Kauno apygardos teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

3. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr.e2-14970-962/2017 ir Nr.e2-15058-886/2017 sujungtos į vieną civilinę bylą, kuriai paliktas civilinės bylos numeris Nr.e2-14970-962/2017. 2018 metų apskaitoje šios bylos Nr.e2-1195-962/2018.

8. Kauno apylinkės teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo valstybei 25,03 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

9. Teismas pripažino nustatytu, kad bylos duomenimis įrodyta, jog ieškovas jo nurodytais pavedimais pervedė atsakovams pinigus, jog ieškovą ir atsakovą siejo verslo santykiai – A. Č. ir G. A. yra UAB (duomenys neskelbtini) akcininkai. 2008 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) A. Č. iš atsakovo sūnaus A. A. įsigijo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) A. Č. iš A. A. įsigijo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ duomenys patvirtina, kad minėtas turtas trečiajam asmeniui A. A. priklausė 2003-09-04 Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pagrindu. Ieškovas A. Č. 2008 m. kovo 12 d. pavedimu į A. A. vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 18 825,30 Eur (65 000 litų) sumą ( el. b. tomas I, b. l. 13, 25, 33), 2008 m. kovo 12 d. į G. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 10 136,70 Eur (35 000 litų) sumą, 2009 m. birželio 22 d. pervedė 2896,20 Eur (10 000 litų) sumą, 2009 m. rugpjūčio 27 d. pervedė 4344,30 Eur (15 000 litų) sumą, iš viso atsakovui pervesta 17 377,20 Eur (60 000 litų) suma. Iš byloje pateiktų notarės B. G., tvirtinusios 2008 m. rugpjūčio 1 d. sodybos pirkimo – pardavimo sutartį, VĮ Registrų centrui teiktų užsakymų kopijų matyti, kad nors sandoris sudarytas tik rugpjūčio mėnesį, pažymų užsakymų data – 2008-04-09 ir 2008-05-14, kas patvirtina, kad sandoriui buvo ruoštasi anksčiau. Ieškovas teigė, jog atsiskaitoma buvo perduodant visą sumą grynais pinigais sandorio sudarymo dieną A. A. notaro biure. Visus pinigus – 1 700 000 litų – ieškovas nurodė atsinešęs į notaro biurą, prieš sandorį juos perskaičiavo bei perdavė turto savininkui A. A.. Nurodė, kad atsakovas G. A. pinigų perdavimo momentu nedalyvavo, jis tuo metu buvo atvykęs, bet pasak ieškovo, „tai ateidavo, tai nueidavo“. Ieškovas nurodė, kad pinigus atsinešė maiše, negalėjo detalizuoti kokiame ir kokios apimties buvo minėtas maišas su 1 700 000 Litų suma, tik nurodė, kad standartiniam maiše. Teigė, kad pinigai buvo perskaičiuoti sumokėjimo metu. Ieškovas teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus teigė, jog smulkmenų neprisimena, nesureikšmino ir laikė, kad tai nesusiję su nagrinėjama byla. Ieškovas teigė, jog notarinėje sutartyje yra A. A. įrašas „visus pinigus gavau“, todėl atsiskaitymo klausimas negali būti ir keliamas. Tačiau teismas šio ginčo atveju sprendžia, jog tai, kad sutartyje nurodyta, kad sodybos kaina (1700000 Lt) buvo sumokėta iki sutarties sudarymo, nesudaro pagrindo teigti, kad atsiskaityta buvo notaro biure, kaip teigia ieškovas. Byloje nėra duomenų, to neteigė ir šalys, kad atsiskaityta būtų buvę notaro akivaizdoje. Be to, teismas vertino ir tai, jog iš byloje esančios pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad notarė sandorį patvirtino 8:15 val., o tokiai sumai pinigų – 1 700 000 litų – perskaičiuoti ir sumokėti iki sandorio bei sandorį patvirtinti, būtų buvęs reikalingas gerokai ilgesnis laiko tarpas. Jokio pagrindo teigti, kad notaro biuras galėjo dirbti ne nuo 8 val. ryto, o dar anksčiau, nėra pagrindo. L. R. M. parodė, kad atsakovą ir jo sūnų 2008-08-01 sandoriui vežė į notaro biurą ir parvežė namo. Važiavo ryte. Nei išvykstant iš namų, nei grįžus iš notaro biuro į automobilį, nei atsakovas, nei jo sūnus jokių krepšių neturėjo, atsakovas iš notaro biuro atsinešė tik įmautę su dokumentais. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje pateikto Liudytojo apklausos protokolo (t. II, b.l. 137-138) matyti, kad 2016-12-19 apklausiamas (duomenys neskelbtini) VPK A. Č. nurodė, kad tiksliai nepamena, kur buvo perduoti pinigai, atsimena tik tai, kad (duomenys neskelbtini). Šioje apklausoje ieškovas taip pat nurodė neprisimenantis, ar dalyvavo notarinės sutarties sudarymo metu atsakovas G. A..

