Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad terorizavo, grasindamas padegti, nužudyti bei sistemingai baugino panaudodamas psichinę prievartą, o būtent, laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 21 d. 14.00 val. iki 2012 m. birželio 10 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Mažeikių mieste, būdamas savo kieme, adresu: Mažeikiai, (duomenys neskelbtini), arba einant pro Mažeikiai, (duomenys neskelbtini), kiemą, grasino D. R., I. R. bei jų vaikams, t. y. mažamečiui E. R. ir nepilnametei M. R., vartodamas necenzūrinius žodžius bei sakydamas žodžius: „nužudys“, „padegs“, „sukapos su kirviu į gabalus“, „pakiš po velėna“, „aš sėsiu, bet Jūs gyvi neliksit“, taip sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. V. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. V. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl nukentėjusiųjų D. R., I. R. bei jų vaikų – mažamečio E. R., nepilnametės M. R. terorizavimo ir teisingai kvalifikavo apelianto padarytą veiką pagal BK 145 str. 2 d. Nei iš apeliacinio skundo turinio, nei iš nuteistojo J. V. parodymų teisiamajame posėdyje (2 t., 65–66 b. l.) negalima aiškiai suprasti, kokias objektyviąsias nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes nuteistasis pripažįsta ir kokias neigia. Esant tokiai situacijai kolegija patikrino bylą įrodymų pakankamumo, liečiamumo, teisėtumo, vertinimo aspektais ir dėl taikytos baudžiamosios atsakomybės teisėtumo bei proporcingumo.

Apeliantas savo skundu kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teigdamas, kad nebuvo kreipiamas dėmesys į realius liudytojų parodymus, kad policijos pareigūnų parodymais iš viso nebuvo galima remtis ir pan. Dėl tokių argumentų pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus), taip pat ir apelianto bei jo iniciatyva į teismo posėdį pakviestų liudytojų R. U., B. B. parodymus, liudytojų E. R., M. R. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2 t., 56–68 b. l.), kitus rašytinius įrodymus ir visete juos įvertinęs padarė atitinkamas išvadas. Pats apeliantas savo skunde nenurodė jokių kitų konkrečių įrodymų, kurių būtų netyręs apylinkės teismas, todėl apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas į kažką nekreipė dėmesio, sprendimą dėl jo kaltės priėmė nesiremdamas įrodymais, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.

Savo skunde apeliantas komentuoja liudytojų R. U., B. B. parodymus, kurie apie bylai reikšmingas aplinkybes iš esmės nieko konkretaus paaiškinti negalėjo (2 t., 62 b. l.), todėl jie savaime nelemia apelianto kaltės klausimo.

Be to, apeliantas fragmentiškai užsimena apie nukentėjusiosios I. R. teisiamajame posėdyje paminėtą aplinkybę, kad ji yra mačiusi pas J. V. peilį, kad liudytoja M. R. tvirtino, jog kaimynas J. V. smurto prieš jų šeimą nėra naudojęs, o liudytojas E. R. paaiškino, jog jo tėvas (D. R.) su pagaliu yra trenkęs J. (J. V.) per kaklą. Dėl to, į ką konkrečiu atveju kreipia dėmesį apeliantas, pažymėtina, kad nei peilio, nei fizinio smurto naudojimas prieš nukentėjusiuosius ir jų šeimos narius J. V. nėra inkriminuoti, todėl plačiau pasisakyti apie šias aplinkybes nėra prasmės. Liudytojo E. R. atpasakota aplinkybė apie nukentėjusiojo D. R. pagaliu suduotą smūgį J. V. (1 t., 163 b. l.), kurią, be kita ko, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis D. R. kategoriškai neigė (2 t., 63 b. l.), nėra šios bylos, kurioje pripažintas kaltu ir pagal BK 145 str. 2 d. nuteistas J. V., nagrinėjimo dalykas, negali paneigti apelianto kaltės dėl jo paties įvykdyto nusikaltimo, todėl nėra pagrindo tai nustatinėti.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad ne kaltinamasis, nukentėjusysis ar kiti proceso dalyviai, o tik teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, kokie byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais ir kokie tokiais nelaikytini (BPK 20 str. 2 d.). Nuteistasis, remdamasis tik savo subjektyviais išmąstymais, skundu siūlo nesiremti liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais, nes jie, pasak J. V., yra suinteresuoti bylos baigtimi ir šališki. Įrodymų vertinimas yra išskirtinė teismo kompetencija (BPK 20 str. 5 d.). Apeliantas savo skunde nenurodė ir byloje nėra duomenų, kurie keltų abejones dėl liudytojų policijos pareigūnų parodymų objektyvumo. Nesiremti policijos pareigūnų parodymais, kurių net neįvardijo nuteistasis savo skunde, vien dėl jų užimamų pareigų nėra pagrindo. Liudytojų I. N., K. A., D. B., R. V., J. D. parodymai yra nuoseklūs, dėl esminių aplinkybių vienodi, atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą ir kartu su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą apelianto kaltę įrodančią medžiagą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Jau minėta, kad apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 str. 2 d., kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų, grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią, pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui, veiką arba sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichine prievartą. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia kėsinantis į žmogaus laisvę (objektas), terorizuojant (veika). Terorizavimas gali pasireikšti šiomis veikomis: a) grasinimu susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; b) sistemingu žmogaus bauginimu, naudojant psichinę prievartą. Kaip minėta, apeliantas nei savo skunde, nei teisiamajame posėdyje iš esmės neišsakė jokių argumentuotų paaiškinimų dėl jam pareikšto kaltinimo, o nuo ikiteisminio tyrimo pradžios vienodi, nuoseklūs nukentėjusiųjų D. R., I. R., liudytojų E. R., M. R. parodymai, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir šioje nutartyje jau paminėti įrodymai, leidžia daryti išvadą, kad J. V. laikotarpiu 2012 m. balandžio 21 d. – 2012 m. birželio 10 d. terorizavo R. šeimą, grasindamas padegti, nužudyti, sistemingai baugino naudodamas psichinę prievartą, išsakydamas necenzūrinius žodžius.

