Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.8.1.; 1.1.8.7.9.; 1.1.8.7.13.; 1.1.8.10.1.; 1.1.8.11.; 1.2.4.1.1; 1.2.4.6.1.; 2.1.2.12.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.

2022 m. spalio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš E. J.) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl smurto prieš P. S.) laisvės atėmimu 11 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus apėmimu, L. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šią bausmę subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2020 m. sausio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, L. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 8 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas L. K. sulaikymo laikotarpis nuo 2021 m. liepos 3 d. iki 2021 m. liepos 4 d. (viena para), prilyginant jį vienai laisvės atėmimo dienai.

Iš L. K. priteista 900,69 Eur Valstybinei ligonių kasai žalos PSDF biudžetui atlyginimo (nukentėjusiųjų gydymo išlaidų).

Iki Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio atlyginimo pratęstas Šiaulių apylinkės prokuratūros (Šiaulių rajonas) prokuroro 2021 m. gruodžio 16 d. nutarimu paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į L. K. turtą – pinigines lėšas 900,69 Eur, esančias L. K. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) KAC, leidžiant L. K. disponuoti iki 642,00 Eur suma, esančia šioje banko sąskaitoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. K. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. liepos 3 d. apie 22.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo prieangyje, išgertuvių metu nukentėjusiajai E. J. tyčia sugriebė viena ranka už kaklo ir jį laikė, o kitos rankos kumščiu sudavė jai apie 10 smūgių į galvą, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarydamas kairės akies vokų poodinę kraujosruvą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Taip pat L. K. nuteistas už tai, kad jis tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, gyvenamojo namo prieangyje, išgertuvių metu, A. J. traukiant jį nuo E. J., kuriai tuo metu sudavė smūgius, tyčia abiem rankomis suėmęs nukentėjusiajam A. J. už rūbų ties krūtine, pastūmė jį iš prieangio į lauką, ko pasėkoje A. J., užkliuvęs už prieangio slenksčio, griuvo aukštielninkas ant nugaros ant prie prieangio buvusios betoninės pakylos ir galva trenkėsi į betoninę plytelę, padarydamas nukentėjusiajam kairio smilkinkaulio ir kairio momenkaulio skeveldrinį įspaustinį lūžį, pakauškaulio kairės pusės žvyno lūžį, ūmų kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktos, smilkinio ir momens srityse, ūmų kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais dešinėje kaktos ir smilkinio srityje, muštinę žaizda kairėje pakaušio pusėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą.

3. Taip pat L. K. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. rugsėjo 4 d. prieš 00.20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojamojoje kelio dalyje, dėl menkavertės priežasties (už tai, kad nukentėjusysis jam, važiuojančiam dviračiu, pašvietė į akis), tyčia nukentėjusiajam P. S. sudavė kumščiu vieną smūgį į dešinį smilkinį, nuo smūgio nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, apžergęs atsisėdo ant jo, sudavė abiejų rankų kumščiais apie 10 smūgių į galvą, po to koja pastūmė gulintį nukentėjusįjį, dėl ko šis nusirideno į šlaito apačią, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarydamas kraujosruvą dešinio smilkinio srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį (dėl E. J. ir A. J. sužalojimų) ir jį išteisinti.

4.1. Teigia, kad nuosprendis nepagrįstas, nes teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl E. J. ir A. J. sužalojimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, remdamasis prielaidomis padarė kategoriškas išvadas, dalies įrodymų net nevertino ir dėl jų nepasisakė, apklaustų asmenų parodymus vertino selektyviai, nepašalino iškilusių abejonių ir prieštaravimų, jais pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį, todėl netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus.

4.2. Nurodo, kad teismas visai nevertino to, kad įvykio metu E. J. buvo nustatytas 3 promilių girtumas, o jos tėvui – A. J. – 1,99 promilių girtumas. Dėl to apeliantui kyla klausimas, ar nukentėjusieji E. J. ir A. J. gali objektyviai ir teisingai prisiminti įvykio faktines aplinkybes bei apie jas pateikti realius duomenis duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Taip pat nurodo, kad iš E. J. parodymų bei parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir fotolentelių matyti, kad ji sėdėjo namo prieangyje ant sofos, ant kurios jai sėdint jis, neva, smurtavo – smaugė, sudavė 10 smūgių į galvą, tačiau jai ekspertas nustatė tik kraujosruvą kairės akies vokuose, padarytą vienu trauminiu poveikių, bet kitų sužalojimų galvoje, rankose, kuriomis ji, neva, dengėsi, ar smaugimo žymių nenustatyta. Dėl to apeliantas mano, kad E. J. parodymai, dėl jos apsvaigimo nuo alkoholio, yra neobjektyvūs ir jais tikėti negalima.

