Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-30 · Administracinė byla Nr. eI-4287-561/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-30
Bylos Nr.
eI-4287-561/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02828-2018-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Bronius Januška, Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
A.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Vytautas Kuliešius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-4287-561/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02828-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mefodijos Povilaitienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Vytautui Kuliešiui,atsakovo atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (A.) R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. (15/4-1) (00622) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui A. R.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) perduoti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė galiojantį kelionės dokumentą, bendrovės verslo planą, išplėstinį išrašą iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro, įstatus, akcininkų sąrašą, balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, trijų bendrovės darbuotojų Lietuvos Respublikos piliečių darbo sutartis ir kitus veiklą patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas sprendimą priėmė, atlikęs paviršutinišką tyrimą, nesuteikdamas galimybės pateikti paaiškinimų pareiškėjui, kas sąlygojo neatitikimus, dėl ko ir buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Departamentas klaidingai įvertindamas byloje surinktus įrodymus, juos interpretuodamas nesivadovavo esminiais principais, ko pasėkoje priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad priimtas atsakovo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis, todėl naikintinas. Pabrėžė, jog Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir nustatęs neatitikimus, į pareiškėją dėl papildomų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų nesikreipė, taip pažeisdamas pareiškėjo teises.

Atsakovas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, rėmėsi prielaidomis, kurios jokiu būdu negali būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas teigti, kad bendrovė yra fiktyvi. Atsakovo sprendimas pareiškėjui nepakeisti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip įmonės akcininkui, neabejotinai apsunkins arba net sužlugdys verslo plėtrą, kadangi tiesioginiai įmonių savininkų ar vadovų bei potencialių stambių užsakovų kontaktai yra neatsiejama verslo dalis, o bendrovės akcininkas yra atsakingas būtent už šią veiklą.

Nesutiko su Departamento Sprendime nurodytais argumentais, kad fiktyvią įmonės veiklą įrodo tokios nustatytos aplinkybės, t. y. 2017 m. gegužės 2 d. sutartyje sudarytoje su uždarąja akcine bendrove „Superauta“ (toliau – ir UAB „Seperauta“) nurodytas įmonės kodas priklauso kitai įmonei UAB „Marktas“, kurioje nėra įdarbinto nei vieno darbuotojo, vadovu yra vienas ir tas pats asmuo – tiek UAB „Superauta“, tiek UAB „Marktas“ vadovauja tas pats Vietnamo Socialistinės Respublikos pilietis, pabrėždamas, kad sutarties projektą ruošė pats klientas, kuris buvo suinteresuotas šiomis paslaugomis, jis yra užsienietis, dėl to nurodant įmonės kodą įsivėlė klaida. Dėl kokių priežasčių kliento įmonėje nėra įdarbintų asmenų ne pareiškėjas turi rūpintis, bet pats tos įmonės vadovas.

Dėl atsakovo argumento, kad 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. su Vokietijos Federacinėje Respublikoje registruotos įmonės AVR Trade GmbH sudarytų tarpininkavimo paslaugų sutarčių kopijos nepatvirtina ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje nurodė, jog šie argumentai visiškai nesuprantami, nes dokumentų pateikimo Departamentui metu atsakovo darbuotojas sprendžia, kurie dokumentai yra susiję su bendrovės veikla ir atitinka reikalavimus.

Dėl argumento, kad 2013 m. gruodžio 18 d. sudarytos apskaitos sutarties su UAB „Finance Alliance” įmonės dalyviui Departamentas priėmė sprendimą neišduoti leidimo laikinai gyventi nurodė, jog šis Departamento sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT).

Dėl kasos orderių, kurie buvo priimti iš UAB „Superauta“, pagrindžia mokėjimus grynais pinigais, nors įmonė turi sąskaitą, tačiau tai kelia įtarimus, jog tik buvo siekiama imituoti pajamų gavimą pabrėžė, jog šie atsakovo argumentai prieštaraujantys vieni kitiems, nes sprendime nurodoma, kad atsiskaitymas grynais pinigais teisėtas.

Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo paskirta ir įpareigota atlikti tyrimą Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba, nuvykusi neranda pareiškėjo buveinės ir pačio pareiškėjo gyvenamosios vietos adreso, kadangi nuvyksta adresu į Karių kapų g. 19-1B, Vilniuje, tai yra šalia gyvenantys kaimynai, kurie nuomojasi butą ir darbuotojams nurodo, kad šiuo adresu jokia veikla nevykdoma, bei pareiškėjas nurodytu adresu negyvena. Pareiškėjas apie šias aplinkybes sužinojo tik gavęs skundžiamą sprendimą, po kurio buvo susisiekta su šalimais gyvenančiais kaimynais, kurie patvirtino, kad migracijos įstaigos darbuotojai buvo pas juos atvykę, o jų gyvenamosios vietos adresas yra Karių kapų g. 19-1B, Vilnius, tuo tarpu pareiškėjas dokumentuose nurodo Karių kapų g. 19-1A, Vilniuje, t. y. kitos patalpos, kuriose ir gyvena pareiškėjas, bei yra pareiškėjo priklausančios bendrovės adresas. Pareiškėjo įsitikinimu, jeigu atsakovas po vizito netinkamu adresu ir neradęs pareiškėjo būtų susisiekęs turimais kontaktais, telefonu ar elektroniniu paštu būtų galėjęs atvykti pas atsakovą ir paaiškinti visas šias ir aukščiau įvardytas tyrimo metu atsakovo nustatytas klaidingas aplinkybes. Atsakovas, nesuteikdamas pareiškėjui teisės pasisakyti, pateikti paaiškinimus dėl pateiktų dokumentų, vykdomos veiklos adreso ir kitų atsakovui kilusių klausimų iš esmės pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam ir betarpiškai pateikti paaiškinimus.

Dėl atliktos darbuotojų apklausos nurodė, kad apklausa nebuvo tiksli ir netinkama. Pareiškėjas dokumentų pateikimo metu ir šiai dienai turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Prancūzijoje, kadangi jo veikla taip pat yra susijusi su šia Europos Sąjungos valstybe, todėl laikė nesuprantamu Departamento argumentą, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas siekia legalizuoti savo būvimą Europos Sąjungoje.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, įvertinęs atlikto tyrimo rezultatus, priėmė ginčijamą sprendimą. Ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tikrą gyvenamąją vietą; bendrovėje nėra realiai visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius; pareiškėjo tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti; yra rimtas pagrindas manyti, kad bendrovė yra fiktyvi; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė; pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo bendrovės veiklos realumo.

Nagrinėjant pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, kilo pagrįstų įtarimų dėl bendrovės UAB „Ronteka“ (toliau – ir Bendrovė) vykdomos veiklos, joje dirbančių darbuotojų ir minėto užsieniečio ketinimų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, 2018 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) Užsieniečių reikalų skyriui buvo išsiųstas 2018 m. birželio 7 d. prašymas Nr. (15/4-3) 10K- 23423 dėl Bendrovės veiklos patikrinimo.

2018 m. rugpjūčio 3 d. Departamentas gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštą Nr. 10-S-74205 (1.46-10) kartu su šio skyriaus 2018 m. liepos 30 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-31772. Šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nuvykus bendrovės buveinės adresu: Vilnius, Karių kapų g. 19-1A, jokių bendrovės vykdomos veiklos požymių (bendrovės iškabos, bendrovės biuro su įrengtomis darbo vietomis) rasta nebuvo. Buto duris atidariusi N. L. paaiškino, kad nuo 2017 m. lapkričio mėnesio ji išsinuomojo šį butą kartu su savo draugu I. G.. Apie Bendrovę ji nėra nieko girdėjusi, minėtu adresu jokie darbuotojai nedirba. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu: Vilnius, Karių kapų g. 19-1A, Vilniuje, ir šis adresas buvo nurodytas prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi anketoje. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikrąją gyvenamąją vietą. Pareiškėjo pateiktame užsienio valstybių, kuriose jis lankėsi ir (ar) gyveno turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu išvykų sąraše nurodyta, kad buvo lankytasi Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Austrijoje. Atsižvelgiant į tai sprendė, kad yra rimto pagrindo įtarti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena.

