Į gydytojus nesikreipė ir nesigydė. Po smūgio A. C. atšoko atgal, jis (M. A.) paėjo atgal. Po šito įvykio patyrė emocinį sukrėtimą, nenori ankytis name, yra įbaugintas A. C.. Reiškia 2000 Lt neturtinės žalos civilinį ieškinį, nes jautė pažeminimą, skausmą, bijo susitikti A. C..
Liudytoja G. A. parodė, kad nukentėjusysis – jos sūnus, o kaltinamasis - namo, adresu S. M. g. 32, bendrasavininkis. Kilus konfliktinei situacijai, besiaiškinant santykius jai priklausančiose patalpose, A. C. užsimojęs dešine ranka smogė į veidą jos sūnui M. A.. A. C. stovėjo sūnui iš dešinės pusės. Jie (M. A. ir A. C.) stovėjo šalia vienas kito, o ne vienas priešais kitą, o visi kiti stovėjo ratu ir kalbėjo. Tuo metu, kai buvo suduotas smūgis sūnui M. A., virtuvėje be M. A. buvo ji (G. A.), sūnus G. A., brolis A. K., A. C. ir jo motina, kuri viso konflikto metu stovėjo už A. C.. Liudytoja parodė, kad ne piktai, o paprasčiausia klausė A. C. apie santechninius įrenginius, o A. C. neatsakinėjo į klausimus ir su panieka vadino kaimiečiais. Sūnus ir prasitarė: „čia tau ne MAXIMA, kad tu ant mūsų rėkautum“. Tuo momentu A. C. ir plojo sūnui į veidą. Sūnus nesakė kokių nors įžeidžiančių žodžių A. C. ar jo motinai. Pokalbis vyko ne tarp sūnaus, o tarp bendrasavininkių. Tą pačią dieną konfliktas jau buvo įvykęs, kvietė policiją. Policijos pareigūnai buvo išvedę A. C. namo, bet vėliau, kai nebebuvo policijos, jis sugrįžo su savo motina ir vėl konfliktas tęsėsi. Tik A. C. buvo nusiteikęs konfliktiškai, nei iš sūnaus, nei iš kitų artimųjų pusės jokio netinkamo elgesio nebuvo. Konflikto tarp M. A. ir A. C. motinos nebuvo, jai jokia grėsmė nekilo. Po smūgio, sūnus pasimetė, susigriebė už žando, o A. C. motina griebė A. C. ir išstūmė pro duris. Brolis A. K. pasakė: „kvieskim pakartotinai policiją, kad jį sutramdyt, nes neaišku kuo čia toliau baigsis“. Sūnus po smūgio niekur nėjo, buvo šalia, tada iškvietė pareigūnus. Nuo suduoto smūgio sūnui buvo raudonas žandas, tačiau kiek ilgai, nežino. Sūnus sakė, kad ilgai skaudėjo žandą, kai namo grįžo, siūlė sūnui dėti ko nors šaldančio. Nesiūlė kreiptis pas daktarus. Mano, kad smūgis sūnui M. A. buvo suduotas dėl to, kad A. C. paprasčiausia nesusivaldė, nemokėjo pateisinti, kokius jis darbus atliko, sūnus M. A. stovėjo arčiausiai, paminėjo jo (A. C.) darbą, tas jį tikriausia įžeidė ir todėl smogė sūnui M. A., o ne kam kitam į veidą.
