Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutarimo R. L. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – Institucija) 2014 m. gegužės 12 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 20AN-10463318-14 R. L. buvo pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ­– ATPK) 131 str. 1 d. ir nubaustas 110 Lt bauda už tai, kad 2014 m. balandžio 12 d. 15.37 val. (duomenys neskelbtini) vairavo dviratį ir važiavo keliu kai buvo įrengtas pėsčiųjų ir dviračių takas.

Teisme pareigūnas nenurodė kaip važiuodamas apeliantui iš paskos jį stabdė ir jo parodymai neatitiko įvykių tikrovės. Nukritus grandinei apeliantas dviračio jau nemynė, o radęs pirmą galimybę užvažiavo ant dviračio tako pats. Pareigūnai pravažiavo į priekį apie 3 m ir iš galinės mašinos pusės priėjo prie apelianto, kai jis taisė dviratį, užsikėlęs ant dviračio tako. Pareigūnas melagingai teigė, kad jiems privažiavus dviratininkas buvo ant važiuojamosios kelio dalies ir tik pareigūnams paprašius, dviratininkas užsikėlė dviratį ant dviračių tako. Filmuota medžiaga būtų leidusi nustatyti visą įvykių seką. Galbūt dėl to ji ir nebuvo pateikta teismui. Pareigūnas išlipo iš mašinos, akivaizdžiai įširdęs, įraudusiu veidu ir suspaustais kumščiais. Pakeltu tonu pareikalavo prisistatyti. Pajutęs pareigūno priešiškumą ir nepasitenkinimą, norėdamas išvengti konflikto, apeliantas paprašė, kad pareigūnas kaip reikalauja protokolas, prisistatytų pats. Greičiausiai tai užgavo pareigūno savimeilę, nes jis liepė baigti krapštytis prie dviračio, nes reikia surašyti protokolą. Apeliantas nurodė, kad grandinę sutvarkė ir tai parodė prasukdamas ratą ir pedalu jį sustabdydamas. Tačiau pareigūnas nurodė to neatsimenąs, kaip ir nematęs, kad apelianto rankos buvo tepaluotos, ir jas jis parodė delnais į viršų, taip pat, kad paaiškino, kodėl negalėjo saugiai įvažiuoti iš ridos į dviračių taką anksčiau. Pareigūnas jau surašydamas protokolą nebuvo nei šališkas, nei geranoriškas, melagingai teigė, kad apeliantas buvo ant važiuojamos kelio dalies ir tik pareigūnams paprašius, užsikėlė dviratį ant tako. Pareigūnas teigė, kad yra dviejų pareigūnų parodymai, bet antro pareigūno parodymų nėra ir teisme jis nedalyvavo.

Nors pareigūnas M. Z. sako, kad Vandžiogalos miestelis įeina į padidinto pavojingumo ir avaringumo ruožą, jame daug užmuštų ir sužalotų žmonių, tačiau to patvirtinančių dokumentų nepristatė. Greičiausiai pareigūnas sąmoningai nori sureikšminti įvykį, norėdamas interpretuoti jį kaip labai didelį nusižengimą, taip teigdamas meluoja, nes tokių kelio ženklų miestelio ribose nėra.

Apeliantas tvirtina nepažeidęs KET 71.1 p. reikalavimų, ir nepadarė administracinio teisės pažeidimo. Jam nukrito dviračio grandinė, o gedimas gali atsitikti kiekvienam vairuojančiam bet kokią transporto priemonę.

Teisėja V. M. priimdama sprendimą vadovavusi tik Z. žodžiais, pripažindama jo parodymus, patikimais įrodymais. Ji nekreipė dėmesio į tai, kad Zakarevičiaus parodymai buvo akivaizdžiai prieštaringi ir nenuoseklūs, kad pareigūnas sunaikino ir neišsaugojo pagrindinio nešališko įrodymo – filmuotos medžiagos. Tai parodo, kad policija sunaikina visus jai nepalankius įrodymus, žinodama, kad jokios atsakomybės už tai nėra, taip švaistomos mokesčių mokėtojų lėšos, nors visada pabrėžiama, kad tai daroma dėl viešo intereso, žmonių saugumui užtikrinti ir užkirsti kelią pareigūnų piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi.

R. L. apeliacinis skundas netenkinamas.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal ATPK 284 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad organas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas pripažįstamas esminiu procesinių normų pažeidimu, kuriam esant priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Tačiau priešingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismas procesinių teisės normų reikalavimų nepažeidė.

