- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-27
- Bylos Nr.
- A-502-1917-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- R. A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – antstolė A. P., dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – ir Ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 7P-90 „Dėl antstolio R. A. G. įgaliojimų pasibaigimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-90), vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, antstolis R. A. G., kaip neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš antstolio pareigų ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo.
Ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-117 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio R. A. G. įgaliojimams” (toliau – ir Įsakymas 7P-117) Jurbarko ir Tauragės rajonų, Šilalės ir Šilutės rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikianti antstolė A. P. buvo paskirta perimti Jurbarko ir Tauragės rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikusio antstolio R. A. G. nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolės archyvą.
Pareiškėjas R. A. G. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Įsakymus Nr. 7P-90 ir Nr. 7P-117.
Skunduose pareiškėjas nurodė, kad antstoliu dirba nuo 1984 m. Pažymėjo, kad nuo 2002 m. mokosi Maskvos valstybiniame industriniame universitete. Teigė, kad, 2002 m. formuojant naują antstolių rezervą, Liatuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Ministerija; atsakovas) pareiškėjas pateikė Maskvos valstybinio industrinio universiteto pažymą. Ministerija, formuodama antstolių rezervą, priėmė šiuos dokumentus ir pripažino juos tinkamais įrodant, kad reikalavimas įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, yra vykdomas, nes pareiškėjas studijuoja. Tvirtino, kad tuo Ministerija pripažino, jog pareiškėjo studijos buvo laikomos tinkamomis siekiant įgyti aukštąjį teisinį išsilavinimą.
Paaiškino, kad pareiškėjas 2002 m. Ministerijoje išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, todėl tikėjosi, kad baigęs pasirinktas studijas, atitiks visus įstatyme keliamus reikalavimus ir kad įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą nustatytą laiką. Studijas baigė 2007 m. ir sužinojo, kad jo įgyto išsilavinimo nepakanka ir jis turi dar papildomai laikyti kvalifikacinį egzaminą. Pažymėjo, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas Lietuvoje yra dviejų tipų: profesinis ir akademinis. Atkreipė dėmesį į tai, jog profesinį pripažinimą (kai asmuo nori dirbti Lietuvoje) atlieka darbdaviai arba atitinkamos kompetentingos institucijos. Manė, kad Ministerija jau atliko pareiškėjo profesinį vertinimą ir kvalifikacijos pripažinimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2006 m. buvo atestuotas, todėl laikytina, jog jo kvalifikacija jau yra įvertinta.
Pabrėžė, kad studijas Maskvos valstybiniame industriniame universitete baigė 2007 m. balandžio mėnesį. Nurodė, kad, vadovaudamasis Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60, (toliau – ir Nuostatai), 2007 m. kovo 28 d. Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomą Nr. AB50619720 pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui (toliau – ir Centras), kuris nusprendė, jog jo įgyta kvalifikacija vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, kad pareiškėjas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal Užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos papildomo vertinimo programą Centre. Pažymėjo, kad, vykdydamas minėtą Centro nurodymą, kvalifikacinį egzaminą privalėjo laikyti 2007 m. spalio 12 d., tačiau egzamino data buvo perkelta į 2007 m. rugsėjo 26 d. Pareiškėjas egzamino neišlaikė, o egzamino perlaikymas buvo paskirtas 2007 m. gruodžio 26 d., t. y. jau po atleidimo iš antstolio pareigų. Vertino, Lietuvos Respublikoje galiojanti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimo tvarka ir reali pripažinimo proceso eiga nesudarė pareiškėjui realių galimybių iki 2007 m. spalio 1 d. išlaikyti kvalifikacinius egzaminus. Manė, kad jam nebuvo suteiktas protingas terminas legalizuoti įgytą išsilavinimą
Pažymėjo, kad pareiškėjas visą laiką vykdė visus antstoliams įstatyme keliamus reikalavimus.