Departamentas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad nebuvo suteikta pareiškėjui teisė pasisakyti, pateikti paaiškinimus dėl pateiktų dokumentų, vykdomos veiklos adreso ir kitų atsakovui kilusių klausimų iš esmės pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam ir betarpiškai pateikti paaiškinimus nurodė, kad jie nepagrįsti. Patikrinimų atlikimo tikslas – surinkti išsamius ir objektyvius duomenis, todėl patikrinimus atliekančioms institucijoms įstatymai suteikia diskreciją pasirinkti patikrinimo atlikimo taktiką. Kiekvienu atveju užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai. Įvertinus individualias aplinkybes, patikrinimo metu atliekami būtent tie veiksmai, kurie yra būtini ir pakankami sprendimui priimti. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas tiek įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, tiek atlikus reikalingus patikrinimo veiksmus. Pažymėjo, jog LVAT laikosi tokios pačios pozicijos, t. y. 2018 m. kovo 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3082-1062/2018 nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad Departamentas turėjo pareigą kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos ar įrodymų pateikimo, o šios pareigos nevykdymas laikytinas esminiu pažeidimu. Teismas išaiškino, kad Apraše „nėra įtvirtinta besąlyginė Departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų“.

Žemesnės instancijos teismas

Į apklausą Migracijos valdyboje buvo iškviesti Bendrovėje įdarbinti darbuotojai: R. Č., V. S., I. S.. 2018 m. liepos 9 d. į Migracijos valdybą atvykę V. S. ir I. S. (abu asmenys yra pensijinio amžiaus sutuoktiniai) buvo apklausti apie Bendrovėje jų atliekamas darbo funkcijas ir kt. Įvertinus abiejų darbuotojų teiktus paaiškinimus, Departamentas nustatė, jog buvo pateikti identiški atsakymai į Migracijos valdybos pareigūnų užduotus klausimus. Sutuoktiniai nurodė, kad abu užima nuotolinių prekybos pardavėjų pareigas bei paaiškino, kad Bendrovė biuro neturi, ji registruota adresu: Vilnius, Karių kapų g. 19-1 A, Vilniuje, tačiau ten lankytis jiems nėra tekę. Minėti asmenys negalėjo įvardinti kitų Bendrovėje įdarbintų asmenų, paaiškinti, kokią veiklą vykdo Bendrovė, nurodyti Bendrovės klientų. Abu sutuoktiniai teigė, kad jie tariamai ieško reikiamo profilio darbuotojų darbams atlikti, tačiau, nei kokiu būdu yra atliekamos paieškos, nei kur darbuotojų yra ieškoma, sutuoktiniai nenurodė. 2018 m. liepos 19 d. į Migracijos valdybą atvykusi R. Č. paaiškino, kad Bendrovėje ji yra įdarbinta nuotolinės prekybos pardavėja bei paantrino, kad Bendrovė biuro neturi, o ji pati dirba nuotoliniu būdu iš namų. R. Č. taip pat negalėjo nurodyti, kokią veiklą vykdo Bendrovė ar įvardinti Bendrovės klientų, paaiškino, kad ji užsiima darbuotojų paieška, kartais telefonu bendrauja su Bendrovės direktoriumi.

Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kitais dokumentais pareiškėjas pateikė AB Luminor Bank, bendrovės sąskaitos išrašą. Departamentas, įvertinęs jame vykusias finansines operacijas, konstatavo, kad piniginiai įnašai buvo atlikti Vokietijoje registruotos įmonės AVR Trade GmbH. Visos kitos operacijos – tai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybiniam socialinio draudimo fondui sumokėti mokesčiai bei atsiskaitymai už Bendrovei suteiktas buhalterines paslaugas. Departamento teigimu, šis dokumentas neįrodo Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos.

Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad fiktyvi įmonė yra Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos (toliau – ir užsienio valstybėje įsteigta įmonė) filialas ar atstovybė, kurie buvo įsteigti ar įsigyti siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės nuostatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui arba perkeliamam įmonės viduje užsieniečiui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 100 punktas įtvirtina veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi.