Liudytoja S. C. parodė, kad dieną iki to įvykio į Mačiulio g. Ji psūnui neduoti jokių dokumentų. Kitą dieną, šeštadienį, atvažiavo A. K., G. A., M. A. ir dar vienas jaunuolis. Jie atvažiavo aiškintis dėl vandentiekio vamzdžio. M. A. išsikvietė Aidą į savo patalpas, esančias kitoje namo pusėje ir ten kilo triukšmas. Į patalpas atėjo išgirdusi triukšmą. Triukšmas buvo didžiulis, ji pasakė: „kas čia darosi, kad rėkiat visi kaip žvėrys, susikalbėti neįmanoma, jūs nerėkit, nes jūs nesate paveldėtojai, paveldėtojai yra tik G. ir A. K., o jūs, vaikai, ko kišatės į tuos reikalus“. Kas ant ko rėkė, nebuvo galima suprasti – rėkė visi, taip pat ir jos sūnus A. C., vienintelė G. A. tylėjo. Kai ji (S. C.) pasakė minėtus žodžius, tada M. A. puolė ant jos (S. C.) ėmė sakyti: „ką tu čia, durne, aiškini, koks čia tavo reikalas“ ir t.t. M. A. stovėjo priešais ją, tiesiog kvėpavo į ją, ji atsitraukė link išėjimo, o A. C. stovėjo jai (S. C.) už nugaros, o priekyje jos, arčiau nei per ištiestos rankos atstumą stovėjo M. A.. Šalia stovėjo tas kitas jaunuolis, kuris irgi rėkavo, toliau – G. ir A. K.. M. A. rėkė įžeidžiančius žodžius, o A. K. rėkė: „tu durnius, tu durnelis, jeigu būtum protingas, Maximoje apsauginiu nedirbtumei“. Tada A. pro jos (S. C.) petį, M. A. pastūmė. A. tiesiog pastūmė M. A. ir viskas. M. A. nėjo link jos ir sūnaus, jis prie pat jos (S. C.) buvo atsistojęs, keikėsi visokiais žodžiais. Suprato, kad jos sūnus tokiu gestu, tiesiog atstūmė M. A. nuo jos (S. C.), nes gal bijojo, jog M. A. jos nepastumtų ar nepaliestų. Liudytoja parodė, kad ji taip pat bijojo, kad jos M. A. nepastumtų. Po to buvo kviečiama policija, o ji su Aidu išėjo. Po įvykio visą savaitę gėrė vaistus; M. A. jai pasakyti žodžiai ją įžeidė.
Liudytojas G. A. parodė, kad konfliktas vyko dėl vandentiekio ar dujotiekio privedimo. A. C. rėkė, brolį koneveikė visokiais necenzūriniais žodžiais, „pacuku“ vadino. Visi dalyvavę asmenys savo nuomonę bandė išsakyti aukštu tonu, vienas kitą perrėkdami. Konflikto metu kiekvienas įrodinėjo savo tiesą. Viskas rutuliojosi tol, kol jo brolis pasakė frazę - „čia tau ne Maximos apsauga“, ar kažką tokio panašaus, ir tada brolis gavo smūgį į veidą. Ar brolis sakė kitų netinkamų žodžių, nepamena, gal bešnekant ir išslydo koks žodis, bet kažko rimto nebuvo pasakyta. Smūgis broliui buvo suduotas dešine ranka į kairį žandą. Ar kumščiu A. C. sudavė smūgį, negali pasakyti. Liudytojas parodė, kad įvykio metu visi stovėjo ratu – M. A. stovėjo tiesia prieš jį (G. A.), o kaltinamasis - tolimesniame kampe jam (G. A.) iš kairės. M. A. iš dešinės pusės stovėjo kaltinamasis, atstumas tarp jų buvo gal pusę metro. Kaltinamojo mama stovėjo prieangyje ties išėjimu į lauką. Broliui iš dešinės stovėjo kaltinamasis, o jo mama stovėjo kaltinamajam iš dešinės. Prieš suduodant smūgį, visi stovėjo, niekas nejudėjo, o kaltinamasis lyg tai žengė žingsnį link brolio. Po smūgio kaltinamojo motina jį nuvarė į šoną, o brolis M. A. buvo pasimetęs. Nuo smūgio brolis nenugriuvo, stovėjo kaip stovėjęs. Brolio M. A. veidas buvo raudonas, gal kiek nežymiai patinęs. Brolis sakė, kad jam stresas, dreba rankos, kojos, galva sukėsi, spengė ausyse. Brolis dabar skundžiasi, kad bijo važiuoti į tą namą ir eiti į tą parduotuvę, kur dirba kaltinamasis, nes bijo, kad neįvyktų konfliktų. Po to įvykio brolis nė karto nebebuvo nuvažiavęs į tą namo dalį, nors iki to įvykio jis planavo kažką ten tvarkytis ir eiti gyventi.
