Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Edita Lapinskienė Baudž. byla Nr. 1A–517–174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.13.1.; 1.2.4.4.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. lapkričio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Kristinos Prialgauskienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-07-01 nuosprendžio, kuriuo:

V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 176 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal BK 137 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, išaiškinant teisę ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, išaiškinant teisę ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad padarė darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmogui, tai yra jis 2006 m. liepos 14 d., apie 15.30 val., tikslus laikas nenustatytas, Klaipėdos m., Nemuno g. 42, AB „Klaipėdos hidrotechnika“, krantinių atmušų atviroje sandėliavimo aikštelėje, būdamas AB „Klaipėdos hidrotechnika“ generalinio direktoriaus P. J. 2004 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 49-p paskirtas statybos aikštelių darbų vykdytoju bei 2003 m. rugpjūčio 28 d. atestuotas keliamųjų kranų darbų vadovu (atestato Nr. B150812), 2003 m. rugsėjo 4 d. atestuotas darbų saugos klausimais (atestato Nr. 182640), neinstruktavo darbuotojų, vykdančių krantinių atmušų surinkimo darbus, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005-04-20 įsakymu Nr.1-107 patvirtintos „Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarkos“ 31.1.1. punkto reikalavimus: „31.1. darbuotojai, <...>, papildomai turi būti instruktuojami: 31.1.1. atsiradus naujiems arba pasikeitus darbo aplinkos rizikos veiksniams, keliantiems pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai, perkėlus darbuotoją į kitą darbą arba pakeitus darbo vietą, technologinį procesą, darbo organizavimą, pakeitus arba modernizavus darbo priemones, pradedant naudoti naujas pavojingas ar (ir) kenksmingas medžiagas“, pažeidė akcinės bendrovės „Klaipėdos hidrotechnika“ generalinio direktoriaus P. J. 2001-01-25 patvirtintų „Darbų vykdytojo ir meistro pareiginių nuostatų“ 2.6, 2.7., 2.12. punktų reikalavimus: „2. pareigos. <...> 2.6. priskirtame darbų bare garantuoti atliekamų darbų kokybę, saugų darbą, 2.7. sustabdyti statybos darbus pastebėjus nekokybiškai juos atliekant, grubiai pažeidus darbų saugos reikalavimus, <...> 2.12. vykdo krano darbo vadovo pareigas ir kontroliuoja, kaip krano mašinistai ir stropuotojai vykdo darbus“, 2006-03-27 patvirtintos „Krantinių atmušų montavimo technologinė schema“ dalies „Darbų sauga“ reikalavimus „Darbininkai, vykdantys krantinių atmušų surinkimą, turi būti išklausę darbų saugos instruktavimą (stropuotojo saugos ir sveiktos instrukcija Nr. 175), turėti prikabinėtojų pažymėjimus, bei žinoti visus aukščiau išvardintus instrukcijos punktus. Stebėti ir užtikrinti, kad metalinių atmušų zonoje nepatektų pašaliniai asmenys <...>“, dėl to atliekant krantinių atmušų montavimo darbus stropuotojas R. B. prikabino vieną guminę atmušą, kranistas V. A. krano strėle pakėlė ją ir kartu prikibusią kitą atmušą nuo metalinio padėklo su guminėmis atmušomis, perkėlė jas į greta esančią tuščią betoninės aikštelės vietą ir laikė pakėlęs nuo grindinio apie 30–100 cm, tikslus aukštis nenustatytas, kol R. B., neapmokytam stropuotojui J. V. stovint prie pakeltų atmušų, 1,5 metro ilgio laužtuvu iš 3–4 karto bandė atskirti prikibusią atmušą, po to neprikabinta atmuša atkibo ir krisdama atsitrenkė į greta stovėjusio suvirintojo nukentėjusiojo J. V. koją, dėl to pastarasis patyrė dešinės blauzdos kaulų skeveldrinį lūžimą ir neteko 70 proc. darbingumo, tai nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