ATPK 301 str. numato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina organo (pareigūno) priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas R. L. skundą dėl Institucijos 2014-05-12 nutarimo atliko įrodymų tyrimą. Ir nors apeliantas nesutinka su įrodymu vertinimo metu padarytomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti apelianto nuomonei. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino nepažeisdamas ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos pakankamai išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teikti prašymus išreikalauti ir ištirti naujus įrodymus, taip pat ir reikšti savo nuomone dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad bylos išnagrinėjimas be administracinėn atsakomybėn patraukto asmens reikalaujamo įvykio metu daryto policijos pareigūnų vaizdo įrašo ištyrimo yra esminis pažeidimas, nes šis įrašas būtų buvęs tik vienas iš įrodymų, tačiau ne pagrindinis ir turi būti vertinamas pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles, kaip ir kiti įrodymai. Be to, apylinkės teismas tenkino apelianto prašymą išreikalauti vaizdo įrašą, tačiau vaizdo įrašas nebuvo pateiktas ne dėl teisės aktų pažeidimų, o dėl nustatytos tokių įrašų saugojimo tvarkos, apie kurią teismas buvo informuotas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2014-06-27 raštu Nr. 20-10-S-12087 (b. l. 17). Institucija nurodė, kad pagal galiojančio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013-10-22 įsakymo Nr. 20-V-943 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių padaliniams skirtos automobilinės, kitos inventorinės vaizdo ir (ar) garso įrašymo įrangos naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 10 punktą „kompiuterinėje laikmenoje (saugykloje) sukaupti duomenys saugomi ne ilgiau kaip 2 (du) mėnesius. Pasibaigus duomenų saugojimo terminui, kitą dieną atsakingas pareigūnas duomenis iš kompiuterinės laikmenos ištrina“, taigi natūralu, kad 2014-04-12 ginčijamo pažeidimo metu darytas vaizdo įrašas 2014-06-19, kai pažeidėjas pareiškė prašymą išreikalauti šį įrašą, jau buvo sunaikintas ir negalėjo būti pateiktas. Taigi, teismas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens prašymo negalėjo įvykdyti dėl objektyvių priežasčių. Be to, reikalauto vaizdo įrašo nepateikimas nėra priežastis, leidžianti palikti ginčą neišspręstu ar bylą nutraukti, nes byloje yra ir kiti įrodymai, leidžiantys nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes.

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas R. L. skundą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytoją M. Z., įvertino rašytinę bylos medžiagą, visus šiuos duomenis sugretino tarpusavyje ir motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta kaip nepatikimus, savo išvadas pagrindė aptartų įrodymų visumos analize ir vertinimu. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, kad bylą išnagrinėjęs teismas įrodymus vertina kitaip, negu apeliantas, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismas jo atžvilgiu buvo neobjektyvus.

Pastebėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, byloje apklausto policijos pareigūno M. Z. parodymai yra pakankamai išsamūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Tai, kad liudytojas, apelianto nuomone, negalėjo itin tiksliai ir smulkmeniškai nusakyti kai kurių įvykio aplinkybių, nėra pagrindas pripažinti jo parodymų nepatikimais, nes esminės įvykio aplinkybės išdėstytos pakankamai nuosekliai ir aiškiai, be to, jas iš esmės patvirtina ir paties apelianto skunduose bei teismo metu duoti paaiškinimai. M. Z. nurodė, kad pažeidėjas iš vienos kelio pusės į kitą pervažiavo ne kampais, kaip nurodė apeliantas schemoje (b. l. 4), o sankryžą kirsdamas skersai – pervažiuodamas punktyrinę liniją ir nuvažiavo važiuojamąją kelio dalimi net nesiruošdamas užvažiuoti į dviračio taką. Apeliantas pats neneigia, kad pervažiavo iš kairės kelio pusės į dešinę ir toliau važiavo važiuojamąją kelio dalimi, nors šalia buvo dviračių takas, teisindamasis, kad dėl aukšto kelio bordiūro jis negalėjo sėkmingai įvažiuoti į dviračio taką, be to, nukrito jo dviračio grandinė. Apeliantas savo važiavimo trajektoriją pavaizdavo ir apylinkės teismui pateiktoje schemoje (b. l. 4). Atkreiptinas dėmesys, kad KET 65 p. nurodo, jog važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus šių taisyklių 111 punkte numatytus atvejus. Važiuodamas kelkraščiu, dviračio vairuotojas neturi trukdyti ar kelti pavojaus pėstiesiems. KET 66 punktas reikalauja dviratininkų nesudaryti kliūčių kitoms transporto priemonėms ir esant intensyviam eismas, kai reikia pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį. Kaip galima suprasti iš pateiktos nuotraukos ir pažeidėjo bei policijos pareigūno M. Z. paaiškinimų, R. L. nesilaikė šių reikalavimų, nes dviračiu iš pradžių važiavo prieš eismo kryptį, po to į kitą kelio pusę dviračio nepervedė, o juo pervažiavo kirsdamas važiuojamąją kelio dalį. Kaip matyti iš nuotraukos, įvažiavimas į dviračio taką yra gana nuolaidus ir nėra tokio aukščio, kad būtų sunku jį pervažiuoti, jeigu apeliantas būtų laikęsis kelių eismo taisyklių, važiavęs pagal eismo kryptį arba dviratį iš kairės kelio pusės į dešinę būtų persivedęs ir į dviračių taką įvažiavęs dviračio tako ir kelio susikirtimo vietoje. Tada jam nebūtų kilę jokių sunkumų sėkmingai įvažiuoti į dviračių taką, tam nebūtų sutrukdžiusi ir galimai nukritusi dviračio grandinė ar turimos sveikatos problemos. R. L. turėjo įvertinti šiuos taisyklių reikalavimus, tuo labiau, kad pats tvirtino matęs važiuojančius policijos pareigūnus ir nenorėjęs sudaryti jiems kliūčių, o eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai (KET 9 p.). Tai, kad pasak apelianto, jis neturi žinių apie eismo įvykius, kilusius toje kelio vietoje, nėra pagrindas kelių eismo dalyvių atleisti nuo pareigos laikytis eismo taisyklių reikalavimų, nes KET 71.1 punktas griežtai draudžia dviratininkams važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai, ir dėl to negali būti daroma jokių išlygų. Kaip jau minėta, tiek M. Z., tiek ir pats R. L. patvirtino, jog pastarasis važiavo važiuojamąją kelio dalimi, nors šalia buvo tinkamas važiuoti dviračio takas, taigi faktinės pažeidimo aplinkybės patvirtintos ne tik policijos pareigūno parodymais, tačiau ir paties apelianto paaiškinimais. Pažeidimui neturi jokios esmės, kad anot apelianto, jis buvo nuvažiavęs tik sąlyginai trumpą kelio atkarpą ir esant galimybei tuoj pat būtų įvažiavęs į dviračio taką. Policijos pareigūnas M. Z. nurodė, kad R. L. veiksmai nerodė jokios tikimybės, kad jis ruošiasi įvažiuoti į dviračio taką, nes jis visą laiką iki jį sustabdant važiavo važiuojamąja kelio dalimi. O ir pats R. L. patvirtino, kad dešiniąja kelio puse, t.y. šalia dviračio tako, iki jam sustojant, buvo nuvažiavęs 25 metrus, pažeidėjas važiavo pagrindine gatve, kirto punktyrinę liniją ir nuvažiavo tiesiai važiuojamąja dalimi, bet ne dviračio taku. Įvertinus R. L. važiavimo trajektoriją, galimybę pakankamai sėkmingai įvažiuoti į dviračių taką jis turėjo iš karto pervažiavęs į dešinę kelio pusę, jeigu tai būtų daręs pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus, todėl apelianto pasiteisinimas dėl aukštų bordiūrų ir dviračio gedimo vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės, nes R. L. turėjo dviračiu važiuoti taip, kad turėtų galimybę bet kada jį sustabdyti, išvengti kelyje esančių kliūčių bei pats jų nesudaryti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir tai, kad nebuvo pažeistos R. L. procesinės teisės, numatytos ATPK 272 str. Bylos dėl ATPK 131 straipsnyje numatytų pažeidimų nėra įtrauktas į sąrašą bylų, kurias privalu išnagrinėti tik dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, R. L. pasinaudojo savo teise neduoti jokių paaiškinimų dėl jam inkriminuoto administracinės teisės pažeidimo ir nesirašyti jam surašytame administracinės teisės pažeidimo protokole, tačiau tai nereiškia, kad jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, nes protokole šis laikas buvo aiškiai nurodytas, o R. L. pasirinkta teisė atsisakyti priimti protokolo kopiją nebuvo pagrindas nenagrinėti jo bylos nurodytu laiku, nes dėl to bylos nagrinėjimas tik būtų vilkinamas. Be to, 2014-05-12 nutarimas R. L. buvo išsiųstas nepažeidžiant ATPK 288 str. 2 d. reikalavimų, taigi, pažeidėjui buvo garantuota teisė, nepažeidžiant procesinių terminų, užginčyti nepalankų Institucijos sprendimą. Šia teisę R. L. visapusiškai realizavo, o subjektyvus apelianto nepasitenkinimas priimtais sprendimais nėra pagrindas jų pripažinti neteisėtais.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas R. L. skundą patikrino priimto skundžiamo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2014-05-12 nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą, nepažeisdamas ATPK 301 str. reikalavimų. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. L. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.