Pirmosios instancijos teismas nepadarė bylos duomenų vertinimo klaidų ir teisingai nustatė, kad D. R., I. R., E. R., M. R. atžvilgiu konkrečiai, ar jiems girdint J. V. išsakyti žodžiai, tam tikri poelgiai, pastarųjų buvo teisingai suprasti, kaip realūs grasinimai, bauginimas, psichinė prievarta. Nukentėjusiesiems ir jų vaikams buvo pakankamas pagrindas susidaryti įspūdį, kad grasinimai iš tikrųjų gali būti įvykdyti. Tokią išvadą suponuoja ne tik pasikartojantis, beveik du mėnesius trukęs grasinimų tęstinumas, jų išraiška ir turinys (pvz. ,,sukapoti su kirviu į gabalus“, ,,pakišti po velėna“, ,,nužudyti“ ir kt.), bet ir žinojimas, kad grasintojas – J. V., jau ankščiau yra teistas už tyčinę žmogžudystę. Šį faktą patvirtina ir byloje esantys objektyvios kilmės duomenys – Šiaulių apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. nuosprendis, kuriuo nustatyta, jog asmeninio konflikto metu J. V. nužudė kitą žmogų (1 t., 48–50 b. l.). Šiuo atveju nėra reikšminga, ar J. V. iš tikrųjų ketino realizuoti savo grasinimus, pakanka to, jog nukentėjusieji aiškiai bijojo grasinimo įgyvendinimo ir tai ne sykį akcentavo teisiamajame posėdyje. Analogiškos išvados darytinos ir dėl grasinimo padegti, padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Kolegijai nekyla abejonių, kad pakankamai ilgai trukusiais grasinimais atlikti anksčiau minėtas konkrečias pavojingas veikas, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu (pasak nukentėjusiosios I. R. – 20 ar 30 kartų per tuos 3 mėnesius (2 t., 59 b. l.), J. V. sistemingai baugino R. šeimą – D. R., I. R. vertė jaustis nesaugiai ir nerimauti dėl savo vaikų saugumo, o E. R. su M. R. jautė nuolatinę baimę, bijojo būti vieni namuose. Tokius savo pojūčius aiškiai ir kategoriškai deklaravo viso baudžiamojo proceso metu visi R. šeimos nariai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad J. V. R. šeimą terorizavo, grasino padegti, nužudyti, sistemingai baugino panaudodamas psichinę prievartą. Byloje nustatytos objektyviosios aplinkybės aiškiai rodo, kad apeliantas visa tai darė tiesiogine tyčia, suvokdamas, kad daro psichologinį poveikį, siekdamas sukelti nukentėjusiesiems stresą, baimę, nerimą dėl minėtų vertybių, ir to norėjo. Apelianto teiginiai teisiamajame posėdyje, kad visi meluoja, kad su R. nebendrauja ir pan., iškreipia bylos aplinkybes ir vertintini kaip nepagrįsta gynybinė versija. Apelianto veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., sudėties požymiai, todėl apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu yra teisingas.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šių nuostatų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 145 str. 2 d. sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, apeliantą apibūdinančius duomenis, į tai, kad jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apeliantas savo skunde teigia, kad su jam paskirta bausme nesutinka, tačiau jokių konkrečių argumentų šiuo klausimu ar aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, nenurodė.

Viena iš bausmės paskirčių yra kalto asmens nubaudimas. Baudžiant kaltininką siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi. Asmuo privalo elgtis ypač atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, kad gali būti nubaustas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, konstatuoja, kad J. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė nei rūšimi nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.