4.3. Apeliantas skunde teigia, kad A. J. sužalojimas taip pat kelia pagrįstų abejonių, nes byloje nustatyta, kad A. J. patyrė kairės galvos pusės sužalojimus, nors E. J. ir A. J. parodė, kad A. J. nuo jo (apelianto) pastūmimo abiem rankomis į krūtinės sritį, krito ant nugaros, todėl galva turėjo trenktis pakaušiu ir toje vietoje turėjo būti lūžiai. Be to, vieta, kurioje buvo rasta dėmė, panaši į kraują, neatitinka nukentėjusiųjų parodymų. Pažymi, kad ta dėmė nebuvo tiriama, ar tai kraujas. Taip pat pastebi, kad nebuvo nustatytos ir tuo metu jo ir A. J. buvimo vietos (stūmimo metu).

4.4. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į nukentėjusiųjų E. J. ir A. J. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose bei fotolentelėse užfiksuotus duomenis. Teigia, kad E. J. parodė, kaip griuvo tėvas - ji manekeną paguldė tiesiai veidu į šaligatvio plytelę, jo kojos buvo ant lauko slenksčio. Tai neatitinka jos parodymų, jog jis (apeliantas) jos tėvą pastūmė būnant prieangyje. Dėl to apeliantui kyla klausimas, kaip A. J. taip toli galėjo atsirasti, imant domėn, kad stūmimas vyko jam (apeliantui) esant prie E. J., ties minkšta dalimi, kur ji prieangyje sėdėjo. Nurodo, kad pats A. J. parodymų patikrinimo metu teigė, jog jis griuvo ant nugaros ir galva trenkėsi į lauke buvusią betoninę plytelę, kad trenkėsi į plytelę daugiau dešine puse, o ne, kaip nurodyta specialisto išvadoje. Šiame protokole nurodyta, jog betoninės plytelės dešinysis kampas, žiūrint į namą yra nuskilęs, tačiau fotonuotraukos nėra, kaip nėra ir jokių išmatavimų.

4.5. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas nuosprendyje nurodė, kad jis (apeliantas) tyčia pastūmė A. J., kad pastarasis susižalotų, tačiau teismas jo (apelianto) nusikalstamos veikos subjektyvinės pusės neįrodė. Mano, kad nukentėjusysis A. J. dėl girtumo nugriuvo ant laiptų, t. y. įvyko nelaimingas atsitikimas. Teismas nuosprendyje apie tai nepasisakė. Tvirtina, kad skunde nurodytos jo abejonės, dėl įvykio mechanizmo, nukentėjusiųjų sužalojimų aplinkybių yra reikšmingos ir net esminės, turi įtakos teismo sprendimui, tačiau šios abejonės teismo nebuvo pašalintos.

4.6. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes teismas posėdžio metu pranešė, jog neturi jokio pagrindo jam (apeliantui) paskirti gynėją pagal įstatymą, o jis pats (apeliantas) nesugebėjo apsiginti.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

6. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

7. Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Nuteistasis L. K. skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, kadangi teismas posėdžio metu pranešė, jog neturi jokio pagrindo jam (apeliantui) paskirti gynėją pagal įstatymą, o jis pats (apeliantas) nesugebėjo apsiginti. Toks skundo argumentas yra nepagrįstas.