10. Teismas sprendime nurodė, kad analizuojant 2008-03-12 ieškovo atsakovams padarytų pavedimų faktą bei 2008-08-01 sutarties, kurioje nurodoma, kad kaina sumokėta iki Sutarties sudarymo, faktą, labiau tikėtina, kad mokėjimai buvo atlikti kaip atsiskaitymas už sodybą pagal sutartį, nei paskola. Duomenų, kad atsakovai (ar atsakovas) būtų prašę paskolinti pinigų, kad šalys siekė sudaryti paskolos sandorį, kad derėjosi dėl paskolos sąlygų, byloje nėra. Pažymėtina, kad ieškovas yra ilgametis verslininkas, puikiai suprantantis ar turintis suprasti pinigų skolinimo tvarką, formalumus. Dar 2007 m. gruodžio 29 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu G. A. įsipareigojo iki 2008 m. sausio 31 d. sumokėti A. Č. 128012 Eur, kas patvirtina anksčiau minėtus teiginius apie tai, kad ieškovui buvo žinomi paskolų įforminimo būdai. Šiuo atveju, ieškovas, pervesdamas dideles pinigų sumas atsakovui bei jo motinai, paskolos teisinių santykių ne tik niekaip neįformino, tačiau net ir mokėjimo paskirtyje nenurodė, kad lėšos yra skolinamos, nors teigia, jog pavedimų atlikimo metu jų tikslas buvo lėšas paskolinti.

11. Taip pat teismas sprendime nurodė, jog įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, šalių elgesį, jų ryšius bendrame versle, ieškovo darytus mokėjimus atsakovui bei jo artimiems asmenims – mamai, sugyventinei J. B. (U.), į tai, kad mokėjimo paskirtyje nurodomą daromo pavedimo paskirtį, jis daro išvadą, kad piniginės lėšos ieškovo pavedimais atsakovams buvo pervestos į atsakovų sąskaitas esant konkrečiam teisiniam pagrindui, t. y. ieškovui atsiskaitant už įgyjamą sodybą pagal atsakovo ir ieškovo susitarimą. Nėra pagrindo netikėti atsakovų paaiškinimais bei liudytojos D. A. parodymais, kad trečiasis asmuo, atsakovo sūnus A. A. buvo tik formalus sodybos savininkas, nes jam turtas buvo dovanotas, o pradėtas pardavinėti vos jam sulaukus pilnametystės, todėl nėra pagrindo netikėti, kad visus reikalus, susijusius su sodyba, jos pardavimu su savo verslo partneriu A. Č. derino atsakovas G. A., o ne jo sūnus.

12. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad ieškovas teigė, jog tai, kad 1700000 litų A. A. gavo grynais pinigais ir mokėjimo pavedimai nebuvo daromi už sodybą patvirtina ne tik tai, kad savininkas notarinėje sutartyje nurodė „visus pinigus gavau“, bet ir tai, kad jų gavimą yra deklaravęs Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, tačiau teismas tokius ieškovo argumentus atmeta. Tinkamas pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymas yra laikomas ir toks, kai kaina sumokama pardavėjo nurodytam trečiajam asmeniui, tačiau laikoma, kad kainą gavo pardavėjas ir pareiga deklaruoti pajamas kyla būtent pardavėjui.