Pažymėjo, kad pareiškėjo atveju, įvertinus visas faktines aplinkybes, buvo nustatyti veiksniai, sudarantys pagrindą manyti, jog bendrovė yra fiktyvi, t. y. kad bendrovė buvo įsteigta ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o minėtam užsieniečiui ir kitiems bendrovės dalyviams gauti leidimus laikinai gyventi: pateikti bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad bendrovė realiai vykdo veiklą (Aprašo 100.4 papunktis); Bendrovė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose bendrovės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (Aprašo 100.6 papunktis); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas bendrovėje yra fiktyvus (Aprašo 100.9 papunktis).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad Departamento darbuotojas turėjo pareikalauti reikiamų dokumentų nurodė, kad būtent pareiškėjas turi spręsti kokius dokumentus, įrodančius jo vykdomą veiklą, jis pateiks, kur jie po to bus vertinami.

Ginčijamame sprendime tai pat buvo nurodyta, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjo siekio užsiimti teisėta veikla, t. y. konstatuota, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Nors nei nelegalios migracijos, nei nelegalios migracijos grėsmės sąvokos nėra tiesiogiai apibrėžtos Įstatyme, tačiau kituose teisės aktuose, teismų praktikoje išskirti tam tikri nelegalios migracijos grėsmės požymiai.

Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – ir Gairės), neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė – vienas migracijos politikos tikslų, o Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Gairių 22.1, 22.3.3 punktai). Atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT pripažįsta, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į Gaires.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. (15/4-1) (00622) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui A. R.“ teisėtumo bei pagrįstumo.

Pareiškėjas su 2018 m. kovo 22 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Ronteka“ direktorius, dalyvis bei akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo, kartu su prašymu pateikė ir dokumentus: galiojantį kelionės dokumentą, leidimą laikinai gyventi LT7390020, galiojantį iki 2018 m. gegužės 20 d., Bendrovės banko sąskaitos išrašą bei verslo planą ir kitus dokumentus.

Departamentas 2018 m. birželio 8 d. su paklausimu Nr. (15/4-3) 10K-23423 „Dėl veiklos patikrinimo“ kreipėsi į Migracijos valdybą, prašydamas atlikti Bendrovės patikrinimą.

Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų vyresnioji skyriaus specialistė 2018 m. liepos 30 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-31772 nurodė, kad vykdant Departamento pavedimą Nr. (15/4-3) 10K-23423, buvo nuvykta į UAB „Ronteka“ adresu: Karių kapų g. 19-1A, Vilniuje. Nustatyta, kad ant gyvenamojo namo adresu Karių kapų g. 19-1A, Vilniuje, įmonės iškabos nebuvo, darbuotojų taip pat nebuvo. Buto duris atidariusi N. L. paaiškino, kad nuo 2017 m. lapkričio mėnesio ji išsinuomojo šį butą kartu su savo draugu I. G.. Apie Bendrovę ji nėra nieko girdėjusi, minėtu adresu jokie darbuotojai nedirba, pareiškėjas adresu Karių kapų g. 19-1A, Vilnius, negyvena ir jai šis asmuo nėra pažįstamas. Bendrovės darbuotojas V. S. (V. S.) paaiškino, kad yra Bendrovės nuotolinės prekybos pardavėjas, kad Bendrovė ofiso neturi, registruota Karių kapų g. 19-1A, Vilniuje, tačiau jis pats ten ne karto nėra buvęs. Paaiškino, kad dirba nuotoliniu būdu iš namų, Bendrovės pagrindinės veiklos nurodyti negali, kad jo funkcija yra surasti atitinkamo profilio darbuotojus darbams atlikti (elektrikai, langų plovėjai ir kt.). Paaiškino, kad su darbuotojais asmeniškai nesusitinka, kartais bendrauja telefonu, suradus reikalingą darbuotoją informaciją perduoda įmonės direktoriui. Darbo laikas lankstus, su įmonės direktoriumi bendrauja telefonu arba susitinka viešosiose vietose. Įmonės klientų, akcininkų nurodyti negalėjo, paminėjo, jog kartu su juo dirba ir jo žmona ir dar viena darbuotoja, bet nei vardo, nei pavardės nežino. Apklausta I. S. iš esmės nurodė tokius pačius paaiškinimus. Apklausta darbuotoja R. Č. paaiškino, kad yra Bendrovės nuotolinės prekybos pardavėja, kad įmonės ofiso nėra, adresu Karių kapų g. 19-1A, Vilniuje, yra įmonės registracijos vieta, tačiau ten ji nėra buvusi. Paaiškino, kad Bendrovės direktorius planuoja nuomoti patalpas ofisui, kad dirba nuotoliniu būdu iš namų, Bendrovės pagrindinės veiklos nurodyti negalėjo. Nurodė, kad jos pagrindinė funkcija – kvalifikuotų darbuotojų paieška, internetinių, reklaminių darbų organizavimas. Suradus atitinkamo profilio darbuotoją, surinktą informaciją, kontaktus perduoda Bendrovės direktoriui. Darbo laikas lankstus, su bendrovės direktoriumi bendrauja telefonu arba per Skype. Įmonės klientų ir akcininkų nurodyti negalėjo.