8.1. BPK 51 straipsnis numato atvejus, kada gynėjo dalyvavimas yra būtinas, t. y. 1) nagrinėjant bylas dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis; 2) nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas; 3) nagrinėjant nemokančių proceso kalbos asmenų bylas; 4) kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją; 5) nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos; 6) šio Kodekso XXXII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjant bylą kaltinamajam nedalyvaujant; 7) sprendžiant suėmimo skyrimo įtariamajam ar kaltinamajam klausimą, taip pat tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas; 8) kai sprendžiama dėl asmens išdavimo (ekstradicijos) arba perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį; 9) nagrinėjant bylą teisme pagreitinto proceso tvarka; 10) kitais šio Kodekso numatytais atvejais. Nei viena iš minėtame straipsnyje nurodytų aplinkybių šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai apeliantui nurodė, kad nėra įstatyminio pagrindo užtikrinti L. K. būtiną gynėjo dalyvavimą teisme.

8.2. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu L. K. gynėjo atsisakė (t. 2, b. l. 167–168, 179–180, 187–188, 193–194; t. 3, b. l. 8–9, 18–9, 25). Iš Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022-01-07 nutarties matyti, kad teismas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, toje pačioje nutartyje išaiškino kaltinamajam L. K., kad nesant įstatyminių pagrindų būtinam gynėjo dalyvavimui, gynėjas neskirtinas, tačiau, jei kaltinamasis pageidauja, kad teisme jį gintų gynėjas, tai dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo turi kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (rajono savivaldybės administracijos juridinį skyrių) pagal gyvenamąją vietą arba turi teisę pasikviesti savo pasirinktą (t. 3, b. l. 77). Be to, iš 2022-04-07 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis nurodė, jog jam užteko laiko pasiruošti gynybai, kad jam išaiškintas teises, tarp jų ir teisę turėti gynėją, suprato (t. 3, b. l. 105–106), o 2022-04-25 posėdžio metu L. K. nurodė, kad pasisamdyti advokatą pinigų jis neturi, į savivaldybę nesikreipė, papildomai išaiškintas teises suprato (t. 3, b. l. 122–129). Pažymėtina, kad nei vieno iš šių minėtų posėdžių metu apeliantas neišreiškė pageidavimo, kad jam būtų paskirtas gynėjas.

9. Atsižvelgiant į visumą paminėtų aplinkybių, t. y. į tai, kad nuteistajam ne kartą buvo išaiškintos jo teisės, numatytos BPK 22 straipsnyje, tarp jų ir teisė turėti gynėją, kad nenustatyta aplinkybė dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, į tai, kad nuteistasis pats nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo ir teisme neprašė, kad jam būtų paskirtas advokatas, daroma išvada, kad nuteistojo L. K. teisė į gynybą nebuvo pažeista.

10. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis tik dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl E. J. sužalojimo) ir BK 135 straipsnio 1 dalyje (dėl E. J. sužalojimo), teismo išvadų dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl P. S. sužalojimo) neskundžia, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, t. y. tik dėl apelianto pripažinimo kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl E. J. sužalojimo) ir BK 135 straipsnio 1 dalyje (dėl A. J. sužalojimo).

11. Iš L. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės sužalojus nukentėjusiuosius E. J. ir A. J., t. y. nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

11.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

11.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą dėl L. K. nuteisimo už nukentėjusiesiems E. J. ir A. J. padarytus sužalojimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl L. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl E. J. sužalojimo) ir BK 135 straipsnio 1 dalyje (dėl A. J. sužalojimo), teisingai jas kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 135 straipsnio 1 dalį.

12. Nuteistasis L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme išsamių parodymų pagal jam pareikštus kaltinimus dėl nukentėjusiųjų E. J. ir A. J. sužalojimų nedavė, nurodydamas, kad šio įvykio J. namuose neprisimena, nes buvo neblaivus. Nors apeliantas teigė, kad dėl girtumo jis neprimena įvykio J. namuose, tačiau pripažino, kad jis buvo atvykęs pas nukentėjusiuosius E. J. ir A. J., kartu su jais vartojo alkoholinius gėrimus. Ikiteisminio tyrimo metu L. K. neigė vartojęs smurtą tiek E. J., tiek ir A. J. atžvilgiu, bet teisme parodė, kad E. J. už gerklės negriebė, gal sudavė 1 kartą, tačiau tikrai ne 10 smūgių, kad A. J. nestūmė, jis griuvo pats (t. 2, b. l. 171–172, 197–198; t. 3, b. l. 105–106, 122–129). Pažymėtina, kad akistatos su nukentėjusiąja E. J. metu, nuteistasis L. K. nurodė, kad jis prieangyje miegojo, todėl negalėjo suduoti smūgių E. J.. Taigi, nuteistojo versija, kad dėl girtumo jis įvykio – nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybių neprisimena, nors kitas to įvykio aplinkybes (pvz., atvykimą pas nukentėjusiuosius, alkoholio vartojimą, išgertuvėse dalyvavusius asmenis, nukentėjusiosios E. J. neva jam pasakytus žodžius ir pan.) prisimena, pagrįstai apylinkės teismas vertino kaip nuteistojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, tokią nuteistojo L. K. versiją, jog jis tiek smūgių nukentėjusiajai E. J. nesudavė, nestūmė nukentėjusiojo A. J., paneigia nukentėjusiųjų E. J., A. J. parodymai.