13. Teismas padarė išvadą, kad nėra įstatyme įtvirtintų sąlygų konstatuoti atsakovo G. A. ir atsakovės A. A. nepagrįstą praturtėjimą, todėl ieškinys, kaip nepagrįstas bei neįrodytas atmetamas (CPK 12, 177, 178, 185 straipsniai).

Žemesnės instancijos teismas

15. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Kauno apylinkės teismo išvada, jog 2008-03-12, 2009-06-22, 2009-08-27 mokėjimo pavedimais ieškovas A. Č. iš tiesų mokėjo atsakovams pagal 2008-08-01 jo su trečiuoju asmeniu A. A. sudarytą Nekilnojamojo turto (Sodybos) pirkimo pardavimo sutartį, yra nepagrįsta jokiais objektyviais byloje esančiais įrodymais. Byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų, kurie būtų leidę Kauno apylinkės teismui konstatuoti, jog apeliantas A. Č. už iš trečiojo asmens A. A. įgytą Sodybą atsiskaitė kita nei notarinėje Sodybos pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta tvarka.

2.2. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnyje yra įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Byloje nagrinėjamu atveju notarinės Sodybos pirkimo pardavimo sutarties (taigi aukštesnės galios oficialaus įrodymo) 2.1 punktas aiškiai nustatė, jog pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka šios sutarties 1.1 punkte nurodytą turtą už bendrą vieno milijono septynių šimtų tūkstančių (1.700.000) litų kainą, kuriuos pardavėjas gavo iš pirkėjo prieš pasirašant šią sutarti. Taigi, notarinės sutarties tekstas patvirtino ir fiksavo susitariančiųjų šalių (t.y. pirkėjo ir pardavėjo) neginčijamą juridinį faktą, jog būtent Sodybos pardavėjas, t. y. A. A. (taigi ne bet kuris kitas asmuo), gavo Sodybos kainą. Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas, konstatavęs, jog apeliantas ginčo pinigų sumas atsakovams mokėjo būtent už iš trečiojo asmens A. A. nupirktą Sodybą, rėmėsi ne aukštesnės įrodomosios galios įrodymais (t. y. ne notarine sutartimi bei iš Sodybos pardavimo gautų pajamų deklaravimo VMI faktu), tačiau su atsakovais susijusių ir jų interesų apsauga tiesiogiai suinteresuotų asmenų (t. y. buvusios sutuoktinės, su kuria iki šiol gyvena bendruose namuose, buvusios sugyventinės, su kuria G. A. turi bendrą vaiką, bei vairuotojo) liudijimais apie tai, jog neva Sodybos pardavėjas A. A. negavo jokių šio turto pardavimo pajamų, o atsakovai – neva gavo. Todėl Kauno apylinkės teismo sprendimas, grįstas iš esmės vien suinteresuotų liudytojų parodymais, neabejotinai šiurkščiai pažeidžia Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, jog aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

2.3. Teismas sprendimo išvadas apie tariamai pakeistą notarinės sutarties vykdymo (t. y. atsiskaitymo pagal ją) tvarką grindė ne tik procesiškai nepriimtinais suinteresuotų liudytojų parodymais, bet ir akivaizdžiai neužtikrinto pobūdžio prielaidomis, kaip antai, neva teismo vertinimu, tokie duomenys (t. y. byloje esanti informacija apie A. Č. finansinius pajėgumus sumokėti visą Sodybos kainą iš karto) nepaneigia atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių, kad už sodybą buvo (galėjo būti) atsiskaitinėjama dalimis. Aplinkybės, jog „buvo atsiskaitinėjama dalimis“ ar „nebuvo atsiskaitinėjama dalimis“ yra fakto klausimai, kurie byloje turi būti konkrečiai pagrįsti ir įrodyti leistinais įrodymais, o tai ar „galėjo būti atsiskaitinėjama dalimis“ yra tik bendro pobūdžio, tačiau vėlgi niekaip konkrečiai neįrodyta teismo prielaida. Iš pastarosios teismo išvados yra akivaizdu, jog teismas net nėra įsitikinęs ar iš tiesų buvo, ar tik galėjo būti už aptariamą Sodybą atsiskaitinėjama dalimis. Teismo sprendimas grįstas konkrečiai neįrodytais faktais ar aplinkybėmis yra neteisėtas ir naikintinas.