Teigė, kad tiek Antstolių įstatymas, tiek Įgyvendinimo įstatymas nustato antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindus. Nurodė, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnyje pateikiamas baigtinis antstolio įgaliojimų pasibaigimo pagrindų sąrašas, o tokio atleidimo iš antstolio pareigų pagrindo, dėl kurio jis buvo atleistas, t. y. iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, Antstolių įstatymo 12 straipsnis nenumato. Vertino, kad Antstolių įstatymas laikytinas specialiąja įstatymo norma, reglamentuojančia antstolio įgaliojimų pasibaigimą. Tai, pasak pareiškėjo, reiškia, kad nurodytuose įstatymuose yra įtvirtintos viena kitai prieštaraujančios nuostatos, todėl Įsakymas Nr. 7P-90, kuris grindžiamas tik Įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, neatitinkančiomis Antstolių įstatymo, prieštarauja teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.
Taip pat pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundus nurodė, kad su skundais nesutinka, ir prašė juos atmesti.
Atsiliepimuose atsakovas paaiškino, kad vienas iš privalomų reikalavimų antstolio statusui įgyti, pagal Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, yra aukštasis teisinis universitetinis išsilavinimas (vienpakopis, bakalauro, magistro). Pažymėjo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolio pareigų. Vertino, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento, Ministras turėjo Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolio pareigų.
Tvirtino, kad antstolių atleidimo iš pareigų atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, vienas kitam neprieštarauja. Aplinkybė, kad specialus antstolių atleidimo iš pareigų pagrindas yra nustatytas Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra aplinkybė, dėl kurios šis atleidimo iš antstolio pareigų pagrindas negali būti taikomas ar vertintinas kaip prieštaraujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, kad Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolio pareigų pagrindas.
Nurodė, jog tai, kad asmenys turi teisę mokytis kitose šalyse, neatleidžia jų nuo pareigos įvykdyti teisės aktų reikalavimus dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo. Kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pabrėžė, kad pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Ministerijai tokio įsakymo, o iš jo skundų turinio matyti, kad toks įsakymas dar nėra priimtas. Laikėsi pozicijos, kad, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėjas privalėjo pasidomėti ne tik galimybe įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis.
Pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo, jog, suėjus nustatytam terminui ir neįgijus reikiamo išsilavinimo, jis bus atleistas iš antstolio pareigų, o tai reiškia, kad užbaigdamas veiklą jis turės vykdyti pareigas, susijusias su jo įgaliojimų pasibaigimu, taigi Įsakymas 7P-117 buvo priimtas nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė A. P. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepimų į pareiškėjo skundus nepateikė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundus ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmėtė kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas 1984-2001 metais dirbo teismo antstoliu prie Kauno miesto apylinkės teismo. Nuo 2001 m. balandžio mėnesio pareiškėjas dirbo Jurbarko antstolių kontoroje vyr. teismo antstoliu. 2002 m. liepos 24 d. pareiškėjas pateikė Ministerijai prašymą dėl leidimo dalyvauti viešame konkurse antstolių rezervui suformuoti. Ministerija 2002 m. lapkričio 25 d. sprendimu leido pareiškėjui įkurti antstolio kontorą ir priskyrė antstolio veiklos teritoriją (Jurbarko ir Tauragės rajonų apylinkės teismų veiklos teritorija). Ministras 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 pareiškėją įtraukė į Lietuvos antstolių sąrašą. 2006 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo atestuotas. Įsakymu Nr. 7P-90 nuo 2007 m. spalio 1 d. pareiškėjas buvo atleistas iš antstolio pareigų ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo, o Nr. 7P-117 antstolė A. P. buvo paskirta perimti pareiškėjo nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą.
Rėmėsi Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi, Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Nukreipė į Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 2 dalį bei Nuostatus ir pažymėjo, kad pagrindiniai dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą užsienio aukštojoje mokykloje, bei švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.
Nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas 2007 m. baigė Maskvos valstybinį industrinį universitetą. Pareiškėjas 2007 m. kovo 28 d. pateikė Centrui paraišką dėl užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo. Centras 2007 m. balandžio 18 d. pažyma dėl kvalifikacijos įvertinimo Nr. 14-213 priėmė sprendimą pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Centre. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas šio Centro sprendimo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, todėl jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra paneigti. Pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą dėl pirmojo egzamino laikymo Centrui pateikė 2007 m. birželio 6 d., o teisės kvalifikacinį egzaminą pareiškėjas laikė 2007 m. rugsėjo 26 d., tačiau jo neišlaikė. Pareiškėjas 2007 m. spalio 1 d. pateikė Centrui prašymą perlaikyti teisės kvalifikacinį egzaminą po 2007 m. gruodžio 26 d.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iki Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos datos (2007 m. spalio 1 d.) pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų pripažinti, kad jis turi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, t. y. nepateikė švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuriuo būtų patvirtinta, kad pareiškėjo užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Taigi, pareiškėjas iki 2007 m. spalio 1 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Vadinasi, Ministras Įsakymu Nr. 7P-90 pagrįstai nuo 2007 m. spalio 1 d. atleido pareiškėją iš antstolio pareigų.