12.1. Nukentėjusioji E. J. teisme parodė, kad išgertuvių metu, kai buvo išėjusi į koridorių parūkyti, atėjo L. K., kuris buvo piktas, keikėsi, pradėjo ją sėdinčią smaugti ir sudavė jai į veidą daugiau nei 1-2 kartus, kad ji šaukėsi pagalbon tėvą, kad atėjusį jos gelbėti tėvą A. J. L. K. griebė už krūtinės ir pastūmė į lauką, kad atbulas krisdamas tėvas atsitrenkė galva į betoninį laiptelį, esantį lauke prie įėjimo ir prasiskėlė galvą. Nukentėjusioji nurodė, kad dėl L. K. jai suduotų smūgių jai buvo padaryta kraujosruva prie akies, kad jai skaudėjo. Iš esmės tokias pačias jos bei jos tėvo sužalojimo aplinkybes nukentėjusioji E. J. nurodė ne tik teisme (t. 3, b. l. 122–129), bet ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 22–24, 54–56), patvirtino akistatos su nuteistuoju L. K. metu (t. 2, b. l. 181–183) bei parodymų patikrinimo vietoje, parodydama, kaip ji sėdėjo ir priėjęs L. K. jai suėmė už kaklo, kaip sudavė smūgius ir kaip ji gynėsi nuo suduodamų smūgių (t. 1, b. l. 60–68). Nors nukentėjusioji E. J. pripažino, kad ji įvykio metu buvo neblaivi, ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai jai nustatė 2,66 promilių girtumą, tačiau tai nėra pagrindas nukentėjusiosios E. J. parodymus vertinti kaip iš esmės teisingus ar išgalvotus, nes apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusioji tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė vienodai, kaip ir iš karto po įvykio į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Be to, nėra duomenų, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nukentėjusioji E. J. buvo neblaivi. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo laikyti, kad nukentėjusiajai E. J. nustatytas girtumas turėjo įtakos jos parodymų teisingumui, todėl nėra pagrindo šios nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip neteisingus ar neobjektyvius.

