- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-02
- Bylos Nr.
- 2SA-13-115/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Kreditorius
- V. L.
- Pareiškėjas
- D. M.
- Kategorijos
- 128.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2SA-13-115/2012
128.11;122.5.;
2012 m. vasario 2 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs apeliantų antstolės D. M. ir suinteresuoto asmens išieškotojos V. L. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nutarties, kuria skundas dėl antstolio veiksmų tenkintas civilinėje byloje Nr. 2-12595-541/2011 pagal pareiškėjo D. M. skundą dėl antstolės D. M. veiksmų, suinteresuotas asmuo išieškotojas V. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. M. pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė panaikinti vykdomojoje byloje Nr.12-2564/2010 antstolės D. M. 2010 rugsėjo 9 d. patvarkymą dėl D. M. piniginių lėšų arešto ir jų pervedimo į depozitinę sąskaitą bei siūlymą sumokėti vykdymo išlaidas. Priteisti iš antstolės D. M. išieškotas vykdymo išlaidas.
Nurodė, kad sūnaus išlaikymui avansu pervedė didesnę pinigų sumą 5000 EUR, nei priteistas teismo išlaikymas. Nurodo, kad A. K. pažįsta, tačiau pinigų iš jo nesiskolino, todėl ir negrąžino. 5000 EUR buvo skirti vaiko išlaikymui. Darydamas pavedimus Lietuvoje, jis nurodydavo pinigų paskirtį, o siųsdamas pinigus iš užsienio, dėl užsienio kalbos nežinojimo, jis nerašydavo pinigų paskirties; tik viename mokėjime nurodyta, kad mokama už vaiką, kituose mokėjimuose nebuvo nurodyta pinigų paskirtis.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepime nurodė, kad ji gavo 5000 EUR, kuriuos grąžino A. K. kaip pareiškėjo D. M. paskolą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi pareiškėjo D. M. skundą tenkino. Panaikino vykdomojoje byloje Nr.12-2564/2010 antstolės D. M. 2010 rugsėjo 9 d. patvarkymą dėl D. M. piniginių lėšų arešto. Antstolę D. M. įpareigojo pareiškėjui D. M. grąžinti išieškotas vykdymo išlaidas. Išieškojo lygiomis dalimis iš antstolės D. M. ir išieškotojos V. L. D. M. naudai 1076 Lt (b.l.169-170).
Pirmosios instancijos teismas iš vykdomosios bylos Nr. 12-2564/10 2010-09-09 patvarkymo nustatė, kad antstolė vykdomojoje byloje priėmė patvarkymą areštuoti 11.494,30 Lt pareiškėjo lėšų. Antstolė priskaičiavo 332,84 Lt vykdymo išlaidų bei 32,84 Lt. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis, vykdydamas sprendimą dėl vaiko išlaikymo, buvo avansu sumokėjęs 5000 EUR sumą, o 2010-09-09 sumokėjo papildomai 500 Lt vaiko išlaikymui. Teismas iš sprendimo nustatė, kad pareiškėjas privalėjo kas mėnesį pervesti 150 Lt vaiko išlaikymui į V. L. nurodytą pinigų sąskaitą. Iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad D. M. gavo žinutę su banko pavadinimu ir sąskaitos numeriu. Iš V. L. pateikto sąskaitos išrašo nustatyta, kad žinutėje nurodytas V. L. sąskaitos numeris. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kad V. L. buvo pareiškėjo D. M. įgaliotas asmuo perduoti pinigus A. K.. A. K. teismui parašė, kad paskolą 4.700 EUR jam grąžino V. L. pagal 2006 birželio mėn. paskolos sutartį, paskolos sutartis neišliko, nes pinigai grąžinti. Teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad antstolė vykdomąjį raštą pradėjo vykdyti be pagrindo, LR CPK 655 str. tvarka neįteikusi raginimo įvykdyti sprendimą. Pareiškėjo paaiškinimais netikėti nėra jokio pagrindo, nes, darant prielaidą, kad D. M. buvo skolingas A. K., jis pinigus galėjo pervesti tiesiog A. K.. Teismas skundą tenkino, nes vykdymo veiksmai atlikti neįteikus raginimo įvykdyti teismo sprendimą, neįsigilinus į pareiškėjo pateiktus įrodymus. Antstolė, pradėdama vykdymo veiksmus, pažeidė LR CPK 651 str. 1 d., nepagrįstai areštavo pareiškėjo pinigines lėšas ir turtą, tuo nepagrįstai suvaržydama pareiškėjo turtines teises.
