Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos atstovo neteisėtų veiksmų kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2018-10-24 iki 2021-11-19.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., BVK 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės atstovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018-10-24, o skundą teismui pateikė tik 2021-04-12 (b. l. 12). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Teismas pažymi, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2019-04-12 iki 2021-11-19. Skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų iki 2019-04-11 neanalizuotinos.

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, gyvenamųjų patalpų kvadratūra buvo per maža pagal ten gyvenusių asmenų skaičių.

Ginčo laikotarpiu iki 2020-01-21 galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punkte buvo reglamentuojama, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o pagal 111.2. punktą, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Analogiškos nuostatos reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 - 2.2 punktuose.

Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nuo 2018-10-24 iki 2018-10-30 buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus karantino patalpoje, tačiau nagrinėjamu atveju šis laikotarpis neaktualus, kadangi taikytas senaties terminas, todėl aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų karantino patalpoje nebus aptariamos. Nuo 2018-10-30 iki 2021-11-19 pareiškėjas buvo kalinamas Antrojo sektoriaus 7 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos). Iš bylos duomenų matyti (b. l. 19), kad 7 būrio 1 patalpos plotas – 66,29 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, taigi, esant visoms užpildytoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui teko 3,15 kv. m ploto.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Pateikti rašytiniai įrodymai jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes spręstina, jog atsakovas nepažeidė Vidaus tvarko taisyklių 11¹.1. punkto nuostatų, kuriose numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m., todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjui minimalaus ploto norma buvo užtikrinta.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, jei kiltų grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisnumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 ,,Dėl Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nenumato iškvietimo mygtukų įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, bet iškvietimo mygtukų įrengimas yra numatytas kamerų tipo gyvenamosiose patalpose ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (13.10. ir 16.11 punktai).

Nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2018-10-30 iki 2021-11-19 laisvės atėmimo bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis, todėl gyvenamojoje patalpoje (7 būrio patalpa Nr. 1), kurioje šiuo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, pagrįstai nebuvo iškvietimo mygtuko.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku, ar dėl to jis būtų patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Pravieniškių PN-AK metu vertė pasinaudoti iškvietimo mygtuku. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neįrengto iškvietimo mygtuko kreipėsi su skundais ar prašymais į administraciją.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti iškvietimo mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Dėl rūkymo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namuose nebuvo įrengtos patalpos rūkymui. Rūkymo vieta buvo pažymėta lauke, bet kiti nuteistieji rūkydavo bet kur.

Tabako gaminių vartojimo ribojimas numatytas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama, o specialios rūkymo vietos yra įrengtos lauke.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kur, kada, kokiame būryje, kokie nuteistieji rūkė neleistinose vietose, nepaaiškino, ar dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją. Be to, nėra duomenų, kad dėl galimo buvimo su rūkančiais asmenimis pareiškėjui būtų kilusios kokios nors neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius.

LVAT praktikoje pabrėžiama, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašant imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. (žr., pvz., LVAT 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017 ir kt.).

Kaip minėta, pareiškėjas nenurodė, jog dėl kitų asmenų rūkymo būtų skundęsis ir prašęs jį atskirti nuo galimai rūkančių asmenų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šioje dalyje laiko hipotetiniais ir neįrodytais.

Dėl socialinės reabilitacijos priemonių

Pareiškėjas teigė, kad pataisos namuose nebuvo pakankamai užtikrinamas jo socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama dalyvavimo kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kituose renginiuose galimybė, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose, lankyti įvairių užsiėmimų.

Pravieniškių PN-AK laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija vykdoma pagal nuteistiesiems sudarytus individualius socialinės reabilitacijos planus.

Nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taikomos paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis.

Iš atsakovės atstovo į bylą pateiktos 2022-05-09 pažymos apie pareiškėjo dalyvavimą užimtume (b. l. 28) matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, dalyvavo šiose pozityvaus užimtumo veiklose: nardų turnyre, sportinėse – stalo teniso, estafečių veiklose, veikloje ,,Harmonija muzikoje ir dvasioje“, seminare-diskusijoje ,,Kaip suprantame savo turtus“, edukaciniame užsiėmime – ,,Lipdymas kitaip“, viktorinoje ,,Pavasario garsai“, veikloje ,,Lietuvos įstojimo į NATO diena – jėgos tvirtovė“, ,,Olegas“ – filmo peržiūroje, muzikinėje viktorinoje ,,DO RE MI“, veikloje ,,Šachmatai plius nardai“. Taip pat iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis parduotuvėje, valgykloje, duše, kirpykloje, skalbykloje, avalynės taisykloje, bibliotekoje, siuvykloje, turėjo galimybę skambinti telefonu (b. l. 35-43).

Iš pateiktų duomenų darytina išvada, jog pareiškėjas dalyvaudavo įvairiose užimtumo programose ir nėra pagrindo teigti, jog atsakovės atstovas nesudarė galimybių pareiškėjui įsitraukti į užsiėmimus. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos priemonėse yra grindžiamas savanoriškumo principu, taigi socialines reabilitacijos procesas yra ne poveikio, bet sąveikos reikalas ir neįmanomas be paties nuteistojo pastangų.