12.2. Be to, nukentėjusiosios E. J. parodymus, jog L. K. jos atžvilgiu smurtavo, patvirtina į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno J. B. parodymai, šio policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys (t. 1, b. l. 48–49, 117–119; t. 3, b. l. 122–129) bei policijos pareigūno apžiūros protokole užfiksuoti duomenys – 2021-07-04 01.16 val. apžiūrint E. J. prie kairės akies matyti kraujosruva (t. 1, b. l. 121–125). Taip pat E. J. parodymus patvirtina ir liudytojo R. I. parodymai, jog vakare jam paskambinusi E. J. pasakė, kad L. K. ją mušė, kad pastūmė jos tėvą, kuris kraujuoja ir prašė gelbėti. Liudytojas R. I. taip pat parodė, kad atvykęs pas E. J. matė, kad A. J. kraujavo galva, E. J. buvo pamušta akis, jam E. J. aiškino, kad L. K. ją smaugė bei sudavė smūgius į galvą, kad L. K. pastūmė jos tėvą ir pastarasis nugriuvo ant plytelės, ten matė didelį kraujo klaną (t. 1, b. l. 108–110, 112–113). Liudytojo R. I. parodymus patvirtina jo telefoninio pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įrašas, jog jam paskambinusi pažįstama moteris prašė iškviesti pagalbą, nurodė, kad į namus atėjęs pažįstamas asmuo, sumušė moterį ir jos tėvą (t. 1, b. l. 186–189). Nors teisme nukentėjusysis A. J. nurodė, jog įvykio neprisimena, tačiau jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai patvirtina nukentėjusiosios E. J. parodymus. Nukentėjusysis A. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog išgertuvių metu tarp jo dukters ir L. K. įvyko konfliktas, kurio metu L. K. sudavė E. J., ir, nors jis nematė suduotų smūgių, bet E. J. šaukė „Gelbėkit, kviesk, tėvai, policiją“, o bandant nuo dukters atitraukti L. K., L. K. jį ranka pastūmė į krūtinę ir jis neatlaikęs pusiausvyros, nuvirto iš namo prieangio į kiemą ant betoninės plytelės ir prasiskėlė galvą. Tokius parodymus nukentėjusysis A. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje. Be to, nukentėjusiosios E. J. parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 760/2021(04), kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajai E. J. nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl kairės akies vokų poodinės kraujosruvos ir šis sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu, užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (t. 1, b. l. 130). Nors teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytas tik vienas nukentėjusiajai E. J. padarytas sužalojimas, o nukentėjusioji teigė, jog L. K. ją smaugė ir sudavė 10 smūgių į galvos sritį, kad nuo smūgių dengėsi rankomis, tačiau specialisto išvadoje nurodyti duomenys nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, nes teismo medicinos specialistas nukentėjusiąją E. J. apžiūrėjo po įvykio praėjus 5 dienoms, todėl neatmetama galimybė, kad kiti nukentėjusiosios nurodyti jai suduoti smūgiai iki specialisto apžiūros buvo išnykę. Vien dėl to, kad byloje nėra kaltinime nurodytus nukentėjusiajai E. J. suduotus 10 smūgių pagrindžiančių įrodymų, nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar laikyti juos nepatikimais.

12.3. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nukentėjusiosios E. J. parodymai apie jai padarytus sužalojimus ir ją sužalojusį asmenį yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios E. J. parodymais grindė L. K. kaltę nežymiai sužalojus nukentėjusiąją E. J. ir teisingai kvalifikavo L. K. veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimą ir jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl E. J. sužalojimo) išteisinti.

12.4. Nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme neigė stūmęs nukentėjusįjį A. J. ir teigė, kad nukentėjusysis pats nugriuvo, tačiau tokią nuteistojo versiją paneigia nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialisto išvadoje, apžiūrų protokoluose užfiksuoti duomenys.

12.5. Nukentėjusysis A. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įvykio aplinkybių nebeatsimena, nematė, kas vyko tarp L. K. ir jo dukters E. J., nepamena, ar L. K. sudavė jo dukrai, ar dukra šaukėsi pagalbos, tik prisimena, kad L. K. jį stūmė į krūtinę, kad užkliuvo už slenksčio, virto aukštielninkas ir užsigavo galvą, dėl to gydėsi ligoninėje. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad išgertuvių metu tarp L. K. ir jo dukters E. J. įvyko konfliktas, kad nematė kiek smūgių L. K. sudavė jo dukrai, tik prisimena, kad E. J. šaukė „Gelbėkit, tėvai, kviesk policiją“, kad prieangyje priėjo prie stovinčio L. K., kuris stovėjo prie sėdinčios E. J., norėjo pastarąjį atitraukti nuo dukters, kai L. K. jį ranka pastūmė į krūtinę, kad neatlaikęs pusiausvyros nuvirto iš namo prieangio į kiemą, kur buvo betoninės plytelės, dėl to prasiskėlė galvą. Nors nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, ką pripažino ir pats nukentėjusysis A. J., o į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai A. J. nustatė 1,99 promilių girtumą, tačiau vien dėl nukentėjusiojo girtumo nėra pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip neteisingus ar išgalvotus, nes nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė esmines jo sužalojimo aplinkybes, t. y. kad jis galvą prasiskėlė nuvirtęs iš namo prieangio į kiemą po to, kai L. K. jį pastūmė į krūtinę, kai jis bandė nuo savo dukters atitraukti L. K., ir tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 89–95) bei akistatos su L. K. metu (t. 2, b. l. 189–191). Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina nukentėjusioji E. J., kuri tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad L. K. ranka pastūmė jos tėvą A. J. į krūtinę ir tėvas nugriuvo iš prieangio į kiemą ant betoninės plytelės ir prasiskėlė galvą. Tokius parodymus nukentėjusioji E. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje bei akistatos su L. K. metu (t. 1, b. l. 60–68; t. 2, b. l. 181–183). Tokias pat aplinkybes – jog L. K. pastūmė jos tėvą ir pastarasis griuvo ir prasiskėlė galvą – nurodė į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (liudytojo J. B. parodymai, tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys) bei paskambinusi liudytojui R. I. (liudytojo R. I. parodymai, telefoninio pranešimo Bendrajam pagalbos centrui garso įrašo apžiūros protokole užfiksuoti duomenys).