Šalies argumentai
Antstolė D. M. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 175-176), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-10-24 nutartį civ. byloje Nr.2-12595-541/2011, visas D. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš V. L., gim. 1984-07-04. Nurodo, jog išieškotoja pateikdama vykdyti vykdomąjį dokumentą nurodė, jog įsiskolinimo suma 2010-08-28 datai sudarė 9.489,44 Lt. bei paprašė areštuoti skolininkui priklausantį turtą. 2010-09-16 skolininkas pateikė 2008-06-26 pavedimo kopiją, iš kurio matyti, jog V. L. yra pervesta 5000 EUR, tačiau mokėjimo paskirties šiame pavedime nėra nurodyta. Siekiant apginti skolininko teises ir teisėtus interesus paprašyta išieškotojos patvirtinti arba paneigti faktą, jog vaiko išlaikymui yra pervesta 5000 EUR. 2010-09-20 gautas išieškotojos pranešimas, jog 2008-06-26 jai pervesti 5000 EUR nėra skirti išlaikymo apmokėjimui pagal vykdomąjį dokumentą Nr.N2-05496-127/2005. Esant šioms aplinkybėms, jokie skolininko turtui pritaikyti areštai nepanaikinti ir toliau tęstas skolos išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą. Nurodo, jog CPK 651 str. nustatyta antstolio pareiga, gavus vykdomąjį dokumentą patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Pateiktas vykdomasis dokumentas atitinka CPK 646 str. nustatytus vykdomojo dokumento turinio reikalavimus, jis pateiktas vykdyti tokią teisę turinčio asmens ir yra vykdytinas antstolės D. M. aptarnaujamoje teritorijoje – akivaizdu, jog jokių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti nėra, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, jog antstolė priimdama vykdomąjį dokumentą vykdyti pažeidė CPK 651 str. nustatytus reikalavimus yra nepagrįstas. Remiantis CPK 661 str. 2 d., bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, jog antstolė, prieš atlikdama vykdymo veiksmus privalėjo įteikti raginimą yra taip pat nepagrįsti. Tai, jog periodinių išmokų išieškojimo bylose raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas, sąlygoja antstolio pareigą iš karto pradėti priverstinio vykdymo veiksmus (CPK 661 str. 1 d.), todėl negalima teigti, jog antstolė nepagrįstai areštavo pareiškėjo pinigines lėšas ir turtą. Pareiškėjo pateikto banko pavedimo kopija, kuriame nėra nurodyta mokėjimo paskirtis negali būti laikoma tinkamu įrodymu siekiant pervestą 5000 EUR sumą įskaityti periodinių išmokų apmokėjimui, juolab, jog išieškotoja raštu nurodė, kad ši suma nėra skirta išlaikymo apmokėjimui pagal 2010-08-18 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr.N2-05496-127/2005. Pagal pateiktą informaciją nėra ir nebuvo galimybės neginčytinai nuspręsti, jog 5000 EUR suma skirta periodinėms išmokoms apmokėti – akivaizdu, jog minėtos sumos paskirčiai nustatyti būtina įvertinti ir kitus įrodymus (liudininkų parodymus ir kt.). Antstolis būdamas apdairus ir rūpestingas, savo iniciatyva paprašė išieškotojos patvirtinti arba paneigti faktą, jog vaiko išlaikymui yra pervesta 5000 EUR, todėl dar labiau įsigilinti į pateiktus įrodymus ir nuspręsti dėl pervestų lėšų paskirties antstoliui paprasčiausiai nėra galimybių. Atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimu skolininkas yra įpareigotas vaiką išlaikyti periodinėmis išmokomis, po 150 Lt. per