Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. (kreipimosi į teismą dienos) netinkamomis sąlygomis.

Kaip nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. (kreipimosi į teismą dienos). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltus neigiamus padarinius, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Pravieniškių kalėjime pradžios, t. y. 2015 m. liepos 9 d., nes, patirdamas skunde nurodytų nepatogumų, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių kalėjimo ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų sąlygų patyręs išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos sutrikimų. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokių išgyvenimų, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, kad jo laikymo pataisos įstaigoje metu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog, gavęs atsakovės atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, sudarančio pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą, tik prašė senaties termino neskaičiuoti bei priekaištavo, jog jis per visą bausmės atlikimo laikotarpį nebuvo išleistas į laisvę lygtinai ir neturėjo jokių sąlygų susipažinti su teisės aktais ar pasikonsultuoti nemokamai su teisininkais (3 t., b. l. 11). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė į bylą jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis dėjo visas pastangas, t. y. kreipėsi į įstaigos administraciją, dėl galimybės susipažinti su teisės aktais suteikimo ir buvo atsisakyta patenkinti tokį jo prašymą ar kad kreipėsi dėl valstybės apmokamos teisinės pagalbos suteikimo, kadangi Lietuvos Respublikoje teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi visi fiziniai asmenys. Tokių duomenų byloje nėra. Taigi, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių, objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2020 m. rugsėjo 28 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos ir nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą ir teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 28 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo Pravieniškių kalėjime pradžios, tačiau į teismą kreipėsi tik 2023 m. rugsėjo 28 d. (1 t., b. l. 80).

Teismas pažymi, kad nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovė nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 28 d., kai pareiškėjas atliko bausmę 17-ame būryje, jo saugumui būtų kilusi kokia nors grėsmė. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde neįvardijo aplinkybių, kada konkrečiai jam nebuvo užtikrintas saugumas nurodytu laikotarpiu, taip pat byloje nėra jokių pareiškėjo rašytų skundų ar prašymų dėl jo saugumo neužtikrinimo. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie saugumo neužtikrinimą pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovės atstovės pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad, esant paskelbtam karantinui dėl COVID-19, 2021 m. sausio 6 d. jis nebuvo išleistas į tėčio laidotuves.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. sausio 12 d. prašymu Nr. 72(8)18 pareiškėjas kreipėsi į įstaigos direktorių, prašydamas išleisti jį 2021 m. sausio 16 d. į tėčio laidotuves, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas direktoriaus pavaduotojo 2021 m. sausio 13 d. rezoliucija: „Netenkinti prašymo, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą karantino metu.<...>“ (1 t., b. l. 110).

Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad 2023 m. liepos 14 d. pareiškėjas su prašymu Nr. NPS-22-14982 kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas pateikti raštišką atsakymą, kodėl jis 2021 m. sausio 6 d. nebuvo išleistas į tėčio laidotuves (11 t., b. l. 36). Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. liepos 22 d. raštu Nr. SN-22-2296 „Dėl atsakymo į prašymą pateikimo“, kuriame paaiškinta, kad prašymas nebuvo patenkintas dėl karantino ir (ar) ekstremalios situacijos metu taikomo teisinio reguliavimo, kad būtų sumažinta COVID-19 ligos išplitimo rizika (1 t., b. l. 31).