Nurodė, kad Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti atvejai, kada asmuo atleidžiamas iš antstolio pareigų. Vertino, jog Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnis nustatė pereinamąjį laikotarpį asmenims, kurie iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos buvo teismo antstoliai ir buvo įrašyti į antstolių rezervą ir Lietuvos antstolių sąrašą. Teigė, jog tai reiškia, kad šių asmenų atžvilgiu įstatymo leidėjas nustatė išlygą ir kad jie iki 2007 m. spalio 1 d. galėjo dirbti antstoliais, neturėdami Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, tačiau antstolis, iki pereinamojo laikotarpio pasibaigimo neįgijęs nustatyto išsilavinimo, neatitinka antstolio pareigybei taikomų reikalavimų ir, pagal Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, toks asmuo turi būti atleidžiamas iš antstolio pareigų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja Antstolių įstatymui, todėl Ministras, priimdamas įsakymą Nr. 7P-90, vadovavosi tinkamomis teisės normomis, ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Nukreipė į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimą. Vertino, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra išlaikęs kvalifikacinius egzaminus ir buvo atestuotas, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi asmens profesiniai gebėjimai nėra tapatu išsilavinimui, be to, pareiškėjas iš antstolio pareigų buvo atleistas dėl to, kad neįgijo reikiamo išsilavinimo (išsimokslinimo), o ne dėl kvalifikacijos stokos.
Pažymėjo, kad pereinamasis laikotarpis, per kurį yra taikomos tam tikros išimtys tam tikrai asmenų grupei, negali tęstis nepagrįstai ilgai, nes kitaip būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas tų asmenų, kurie jau yra įgiję reikiamą antstoliui aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, atžvilgiu. Tokiems asmenims, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, turi būti suteikiama galimybė užimti tų asmenų, kurie neįgijo reikiamo antstoliams išsilavinimo per įstatymo nustatytą terminą, vietas, o nepagrįstas pereinamojo laikotarpio prailginimas suponuotų nelygiateisiškumą tokių asmenų atžvilgiu.
Atkreipė dėmesį į tai, jog nei Antstolių įstatymas, nei Įgyvendinimo įstatymas nenumatė išimčių, kurių pagrindu būtų galima asmens, neįgijusio nustatyto išsilavinimo, neatleisti iš antstolio pareigų. Be to, tiek antstoliams, tiek notarams, tiek teisėjams ir kt. profesijų atstovams įstatymų numatyti reikalavimai negali būti keičiami ar nevykdomi dėl asmens, siekiančio užimti minėtas pareigas, asmeninių gyvenimo trukdžių (nepaisant jų svarbumo ir objektyvumo). Todėl asmuo, pretenduojantis tapti tam tikros profesijos atstovu, privalo besąlygiškai įgyvendinti šiai profesijai keliamus reikalavimus, arba atsisakyti užimti šias pareigas ir pasirinkti kitą darbo sritį.
Pirmosios instancijoss teismas rėmėsi Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi ir konstatavo, kad, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėjas privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančių dokumentų įgijimo galimybėmis.