mėnesį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką vaikui periodinėmis išmokomis teikiamas išlaikymas turi būti nuolatinio pobūdžio, stabilus, nepertraukiamas, todėl pareiškėjo sumokėta 5000 EUR suma nurodant, jog tai vaiko išlaikymo apmokėjimas avansu vertintina kaip teismo sprendimo vykdymo tvarkos pažeidimas, todėl ir ši aplinkybė sukėlė (turėjo sukelti) abejonių dėl sumokėtų lėšų paskirties. Tarp išieškotojos ir skolininko yra kilęs ginčas dėl teisės, kurio antstolis neturi galimybių išspręsti, todėl susiklostė situacija, jog skolininkui ar išieškotojai pateikus klaidingus duomenis apie išlaikymo įsiskolinimo dydį, kitaip tariant, suklaidinus antstolį, šis patyrė neigiamas turtines pasekmes (iš antstolio priteistos 538 Lt. dydžio bylinėjimosi išlaidos). Visa tai nėra suderinama su teisingumo ir sąžiningumo principais.
Suinteresuotas asmuo V. L. pateikė atskirąjį skundą (b.l. 177-180), kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmesti. Nurodo, jog Migracijos departamentui reikėjo pateikti išrašą iš banko apie turimą lėšų likutį sąskaitoje, todėl V. L. paprašė D. M. paskolinti 5000 EUR. D. M. sutiko paskolinti pinigus, o grąžinti juos paprašė pavedimu į draugo, A. K., su kuriuo tuo metu kartu gyveno Airijoje, sąskaitą. Faktą, jog pinigai buvo paskolinti, bet ne skirti vaiko išlaikymui liudija ir tai, jog mokėjimo paskirtyje nėra nurodyta, jog ši suma yra skirta vaiko išlaikymui. D. M. teiginiai, kad jam dėl užsienio kalbos nežinojimo buvo sudėtinga pavedime nurodyti, jog pinigai skirti vaiko išlaikymui paneigiami byloje esančiais įrodymais – V. L. banko sąskaitos išrašu, patvirtinančiu, jog vykdydamas mokėjimo pavedimus skirtus vaiko išlaikymui D. M. mokėjimo paskirtyje nurodė “už vaiką”, “vaikui” (sąskaitos išrašo 17 punktas, 892 punktas). Pateikusi banko išrašą Migracijos departamentui, 2008-07-10 V. L. grąžino 4700 EUR D. M. pervesdama šią sumą į A. K. sąskaitą. Tą laišku patvirtino ir A. K.. Pagal CK 6.870 str. 1 ir 2 d. paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Paskolos sutartis pripažįstama galiojančia nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Nei pareiškėjas, nei A. K. į bylą nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių faktą, jog paskolos sutartis iš tikrųjų buvo sudaryta ir V. L. buvo pervesta ar kitaip perduota 4700 EUR suma. Į bylą nebuvo pateikta pati paskolos sutartis. A. K. pozicija, esą su paskolos sutartimi susijęs dokumentas neišliko, nes skola buvo grąžinta, neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens standartų. CK 1.125 str. 1 dalyje įtvirtintas bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, todėl asmuo siekdamas pagrįsti pinigų gavimo iš V. L. teisinį pagrindą bei siekdamas ateityje išvengti ginčų susijusių su pervestų pinigų suma, privalėjo tariamus paskolos dokumentus išsaugoti. D. M. ir A. K. ginčo sumos pervedimo metu kartu gyveno ir bendravo, todėl jeigu paskolos sutartis iš tiesų būtų buvusi sudaryta, pats D. M. būtų galėjęs šiuos pinigus perduoti A. K. apie tai pažymint paskolos sutartyje. Tačiau, D. M. tariamai žinodamas apie paskolos faktą, pervedė pinigus V. L., tačiau nereiškė jokių pretenzijų, kad moteris šiuos pinigus grąžino A. K., nors vaikui skirti pinigai turi būti naudojami