Pažymėtina, kad pareiškėjas kalinimo įstaigos direktoriaus pavaduotojo 2021 m. sausio 13 d. rezoliucijos „Netenkinti prašymo, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą karantino metu.<...>“ neskundė tuo metu galiojusio BVK nustatyta tvarka, taip pat neskundė ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. liepos 22 d. rašto Nr. SN-22-2296, todėl, teismo vertinimu, jis su minėtais atsakymais sutiko.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 119 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje arba atskirose jos dalyse paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, karantiną arba įvedus nepaprastąją padėtį, Kalėjimų departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę, pranešęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, įsakymu laikinai, bet ne ilgiau kaip iki valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties atšaukimo, visose arba dalyje pataisos įstaigų sustabdyti arba apriboti: 1) nuteistųjų išvykimą už pataisos įstaigos teritorijos ribų; 2) nuteistųjų laiškų išsiuntimą, taip pat gautų laiškų, perduodamų daiktų įteikimą nuteistiesiems; 3) kitų asmenų patekimą į pataisos įstaigas; 4) nuteistųjų asmeninių daiktų įsigijimą; 5) kultūros, sporto ir kitų masinių renginių pataisos įstaigose organizavimą; 6) kitų teisių, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti laikinai ribojamos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, karantino arba nepaprastosios padėties metu, įgyvendinimą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2020 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-344 „Dėl koronaviruso COVID-19 valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų plano patvirtinimo“ patvirtino koronaviruso (COVID-19) valdymo bausmių vykdymo sistemoje veiksmų planą, kurio 1.15 papunktyje buvo numatytas nuteistųjų, laikomų įkalinimo įstaigoje, kuriems suteikta teisė išvykti be palydos, judėjimo ribojimas. Taip pat nuteistiesiems, laikomiems įkalinimo įstaigoje, buvo numatytas trumpalaikių išvykų į namus uždraudimas (1.6 papunktis).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) pabrėžė, jog asmenų, iš kurių atimta laisvė, sveikatos apsauga turi tapti pagrindiniu principu imantis veiksmų siekiant užkirsti kelią COVID-19 ligos plitimui (2020 m. kovo 20 d. Pagrindiniai principai dėl tinkamo elgesio su asmenimis, iš kurių atimta laisvė, koronaviruso (COVID-19) pandemijos kontekste CPT/Inf(2020)13, 1 p., https://rm.coe.int/16809e1155).

Taigi, akivaizdu, kad valstybei buvo leidžiama riboti nuteistųjų išvykimą už pataisos įstaigos teritorijos ribų, ribojimai koronaviruso (COVID-19) pandemijos metu buvo galimi ne tik nusikaltimų prevencijos tikslais, bet ir siekiant apsaugoti pačių nuteistųjų ir laisvėje esančių asmenų sveikatą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai dėl COVID-19 paskelbto karantino metu nesuteikto jam leidimo vykti į tėvo laidotuves atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos kalėjimų tarnyba pateikė teismui duomenis apie būrių sanitariniuose mazguose įrengtų pisuarų ir klozetų skaičių, praustuvių ir dušų skaičių, iš kurių matyti, kad 29-o būrio sanitariniame mazge yra įrengtos dvi dušo kabinos ir 2 tualetų kabinos (1 t., b. l. 144).

Pareiškėjas skundžia, kad 29-as būrys buvo įrengtas netinkamos būklės pastate. Į bylą pateiktoje Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2023 m. lapkričio 29 d. pažymoje Nr. LV-55246 nurodoma, kad Pravieniškių 1-ajame kalėjime avarinės būklės pastatų nėra, taip pat kad pastatas yra registruotas (1 t., b. l. 144–146). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovės atstovės neteisėti veiksmai dėl netinkamos būklės pastato, kuriame yra 29-as būrys, nekonstatuotini. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimui priteisti.

Pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai dėl per mažo kiemelio ploto, tenkančio vienam nuteistajam, yra nepagrįsti, kadangi teisinis reglamentavimas kiemelių plotų nenustato.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. liepos 21 d. pareiškėjas pateikė įstaigos administracijai prašymą dėl informacijos pateikimo (1 t., b. l. 32). Taip pat nustatyta, kad į šį prašymą pareiškėjui Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkas atsakė 2023 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. SN-22-2819 (1 t., b. l. 25), t. y. pažeisdamas minėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl teismas sprendžia, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atsakymą gauti per 20 darbo dienų nuo jo prašymo gavimo dienos, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir dėl to spręstinas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Bylos duomenys patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jis 2023 m. liepos 21 d. su prašymu kreipėsi į kalinimo įstaigos viršininką, prašydamas pateikti dokumentus, t. y. 2021 metų prašymo kopiją (1 t., b. l. 34). Nors pareiškėjas teigia, kad į šį prašymą iki šiol nėra gavęs atsakymo, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad jo prašymas 2023 m. spalio 3 d. buvo patenkintas ir jam išduota prašomo dokumento kopija, t. y. pats pareiškėjas ranka užrašė: „Kopiją gavau, T. T., 2023 10 03“. Teismo vertinimu, dokumento, kurio jis prašė (tai patvirtina jo parašas), išdavimas pareiškėjui paneigia jo teiginius, kad atsakymo nėra gavęs iki šiol, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad iš jo bylos dingo tėčio mirties liudijimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 4 d. su prašymu pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas pateikti tėčio mirties liudijimo kopiją (1 t., b. l. 33). Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. liepos 26 d. raštu Nr. SN-22-2342 „Atsakymas į prašymus“, kuriame paaiškinta, kad jo asmens byloje nėra tėčio P. T. mirties liudijimo, todėl kopijos pateikti negali (1 t., b. l. 31).