V. V. pripažinti kaltu pagal BK 176 straipsnio 1 dalį ir paskirti 25 MGL dydžio (3 125 Lt) baudą.

Įmonėje „Klaipėdos hidrotechnika“ 2006-03-27 patvirtintoje „Krantinių atmušų montavimo technologinė schema“ dalyje „Darbų sauga“ nurodytas imperatyvus reikalavimas, jog darbininkai, vykdantys krantinių atmušų surinkimą, turi būti išklausę darbų saugos instruktavimą (stropuotojo saugos ir sveiktos instrukcija Nr. 175), turėti prikabinėtojų pažymėjimus. Taigi viena iš nelaimingą atsitikimą lėmusių priežasčių – nekvalifikuoto ir neapmokyto darbuotojo paskyrimas atlikti darbus, nesupažindinus su galima rizika. J. V. neinstruktavimas konkrečioje darbo vietoje pagal paskyrą-leidimą ar technologinę kortelę, nors įmonės vidaus teisės aktai bei Lietuvos Respublikos norminiai aktai pripažįsta tokį darbą – kai dirbama su automobiliniu kranu – pavojingu, o darbų vadovas įpareigojamas tiesiogiai kontroliuoti atliekamą darbą ir kontroliuoti darbų saugą. Pats darbų vadovas V. V., būdamas atsakingas, jog į metalinių atmušų zoną nepatektų pašaliniai asmenys, pats paskyrė tokį asmenį – nukentėjusįjį J. V.. V. V. pažeidė darbų saugos reikalavimus, dėl to buvo sunkiai sužalotas žmogus. Įvykių eigą ir kilusias pasekmes lėmė aplaidūs darbų vadovo V. V. veiksmai. Paskirdamas nukentėjusįjį į naują darbo vietą, jis neinstruktavo papildomai apie pasikeitusią darbo aplinką ir atsiradusius naujus nukentėjusiajam nežinomus rizikos veiksnius, keliančius pavojų jo paties ir kitų darbuotojų saugai ir sveikatai. Nors teismas nurodė, kad su instrukcija Nr. 175 nukentėjusysis buvo supažindintas ne vieną kartą dirbdamas betonuotoju, tačiau šis instruktavimas nėra pakankamas ir susijęs su nelaimingo atsitikimo metu atliktais darbais. Be to, krantinių atmušų surinkimą gali atlikti tik apmokyti darbuotojai ir turintys prikabinėtojo pažymėjimą, šių reikalavimų neatitiko nukentėjusysis J. V. (2006-03-27 įmonėje patvirtintos „Krantinių atmušų montavimo technologinė schemos“ dalies „Darbų sauga“ reikalavimas: „Darbininkai, vykdantys krantinių atmušų surinkimą turi būti išklausę darbų saugos instruktavimą (stropuotojo saugos ir sveiktos instrukcija Nr.175), turėti prikabinėtojų pažymėjimus, bei žinoti visus aukščiau išvardintus instrukcijos punktus)“. V. V. neįvykdė tiesioginių savo kaip darbų vadovo pareigų – priskirtame darbų bare garantuoti atliekamų darbų kokybę, saugų darbą bei sustabdyti statybos darbus pastebėjus nekokybiškai juos atliekant, šiurkščiai pažeidus darbų saugos reikalavimus, stebėti ir užtikrinti, kad į metalinių atmušų zoną nepatektų pašaliniai asmenys. Nors kaltinamasis V. V. neigia žinojęs apie darbuotojų naudojamą sukibusių atmušų atskyrimo būdą, bet visi atmušas surinkinėję liudytojai parodė priešingai. Atsižvelgiant į tai, jog darbai buvo vykdomi su potencialiai pavojingu įrenginiu – kranu, vykdydamas krano darbo vadovo pareigas V. V. nekontroliavo, kaip krano mašinistai ir stropuotojai vykdo darbus, tai yra, jog darbuotojai kelia kranu nepristropuotą prikibusį krovinį ir pakeltą krovinį atskiria laužtuvu, esant krovinio kritimo ir darbuotojų sužalojimo grėsmei. Įstatymai draudžia pavesti darbuotojui dirbti pavojingus darbus apie juos neinstruktavus darbo vietoje. Taigi darytina išvada, jog kaltinamasis V. V. savo veiksmais, tai yra netinkamos kvalifikacijos darbuotojo paskyrimu į pavojingų darbų zoną, jo neapmokius ir neinstruktavus apie galimus rizikos veiksnius ir saugumo priemonių laikymąsi, nepakankamai apdairiai vykdė profesines pareigas, nesilaikė elgesio saugos darbe įstatymų ir kitų norminių aktų ir sukėlė pavojingas pasekmes, kurių nenumatė, tačiau kurias privalėjo ir galėjo numatyti, tai yra veikė nusikalstamai nerūpestingai. Tai, jog nukentėjusysis J. V. nebuvo apmokytas ir instruktuotas, supažindintas su krantinių atmušų surinkimo technologija, galima rizika, lėmė jo neatsargumą dėl nežinojimo bei dėl nusistovėjusios ydingos praktikos. Matydamas, jog prieš tai V. G. prilaikė išteisintojo R. B. bandomas atskirti tas pačias gumines atmušas rankomis, vėliau ir pats ėmėsi tą patį daryti, matydamas, jog gumos siūbuoja ir taip trukdo.