Departamentas 2018 m. rugpjūčio 10 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus (redakcija, galiojusi iki 2018 m. birželio 30 d.). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jei jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, tos pačios dalies 14 punkte – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 71 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Aprašo 17.5 ir 24.21 punktuose nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Aprašo 84 straipsnis nustato, kad migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1. papunktis).

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, rėmėsi prielaidomis, kurios jokiu būdu negali būti vertinamos kaip pakankamas pagrindas teigti, kad bendrovė yra fiktyvi. Atsakovo sprendimas pareiškėjui nepakeisti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip įmonės akcininkui, neabejotinai apsunkins arba net sužlugdys verslo plėtrą, kadangi tiesioginiai įmonių savininkų ar vadovų bei potencialių stambių užsakovų kontaktai yra neatsiejama verslo dalis, o bendrovės akcininkas yra atsakingas būtent už šią veiklą.

Teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negali.

Aprašo 100 punkte įtvirtinti veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi.

UAB „Ronteka“ verslo plane nurodyta, kad Bendrovės veikla – darbuotojų paieška, unikali paslaugų statybos, valymo ir paslaugų srityje kūrimas Vokietijos ir centrinės Europos rinkai.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad atsakovas jo pateiktus dokumentus įvertino paviršutiniškai ir, kad jis nesutinka su tokiu pateiktu vertinimu, nurodydamas, kad nėra atsakingas už tai, kad sutartyje su UAB „Superauta“ įsivėlusi klaida, kad nežino, dėl kokių priežasčių kliento įmonėje nėra įdarbintų asmenų; kad atsakovo darbuotojas sprendžia, kurie dokumentai yra susiję su bendrovės veikla ir atitinka reikalavimus ir kt.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo nurodyti nesutikimo su Departamento konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis argumentai yra niekuo neparemti, pareiškėjas net skunde teismui konkrečiai nenurodė, kokia veikla užsiima jo įmonė, o tik bendrais bruožais pažymėjo, kad siekia užsiimti teisėta veikla. Pažymėtina, kad vertinant įmonės veiklos realumą, tokie argumentai – teisėta veikla, nepriimtini ir leidžia abejoti jų tikrumu. Teismas sutinka su Departamento atlikto pareiškėjo pateiktų su prašymų dokumentų vertinimu ir pritardamas pateiktam vertinimui plačiau dėl to nepasisako.

Svarbu ir tai, kad Bendrovės adresu ant gyvenamojo namo Bendrovės iškabos ar kitokios reklamos, skelbiančios apie Bendrovės veiklą, nėra, pareiškėjo nurodytu adresu gyvena asmenys, kurie minėtą butą nuomoja ir apie jokią Bendrovę ir vykdomą jos veiklą nežino.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad atsakovas bendrovės tikrinimo metu sumaišė adresus ir tikrino ne prašyme nurodytą adresą Karių kapų g. 19-1A, Vilnius, bet kaimyninį adresą Karių kapų g. 19-1B, Vilniuje. Pastebėtina, jog tiek Sprendime, tiek 2018 m. liepos 30 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-31772 pareiškėjo nurodyto neva klaidingo adreso iš viso nėra nurodoma. Priešingai, tiek Sprendime, tiek tarnybiniame pranešime nurodytas Bendrovės adresas – Karių kapų g. 19-1A, Vilnius. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikrąją gyvenamąją vietą.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, nesuteikdamas jam teisės pasisakyti, pateikti paaiškinimus dėl pateiktų dokumentų, vykdomos veiklos adreso ir kitų atsakovui kilusių klausimų iš esmės pažeidė pareiškėjo teisę būti išklausytam ir betarpiškai pateikti paaiškinimus.