2.4. Nagrinėjant bylą teisme ieškovas akcentavo ir tai, jog atsakovai, tvirtindami, kad Sodybos kaina buvo mokama eilei su atsakovu G. A. susijusių fizinių bei juridinių asmenų (t.y. jam asmeniškai, jo motinai, sugyventinei, (duomenys neskelbtini) registruotai įmonei ir t. t.), turėtų sąžiningai pateikti konkrečią Sodybos kainos mokėjimo suvestinę, aiškiai detalizuojančią kada, kokiems tiksliai asmenims, bei kokiomis sumomis apeliantas tariamai sumokėjo Sodybos kainą. Tačiau tokios informacijos atsakovai į bylą sąmoningai neteikė. Kadangi atsakovai nepateikė objektyvios ir išsamios informacijos, kam ir kokiomis dalimis, jų nuomone, tariamai buvo sumokėta Sodybos kaina, atsakovų atžvilgiu šioje byloje buvo pagrindas vadovautis contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti reikšmingus įrodymus, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Kitaip tariant, atsakovui G. A. nuolat manipuliuojant Sodybos kainos mokėjimo argumentu, tačiau kartu neįvardijant išsamaus asmenų, jo nuomone, gavusių Sodybos kainos dalį sąrašo, nagrinėjamoje byloje buvo aiškus pagrindas konstatuoti, jog būtent atsakovai neįrodė ir niekaip nepagrindė savo teiginių, jog eilė kitų asmenų, bet tik ne tikrasis Sodybos pardavėjas A. A., yra gavę kažkokią Sodybos kainos dalį.

2.5. Kitoje byloje, kurioje dalyvavo ieškovas A. Č. ir atsakovas G. A., Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. e2A-313-407/2018 pagal ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui G. A. dėl paskolos pinigų iš jo priteisimo, 2018-06-13 priimtoje nutartyje, vertindamas G. A. gynybinę poziciją neva net ir UAB (duomenys neskelbtini) už A. Č. mokėjo G. A. S. kainą, konstatavo, jog tokia atsakovo G. A. versija yra neįtikinama ir neįrodyta. Pastebėtina taip pat, kad šią civilinę bylą pirmąją instancija nagrinėjęs Kauno apygardos teismas 2017-06-28 priimtu ir įsiteisėjusiu sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-1434-153/2017) konstatavo, kad atsakovas G. A. sudarant minėtą sutartį (t. y. būtent notaro patvirtintą (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį) nedalyvavo, iš sutarties teksto matyti (2.1 p.), kad pirkėjas iš pardavėjo gavo šios sutarties 1.1 p. nurodytą 1 700 000 Lt kainą. Šie įsiteisėję teismų sprendimai neabejotinai turi prejudicinę galią ir šiame ginče (minėtoje byloje proceso dalyviais buvo tiek A. Č., tiek ir G. A.), bei paneigia Kauno apylinkės teismo išvadą, jog Sodybos kaina buvo mokama dalimis, tuo labiau, kad Sodybos kaina buvo mokama atsakovui G. A..