Nustatytos įvykio aplinkybės įrodo, jog būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga šiuo atveju yra neprikabinto ir pakelto kranu krovinio atskyrimas laužtuvu bei neapmokyto darbuotojo paskyrimas atlikti darbą, kadangi jas pašalinus įvykiai nebūtų vystęsi tokia linkme.

Nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies. Pagal teisminę praktiką ir atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtą sveikatos sutrikdymą, pareikštas 200 000 Lt ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pernelyg didelis ir neatitinka objektyvumo kriterijų, juolab, kad nukentėjusysis pats veikė rizikingai.

Skiriant bausmę atsižvelgtina į tai, jog kaltinamasis R. B. nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio 3 dalyje, o kaltinamasis V. V. nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje, padarė būdami neteisti, veikė neatsargia kaltės forma bei esant atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, numatytai BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kadangi veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas paties nukentėjusiojo J. V. elgesys. Nors kaltinamieji neprisipažino padarę neatsargius nusikaltimus, tačiau atsižvelgiant į veikų pavojingumą ir kilusias pasekmes bei bausmės paskirtį, kaltinamajam V. V. skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, o R. B. – vienintelė BK 137 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, bausmių dydį nustatant mažesnį nei šių bausmių vidurkis, R. B. taikant BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintieji V. V. ir R. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-07-01 nuosprendį.

Išteisintieji ir jų gynėjai prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl V. V. ir R. B. nekaltumo. Vien tai, kad prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o V. V. nekaltumą dėl BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, o R. B. – dėl BK 137 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Prokurorės teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2006-07-14 AB „Klaipėdos hidrotechnika“ įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu buvo sužalotas bendrovėje betonuotoju-dailide, suvirintoju dirbęs J. V.. 2008-01-22 specialisto išvadoje Nr. G 204/08 (03) nurodyta, jog dėl 2006-07-14 patirto kūno sužalojimo – dešinės blauzdos kaulų skeveldrinio lūžimo – nukentėjusiajam J. V. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o 2008-09-09 specialisto išvadoje Nr. KG 70/08 (03) nurodyta, kad netekus didelės dalies – septyniasdešimt procentų – darbingumo, J. V. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, kartu konstatuojant, jog darbingumo netekimas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su 2006-07-14 patirta gamybine trauma, tai yra dėl išsivysčiusių potrauminių komplikacijų.

Šioje byloje kaltinimai pažeidus darbų saugos ir sveikatos darbe reikalavimus, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas, pareikšti AB „Klaipėdos hidrotechnika“ darbų vadovui meistrui V. V.; kaltinimai dėl neatsargumo sunkiai sužalojus žmogų pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles pareikšti AB „Klaipėdos hidrotechnika“ betonuotojui, krovinių prikabinėtojui R. B..

Išanalizavęs byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nenustatyta, kad būtent tarp R. B. ir V. V. veiksmų ir nukentėjusiajam A. V. kilusių pasekmių – sunkaus sveikatos sutrikdymo – buvo tiesioginis priežastinis ryšys ir kad būtent R. B. ir V. V. buvo atsakingi už nelaimingo atsitikimo kilimą. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Iš 2006-07-14 nelaimingo atsitikimo darbe akto turinio matyti, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra: 1) atpalaidavimas laužtuvu prikibusio neužstropuoto krovinio kritimas; 2) neteisingas krovinio stropavimas; 3) darbuotojų neinstruktavimas vykdant krantinių atmušų surinkimo darbus; 4) pašalinio asmens buvimas krano veikimo zonoje.

Dėl pirmosios nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodytos nelaimingo atsitikimo priežasties – nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykio dieną krovinių prikabinėtojas R. B. iš tiesų bandė atskirti laužtuvu sukibusias krantinių atmušas. Apklausiamas teisme R. B. parodė, kad įvykio dieną šį darbą jis atliko kartu su V. G.. Tai yra meistras V. V. jiems nurodė, kad iš konteinerių reikės iškrauti gumines krantinių atmušas ir metalinius jų pagrindus – krancus. Brigadoje, kuriai buvo liepta atlikti šį darbą, buvo ir nukentėjusysis J. V.. Tą pačią dieną po pietų meistras V. V. jam, V. G. ir kranistui A. A. nurodė sumontuoti krantinių atmušas, tai yra atskirti atmušas iš bendros krūvos ir perkelti jas į kitą vietą, kur guminės atmušos varžtais turėjo būti priveržtos prie metalinio pagrindo – kranco. Jam buvo pavesta atskirti krantinių atmušas ir šį darbą jis atliko kartu su V. G.. Gumines atmušas varžtais prie metalinio pagrindo tvirtino tame pačiame objekte dirbę nukentėjusysis J. V., T. B. ir J. J..

Išteisintasis R. B. paaiškino, kad sulipusias krantinių atmušas viena nuo kitos jie atskirdavo kranu jas šiek tiek pakėlę nuo pagrindo, po to panaudodami laužtuvą. Įvykio dieną bandant atskirti dvi tarpusavyje sukibusias atmušas, jas šiek tiek pakėlę nuo pagrindo kranu, jos iš karto, kaip įprasta, neatsiskyrė, todėl jis kartu su V. G. bandė atmušas atskirti laužtuvu. Būtent tuo metu prie jų priėjo nukentėjusysis J. V.. Nors patarasis R. B. ne kartą buvo įspėtas, jam griežtai buvo liepta pasitraukti ir nebūti pavojingoje zonoje, netgi buvo šaukiama pasitraukti, tačiau į šiuos įspėjimus R. V. nereagavo, ne kartą atsitraukęs vis grįždavo, kol galiausiai viena iš bandomų atskirti atmušų krisdama prispaudė jam koją. Aplinkybė, jog nukentėjusysis R. B. ne kartą buvo įspėtas, jam buvo netgi griežtai šaukiama pasitraukti, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, parodo, jog jis ėmėsi veiksmų, kad krano veikimo zonoje nebūtų pašalinių asmenų, tačiau, kaip minėta, J. V. į raginimus pasitraukti nereagavo. Tai patvirtino visi kartu su R. B. ir nukentėjusiuoju dirbę kaip liudytojai apklausti bendrovės darbuotojai V. G., T. B., J. J., V. A., nurodydami, kad ne tik į R. B., bet ir jų raginimus pasitraukti nukentėjusysis visiškai nereagavo.

Nors nukentėjusysis apklausiamas teisme parodė, kad jokie įspėjimai pasitraukti iš pavojingos zonos jam nebuvo išsakyti, tačiau apylinkės teismas pagrįstai šiuos J. V. parodymus vertino kritiškai, pažymėdamas, kad J. V. išsakytus įspėjimus girdėjo netgi asmenys, kurie buvo toliau nuo įvykio vietos, tai yra tuo metu kranisto darbą dirbęs, taigi krano kabinoje buvęs V. A., taip pat V. Š. ir A. U., kurie nuo įvykio vietos buvo apie 50–70 metrų atstumu. Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus nukentėjusiojo parodymus kaip prieštaraujančius objektyviai įrodymų visumai, kartu pagrįstai atkreipdamas dėmesį ir į tą aplinkybę, jog nėra pagrindo abejoti vienų iš pagrindinių liudytojų – A. A. ir V. G. – parodymais, nes jie „Klaipėdos hidrotechnikoje“ nebedirba jau keletą metų.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, remiantis aksčiau minėtais išteisintojo R. B., kartu kaip liudytojų apklaustų „Klaipėdos hidrotechnikos“ darbuotojų – V. G., J. J., V. Š., V. A., kurie nors kartą buvo atlikę krantinių atmušų montavimo darbus, – parodymais nustatyta, kad tarpusavyje sukibusios krantinių atmušos visuomet būdavo atskiriamos pirmiausia jas šiek tiek pakėlus kranu, o po to bandant jas atskirti laužtuvu ar kitokiu įrankiu. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog krantinių atmušų atskyrimas panaudojant įrankį buvo bendrovėje susiformavusi šių darbų atlikimo praktika, ir įvykio metu atskiriant ypač stipriai sukibusias krantinių atmušas, ko paprastai nebūdavo, ne pirmą kartą šiuos darbus atlikęs „Klaipėdos hidrotechnikoje“ trylika metų dirbantis R. B. neturėjo pagrindo sukibusias gumines krantinių atmušas atskirti kitokiu nei įprasta būdu.

Prokurorės skunde teigiama, kad teismas neteisingai interpretavo nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodytą pirmą priežastį, nurodydamas, kad krantinių atmušų atskyrimas laužtuvu „Klaipėdos hidrotechnikoje“ buvo įprastas krantinių atmušų atskyrimo būdas. Tuo tarpu akte bei kaltinime buvo nurodyta, jog kilusių pasekmių pagrindine priežastimi laikytina ne įrankio – laužtuvo – naudojimas, o nepristropuoto ir prilipusio krovinio pakėlimas ir jo atskyrimas laužtuvu. Nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu kolegija pažymi, jog remiantis nelaimingą atsitikimą tiesiogiai tyrusio ir nelaimingo atsitikimo aktą surašiusio kaip liudytojo apklausto K. S. parodymais nustatyta, jog tam, kad krovinys būtų atskirtas, visų pirma jį reikia šiek tiek pakelti, tai ir buvo padaryta, priešingu atveju sukibusių krantinių atramų paprasčiausiai nebūtų galimybės atlaisvinti, ir šiuos darbus atliekantys apmokyti ir instruktuoti šį darbą dirbti darbuotojai gali ir turi patys nuspręsti, kaip geriau – laužtuvu ar kitu įrankiu – atlaisvinti krovinį. Šiuo atveju krantinių atmušų atskyrimo darbus įprastu bendrovėje būdu atlikęs prikabinėtojo pažymėjimą turintis stropuotojas R. B., turintis ne vienerių metų krovinių prikabinėtojo patirties, prikabinęs vieną atmušą, kranistui A. A. liepė atmušas kilstelėti, kad jos atsiskirtų, o pastarosioms neatsiskyrus, kranistui R. B. nurodymu krovinį šiek tiek nuleidus, bandė sukibusias atramas atkabinti, kaip bendrovėje buvo įprasta, laužtuvu.

Be to, remiantis išteisintųjų bei kaip liudytojų apklaustų įvykio dieną bendrovėje dirbusių darbuotojų parodymais nustatyta, jog nelaimingas atsitikimas kilo nukentėjusiajam J. V. atliekant ne jam pavestą darbą, o savavališkai bandant atskirti sukibusias krantinių atmušas. Tai yra išteisintasis R. B. bei liudytojai V. G. ir A. A. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus apie tai, jog po pietų atliekami krantinių atmušų montavimo darbai buvo pasiskirstyti darbų vadovo V. V., pavedant krantinių atmušų perkėlimo kranu darbus atlikti krovinių prikabinėtojui R. B., stropuotojui V. G. ir kranistui V. A., tuo tarpu kitiems darbuotojams – T. B., J. J. ir nukentėjusiajam J. V. buvo pavesta toje pačioje statybų aikštelėje surinkti krantinių atmušas, varžtais prisukant jas prie metalinių pagrindų – krancų. Nors liudytojas J. J. nenurodė, kokius konkrečiai darbus kitiems darbuotojams pavedė atlikti darbų vadovas V. V., tačiau teigė, jog pastarasis jam konkrečiai nurodė surinkti, tai yra varžtais prie metalinių pagrindų pritvirtinti, gumines atmušas. Liudytojas T. B. taip pat nuosekliai patvirtino dirbęs būtent šiuos darbus. Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas padarė pagrįsą išvadą, jog R. B., V. G. ir A. A. buvo pavesta krantinių atmušas perkelti iš vienos vietos į kitą, o T. B., J. J. ir J. V. krantinių atmušų dalis sutvirtinti varžtais. Taigi, priešingai nei teigima apeliantės skunde, akivaizdu, jog buvo nustatytas konkretus būtinų atlikti funkcijų ir pareigų kiekvienam darbuotojui paskirstymas, ir J. V., atsižvelgiant į jam pavestų darbų pobūdį, negalėjo ir neturėjo būti krano veikimo zonoje, tačiau to nepaisė, savavališkai atliko ne jam pavestą darbą, bandydamas R. B. padėti atskirti sukibusias krantinių atramas, nereaguodamas į pastabas pasitraukti iš pavojingos krano veikimo zonos.