išimtinai vaiko interesais, todėl nesuprantama, kodėl D. M. teigęs, jog yra rūpestingas tėvas pervedęs išlaikymo pinigus „avansu“, visiškai nekvestionavo fakto, kad vaikui skirti pinigai atiteko jo draugui A. K.. Mano, jog tokiais savo veiksmais D. M. sąmoningai siekė išvengti įstatyminės pareigos mokėti vaikui išlaikymą. Prašydamas, jog pinigai būtų grąžinti į draugo sąskaitą, tikėjosi esant ginčui dėl išlaikymo vaikui teikimo, šį faktą panaudoti prieš M. M. įstatyminę atstovę V. L.. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, jog pervesta suma buvo skirta vaiko išlaikymui. Labiau tikėtina, jog susitarimas dėl trumpalaikės paskolos tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens egzistavo, kadangi po 6 dienų 4700 EUR suma buvo grąžinta pareiškėjo draugui su kuriuo jis tuo metu gyveno. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas tariamą paskolos sutarties egzistavimo faktą pradėjo įrodinėti tik apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus jo atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria skundas dėl antstolio veiksmų buvo atmestas. Tai leidžia daryti išvadą, jog A. K. ir V. L. tariami paskolos teisiniai santykiai buvo išgalvoti. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino išimtinai pareiškėjo naudai. Nurodo, jog teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant apeliantės atstovei, nors advokatė buvo pateikusi prašymus atidėti bylos nagrinėjimus, prašė derinti posėdžių laiką ir buvo pateikusi įrodymus, kad atitinkamomis dienomis atstovauja kitose bylose anksčiau paskirtuose teismo posėdžiuose. Tačiau nebuvo atsižvelgta į suinteresuoto asmens atstovės prašymą ir posėdis šioje byloje paskirtas 2011-10-24, 9 val., tuo pačiu metu, kai atstovė turėjo dalyvauti teismo posėdyje kitoje byloje. V. L. atstovė pateikė dar vieną prašymą atidėti teismo posėdį, tačiau į jį nebuvo atsižvelgta ir byla išnagrinėta atstovei nedalyvaujant.
Antstolė D. M. atsiliepimu į suinteresuoto asmens V. L. atskirąjį skundą (b.l.189-1941) prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų atmesti. Nurodo, jog skundžiama nutartis yra pagrįsta prielaidomis, o byloje esantys įrodymai vertinti išimtinai pareiškėjo naudai, priimant nutartį vadovautasi tik pareiškėjo paaiškinimais nepateikiant jokių motyvų. Iš pateiktų įrodymų labiau logiška yra V. L. versija, kuria teigiama, kad D. M. pervestos lėšos buvo būtinos leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti. Įvykių chronologija (2008-07-04 gautos lėšos ir netrukus, t.y. 2008-07-10 pervestos A. K.) tik patvirtina V. L. išdėstytas faktines aplinkybes, o mokėjimo paskirties nenurodymas įrodo, jog lėšos nebuvo skirtos vaikui išlaikyti. D. M. mokėjimo pavedime nurodžius, jog pervesta 5000 EUR. Suma yra skirta vaikui išlaikyti, V. L. nebūtų turėjusi jokio pagrindo lėšas grąžinti, tuo tarpu, mokėjimo paskirtyje nenurodžius lėšų paskirties, susiklosto pagrindas nepagrįstam V. L. praturtėjimui, todėl minėtų lėšų jai negrąžinus, D. M. būtų turėjęs pagrindą minėtas lėšas prisiteisti, kaip nepagrįstai patekusias į V. L. sąskaitą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką vaikui periodinėmis išmokomis teikiamas išlaikymas turi būti nuolatinio pobūdžio, stabilus, nepertraukiamas.