Žemesnės instancijos teismas

2.7. Teismas sprendime, be kita ko, nurodė, kad neva nėra pagrindo netikėti atsakovų paaiškinimais bei liudytojos D. A. parodymais, kad trečiasis asmuo, atsakovo sūnus A. A., buvo tik formalus sodybos savininkas, nes jam turtas buvo dovanotas, o pradėtas pardavinėti vos jam sulaukus pilnametystės, todėl nėra pagrindo netikėti, kad visus reikalus, susijusius su sodyba, jos pardavimu su savo verslo partneriu A. Č., derino atsakovas G. A., o ne jo sūnus. Be to, duodamas paaiškinimus teisme, pats ieškovas nurodė, kad atsakovas turėjo problemų su teisėsauga, dėl ko norėjo savo turtą perrašyti kitų asmenų vardu. Teismo vidinis įsitikinimas tai ne teismo išankstinis įsitikinimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada. Tuo tarpu teismo teiginiai, jog jam nėra pagrindo netikėti neabejotinai reiškia išankstinį teismo įsitikinimą, kurio, kaip galima suprasti iš sprendimo argumentacijos, nepaneigė byloje surinkti duomenys. Šiuo atveju, teismas byloje turėjo kelti klausimą ar bylos duomenys jam duoda pagrindo tikėti, jog trečiasis asmuo, atsakovo sūnus A. A., iš tiesų buvo tik formalus sodybos savininkas. Tačiau tokių duomenų byloje nėra. Priešingai, notarinės Sodybos pirkimo pardavimo sutarties 3.1 punkte yra nedviprasmiškai įtvirtinta, jog parduodamas turtas šios sutarties sudarymo dienai priklauso pardavėjui (A. A.) nuosavybės teise, teisėtai įgytas bei tinkamai teisiškai įregistruotas ir pardavėjas (A. A.) yra vienintelis teisėtas viso parduodamo turto savininkas. Atsižvelgiant į tai, jog šių aplinkybių atžvilgiu galiojo tikrumo, kol nebus įrodyta priešingai, prezumpcija, nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismui egzistavo pagrindas tikėti būtent šiame oficialiame įrodyme fiksuotomis aplinkybėmis. Tokiais skundžiamo sprendimo teiginiais teismas apskritai peržengė šios bylos nagrinėjimo ribas, kadangi ex officio pasisakė dėl dovanojimo sandorio, pagal kurį A. A. buvo įgijęs Sodybą, tikrumo, tiksliau, konstatavo, jog minėtas dovanojimo sandoris iš esmės buvo tariamas sandoris, o tikrasis turto savininkas buvo atsakovas G. A..

Žemesnės instancijos teismas

17.2.Apeliantas ignoruoja sutarčių aiškinimo taisykles, to rezultate nepagrįstai ir neteisingai remiasi vien lingvistiniu sutarčių aiškinimo metodu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.193-6.195 str. įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, jog siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys, ir kt. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, jog apeliantas besąlygiškai remiasi vien Sodybos pirkimo-pardavimo sutarties lingvistiniu aiškinimu, ignoruodamas kitų reikšmingų aplinkybių visumą, kuri atskleidžia tikrąją šalių valią.

17.3.Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sodybos pirkimo-pardavimo sutarties ir jos įrodomosios galios, vadovavosi vien liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismo išvados nėra grindžiamos išimtinai liudytojų parodymais. Šioje byloje ypatingą reikšmę turėjo tiek pačių ginčo šalių duoti paaiškinimai, kurių metu pats apeliantas nesugebėjo paaiškinti nei tariamų paskolų sudarymo aplinkybių, nei pinigų už Sodybą sumokėjimo aplinkybių, nei įvairiuose mokėjimo pavedimuose nurodytų mokėjimo paskirčių, nei atliktų pavedimų kitiems asmenims tikslų ir aplinkybių, tiek rašytiniai bei kitokio pobūdžio įrodymai.

17.4.Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad trečiojo asmens A. A. pateikta deklaracija apie parduotą Sodybą įrodo tai, kad būtent šis asmuo gavo pinigus už parduotą Sodybą, ir jie buvo sumokėti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. A. A. pajamų deklaravimas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje visiškai nepatvirtina, jog pastarasis faktiškai gavo pinigus už parduotą Sodybą. Pajamas deklaravo A. A., kadangi jis ne tik buvo de iure Sodybos savininkas, kuris ją pardavė, tačiau ir tai, kad notarinėje sutartyje šalys sutarė formaliai įforminti pinigų gavimo faktą. Be to, pajamų deklaravimo faktas neturi visiškai jokios juridinės reikšmės paties sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, kadangi, net ir nustačius deklaravimo netikslumus, tai galimai būtų tik atskiri mokestiniai pažeidimai.