Taip pat, kaip pirmiau jau buvo minėta, 2021 m. sausio 12 d. su prašymu Nr. 72(8)18 pareiškėjas kreipėsi į įstaigos direktorių, prašydamas išleisti jį 2021 m. sausio 16 d. į tėčio laidotuves, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas direktoriaus pavaduotojo 2021 m. sausio 13 d. rezoliucija: „Netenkinti prašymo, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą karantino metu.<...>“ (1 t., b. l. 110). Pažymėtina, kad minėtame prašyme pareiškėjas nenurodė, jog prie prašymo prideda mirties liudijimą.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (galiojusios iki 2021 m. gruodžio 31 d.), 71 punktu, nuteistojo prašymas išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų teikiamas pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) direktoriui ne vėliau kaip likus penkioms darbo dienoms iki pageidaujamos išvykimo datos. Nuteistojo (suimtojo) prašymas išvykti už pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) teritorijos ribų dėl sutuoktinio, sugyventinio ar artimojo giminaičio mirties ar sunkios ligos, dėl kurios gresia pavojus ligonio gyvybei, taip pat dėl gaivalinės nelaimės, padariusios didelę materialinę žalą nuteistajam (suimtajam) ar jo sutuoktiniui, sugyventiniui arba artimiesiems giminaičiams, teikiamas ne vėliau kaip likus 24 valandoms iki pageidaujamos išvykimo datos. Prie šiame punkte nurodytų prašymų (toliau – prašymas išvykti už pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) teritorijos ribų) pridedami dokumentai ar jų kopijos, patvirtinančios prašyme nurodytas aplinkybes.

Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas, pateikdamas prašymą išleisti jį į tėvo laidotuves, prie prašymo privalėjo pateikti ir tėčio mirties liudijimą, tačiau jis pateiktas nebuvo, taip pat šis dokumentus nebuvo įsiūtas ir į jo asmens bylą, todėl kalinimo įstaiga negalėjo pareiškėjui išduoti jo tėčio mirties liudijimo kopijos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl dingusio dokumento atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo įsitikinimu, kalinimo įstaigos administracija nesilaiko paskatinimų skyrimo tvarkos. BVK 77 straipsnis numato laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų skatinimo priemones, t. y. už nepriekaištingą elgesį ir pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos šios skatinimo priemonės: 1) paskirtos drausminės nuobaudos panaikinimas; 2) pasivaikščiojimo laiko pailginimas; 3) maksimalios pinigų sumos, už kurią nuteistasis gali per mėnesį įsigyti asmeninių daiktų, padidinimas vienos bazinės socialinės išmokos dydžio suma; 4) leidimas iki aštuonių valandų išvykti iš bausmės atlikimo vietos pasimatyti su artimaisiais arba švietimo, dalyvavimo resocializacijos priemonėse, kultūros, sporto ar kituose ne bausmės atlikimo vietoje organizuojamuose renginiuose tikslais; 5) papildomos trumpalaikės išvykos į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus suteikimas.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2023 m. vasario 28 d. pareiškėjas pateikė įstaigos viršininkui prašymą, prašydamas paaiškinti, kodėl jam nebuvo skitas paskatinimas, nors komisija jį 2023 m. vasario 17 d. skatino (2 t., b. l. 197).

Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas 2023 m. kovo 28 d. raštu Nr. SN-22-930 paaiškino pareiškėjui, kad paskatinimo priemonių nuteistiesiems skyrimas yra pataisos įstaigos administracijos prerogatyva, t. y. bausmių vykdymo teisės aktai įtvirtina paskatinimo priemonių nuteistiesiems skyrimą kaip pataisos įstaigos administracijos teisę, o ne kaip pareigą. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl paskatinimo priemonės nuteistajam skyrimo, jo veikla turi būti vertinama kompleksiškai: nusikalstamo elgesio rizika, nustatyta pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką, neturi turėti galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės aktų pažeidimus, užsiima darbine veikla ar dirba arba mokosi, arba užsiima individualia veikla, vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones. Pažymėjo, kad įstaigos administracija yra suinteresuota, jog pareiškėjas savo elgesį koreguotų teigiama linkme, dalyvautų pozityvaus užimtumo priemonėse ir kt. Teigė, kad pareiškėjo elgesys bausmės atlikimo metu yra stebimas, fiksuojamas dokumentuose ir visa jį charakterizuojanti medžiaga yra reikšminga sprendžiant pareiškėjo teisinės padėties klausimus. Pabrėžė, kad joks galiojantis teisės aktas nenumato imperatyvios pareigos įstaigos administracijai nuteistąjį būtinai paskatinti už jo vykdomą veiklą. Nuteistiesiems paskatinimo priemonės gali, o ne privalo būti skiriamos.

Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui minėtu raštu buvo išsamiai paaiškinta apie paskatinimų skyrimą. Šio rašto pareiškėjas neskundė BVK 100 straipsnyje nustatyta apskundimo tvarka nei atitinkamą bausmę vykdančios įstaigos direktoriui, nei vėliau teismui. Pareiškėjas pats skunde pripažino, kad jis, nors ir stengiasi eiti teisingu keliu, nenusikalsti, po tėčio, netrukus ir močiutės laidotuvių padarė pažeidimą, kadangi tokia dviguba netektis jam buvo per sunki.

Teismas pažymi, kad paskatinimai pareiškėjui yra skiriami ir tai patvirtina bylos duomenys: laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 26 d. iki 2023 m. sausio 10 d. pareiškėjui buvo skirti 6 paskatinimai už gerą elgesį, sąžiningą darbą. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas linkęs nesilaikyti kalinimo įstaigos reikalavimų, t. y. 2022–2023 m. buvo du kartus baustas už alkoholinių gėrimų ir jų surogatų vartojimą (1 t., b. l. 142–143). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo veikla buvo vertinta kompleksiškai, atsižvelgdamas į jo elgesį, jį charakterizuojančią medžiagą ir kt., į tai, kad nėra jokios pareigos kalinimo įstaigos administracijai nuteistąjį būtinai paskatinti už jo vykdomą veiklą, į tai, kad paskatinimų skyrimas yra pataisos įstaigos administracijos teisė, o ne pareiga, nesant byloje jokių duomenų, kad pareiškėjui piktybiškai ar norint jam pakenkti buvo neskirtas paskatinimas, teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atstovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, kad apsiperkant parduotuvėje teko lauke laukti eilėje, kadangi teisinis reglamentavimas nenumato pareigos nuteistiesiems sudaryti sąlygas apsipirkti tik patalpos viduje.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu jam bausmę teko atlikti su narkomanais ir aferistais, taip pat buvo palaikoma subkultūra. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skundo argumentus dėl subkultūros ir jos toleravimo iš kalinimo įstaigos administracijos pusės. Atsakovės atstovė atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos administracija netoleruoja jokių subkultūros apraiškos formų (1 t., b. l. 134). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl subkultūrų propagavimo. Be to, pareiškėjas, matydamas, kad kiti nuteistieji vykdo nusikalstamas veikas, turėjo apie tai pranešti pareigūnams, tačiau ir tokių duomenų byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs, abstraktūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmestini.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje v. de H. prieš Olandiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas, apibendrinančias, motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-2685/2011).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė pažeminimą, išgyvenimų. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo konsultuotas psichologų dėl išvykos į tėvo laidotuves, dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, dėl saugumo neužtikrinimo ir kt., tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas į psichologus būtų kreipęsis būtent dėl atsakymo į prašymą nepateikimo ar pavėluoto pateikimo, dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose stogelių neįrengimo (1 t., b. l. 27, 151).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad dėl konstatuoto pažeidimo (pavėluoto atsakymo į prašymą pateikimo, stogelių kiemeliuose neįrengimo) pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų, diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kuo teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą).

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip sąlygas blogino, taip pat į tai, kad kalinimo įstaigoje netinkamos kalinimo sąlygos (pavėluotas atsakymo pateikimas, stogelių kiemeliuose neįrengimas) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinęs pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilę ypatingai neigiamų pasekmių (pavyzdžiui, sukrėtimų, kurie būtų lėmę tolesnį pareiškėjo gyvenimą), įvertinęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. T. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo T. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.