Pareiškėjas D. M. atsiliepimu į V. L. ir antstolės D. M. atskiruosius skundus prašo atskiruosius skundus atmesti; priteisti iš suinteresuotų asmenų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog antstolė D. M. prieš priimdama patvarkymą vykdymui, privalėjo patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdymo veiksmams pradėti bei išaiškėjus, kad skola tariama, kad V. L. akivaizdžiai piktnaudžiauja savo teisėmis, antstolė savo patvarkymu privalėjo atsisakyti priimti vykdomąjį raštą vykdyti ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui, nurodydama grąžinimo priežastis. Minėtų savo privalomų pareigų antstolė D. M. nevykdė, neteisėtais savo veiksmais D. M., padarė žalos. Nesutinka su V. L. atskiruoju skundu. Pažymi, kad paskolos sutarties tarp V. L. ir A. K. sąlygos buvo visiškai įvykdytos, paskolos gavėjas (V. L.) visiškai atsiskaitė su A. K., ką patvirtina civilinėje byloje esantis V. L. AB banko „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas (laikotarpis 2005-04-01 - 2010-11-08). Pažymi, jog LR CPK 156 str. l d. nurodo, kad neatvykimas dėl ligos, šalies atstovo užimtumas kitose bylose ir kitos panašios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis priežastimis. Šalies (V. L.) bei jos atstovės neatvykimas į posėdžius vertinamas kaip civilinės bylos vilkinimas. Iš civilinėje byloje Nr. 2-20597-728/2010 esančio AB banko „Svvedbank“ V. L. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo (laikotarpis 2005-04-01 - 2010-11-08) matyti, kad pareiškėjas, kaip rūpestingas nepilnamečio vaiko M. M., gim. 2003-07-19 tėvas, pastoviai darydavo mokėjimus vaiko motinai V. L. vaiko išlaikymui bei priežiūrai: 2006-01-10 - 708 litai (sąskaitos išrašo eilės Nr. 314, 315), 2006-04-03 - 299 litai (Nr. 408), 2006-07-08 - 337 litai (Nr.524), 2010-09-10 – 500 litų (Nr. 897). 2006-03-02 - 100 EUR (345,28 litai) (sąskaitos išrašo eilės Nr. 3), 2006-04-06– 100 EUR (345,28 litai) (Nr. 5), 2006-05-12 - 300 EUR (1 035,84 litai) (Nr.7), 2006-09-18- 200 EUR (690,56 litai) (Nr. 11), 2007-02-23 – 100 EUR (345,28 litai) (Nr. 13), 2007-05-17-200 EUR (690,56 litai) (Nr. 17), 2007-10-15 - 70 EUR (241,70 litai) (Nr. 22), 2007-11-24 – 100 EUR (345,28 litai) (Nr. 25), 2008-01-30 – 100 EUR (345,25 litai) (Nr. 32), 2008-06-18– 100 EUR (345,28 litai) (Nr. 44), 2008-07-14 – 5000 EUR (17 264 litai) (Nr.48). Nepilnamečio vaiko M. M. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo spendimu paskirtam išlaikymui pervedė iš viso 23.838,34 litus, iš kurių didžiausią dalį, t.y. net 6.170 EUR ir 1.344 Lt (iš viso 22.647,77 litų) pervedė V. L. nenurodant mokėjimo paskirties.
Motyvuojamoji dalis
Apeliantės V. L. atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliantės antstolės D. M. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo D. M. skundą tenkino. Panaikino vykdomojoje byloje Nr.12-2564/2010 antstolės D. M. 2010 rugsėjo 9 d. patvarkymą dėl D. M. piniginių lėšų arešto. Antstolę D. M. įpareigojo pareiškėjui D. M. grąžinti išieškotas vykdymo išlaidas. Išieškojo lygiomis dalimis iš antstolės D. M. ir išieškotojos V. L. D. M. naudai 1076 Lt (b.l.169-170).
