Kauno apygardos teismo nutartis

2016-12-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-1463-175/2016

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-12-19
Bylos Nr.
1S-1463-175/2016
Teisminio proceso Nr.
1-13-3-00039-2016-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Algerdas Urbšys
Kategorijos
Byla Nr. 1S-1463-175/2016
Teisminio proceso Nr. 1-13-3-00039-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9.7; 2.12.4 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 19 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algerdas Urbšys,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. U. (toliau – pareiškėjas) skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Alytaus rajono apylinkės teisme 2016 m. spalio 25 d. buvo gautas A. U. pareiškimas pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir pripažinti R. J. kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jai bausmę.Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal A. U. pareiškimą konstatavęs, kad R. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, todėl jos atžvilgiu privataus kaltinimo bylos procesas negali būti pradėtas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjas skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir R. J. atžvilgiu pradėti privataus kaltinimo bylos procesą dėl nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje. Skunde teigiama, kad teismo išvados, jog R. J., įtardama galimai prieš ją padarytas nusikalstamas veikas bei kreipdamasi į policiją neturėjo tikslo apšmeižti ar pažeminti kitą žmogų, o tik spręsti jos ir A. U. tarpusavio santykius, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstos. Pasak pareiškėjo, R. J. faktus apie jos atžvilgiu neva atliktus veiksmus pateikė suvokdama, kad jos skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina konkretaus žmogaus, t. y. pareiškėjo, garbę ir orumą, o paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios niekaip nesprendė tarpusavio santykių, nes jokių tarpusavio santykių nebėra. Pasak pareiškėjo, tikrovės neatitinka ir teismo teiginys, kad žodiniame R. J. pranešime ir jos surašytame paaiškinime nurodyti duomenys buvo skirti tik kompetentingai tirti nusikalstamas veikas institucijai – policijai, o ne tretiesiems asmenims. Tokios teismo išvados neteisingumą patvirtina tai, kad R. J. oficialaus pareiškimo su konkrečiais reikalavimais kompetentingai įstaigai nepateikė. Tai rodo, kad ji turėjo tik vieną tikslą, kad pareiškėjas be jokio pagrindo būtų policijos pareigūno G. Š. įbaugintas dėl atsakomybės už veikas, kurių nėra padaręs. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. Š., kaip policijos pareigūnas, neturėjo jokios pareigos atlikti tyrimą pagal pateiktą informaciją, nes tyrėjas R. J. pateiktos informacijos jokiuose oficialiuose dokumentuose nefiksavo, pagal gautą informaciją pareiškimo-protokolo nesurašė, po pokalbio su pareiškėju jokių oficialių nurodymų jam nedavė. Šie policijos pareigūno ir R. J. veiksmai rodo, kad tikrovės neatitinkanti informacija apie pareiškėją buvo pateikta ne kaip pareigūnui, o kaip trečiajam asmeniui. Pažymima ir tai, kad R. J. parodymai paaiškinime buvo surašyti po to, kai 2016 m. rugsėjo 20 d. ikiteisminio tyrimo įstaigai pareiškėjas pateikė pareiškimą dėl R. J. neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas skunde nurodo ir tai, kad šiuo atveju jokio tyrimo dėl R. J. nurodytų aplinkybių jokia kompetentinga institucija nebuvo pradėjusi. Šiuo konkrečiu atveju faktinės aplinkybės rodo, t. y. oficialaus pareiškimo nerašymas, taip pat nereikalavimas, kad policijos pareigūnas surašytų oficialios formos pareiškimą-protokolą dėl neva pažeistų teisų ar kitaip užfiksuotų pateiktą informaciją, negali būti laikomas sąžiningu asmens kreipimusi į valstybės institucijas dėl neva pažeistų teisių ar interesų gynimo. Atsiliepimų į A. U. skundą negauta.A. U. skundas atmetamas.

Aukštesniosios instancijos teismas pažymi, kad privataus kaltinimo bylų procesas yra specifinė baudžiamojo proceso rūšis, kai kaltinimą vykdo nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas. Šios kategorijos bylose būtent nukentėjusiojo skundas (atstovo pareiškimas) atlieka kaltinamojo akto funkciją, nes juo pradedamas privataus kaltinimo bylų procesas ir nustatomos nagrinėjimo teisme ribos. BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.Kaip matyti iš A. U. skundo ir pareiškimo pradėti privataus kaltinimo bylos procesą turinio, pareiškėjas siekia, kad R. J. atžvilgiu būtų iškelta baudžiamoji byla dėl nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje padarymo ir dėl šio nusikaltimo R. J. būtų nubausta. Apylinkės teismas, gavęs A. U. pareiškimą, patikrino, ar šiuo atveju nėra aplinkybių, nurodytų BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje, kurioms esant pradėti privataus kaltinimo procesą atsisakoma. Nustatęs, kad objektyvių ir patikimų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. J. veiksmuose gali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių, pareiškėjas savo prašyme nenurodė, tokių duomenų nėra ir medžiagoje pagal kurią atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, priėmė nutartį atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, kaip tai imperatyviai nurodyta minėtame BPK straipsnyje. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas įvertino A. U., R. J. paaiškinimus, nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad R. J. kreipimasis į teisėsaugos institucijas dėl, jos manymu, įvykdytos nusikalstamos veikos negali būti laikomas nusikalstama veika BK 154 straipsnio 1 dalies prasme. Teismo išvada dėl nusikalstamos veikos sudėties požymių R. J. veiksmuose nebuvimo yra paremta byloje nustatytų aplinkybių teisiniu vertinimu ir neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas, nesutikdamas su apylinkės teismo nutartyje padarytomis išvadomis, skunde nenurodė jokių objektyvių duomenų ar faktinių aplinkybių, kurios minėtas išvadas paneigtų ir aukštesnės instancijos teismui leistų priimti kitokį, negu skundžiamas, sprendimą. Skundas iš esmės yra paremtas pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu, kuris skundžiamoje nutartyje padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia. Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų pažymima, kad asmuo, manydamas kad jo atžvilgiu buvo įvykdyta nusikalstama veika, į kompetentingą instituciją prašydamas išsiaiškinti aplinkybes gali kreiptis bet kokia forma – žodžiu, raštu surašant pareiškimą, pranešdamas telefonu, elektroniniu paštu ir panašiai. Todėl nepagrįstu laikytinas A. U. skundo teiginys, kad R. J. kreipimasis žodžiu rodo, jog ji turėjo tyčią apšmeižti ir informaciją apie pareiškėjo veiksmus pareigūnui pateikė ne kaip kompetentingos institucijos darbuotojui, o kaip privačiam asmeniui. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad R. J. pareigūnui žodžiu pateikta informacija dėl galimai A. U. padarytos nusikalstamos veikos dėl jos kaltės tapo žinoma tretiesiems asmenims, pateiktoje medžiagoje nėra. Tokių duomenų skunde nenurodė ir pareiškėjas. Iš šioje byloje nustatytų aplinkybių spręstina, kad šiuo atveju A. U. manymas, kad R. J. jį apšmeižė, iš esmės yra grindžiamas tik tuo faktu, kad pagal R. J. pareiškimą joks tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pradėtas. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas. Nuomonės išsakymas kompetentingai institucijai nėra nusikalstama veika net ir tuo atveju, kai paaiškėja, kad ją išsakęs asmuo klydo. Tokie veiksmai negali būti laikomi tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal BK 154 straipsnį. Teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad skundžiama Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti, kaip to skunde prašo pareiškėjas, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti A. U. skundą ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėjas Algerdas Urbšys