Atsakovės atstovas nurodė, jog nuteistieji, pagal Pravieniškių PN-AK namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis. Pareiškėjui galimybė pasinaudoti sporto kiemeliu buvo suteikiama įstaigos iniciatyva ir esant galimybei.

Teismas neturi pagrindo šiais atsakovės atstovo argumentais netikėti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad įstaigos administracija pareiškėjui būtų neleidusi dalyvauti užimtumo renginiuose ar programose, būtų apribojusi galimybę pasinaudoti sporto kiemeliu, suvaržiusi pareiškėjo judėjimo laisvą. Pareiškėjas skunde tik nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, tačiau, kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, nedetalizavo. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Pravieniškių PN-AK trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti socialinės reabilitacijos priemones, dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.

Dėl dušo patalpų

Pareiškėjas teigė, kad dušo patalpa neatitiko higienos normų, įrengtas tik vienas maišytuvas, kuris nesireguliuoja, todėl ne kartą teko apsiplikyti odą karštu vandeniu arba laukti apie 5 minutes, kol pradės bėgti šiltas vanduo, kas sutrumpindavo pareiškėjui galimybę maudytis duše iki 15 minučių. Maudantis vienam asmeniui tekdavo tik apie 1 kv. m. erdvės, dušo patalpoje nebuvo pertvarų, atskirų persirengimo patalpų, todėl pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys, taip buvo pažeistas jo privatumas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakyme Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprūpinimo inventoriumi norma) numatyta, kad dušo patalpose yra: dušo čiaupai (galvutės) 1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui; suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė 1 sėdima vieta 1 besiprausiančiam asmeniui; kilimėlis arba grotelės 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos; veidrodis 1 vnt.; sieninė pakaba drabužiams – 3 kabliukai 1 asmeniui; lentynėlė higienos priemonėms 1 vnt. prie kiekvieno dušo čiaupo (galvutės); kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai pagal poreikį.

Atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 20-21) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2022-05-10 pažymoje Nr. 77-688 (toliau – ir Pravieniškių PN-AK 2022-05-10 pažyma) (b. l. 26-27) nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus bendro naudojimo dušo patalpose pertvaros ginčo laikotarpiu buvo įrengtos. Pagal bylos duomenis, Antrojo sektoriaus bendroje dušinėje įrengta 15 dušo galvučių. Įstaigoje patalpos ir inventorius remontuojami pagal poreikį, atsižvelgiant į inventoriaus gedimus ir asignavimus. Atsakovas atsiliepime akcentavo, jog gerinant nuteistųjų kalinimo sąlygas, nuteistiesiems gyvenamųjų patalpų prausyklose įrengė vandens šildytuvus ir dušo sietelius, patalpas atskyrė sienelėmis nuo lubų iki grindų su varstomomis durelėmis, kad būtų užtikrintas nuteistųjų privatumas.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neužtikrinto privatumo dušo patalpoje (pakankamo ploto reikalavimas, teigia, kad duše nėra pertvarų, atskirų patalpų persirengti, įrengtas tik vienas vandens maišytuvas, ne kartą teko apsiplikyti per karštu vandeniu, kol pradėdavo bėgti karštas vanduo praeidavo 5 min., skunde keliais žodžiais užsimena, kad patalpa neatitiko higienos normų).

Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušinės patalpas visiškai atskirti (izoliuoti ar įrengti kabinas), taip pat įrengti atskiras persirengimo patalpas, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LVAT praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).

Nagrinėjamu atveju, teismas vertina, kad dušų įrengimas atskiriant juos pertvaromis arba užuolaidomis pakankamai užtikrina besimaudančių asmenų privatumą, taip pat yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo.

Pareiškėjo argumentas dėl higienos normų reikalavimų nesilaikymo dušų patalpoje nepagrįstas jokiais objektyviais pakankamais įrodymais. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti atsakovės atstovui. Pareiškėjas skunde nedetalizavo ir neindividualizavo, kada buvo apsiplikęs karštu vandeniu dėl netinkamo čiaupų įrengimo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo nusiplikęs. Abstrakčiais ir deklaratyviais taip pat laikytini pareiškėjo skundo argumentai dėl maišytuvų skaičiaus, vandens bėgimo greičio, kadangi pareiškėjas niekaip nepaaiškino, kokie šiuo atveju konkretūs Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai turi būti nustatyti ir kaip nurodytos aplinkybės konkrečiai pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukeli netinkamos kalinimo sąlygos ar privatumo neužtikrinimas naudojantis dušu, nesikreipė (b. l. 30), taip pat nėra duomenų apie kitokias jam kilusias neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus dėl to, jog jam maudantis kiti asmenys galėjo jį stebėti ir tai buvo pažeistas jo privatumas, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus ar žalos atsiradimą. Nenustačius Pravieniškių PN veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio viseto, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.