Apeliantė antstolė D. M. atskirąjį skundą grindžia tais argumentais, jog ji įsitikino jog jokių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti nėra, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, jog antstolė priimdama vykdomąjį dokumentą vykdyti pažeidė CPK 651 str. nustatytus reikalavimus yra nepagrįstas; remiantis CPK 661 str. 2 d., bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, jog antstolė, prieš atlikdama vykdymo veiksmus privalėjo įteikti raginimą yra taip pat nepagrįstas; pareiškėjo pateikto banko pavedimo kopija, kuriame nėra nurodyta mokėjimo paskirtis negali būti laikoma tinkamu įrodymu siekiant pervestą 5000 EUR sumą įskaityti periodinių išmokų apmokėjimui, kuomet pati išieškotoja raštu nurodė, kad ši suma nėra skirta išlaikymo apmokėjimui pagal 2010-08-18 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr.N2-05496-127/2005.
Apeliantė V. L. atskirąjį skundą grindžia ta aplinkybe, jog nei pareiškėjas, nei A. K. į bylą nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių faktą, jog paskolos sutartis tarp V. L. ir A. K. buvo sudaryta ir V. L. buvo pervesta ar kitaip perduota 5000 EUR suma. Į bylą nebuvo pateikta pati paskolos sutartis 5000 EUR sumai; D. M. ir A. K. ginčo sumos pervedimo metu kartu gyveno ir bendravo, todėl jeigu paskolos sutartis iš tiesų būtų buvusi sudaryta, pats D. M. būtų galėjęs šiuos pinigus perduoti A. K. apie tai pažymint paskolos sutartyje; mokėjimo pavedime pinigų pervedimo paskirtis nenurodyta, nors kituose pavedimuose pareiškėjas nurodydavo mokėjimo paskirtį – vaikui; D. M. tariamai žinodamas apie paskolos faktą, pervedė pinigus V. L., tačiau nereiškė jokių pretenzijų, kad moteris šiuos pinigus pervedė A. K., nors vaikui skirti pinigai turi būti naudojami išimtinai vaiko interesais.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės antstolės D. M. atskirojo skundo argumentu, kad vadovaujantis CPK 661 str. 2 d., bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog antstolė, prieš atlikdama vykdymo veiksmus privalėjo įteikti raginimą yra taip pat nepagrįstas.
Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, jog antstolė pažeidė CPK 651 str. nustatytą antstolio pareigą, gavus vykdomąjį dokumentą patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog antstolei pateiktas vykdomasis dokumentas atitinka CPK 646 str. nustatytus vykdomojo dokumento turinio reikalavimus, jis pateiktas vykdyti tokią teisę turinčio asmens ir yra vykdytinas antstolės D. M. aptarnaujamoje teritorijoje. Klausimas kyla tik dėl to, ar V. L. galėjo pateikti vykdomąjį dokumentą vykdymui tuo pagrindu, kad pareiškėjas nemoka priteistų periodinių išmokų vaiko išlaikymui.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kad V. L. buvo pareiškėjo D. M. įgaliotas asmuo perduoti pinigus A. K., o pareiškėjo paaiškinimais netikėti nėra jokio pagrindo, nes, darant prielaidą, kad D. M. buvo skolingas A. K., pareiškėjas pinigus galėjo pervesti tiesiog A. K..
Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog iš Swedbank banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2008-07-04 D. M. pervedė 5000 EUR (48 sąskaitos išrašo punktas) į V. L. sąskaitą, o pastaroji 2008-07-10 (t.y. po 6 dienų) 4700 EUR pervedė D. M. draugui A. K. (52 sąskaitos išrašo punktas) (b.l.105). Faktas, jog D. M. ir A. K. pavedimų vykdymo metu kartu gyveno, matomas iš minėto sąskaitos išrašo: pavedimuose, kuriuos įvykdė D. M. nurodomas gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini) (3, 5, 7, 11, 13, 17, 22, 25, 48 ir kt. sąskaitos išrašo punktai), toks pats adresas buvo nurodytas prie A. K. pavedimo (36 sąskaitos išrašo punktas) (b.l.104) bei ant voko, kuriame atsiųstas A. K. atsiliepimas teismui (b.l.149;150). Byloje nėra pateiktos paskolos sutarties tarp A. K. ir V. L. ar paskolos raštelio. Iš pateikto V. L. banko sąskaitos išrašo matyti, jog 2006 m. birelio mėn. jai A. K. nebuvo pervesta 4700 EUR suma, apskritai tuo laikotarpiu jokių piniginių įplaukų iš A. K. į V. L. sąskaitą nebuvo. A. K. raštą, jog V. L. 2008-07-10 grąžino jam 4700 EUR skolą pagal 2006 m. birželio paskolos sutartį ir kad paskolos dokumentas neišliko, paneigia anksčiau minėtos aplinkybės. Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų (CPK178 str.), kad 2006 m. birelio mėn. A. K. buvo Lietuvoje ir perdavė pinigus V. L., nes kaip minėta šioje nutartyje, nėra įrodymų, kad į V. L. sąskaitą 2008 m. birželio mėn. buvo pervesti pinigai kaip A. K. paskola apeliantei.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju labiau tikėtina, kad apeliantė V. L. jai pareiškėjo pervestą pinigų sumą –5000 EUR– naudojo tik vienam tikslui – siekdama Migracijos departamentui pateikti išrašą iš banko apie turimą lėšų likutį sąskaitoje, žinant šią aplinkybę pareiškėjui D. M. ir, tikslą pasiekusi, grąžino tą sumą apelianto draugui A. K., nes kaip nurodė apeliantė, pats pareiškėjas D. M. taip pageidavo. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas D. M. tariamai žinodamas apie paskolos faktą, pervedė pinigus V. L., tačiau nereiškė jokių pretenzijų, kad moteris šiuos pinigus grąžino A. K., nors vaikui skirti pinigai turi būti naudojami išimtinai vaiko interesais, o ne paskolos grąžinimui.
Pažymėtina ir tai, jog 2008-07-04 D. M. niekada didelių sumų vaiko išlaikymui nepervesdavo, o pervesdamas 5000 EUR į apeliantės V. L. sąskaitą, nenurodė mokėjimo paskirties, nors kaip atidus ir apdairus žmogus turėjo suprasti, jog mokėjimo paskirties nurodymas yra vienas iš įrodymų apie atliktą mokėjimą konkrečiu tikslu, juo labiau, kai tą mokėjimą, kaip nurodo pats pareiškėjas, atliko avansu. Pažymėtina, jog teismo sprendime (b.l.3-4) nurodyta, jog šalys susitarė, kad D. M. vaiko išlaikymui mokės kiekvieną mėnesį 150 Lt, t.y. šalys susitarė dėl periodinių mokėjimų kas mėnesį. Tai rodo, kad pareiškėjas iki išieškotojos kreipimosi į antstolį dieną(2010-09-02) turėjo sumokėti 9600 Lt (150 Lt x64 mėn.), tačiau faktiškai buvo sumokėjęs 7.623 Lt (23.838,34 Lt- 4700 EUR (16.215 Lt). Tokiu būdu pareiškėjas 2010-09-02 buvo skolingas išieškotojai 1977 Lt(9600Lt-7623Lt), todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad antstolė pagrįstai priėmė vykdomąjį raštą, pradėjo vykdymo veiksmus, areštavo pareiškėjo turtą ir turėjo vykdymo išlaidas, kurias atlyginti privalo skolininkas.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog išieškotojos V. L. atskirasis skundas tenkintinas, o antstolės D. M. atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, nes panaikinus skundžiamą nutartį ir atmetus pareiškėjo skundą jam patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė procesinės teisės normas, ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį, todėl ji naikintina ir klausimą išsprendžia iš esmės, t.y. atmeta skolininko skundą dėl antstolio veiksmų(CPK 337str.1d.2p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d., 2 p., 339 str., teismas
nutarė:
Apeliantės V. L. atskirąjį skundą tenkinti.
Apeliantės antstolės D. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-12595-541/2011 panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo D. M. skundą dėl antstolio veiksmų atmesti.