Pasisakant dėl šių argumentų pažymėtina, jog pagal LVAT praktiką, būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, ginčijamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tinkamai vertintas pagal tuos dokumentus ir informaciją, kurią pareiškėjas pateikė, iki atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą. Teismas konstatuoja, jog atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos ar įrodymų pateikimo, o šios pareigos nevykdymas nelaikytinas esminiu pažeidimu. Apraše nėra įtvirtinta besąlyginė Departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr. LVAT 2016 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3121-662/2016, 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde net nenurodė, kokias papildomas aplinkybes būtų nurodęs ir (ar) kokius papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimą, būtų pateikęs. Kaip jau buvo minėta, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokia veikla užsiima jo įmonė, teiginiai apie įvairių paslaugų teikimą nėra detalizuoti. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių realų pareiškėjo nurodytų paslaugų suteikimo faktą. Pareiškėjo pateikta sudaryta atstovavimo sutartis su UAB „Superauta“ ir du kasos pajamų orderiai, nepagrindžia Bendrovės vykdomos veiklos realumo. Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius apie atstovavimo, tarpininkavimo paslaugų teikimą, kad realiai sutartys yra vykdomos ir kad Bendrovė iš to gauna nuolatines pajamas, pareiškėjas nėra pateikęs.

Pagrįstas abejones kelia ir Bendrovės darbuotojų paaiškinimai, t. y. kad Bendrovėje dirba nuotolinės prekybos pardavėjais, kad Bendrovė ofiso neturi, registruota Karių kapų g. 19-1A, Vilniuje, tačiau nei vienas iš trijų darbuotojų Bendrovės patalpose karto nėra buvę; kad visi darbuotojai dirba nuotoliniu būdu iš namų; kad nei vienas darbuotojas Bendrovės pagrindinės veiklos nurodyti negalėjo; kad su Bendrovės direktoriumi bendrauja telefonu arba susitinka viešosiose vietose; kad Bendrovės klientų, akcininkų nurodyti negalėjo.

Taigi, pritartina Departamento padarytai išvadai, kad nors darbuotojų sutartyse ir numatytas darbas nuotoliniu būdu, tačiau surinkta informacija leidžia konstatuoti, jog Bendrovėje darbuotojai buvo įdarbinti tik tam, kad pareiškėjas atitiktų visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.

Išdėstytų teisės aktų bei nustatytų faktinių aplinkybių kontekste vertinant skundžiamą sprendimą, darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai nustatė, kad yra ne vienas Aprašo 100 punkte įtvirtintas fiktyvios įmonės veiksnys: pateikti Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje (Aprašo 100.4 papunktis); Bendrovė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose bendrovės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (Aprašo 100.6 papunktis), yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas bendrovėje yra fiktyvus (Aprašo 100.9 papunktis).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą pagrįstai išvadai, jog pareiškėjas pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokie pareiškėjo veiksmai, susiję su leidimo laikinai gyventi išdavimu, atsakovui sudarė rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 dalies 12 punktas).

Pareiškėjo skundo argumentą, kad priimtas Sprendimas apsunkins arba net sužlugdys verslo plėtrą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas jį patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vien tai, kad pareiškėjas yra Bendrovės direktorius ir akcininkas, savaime nepatvirtina, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas Bendrovės veiklos tęstinumui ir sėkmingai veiklai. Šiuo aspektu pažymėtina, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (žr. LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išdėstytų ir aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, realiai neketindamas užsiimti nurodyta veikla, siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, o pateikti duomenys neatitinka tikrovės, dėl to Departamentas Sprendimu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją.

Atsižvelgus į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Taigi, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais ar kitais pagrindais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Antrasis skundo reikalavimas perduoti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo laikytinas išvestiniu iš reikalavimo panaikinti Sprendimą. Teismui netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, Įstatymo 140¹ straipsnio 3 dalimi, teismas

nusprendžia:

P. A. (A.) R. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Bronius JanuškaArūnas KaminskasMefodija Povilaitienė