12.6. Taip pat nukentėjusiojo A. J. parodymus apie jam padarytą sužalojimą patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. 940/2021(04), kurioje nurodyta, kad A. J. padaryti sužalojimai: kairio smilkinkaulio ir kairio momenkaulio skeveldrinis įspaustinis lūžis, pakaušio kairės pusės žvyno lūžis, ūmus kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje kaktos, smilkinio ir momens srityse, muštinė žaizda kairėje pakaušio pusėje. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad atsižvelgiant į sužalojimų lokalizaciją ir pobūdį, labiau tikėtina, kad jie galėjo gautis griuviminės traumos metu vienmomentiškai, kaire galvos puse kontaktuojant su kietu buku ribotu paviršiumi, kad A. J. dėl kairio smilkinkaulio ir kairio momenkaulio įspaustinio lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2021-07-03, apie 22.40 val. (t. 1, b. l. 134–135). Nuteistasis skunde teigia, kad, jei nukentėjusysis A. J. griuvo aukštielninkas, tai sužalojimai (lūžiai) jam turėjo būti pakaušyje, o šiuo atveju nukentėjusiajam sužalojimai yra kairėje galvos pusėje. Nors pagal minėtą specialisto išvadą nukentėjusiajam A. J. nustatyti sužalojimai yra lokalizuoti labiau kairėje galvos pusėje, tačiau specialistas nustatė nukentėjusiajam A. J. muštinę žaizdą kairėje pakaušio pusėje, o tai atitinka nukentėjusiųjų E. ir A. J. parodymus, jog griūdamas aukštielninkas nukentėjusysis A. J. kaire galvos puse, o taip pat ir pakaušio kaire puse, kontaktavo su kietu buku ribotu paviršiumi.

12.7. Nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusieji E. ir A. J. parodymų patikrinimo vietoje skirtingai nurodė nukentėjusiojo A. J. griuvimo momentą – nukentėjusioji E. J. parodė, kad A. J. griuvo veidu žemyn (manekeno pagalba), o nukentėjusysis A. J. – jog aukštielninkas ant nugaros, labiau dešine galvos puse trenkėsi į plytelę. Iš nukentėjusiosios E. J. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusioji pasinaudodama žmogaus kūno maketu parodė, kaip griuvo jos tėvas ant lauke prie laiptų pakylos esančios betoninės plytelės ir paaiškino, kad tėvas griūdamas galva trenkėsi būtent į plytelės tolimesnį kampą, ko pasekoje stipriai pradėjo kraujuoti iš galvos (t. 1, b. l. 60–68). Pastebėtina, kad nėra galimybės atskirti, kur žmogaus kūno manekeno priekis, o kur nugara, nes ant parodymų patikrinimo vietoje naudoto žmogaus kūno manekeno nėra veido, todėl nepagrįstai nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusioji E. J. nurodė, jog nukentėjusysis A. J. nugriuvo veidu ant plytelės. Nors nukentėjusysis A. J. parodymų patikrinimo vietoje nurodė, kad jis griuvo ant nugaros ir galva, daugiau dešine galvos puse, trenkėsi į lauke buvusią betoninės plytelės kampą, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo pridėtų fotonuotraukų matyti, kad nukentėjusysis A. J. sėdėjo namo prieangyje ant sofos ir ranka buvo suėmęs sau už kairės galvos pusės (t. 1, b. l. 46, fotonuotrauka Nr. 2). Tai patvirtina, kad nukentėjusiajam A. J. vis dėl to buvo sužalota ne dešinė galvos pusė, o kairė. Įvertinus paminėtas aplinkybes bei atsižvelgiant į teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 940/2021(04) nurodytus duomenis, į tai, kad įvykio metu nukentėjusysis A. J. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairio smilkinkaulio ir kairio momenkaulio įspaustinio lūžio, kad parodymų patikrinimas vietoje buvo atliekamas po įvykio praėjus 5 mėnesiams, daroma išvada, kad nukentėjusysis parodymų patikrinimo vietoje nurodydamas, jog jis dešine galvos puse trenkėsi į lauke buvusią betoninės plytelės kampą, sąžiningai suklydo. Kadangi nukentėjusieji E. J. ir A. J. parodymų patikrinimo vietoje patvirtino, kad L. K. pastumtas į krūtinę nukentėjusysis A. J. griuvo ant nugaros ir galva trenkėsi į betoninę plokštelę, ir tai atitinka jų duotus parodymus, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų E. ir A. J. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotus duomenis laikė teisingais ir jais rėmėsi spręsdamas nuteistojo L. K. kaltės klausimą.