Liudytojas A. K. parodė, kad nukentėjęs - sūnėnas, o su A. C. yra namo bendrasavininkiai. Leido M. A. naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Dieną prieš tą įvykį M. A. buvo nuvažiavęs apžiūrėti ir kažkas ten nepatiko name esantiems gyventojams. Paskambino M. A. ir pasakė, kad esantis namo bendrasavininkis kažką padarė ir nori susitikti pasišnekėti. Kitą dieną visi susitiko, bandė šnekėti apie A. C. vykdomas rekonstrukcijas. A. C. kategoriškai atsisakė paaiškinti, pradėjo visus žeminti, sakydamas „su kaimiečiais neturiu ką šnekėti“, kažką pradėjo gąsdinti prokurorais. Normaliai A. C. sakė, kad „jeigu tu turi dokumentus, normaliai tuos darbus atlikai, tai tu mums ir parodyk“. A. C. atsakė, kad tik pareigūnams gali dokumentus parodyti. Konfliktas buvo toks, kad jam (A. K.) teko kviesti policiją. Atvažiavę pareigūnai prašė A. C. parodyti dokumentus, bet šis atsisakinėjo. Tada pareigūnai išvedė A. C. iš patalpų. Gal po 5 minučių vėl atėjo A. C. su mama ir ėmė įrodinėti savo teises. Visiems stovint ratu, vyko diskusijos. Diskusija daugiausia vyko tarp jo (A. K.), G. A. ir A. C. bei jo motinos. Nei M. A., nei G. A. nieko nediskutavo, jokių netinkamų žodžių prieš A. C. motiną nevartojo, jos nekeikė. Kaltinamasis su motina stovėjo prie įėjimo į virtuvę. Kaltinamasis stovėjo šalia savo motinos, gal buvo motina kiek į priekį išėjusi. Šalia A. C., jam iš kairės, stovėjo M. A., jam iš kairės - G. A., šalia jos stovėjo G. A., o tada stovėjo jis. Bandė normaliai su A. C. bendrauti, o jis pradėjo reikštis, stovėjo su cigarete ne savo patalpoje ir rūkė. M. A. pasakė: „ko tu rėki, čia tau ne Maxima“ ir tuo metu A. C. žengė žingsnį ir užsimojęs delnu sudavė M. A. į veidą. Po smūgio sūnėnas kažką pasakė „kas čia atsitiko, už ką“, užsiėmė už veido. Liudytojas parodė, kad jis priėjo artyn M. A., pažiūrėti kas atsitiko - veidas buvo raudonas. Po suduoto smūgio į veidą, kaltinamasis kažkiek atsitraukė už savo motinos. Mano, kad A. C. sudavė sūnėnui į veidą dėl to, kad šis arčiausia stovėjo, o gal norėjo išprovokuoti. Tada jis (A. K.) garsiai pasakė, kad kviečia antrą kartą policiją.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šis nusikaltimas padaromas tik tyčiniais kaltininko veiksmais – mušimo ar kitokiu smurtavimo būdu.
Nukentėjusiajam M. A. sužalojimų nustatyta nebuvo, tačiau liudytojų G. A., G. A., A. K. parodymai atitinka nukentėjusiojo M. A. parodymus, jog jis dėl suduoto smūgio į veidą patyrė fizinį skausmą. Nors kaltinamasis A. C. neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tačiau byloje surinkti duomenys – nukentėjusiojo parodymai, paminėtų liudytojų parodymai – patvirtina, kad M. A. fizinis skausmas buvo sukeltas tyčiniais kaltinamojo veiksmais, t.y. smūgiu į veidą. Kaltinamojo parodymai, kad jis smūgio tyčia nesudavė, o tik nukentėjusįjį stipriai pastūmė, jausdamas grėsmę dėl savęs ir savo motinos, atmetami ir vertinami kaip siekimas sušvelninti savo padėtį, nes prieštarauja nukentėjusiojo M. A. bei išvardytų liudytojų parodymams. Teisiamojo posėdžio metu A. C. duoti parodymai, kad jam ir jo motinai iškilo grėsmė, todėl jis bijodamas M. A., jį atstūmė, niekuo nepatvirtinti ir neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o be to, paneigti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kuriais netikėti teismas neturi objektyvaus pagrindo. Nukentėjusysis nuosekliai papasakojo, kaip jam buvo suduotas smūgis į veidą. Nukentėjusiajam į veidą suduoto smūgio pobūdį patvirtino smūgio sudavimą matę liudytojai A. K., G. A., G. A.. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti, atmesti nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymus, nes jie atitinka vieni kitus, prieštaravimų tarp šių proceso dalyvių parodymų nėra. Pabrėžtina, jog analogiškus parodymus šie proceso dalyviai davė ir pačiose pirmose liudytojų apklausose iš karto po įvykio, t.y. 2013-01-09 apklausų metu (Panevėžio apskritis VPK Panevėžio miesto policijos komisariato medžiaga Nr. 0113000008646). Nors akivaizdu, jog nukentėjusysis, paminėti liudytojai yra priešiškuose santykiuose su kaltinamuoju, tačiau įvertinus tas aplinkybes, jog jų parodymai yra nuoseklūs, teismas neturi pagrindo jais netikėti, priešingai nei kaltinamojo ir kaltinamojo motinos liudytojos S. C. parodymais, kurie prieštarauja paminėtiems nukentėjusiojo ir nukentėjusiojo artimųjų liudytojų parodymams, o taip pat liudytojos S. C. parodymai apie įvykių eiliškumą prieštarauja kaltinamojo A. C. parodymams. Darydamas tokią išvadą, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjęs ir jo artimieji liudytojai nurodė vienodas įvykio dalyvių stovėjimo pozicijas, atliktus veiksmus, išsakytus žodžius, kai tuo tarpu kaltinamojo motina liudytoja S. C. teigė, kad A. C. stovėjo jai (S. C.) už nugaros, taip prieštaraudama ne tik šiems proceso dalyvių parodymams, bet ir paties kaltinamojo A. C. parodymams, jog jo mama stovėjo virtuvėje jam (A. C.) iš dešinės pusės, gal metro atstumu. Be to, liudytoja S. C. teigė, kad liudytojas A. K. rėkė: „tu durnius, tu durnelis, jeigu būtum protingas, Maximoje apsauginiu nedirbtumei“ (b.l. 46), kai tuo tarpu visi liudytojai, nukentėjusysis ir pats kaltinamasis parodė, kad žodžius apie darbą Maximoje ir dėl kurių labai supyko kaltinamasis išsakė būtent nukentėjusysis. Ne vienas proceso dalyvis neparodė, jog nukentėjusysis M. A. stovėjo priešais liudytoją S. C. ir, kaip liudytoja S. C. parodė, tiesiog kvėpavo į ją. Liudytoja G. A. teigė, jog A. C. motina viso konflikto metu stovėjo už A. C.; liudytojas G. A. parodė, kad kaltinamojo mama stovėjo prieangyje ties išėjimu į lauką, broliui iš dešinės stovėjo kaltinamasis, o kaltinamojo mama stovėjo kaltinamajam iš dešinės; liudytojas A. K. parodė, kad kaltinamasis stovėjo šalia savo motinos. Nukentėjusysis teigė, jog atstumas nuo jo (M. A.) iki A. C. galėjo būti apie 1,5 metro ir jis buvo arčiausiai A. C., taip pat parodė ir pats kaltinamasis, kai tuo tarpu liudytoja S. C. teigė, kad nukentėjusįjį jos sūnus kaltinamasis stūmė pro jos (S. C.) petį. Akivaizdu, jog esant tokiems liudytojos S. C. parodymais, teismas jais remtis negali, nes jie prieštarauja liudytojų parodymams, taip pat ir kaltinamojo A. C. parodymams. Įvertinus liudytojos S. C. sveikatos būklę (kaltinamasis nurodė, jog jo motina turi neįgalumą) (b.l. 51), į tai, jog pati liudytoja teigė, kad buvo susijaudinusi, pasakyti žodžiai ją įžeidė, visą savaitę po įvykio gėrė vaistus, akivaizdu, jog liudytoja dėl paminėtų aplinkybių negalėjo tiksliai atpasakoti įvykio. Kaltinamojo A. C. parodymų nepatvirtina objektyvūs įrodymai, todėl teismas juos vertina siekimu sušvelninti savo padėtį. Atkreipia teismas dėmesį ir į tą aplinkybę, jog A. C. 2013-01-10 rašytame paaiškinime nurodė, jog jis delnu į veidą nuo savęs tik pastūmė M. A., neparodydamas taip, kaip teisme, kad jautė grėsmę ir gynė save, savo motiną nuo agresyvaus M. A..
Įvertinus įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad A. C. padaryta veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tyčiniais veiksmais sukėlė M. A. fizinį skausmą.
Nukentėjusysis M. A. byloje pareiškė 2 000 Lt neturtinės žalos civilinį ieškinį. Civiliniame ieškinyje nukentėjusysis parodė, kad be fizinio skausmo jis patyrė sukrėtimą ir pažeminimą; po šio įvykio tapo jautresnis, bijo važiuoti į įvykio vietą, kur gyvena A. C., lankytis parduotuvėje, kurioje kaltinamasis dirba, kankina nuolat pasikartojantys prisiminimai apie jo atžvilgiu pavartotą smurtą. Nurodė, kad kaltinamasis net neatsiprašė, atvikščiai – įžeidinėja, vadina „pacuku“ ir pan. Prašo civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš A. C..
Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje žalos dydis, t.y. kiekvieno asmens teisė pačiam nustatyti padarytos žalos ribą, o teismo funkcija nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už padarytą neturtinę žalą. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, o būtent: teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas pripažįsta, jog dėl kaltinamojo A. C. nusikalstamos veikos nukentėjusiajam M. A. buvo padaryta neturtinė žala – jis patyrė fizinį skausmą. Esant teismo ištirtiems įrodymams, teismas pripažįsta, jog nukentėjusysis dėl nusikalstamos kaltinamojo veikos patyrė neturtinę žala, kuri turi būti atlyginta. Tačiau M. A. pareikštas 2 000 Lt neturtinės žalos civilinis ieškinys aiškiai per didelis ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismas atsižvelgia į kaltinamojo ir nukentėjusiojo amžių, į kiekvieno iš jų šeimyninę padėtį – kaltinamasis yra vedęs, nukentėjęs nevedęs, kaltinamasis dirba, gauna santykinai nedideles pajamas, išlaiko du nepilnamečius vaikus; nukentėjęs nedirba, pragyvena iš pašalpų. Byloje nėra įrodymų, kad M. A. emocinė būsena žymiai pablogėjo dėl šio įvykio, be to, liudytoja G. A. nurodė, kad dėl tokio dalyko kreiptis į gydytojus būtų juokingas reikalas (b.l. 45). Teismas taip pat atsižvelgia ir paties nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, o būtent: liudytojų parodymai leidžia tvirtinti, jog nukentėjusysis įvykio metu taip pat reiškė emocijas ir nukentėjusiojo išsakyti žodžiai kaltinamojo motinai, kaltinamajam apie jo darbą, kaltinamąjį paveikė neigiamai. Esant paminėtoms aplinkybėms, daroma išvada, kad nukentėjusiojo M. A. neturtinės žalos civilinis ieškinys mažintinas ir pripažintina, kad M. A. civilinis ieškinys yra pagrįstas 300 litų sumai ir ši suma iš kaltinamojo nukentėjusiajam priteistina. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra reiškiamas dėl nusikalstamos veikos. Todėl mažindamas nukentėjusiojo M. A. neturtinės žalos civilinio ieškinio dydį, teismas atsižvelgia į tai, jog nukentėjusysis, motyvuodamas padarytos neturtinės žalos dydį, nurodė ir tai, jog kaltinamasis jį įžeidinėjo, vadino „pacuku“ ir pan., nors A. C. yra kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nėra kaltinamas kitų nusikalstamų veikų padarymu.
Nukentėjusysis pateikė pinigų priėmimo kvitus bendrai 700 Lt sumai (b.l. 34-35), prašydamas šias išlaidas advokato pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiajam. Įvertinus proceso trukmę, atstovės atliktus veiksmus, daroma išvada, kad prašomos proceso išlaidos yra proporcingos suteiktoms atstovavimo paslaugoms ir nėra aiškiai per didelės, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 104 straipsnio 2 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiojo M. A. patirtos atstovavimo išlaidos – 700 litų, pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš kaltinamojo A. C. M. A..
Kaltinamojo A. C. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.
Skirdamas bausmę A. C., teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – padaryta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnis). Kaltinamasis įvykdė tyčinę baigtą nusikalstamą veiką. Kaltinamasis neteistas (b.l. 28), nebaustas administracine tvarka (b.l. 22), pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas gerai (b.l. 26), priklausomybių ligų kabinete, psichikos sveikatos centre neregistruotas (b.l. 24). Teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį ir motyvus, į nusikalstamos veikos pasekmes, kaltinamojo asmenybę, į tai, jog nesiėmė priemonių nusikalstamų veikų pasekmėms sušvelninti – neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino neturtinės žalos, ir prieina prie išvados, kad kaltinamajam A. C. už nesunkų nusikaltimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos 54 straipsniu, jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas, nes įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad paskirus šios rūšies bausmę bus pasiekti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. Nustatydamas laisvės apribojimo bausmės trukmę, teismas, atsižvelgia į kaltinamojo A. C. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos pasekmes, į visas bylos aplinkybes, į tai, jog nėra nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių ir daro išvadą, kad A. C. laisvės apribojimo bausmė skirtina trumpesnė nei numatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis, t.y. artima minimaliai šios bausmės rūšies trukmei.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 103 str., 105 str., iš kaltinamojo A. C. išieškotinos 8 Lt proceso išlaidų (teismo šaukimai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 - 298 straipsniais, 303 straipsniu, 308 straipsniu,
nusprendžia:
A. C. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, uždraudžiant A. C. per laisvės apribojimo laikotarpį bendrauti su M. A..
M. A. 2 000 Lt neturtinės žalos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš A. C. 300 Lt M. A..
Priteisti iš A. C. 700 Lt nukentėjusiojo M. A. turėtas proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Išieškoti iš A. C. 8 Lt proceso išlaidas valstybei.
Dokumentus - Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato medžiagą Nr. 0113000008646 palikti saugoti prie baudžiamosios bylos per visą jos saugojimo laikotarpį.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme.