- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-09-22
- Bylos Nr.
- 2A-1157-605/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Venckienė (pirm.), Antanas Burdulis, Virginija Gudynienė
- Pareiškėjas
- R. A. Č., J. N., Rimo A
- Suinteresuotas asmuo
- Alytaus apskrities viršininko administracijai, Alytaus rajono savivaldybei
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. A. Č. ir J. N. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-477-59/2008 pagal pareiškėjų Rimo A. Č. ir J. N. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Alytaus apskrities viršininko administracijai ir Alytaus rajono savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai prašė (b.l.1-5) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu, kad P. (P.) N., mirusi 1968-03-18, J. N., miręs 2002-02-07, A. Č., miręs 1964-02-02, ir F. Č. (Č. – N.), mirusi 1989-03-05, nuosavybės teise bendrai valdė 80,0503 ha žemės sklypą su trobesiais, esančiais Buktininkų kaime, Simno valsčiuje, Alytaus apskrityje; atnaujinti terminą Alytaus rajono savivaldybei ir Alytaus apskrities viršininko administracijai dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su žemės savininkais, pateikti.
Pareiškėjai nurodė, jog jie 2001-04-18 Alytaus apskrities viršininko administracijos Simno žemėtvarkos tarnybai ir Alytaus rajono savivaldybei įteikė prašymą, kuriuo prašė grąžinti žemę ir išlikusius pastatus, esančius Simno seniūnijos Buktininkų kaime, buvusioje dvaro teritorijoje. Kartu su prašymais, išreiškiančiais jų valią ir atitinkančiais LR piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, Alytaus apskrities viršininko administracijos Simno žemėtvarkos tarnybai ir Alytaus rajono savivaldybei įteikė 1940-01-08 Žemės tvarkytojo pranešimą ir 1941-11-13 pažymėjimą. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį neteisėtai nusavintą (nacionalizuotą) turtą iki šiol nėra atkurtos. Alytaus rajono savivaldybė 2001-07-02 raštu Nr. 04-38-710 informavo, kad pateiktų dokumentų atkurti nuosavybės teises į pastatus, esančius Buktininkų kaime, Simno seniūnijoje, nepakanka, kadangi pareiškėjų prašymai neatitinka formos, nustatytos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, taip pat nėra tikslių duomenų apie tai, kas valdė nusavintą nacionalizacijos metu turtą. Pareiškėjai nurodė, jog jų prašymai buvo įregistruoti Prašymų registravimo knygose, jais remiantis buvo suformuotos turto grąžinimo bylos, todėl jų padavimo metu jie buvo pripažinti tinkamais. Nuo prašymų padavimo momento, t.y. nuo 2001 m. nė vienas iš suinteresuotų asmenų nepranešė jiems apie prašymų netinkamumą, nors esant abejonėms privalėjo tai padaryti, nes nebuvo kliūčių užpildyti nustatytą prašymo formą. Nors formaliai prašymai neatitinka jiems keliamos formos reikalavimų, tačiau iš prašymų turinio ir jų priedų galima spręsti, jog pareiškėjai pageidavo atkurti nuosavybės teises į Buktininkų kaime Simno seniūnijoje buvusį dvarą, kurį sudarė pastatai ir žemė. Kartu su prašymu buvo pateikti giminystės ryšį su žemės savininkais patvirtinantys dokumentai ir ŽŪM Žemės tvarkytojo 1940-01-08 pranešimas, dalinai patvirtinantis nacionalizuoto turto savininkus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai asmuo kreipėsi į atitinkamą valstybės instituciją su prašymu atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau jo prašymą buvo atsisakyta priimti motyvuojant, kad jis neatitinka įstatymo nustatytos formos, nustačius, kad prašyme yra išreikšta asmens valia ir duomenys, į kokį turtą prašoma atkurti nuosavybę, prašymas pripažįstamas kaip atitinkantis asmens valią ir negali būti paliktas nenagrinėtu vien dėl jo formos trūkumų. Buktininkų dvaro žemė buvo nusavinta Žemės reformos valdybos 1924 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 343. Šį žemės sklypą iki įsigijimo nuosavybėn nuomojo P. N. (pareiškėjų senelė), J. N. (P. N. sūnus ir pareiškėjo J. N. tėvas), F. Č. ir A. Č. (pareiškėjo R. A. Č. tėvai). Rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad P. N., J. N., Felicija ir A. Č. paprašė nuomojamą sklypą parduoti už komisijos nustatytą kainą. Marijampolės apygardos žemės Reformos komisija 1939-07-28 protokolu Nr. 28, protokolu Nr. 176 nurodytą sklypą ploto 80,0503 ha, su jame esančiais trobesiais, augančiais vaisiniais bei lauko medžiais ir pasėliais, įkainotą 57 320,50 Lt, nutarė be varžytynių parduoti Pranei ir J. N., gyvenantiems Buktininkų dvare ir Antanui bei F. Č., gyvenantiems Kaune Višinskio g. Nr.4, bt.4 už 57 321 Lt. Nurodytas aplinkybes patvirtina Žemės reformos valdybos nutarimas Nr. P.80/939-11-17 d. Nutarime pažymėta pardavimą laikyti įvykusiu, kai pirkėjai įmokės turto įgijimo mokesčius ir 25 procentus pardavimo kainos. Nutarimas yra pasirašytas kompetentingų asmenų ir iki šios dienos saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve. Apie tai, kad nutarimas buvo įvykdytas ir žemė su trobesiais parduota, sumokėjus nurodytą nutarime kainą, patvirtina ir kitas rašytinis įrodymas – 1940-01-04 Marijampolės apygardos Žemės tvarkytojo Pranešimas, adresuotas Pranei ir J. N., kuriuo buvo pranešta, kad už 80,0503 ha žemės sklypą su trobesiais, vaismedžiais ir pasėliais reikalaujama sumokėti 25 proc. kainos, kas sudaro 14331 Lt per vieną mėnesį nuo šio pranešimo gavimo dienos, o likusi suma išdėstoma mokėti dalimis per trejus metus. Turto savininkai, sudarę pirkimo sutartį ir toliau liko gyventi Buktininkų dvare, naudojosi turtu kaip savo iki jo nacionalizacijos. Nekilnojamųjų daiktų pirkėjai nustatytais terminais sumokėjo visą reikalaujamą pinigų sumą – 14331 Lt, taip pat visus žemės mokesčius ir tapo teisėtais žemės, trobesių ir vaiskrūmių su pasėliais, esančių Buktininkų kaime, savininkais. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad 1940 m. Pranės N. A. ir F. Č. bei J. N. turtas buvo nacionalizuotas. Daugiau žinių apie P. N., J. N., Antano ir F. Č. valdytą turtą Buktininkų kaime, Simno valsčiuje, archyvuose neišliko, išskyrus LTSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde esantį įrašą, kad 1940 m. Simno valsčiaus sąraše įrašytas buvęs Buktininkų dvaro savininkas N. A. valdė 80,05 ha, kurie išrūšiuoti pagal žemės rūšis. Pastabose įrašyta, kad paimtas 80,05 ha žemės, kuri numatyta sukeisti su Dzekaučyzna. Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pareiškėjai yra praleidę terminus pateikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį. Pareiškėjai nurodo, jog R.A. Č. praleido terminą, nes gyvena JAV, sunkiai sirgo, dėl ko negalėjo atvykti į Lietuvą laiku tvarkyti nuosavybės grąžinimo dokumentų. J. N. be R.A. Č. negalėjo įgyvendinti savo teisių į nuosavybės grąžinimą, nes buvo reikalingas visų pretendentų rašytinis susitarimas.
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu (b.l.134-138) pareiškimą atmetė. Teismas sprendime nurodė, jog 1940-07-22 Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t.y. valstybės, nuosavybe. Todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę, turi būti nustatyta, kas iki 1940-07-22 buvo nusavintos žemės savininkas. Vien įrašo, kad Alytaus apskrities ūkių, iš kurių žemė paimta į valstybinį žemės fondą, 1940 m. sąraše ir kad Simno valsčiaus ūkių sąraše įrašytas Buktininkų dvaro savininkas N. A., o ne J. N., nepakanka. Įrodymų, kad už žemę buvo sumokėta nors kokia įmoka, pareiškėjai nepateikė, jų nėra ir bylos medžiagoje. Teismas pažymėjo, kad mokėjimai turėjo baigtis 1943 m. Pats pareiškėjas R. A. Č. teisme paaiškino, kad jo tėvo A. Č. ir J. N. santykiai buvo konfliktiniai, nes J. N. buvo mėgėjas išgerti. Jis pragėrė ir dvarą Marijampolės rajone. Teismas pareiškėjo R. A. Č. samprotavimus, kad J. N. vardu įmokas mokėjęs jo tėvas A. Č., vertino kritiškai. Teismas nurodė, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, tuo tarpu pareiškėjo R. A. Č. nurodomų termino praleidimo aplinkybių teismas nelaikė svarbiomis terminui atstatyti. Pats negalavimo faktas savaime nesudaro pagrindo atnaujinti eilę metų praleisto prašomo atnaujinti termino. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjai nepateikė duomenų ir neįrodė, kad jie dėjo pastangas įstatymo nustatytu laiku pateikti reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b.l.142-145) prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2-477-59/2008 ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti.
Apeliantai nurodo, kad nepagrįstas teismo sprendime nurodytas teiginys apie tai, kad 2001-03-14 raštais Nr. 82 ir Nr. 89 R.A. Č. įgaliotam asmeniui M. B. ir J. N. buvo išsiųsti pranešimai apie trūkstamus dokumentus bei apie galimybę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo apie valdytą žemę. Visų pirma, teismo nurodytu laiku pareiškėjai netgi nebuvo pateikę prašymų, antra, dokumentų teismo nurodyta data nėra. Pranešimų datos yra taisytos, taisymai neaptarti. Visiškai nėra aišku, kokiu adresu nurodyti pranešimai buvo siųsti ir ar iš viso jie buvo išsiųsti, nes abu pareiškėjai nurodė tokių pranešimų negavę. Be to, pranešimuose nurodyta tik dalis dokumentų, kuriuos pareiškėjai privalėjo pateikti. Teismo sprendimo dalis, kuria teismas netenkino prašymo nustatyti žemės ir pastatų valdymo fakto yra nemotyvuota, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Rašytiniais įrodymais buvo nustatyta, kad 1939-12-04 žemės reformos valdybos nutarimu Nr. P.80, kurį 1939-11-18 patvirtino žemės ūkio ministras J. K., 80,0503 ha žemė su trobesiais ir vaiskrūmiais buvo parduota Pranei ir J. N. bei Antanui ir F. Č.. Šis dokumentas yra nuosavybės teisės įgijimo dokumentas, atitinkantis Žemės reformos įstatymo pakeitimo 65 paragrafą. Taigi, esant žemės ir trobesių pirkimo aktui ir nesant įrodymų, leidžiančių manyti, kad turto pirkimo aktas buvo panaikintas ir žemė atgal perėjo valstybės žinion, darytina išvada, kad 1939 m. žemė buvo teisėtai įgyta ir iki nacionalizacijos buvo ne valstybės, o privačių asmenų nuosavybė. Žemės reformos valdybos nutarime Nr. P.80 buvo nustatyta sąlyga, kad pardavimas laikomas įvykusiu, kai pirkėjai įmoka turto įgijimo mokesčius ir 25 procentus pardavimo kainos. 1940-01-08 Marijampolės apygardos žemės tvarkytojas pranešimu informavo, kad įmoka, kurią sumokėjus laikoma, jog pirkimas yra įvykęs, turi būti sumokėta per mėnesį laiko, t.y. iki 1940-02-08. Remiantis nurodytais dokumentais darytina išvada, kad nors ir neišliko įmoką patvirtinančių kvitų, tačiau tai, kad įmoka buvo sumokėta ir daiktai įgyti nuosavybėn vienareikšmiškai patvirtina žemės nacionalizavimo aktas apie įgyto turto nacionalizavimą. Vėlesni dokumentai papildo ir įrodo, kad įmokos už žemę buvo sumokėtos, kadangi nekilnojamieji daiktai tapo šios šeimos nuosavybe. Nurodytą aplinkybę patvirtina nuoseklūs įrodymai, kaip 2001-04-27 LCV Archyvo pažymėjimas Nr. T-1120-p. Šis dokumentas patvirtina aplinkybę apie įgyto nuosavybėn turto nacionalizavimą. Teismui buvo pateikti giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, įrodantys, kad asmuo, įrašytas nurodytame archyvo pažymėjime, yra žemės ir pastatų savininkės P. N. sutuoktinis, taipogi žemės įgijėjo A. Č. sutuoktinės F. N. (Č.) tėvas, taipogi žemės įgijėjo J. N. tėvas. Būtent nacionalizavimo aktas patvirtina, kad dvaras su žeme buvo parduoti, nes kitu atveju šių daiktų nacionalizavimas prieštarautų logikos dėsniams (valstybinio turto nacionalizacija nebuvo galima). Teismas neteisingai konstatavo, jog R.A. Č. tėvo ir J. N. santykiai buvo konfliktiniai. Pareiškėjas R.A. Č. nurodytas aplinkybes pasakojo ne apie senelės P. N. sūnų J. N., bet apie savo senelį A. N.. Teismo sprendimas prieštarauja LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimui Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“. Žemės reformos valdybos nutarimas Nr. P.80, pagal kurį buvo įgyta nuosavybė privačion nuosavybėn yra tinkamas dokumentas, patvirtinantis nuosavybės valdymo iki nacionalizacijos faktą. Kuomet archyvo pažymose yra nurodyta, kad ne visi dokumentai yra išlikę, negalima teigti, kad neišlikus mokėjimo kvitams, jų iš viso nebuvo. Valdymo faktą taip pat patvirtina žemės sklypo ribų nustatymo aktas, sklypo planas, pastato kadastrinių matavimų byla. Teismas be pagrindo netenkino prašymo terminui atnaujinti. Teismas nepagrįstai laikė, kad onkologinė liga, kuria serga pareiškėjas R.A. Č., širdies liga, yra nesvarbi priežastis terminui atnaujinti. Teismas nesivadovavo CK 1.5 straipsniu ir neįvertino pareiškėjo amžiaus, ligos pobūdžio ir sunkumo, jo sveikatos būklės ir tos aplinkybės, kad pareiškėjas nuolat gyvena Amerikoje. Pareiškėjas J. N. vienas be R.A. Č. neturėjo galimybių tvarkyti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę dokumentų, nes privalėjo pateikti pretendentų susitarimą. Be to, abu pareiškėjai įgaliojo dokumentus tvarkyti įgaliotinį, kuriuo pasitikėjo, tačiau vėliau jiems tapo žinoma, kad jis jokių veiksmų neatliko. Taigi egzistavo objektyvios svarbios priežastys, kurių buvimą byloje patvirtina įrodymai. Teismo padaryta išvada, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, yra nepagrįsta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija (b.l.149-151) prašo palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą.
Suinteresuotas asmuo nurodo, jog LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimą reglamentuojantys teisės aktai nustatė piliečių prašymų padavimo tvarką, padavimo terminus ir prašymų formas, pagal kuriuos piliečių prašymuose turėjo būti nurodyta nekilnojamojo turto buvimo vieta ir dydis, išreikšta valia dėl konkretaus turto atgavimo, nurodant nuosavybės teisių atkūrimo būdą bei savo kaip pretendento santykį su prašomu grąžinti turtu. Simno žemėtvarkos tarnybai 2001 m. balandžio 18 d. R.A. Č. ir J. N. pateiktuose prašymuose nieko konkretaus nenurodyta. Minėtus prašymus tuometinės Simno agrarinės reformos tarnybos specialistai, kaip ir nustatyta teisės aktuose, piliečių pateiktus prašymus įregistravo, tačiau tai nereiškia, jog pripažino, kad yra tinkamai išreikšta valia. R. A. Č. pateiktame gimimo krikšto pažymėjime įrašyta Rimvydas-A. Č.. Pareiškėjas J. N. nuolat gyvena Lietuvoje, todėl turėjo galimybę pasirūpinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimais ir pasidomėti kaip vykdo Rimo A. Č. įgaliojimus įgaliotasis M. B.. Tai, kad J. N. žinojo apie reikiamų dokumentų pateikimą, rodo ir tai, kad J. N. 2001 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Lietuvos Centrinį Valstybės archyvą, dėl nuosavybės teises įrodančių dokumentų pateikimo ir 2001 m. balandžio 27 d. iš Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo gavo atsakymą Nr. T-1120-N. Todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjai žinojo ir turėjo galimybes prašymus ir giminystės ryšius įrodančius dokumentus pateikti laiku ir teisės aktais nustatytos formos. Be to, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktame rašte nurodyto Žemės reformos valdybos 1939 m. lapkričio 7 d. nutarimo Nr. 80 įvykdymo faktų nėra. Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo 2001 m. balandžio 27 d. rašte Nr. T-1120- N nurodyta, kad Alytaus apskrities ūkių, iš kurių paimta į valstybinį žemės fondą, 1940 m. sąraše, Simno valsčiaus ūkių sąraše (be datos) įrašytas buvęs Buktininkų dvaro savininkas N. A.. Todėl darytina išvada, kad žemės iš valstybės pirkimo aktas su Prane ir J. N. ir Antanu ir F. Č. neįvyko. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir į byloje esančius dokumentus, nesant papildomų dokumentų ar faktų, nėra pagrindo praleistam terminui atnaujinti bei juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.
Suinteresuoto asmens Alytaus rajono savivaldybės atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Pareiškėjai Rimas A. Č. ir J. N. savo pareiškime teismui kėlė du reikalavimus: atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininkais įrodantiems dokumentams pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. (P.) N., mirusi 1968-03-18, J. N., miręs 2002-02-07, A. Č., miręs 1964-02-02, ir F. Č. (Č. - Narušytė), mirusi 1989-03-05, nuosavybės teise bendrai valdė 80,0503 ha žemės sklypą su trobesiais, esančiais Buktininkų kaime, Simno valsčiuje, Alytaus apskrityje.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas priėmė neteisėtą sprendimą, neatitinkantį procesinės ir materialinės teisės normų reikalavimų, be pagrindo nenustatė nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto ir neatnaujino dėl svarbių priežasčių praleisto termino nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininkais įrodantiems dokumentams pateikti. Kolegija su šiais apeliantų teiginiais nesutinka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. turi elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pažymėtina, kad teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti tuo, kad nežino įstatymų ar juos netinkamai supranta. Teisėje galioja dar iš romėnų teisės atėjęs principas, kad įstatymo ignoravimas nėra pasiteisinimas. CK 1.6 straipsnyje, atsižvelgiant į konstitucinę nuostatą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), įtvirtinta, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Nustatyta, kad pareiškėjai 2001-04-18 pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises (b.l.8,9). Pareiškėjams 2001-07-02 Alytaus rajono savivaldybė (b.l.10) ir 2002-03-14 Alytaus apskrities viršininko administracija (b.l.111,122) pranešė, kad trūksta nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininkais patvirtinančių dokumentų, tačiau pareiškėjai trūkstamų dokumentų nepateikė. Nagrinėjamoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas teismo sprendimas, nėra nustatytos jokios aplinkybės, kurios patvirtintų, jog būtų egzistavusios kokios nors kliūtys pareiškėjams kreiptis dėl žemės ir pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ar gauti giminystės ryšį su žemės savininkais įrodančius dokumentus laiku. Jokių konkrečių priežasčių ir aplinkybių pareiškėjai nei nurodė, nei įrodė (CPK 178 straipsnis). Pareiškime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas R. A. Č. 1997 m. susirgo skydliaukės vėžiu, ilgą laiką gydėsi, buvo atliktos trys operacijos, todėl negalėjo pateikti papildomų dokumentų, nelaikytinos svarbiomis. Byloje esantis 2001-03-26 įgaliojimas (b.l.96,121) patvirtina, kad pareiškėjas R. A. Č. įgaliojo M. B. būti jo atstovu atkuriant nuosavybės teises į žemę ir pastatus, esančius Buktininkų kaime, Alytaus rajone, t.y. pateikti ir gauti visus dokumentus, rašyti pareiškimus ir prašymus, dalyvauti matuojant žemę, gauti nuosavybę liudijančius dokumentus, užregistruoti juos reikiamose įstaigose, už jį pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais. Taigi pareiškime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas R. A. Č. 1997 m. susirgo, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, jokios reikšmės sprendžiant termino atnaujinimo klausimą neturi. Pareiškėjas J. N. aplamai nenurodė jokių svarbių priežasčių ir nepateikė jokių įrodymų atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą papildomiems dokumentams pateikti. Pareiškime nurodyta aplinkybė, kad jis neturėjo pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą rašytinio susitarimo, nes R. A. Č. negalėjo atvykti į Lietuvą, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Prašymą atkurti nuosavybės teises R. A. Č. pateikė 2001-04-18 (b.l.9), t.y. tą pačią dieną kaip ir J. N. (b.l.8), įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus m. 5-ojo notarų biuro notarės T. N., jį atstovauti trejiems metams išdavė 2001-03-26 (b.l.121). Visos šios aplinkybės patvirtina, kad iš tiesų nėra jokio pagrindo išvadai apie termino praleidimo priežasčių svarbumą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra jokių svarbių termino papildomiems dokumentams pateikti praleidimo priežasčių.
Spręsdamas pareiškėjų prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagrįstumą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės ((duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose yra aiškiai suformuota ir ja teismas privalo vadovautis priimdamas sprendimą (CPK 4 straipsnis).
Apeliantai šioje byloje, nesutikdami su teismo sprendimu, kuriuo nebuvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kelia įrodinėjimo problemą, nurodytą CPK 176 straipsnyje, ir klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 12 punkte nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, o jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Šio punkto antrojoje dalyje pasakyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai nepriklausomai nuo jų išdavimo (sudarymo) datos gali būti: žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų išrašai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, kuriuos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos tvarkiusios žemės reformas, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai bei išrašai. Nagrinėdamas bylą teisme, teismas turi vertinti visus byloje esančius įrodymus, susijusius su įrodinėjimo dalyku, ir tik iš įrodymų visumos, vadovaudamasis įstatymais ir bylos aplinkybėmis, spręsti, ar prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra įrodytas ar ne (CPK 183 straipsnis). Juridinę reikšmę turintis faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įstatymo leidžiamomis priemonėmis (CPK 177 straipsnis), tarp jų ir liudytojų parodymais, o ne vien tik rašytiniais įrodymais. Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo bei jų patikimumo klausimą. Kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra jokių patikimų įrodymų apie tai, kad P. (P.) N., mirusi 1968-03-18, J. N., miręs 2002-02-07, A. Č., miręs 1964-02-02, ir F. Č. (Č. – N.), mirusi 1989-03-05, nuosavybės teise bendrai valdė 80,0503 ha žemės sklypą su trobesiais, esančiais Buktininkų kaime, Simno valsčiuje, Alytaus apskrityje, kurį įsigijo be varžytynių. Kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad sklypas su pastatais buvo įsigytas nuosavybės teise. Į bylą pateiktame 1939-12-04 Žemės reformos valdybos nutarime Nr. P.80 (b.l.13) nurodyta, kad žemės sklypą su trobesiais be varžytynių nutarė parduoti Pranei ir J. N. ir Antanui bei F. Č.; pardavimą laikyti įvykusiu, kai pirkėjai įmokės turto įgijimo mokesčius ir 25 procentus pardavimo kainos, likusiąją dalį išdėstyti lygiomis dalimis su penkiais procentais palūkanų trejiems metams, pradedant mokėti 1940 m. gruodžio 1 d. Marijampolės apygardos žemės tvarkytojo pranešime (b.l.14), adresuotame Pranei ir J. N. nurodyta, kad nustatytu laiku pinigų nesumokėjus, pirkėjai bus laikomi atsisakiusiais minėtą turtą pirkti ir tas turtas bus sunaudotas kitiems žemės reformos reikalams. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pirkėjai sumokėjo turto įgijimo mokesčius ir 25 procentus pardavimo kainos, todėl laikytina, kad minėto nekilnojamojo turto pardavimas neįvyko. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b.l.12,13,14,78,79,80,81-82) nepatvirtina žemės ir pastatų valdymo nuosavybės teise fakto. Teismai, nagrinėdami bylas dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, privalo nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą (nuosavybės teisės suteikimo aktai, pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų ar kitos sutartys, paveldėjimo teisės aktai, teismo sprendimai ir t.t.). Tokiu būdu seka, kad nuosavybės teisės faktai gali būti nustatomi tik nustačius įrodomąjį faktą – kokiu pagrindu atsirado nuosavybės teisės. Tik įrodžius nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, galima nustatyti nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų pateikti įrodymai neteikia pagrindo manyti, kad N. ir Č. nekilnojamąjį turtą įsigijo be varžytynių, nes nėra turto įgijimo mokesčius ir 25 procentus pardavimo kainos įmokėjimą patvirtinančių įrodymų.
Alytaus apskrities viršininko administracijos pateikta nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo byla (kopija, b.l.110-124) ir į šią bylą pateikti kiti įrodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį žemės ir pastatų valdymo nuosavybės teise faktą ir atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą papildomiems dokumentams pateikti.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra jokio pagrindo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.