Nors formuluojant kaltinimus R. B. ir V. V. kaltinamajame akte nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas dėl jų veiksmų nutiko nukentėjusiajam J. V., kuris įvardytas kaip neapmokytas stropuotojas, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Kaip minėta, iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. V. į darbą „Klaipėdos hidrotechnikoje“ buvo priimtas betonuotoju-dailide, vėliau testuotas kaip suvirintojas, tuo tapu duomenų, kad jis buvo priimtas kaip stropuotojas ir dirbęs šį darbą, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad J. V. buvo testuotas ir kaip krovinių prikabinėtojas, todėl jam nebuvo išduotas ir krovinių prikabinėtojo pažymėjimas. Todėl atsižvelgiant į J. V. kaip betonuotojo-dailidės bei suvirintojo kvalifikaciją jam ir buvo pavestas mažiau kvalifikuotas nei stropuotojo, dirbančio su keliamaisiais kroviniais, darbas.

Nors prokurorė apeliuoja į tai, kad teismas padarė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis savavališkai pateko į krano veikimo zoną, nes, prokurorės teigimu, atmušų kėlimo metu visa aikštelė, kurioje dirbo darbuotojai, buvo krano veikimo zona. Tačiau pažymėtina, jog apylinkės teismas akcentavo tai, jog nukentėjusysis savavališkai buvo būtent pavojų keliančioje krano veikimo zonoje ir nereagavo į R. B. raginimus pasitraukti. Be to, šis apeliacinio skundo teiginys prieštaringas, nes lieka neaišku, kas, prokurorės teigimu, sukliudė darbuotojams nesant įspėjamaisiais ženklais pažymėtos krano veikimo zonos teisingai įvertinti pavojingas zonas, jeigu, kaip nurodė pati prokurorė, atmušų kėlimo metu visa aikštelė, kurioje dirbo darbuotojai, buvo krano veikimo, taigi pavojingoje, zonoje. Jeigu nukentėjusysis nebūtų buvęs pavojingoje krano veikimo zonoje, kur R. B. bandė atskirti sukibusias gumines krantinių atmušas, o būtų atlikęs R. V. J. V. pavestą, atsižvelgiant į jo turimą kvalifikaciją, darbą – surinkti krantinių atmušas, tai yra varžtais jas pritvirtinti prie krancų, – nebūtų įvykęs nelaimingas atsitikimas. Todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, be kita ko, atsižvelgęs į liudytojų V. G., V. A., J. J., A. U. ir V. Š. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus apie nukentėjusiojo asmenybę, jog pastarasis yra ypač neatsakingas, neatsargus ir nesaugiai dirbantis žmogus, bei į liudytojų A. U., J. J. ir V. A. nurodytą konkretų nukentėjusiojo neatsargumą liudijantį įvykį, jog paties nukentėjusiojo neatsargus ir neatsakingas elgesys buvo esminė nelaimingo atsitikimo kilimo priežastis.

Nelaimingo atsitikimo priežastimi taip pat įvardytas darbuotojų neinstruktavimas vykdant krantinių atmušų surinkimo darbus, tačiau kaip liudytojas apklaustas nelaimingo atsitikimo aktą surašęs bendrovės darbų saugos ir aplinkosaugos inžinierius K. S. parodė, jog šiuo atveju būtina skirti krantinių atmušų pakėlimo ir nuleidimo kranu darbus nuo atmušų surinkimo darbų. Taigi, nors bylos medžiaga ir nustatyta, jog vykdant krantinių atmušų surinkimo darbus J. V. ir nebuvo instruktuotas, tai yra jam nebuvo paaiškinta, kokiu būdu ir saugiai gumines atmušas varžtais prisukti prie krancų (metalinių krantinių atmušų), tačiau pažymėtina, kad nelaimingas atsitikimas įvyko J. V. atliekant ne šį tiesiogiai jam pavestą darbą, o pastarajam savavališkai bandant R. B. padėti atskirti sukibusias gumines atmušas, kranu jas perkeliant iš vienos vietos į kitą, nors jis R. B. ne kartą buvo įspėtas pasitraukti iš pavojingos krano veikimo zonos. Taigi akivaizdu, kad nelaimingas atsitikimas kilo nukentėjusiajam savavališkai atliekant darbą, kuris buvo pavestas atlikti kitiems labiau kvalifikuotiems bendrovės darbuotojams.

Byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis J. V. priimant į darbą AB „Klaipėdos hidrotechnika“ betonuotoju-dailide buvo pasirašytinai instruktuotas. Instruktažas darbo vietoje buvo vestas ne kartą. Nors prokurorės skunde teigiama priešingai ir nukentėjusysis apklausiamas teisme aiškino, jog buvo instruktuotas tik įvadiniu instruktažu, o visas kitas darbų vykdytojo V. V. pateiktas instrukcijas, kaip ir kiti bendrovės darbuotojai, jis tik pasirašė jų neskaitęs, darbų vadovas jų neinstruktuodavo, tačiau, priešingai nukentėjusiojo paaaiškinimams ir prokurorės teiginiams, kaip liudytojai apklausti bendrovės darbuotojai V. G., V. A., V. Š., J. J. patvirtino, jog darbų saugos reikalavimų laikymuisi, darbuotojų instruktažui, mokymams buvo skiriamas atitinkamas dėmesys, ir jie buvo nuolatos instruktuojami. Tai patvirtino ir bendrovėje dirbanti kaip liudytoja apklausta M. G. bei AB „Klaipėdos hidrotechnika“ darbų saugos bei aplinkosaugos inžinierius K. S.. Be to, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, byloje esantys duomenys patvirtina, jog J. V. pasirašytinai buvo supažindintas su Stropuotojo saugos ir sveiktos instrukcija Nr. 175, nors ir nebuvo stropuotojas. Todėl nepagrįstas kaltinimas, neva tiek R. B., tiek V. V. pažeidė 2006-06-27 AB „Klaipėdos hidrotechnika“ direktoriaus patvirtintus „Krantinių atmušų montavimo technologinė schema“ dalies „Darbų sauga“ reikalavimus, kad „Darbininkai, vykdantys krantinių atmušų surinkimą turi būti išklausę darbų saugos instruktavimą (Stropuotojo saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 175). Šie duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis J. V. tiek pagal savo darbo pobūdį, tiek darbų saugos klausimais buvo tinkamai instruktuotas.

Esant išdėstytų įrodymų visumai, kurie patvirtina, kad įvykio dieną AB „Klaipėdos hidrotechnika“ darbų vadovas V. V. paskirstė krantinių atmušų montavimo ir rinkimo darbus bendrovės darbuotojams bei vedė instruktažą, kad R. B. nukentėjusįjį ne vieną kartą įspėjo nebūti pavojingoje krano veikimo zonoje, objektyviai ir neginčytinai teigti būtent tarp R. B. ir V. V. veiksmų bei nukentėjusiajam J. V. dėl nelaimingo atsitikimo kilusių pasekmių esant tiesioginiam priežastiniam ryšiui ir būtent R. B. ir V. V. esant atsakingiems už nelaimingo atsitikimo kilimą, nėra pagrindo.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Kristinos Prialgauskienės apeliacinį skundą atmesti.