12.8. Nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusysis A. J. nuo jo pastūmimo negalėjo taip toli nukristi. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, nes parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis A. J. nurodė vietą, kur jis stovėjo prieangyje, kai L. K. jį paėmęs abejomis rankomis už krūtinės pastūmė ir jis užkliuvęs už slenksčio (aukštis 14 cm), griuvo aukštielninkas, ant nugaros į lauko pusę ir galva trenkėsi į lauke buvusią betoninę plytelę. Iš šiame protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. J., jo pastūmimo metu stovėjo prieangyje, visai prie slenksčio, todėl nuo pastūmimo, praradęs pusiausvyrą, jis užkliuvo už slenksčio, kurio aukštis 14 cm, ir griuvo. Nors iš įvykio vietos apžiūros protokolo, nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad nebuvo išmatuotas atstumas nuo namo slenksčio iki prieangyje stovėjusios sofos, ant kurios įvykio metu sėdėjo nukentėjusioji E. J., kai nuteistasis L. K. sudavė jai smūgius, tačiau iš prie šių protokolų pridėtų fotonuotraukų matyti, kad namo prieangis nėra labai didelis, kad pastūmimo metu nukentėjusysis stovėjo visai netoli namo slenksčio, todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų E. ir A. J. parodymais, jog nuteistasis L. K. pastumtas A. J. griuvo į lauką ant betoninės plytelės užkliuvęs už namo slenksčio. Nors tyrimo metu nebuvo nustatyta, ar įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotos raudonos spalvos dėmės ant betoninės pakylos ir plytelės yra kraujo dėmės, tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiųjų E. ir A. J. parodymus, jog A. J. nugriuvus, jis galva trenkėsi į betoninę plytelę ir prasiskėlė galvą, į liudytojų R. I., J. B. parodymus, jog A. J. stipriai kraujavo iš galvos, prie plytelės matė didelį kraujo klaną, daroma išvada, kad įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotos raudonos dėmės ant betoninės pakylos ir plytelės yra kraujo dėmės. Be to, ši aplinkybė nėra esminė ir įtakos L. K. veiksmų kvalifikavimui neturi. Taip pat neteisus apeliantas, jog betoninė plytelė, į kuria galva trenkėsi nugriuvęs nukentėjusysis A. J. nebuvo apžiūrėta, nufotografuota, nes tiek iš įvykio vietos apžiūros protokolo, tiek iš nukentėjusiųjų E. ir A. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad betoninė plytelė buvo apžiūrėta ir nufotografuota (nurodyti jos matmenys, užfiksuota, kad jos kampas nuskeltas) (t. 1, b. l. 42–47, 60–68, 89–95).

12.9. Įvertinus tai, kad nukentėjusiųjų E. ir A. J. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, o nuteistojo parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, asmenų parodymus vertino drauge su kitais įrodymais ir išvadas dėl L. K. kaltės padarė remdamasis įrodymais, o ne prielaidomis.

12.10. Apeliantas skunde teigia, kad teismas neįrodė jo subjektyvinės pusės, t. y. kad jis tyčia pastūmė nukentėjusįjį A. J., kad pastarasis susižalotų. Toks nuteistojo skundo argumentas yra nepagrįstas, nes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo, jog L. K. nukentėjusįjį A. J. sužalojo veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). BK 15 straipsnyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. BK 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė savo pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Byloje nustatyta, kad konflikto su nukentėjusiąja E. J. metu nukentėjusiajam A. J. bandant apginti savo dukrą nuo L. K., nuteistasis L. K. nukentėjusįjį A. J. abiem rankomis už krūtinės pastūmė ir nukentėjusysis dėl girtumo neišlaikęs pusiausvyros bei užkliuvęs už namo slenksčio griuvo aukštielninkas į lauką ir prasiskėlė galvą į betoninę plytelę. Taigi, nukentėjusiajam A. J. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas atsirado dėl tyčinio nuteistojo L. K. veiksmo – pastūmimo. Nors nuteistajam po įvykio policijos pareigūnai nustatė 2,06 promilių girtumą, tačiau toks girtumo laipsnis nėra pakankamas pagrindas manyti, kad dėl girtumo L. K. nesuprato, ką daro, nes byloje nustatyta, jog po nukentėjusiųjų E. ir A. J. sužalojimo, nuteistasis dviračiu išvažiavo, liudytojas R. I. parodė girdėjęs, kaip pravažiuodamas L. K. juokdamasis pasakė „ot padariau suskiams“, o L. K. sustabdžiusiems policijos pareigūnams apeliantas teigė, kad nieko blogo J. nepadarė. Visa tai patvirtina, kad nuteistasis suprato savo veiksmų pavojingumą, jog dėl jo veikimo (tyčinio pastūmimo) atsirado pasekmės – nukentėjusysis A. J. griuvo ir prasiskėlė galvą, ir nors nenorėjo, bet leido tokioms pasekmėms atsirasti. Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis L. K. sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. J. padarė veikdamas netiesiogine tyčia.

13. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad L. K. sužalojo nukentėjusiuosius E. J. ir A. J., teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį. Dėl to tenkinti nuteistojo L. K. apeliacinį skundą ir dėl šių nusikalstamų veikų jį išteisinti nėra pagrindo.

14. Nustačius, kad L. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje (dėl E. J. sužalojimo) ir BK 135 straipsnio 1 dalyje (dėl A. J. sužalojimo), civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, susidariusios už nukentėjusiesiems E. ir A. J. suteiktą gydymą, atlyginimo priteistas pagrįstai. Be to, apeliaciniu skundu nuteistasis to neginčija.

15. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas L. K. bausmę už jo padarytas tris nusikalstamas veikas, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Skirdamas L. K. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padaryti du nesunkius ir vieną sunkų tyčinį nusikaltimas, nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nukentėjusiųjų E. ir A. J. sužalojo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktais), kad nuteistasis anksčiau teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui bei paskutinę bausmės vykdymo atidėjimo dieną, anksčiau baustas administracine tvarka, nedirba. Visos šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti L. K. už jo padarytus tris tyčinius nusikaltimus paskyrus sankcijose numatytas griežčiausias bausmės rūšis – laisvės atėmimą, kuris savo dydžiais yra mažesnis nei sankcijose numatyti šios rūšies bausmės vidurkiai. Taip pat pagrįstai apylinkės teismas L. K. paskirtas bausmes bendrino apėmimu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas) bei taikė BK 64 straipsnio nuostatas. Įvertinusi aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam L. K. už jo padarytus tris atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės bei paskirta subendrinta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl jos keisti nėra pagrindo. Pastebėtina, kad apeliaciniu skundu neginčijama nuteistajam L. K. paskirta bausmė ir jos dydis.

16. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis nuteistojo L. K. atžvilgiu yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

17. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2022 m. rugsėjo 21 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. APD-2022-09636 dėl 125,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Apeliacines instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad, nors nuteistasis šiuo metu nedirba, tačiau yra darbingas, kad pripažino dirbantis neoficialiai, yra registruotas užimtumo tarnyboje, taip pat į tai, kad byla apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo išnagrinėta tik pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, kuris netenkinamas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo L. K. Valstybės naudai priteisia 125,00 Eur advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio.

Išieškoti iš nuteistojo L. K. Valstybės naudai 125,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.