Pažymėjo, kad dar 2000 m. spalio 10 d. priimtame Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatyme buvo nustatytas reikalavimas asmenims, pretenduojantiems tapti teismo antstoliais, turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) (7 straipsnio 3 punktas), o tos pačios dienos Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatyme buvo nurodyta, kad antstoliai turi įgyti minėtą išsilavinimą per 7 metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos (2 straipsnio 1 dalis). Taigi pareiškėjas, žinodamas, kiek laiko užtrunka studijos užsienio aukštojoje mokykloje, kada jis gaus diplomą, kada jis turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, kad jo išsilavinimui pripažinti reikės atlikti tam tikrą procedūrą, privalėjo atitinkamai veikti siekdamas atlikti tam tikrus veiksmus (baigti studijas laiku, pasidomėti diplomo pripažinimo procedūra, laiku pasirūpinti reikiamais dokumentais ir pan.), kad iki Antstolių įstatyme nustatyto termino (2007 m. spalio 1 d.) įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo neveikimas ir iš to jam kilusios pasekmės negali būti pateisintos jo teisėtais lūkesčiais, nes jokie teisės aktai nenumatė, kad terminas išsilavinimui įgyti bus pratęstas ir jis bus ilgesnis nei iki 2007 m. spalio 1 d.
Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl 2000 m. spalio 10 d. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo atmestas.
Rėmėsi Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi, Ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinta Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarka (toliau – ir Tvarka) ir pažymėtina, kad, vadovaujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi, Ministro įsakymas dėl bylų ir kitų dokumentų, neišieškotų lėšų ir turto, antstolio archyvo perdavimo yra tiesiogiai susijęs su Ministro įsakymu, kuriuo antstolis atleidžiamas iš antstolio pareigų, todėl, atleidęs antstolį pagal Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, Ministras privalo priimti įsakymą dėl bylų ir kitų dokumentų, neišieškotų lėšų ir turto, antstolio archyvo perdavimo.
Nukreipė į Tvarkos 2, 8, 9 punktus ir padarė išvadą, kad antstolis, žinodamas, jog bus atleistas iš antstolio pareigų, privalo laiku pasirūpinti inventorizavimo aktų ir kitų dokumentų perdavimu, nes tai įeina į jo, kaip antstolio, funkcijas, taigi pareiškėjo argumentai dėl priverčiamojo ar privalomojo darbo atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog panaikinti Įsakymą Nr. 7P-117 nėra teisinio pagrindo.
Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsniu, pirmosios instancijos teismas panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartimi iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundai bei prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą būtų patenkinti.
1. Remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimais ir nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas toje dalyje, kurioje pasisakoma dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, naikintinas, kadangi yra nemotyvuotas.
2. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog, atsižvelgiant į antstolio atliekamų funkcijų pobūdį ir reikšmę, yra pagrįsta tokiam asmeniui nustatyti tam tikrus profesinius, kvalifikacinius ir kitus reikalavimus, taip pat ir reikalavimą turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, neįsigilino į bylos esmę, nes pareiškėjas to neneigia.
3. Remiasi ABTĮ 105 straipsniu ir vertina, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė minėtas nuostatas, o kartu – ir pareiškėjo procesines teises.
4. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimas, priklausomai nuo asmens siekiamo tikslo (dirbti ar mokytis), gali būti dviejų tipų, t. y. profesinis ir akademinis. Taip pat nevertino, kodėl pareiškėjas, siekdamas tęsti anstolio veiklą, vadovaudamasis Nuostatais, privalo atlikti akademinį užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą, bei nemotyvuotai atmėtė pareiškėjo argumentą, kad jo profesinis pripažinimas buvo atliktas anksčiau.
5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas asmenų lygiateisiškumo principą, neatsižvelgė į tai, jog antstolių teisinis statutas, nustatytas Teismo antstolių įstatymu, įsigaliojus Antstolių įstatymui, pasikeitė.
6. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas dėl antrojo pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą apskritai nepasisakė.
7. Prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 2002 m. gegužės 9 d. Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo skundų pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime atsakovas teigia, kad ABTĮ nenumato, kad dėl teismo nutarties atmesti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą galima paduoti atskirąjį skundą. Mano, jog ta aplinkybė, jog skundžiamame sprendime nurodoma, kad buvo išnagrinėtas prašymas, o ne prašymai, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir antrojo pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Remiasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjos teisė reikšti prašymus nėra absoliuti. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad objektyviai pateisinama yra situacija, kai skirtingų kategorijų asmenims diferencijuotas teisinis reguliavimas nėra uždraustas ir negali būti laikomas diskriminacija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nurodo, kad pareiškėjo argumentas, jog jis dėl užsienyje įgyto išsilavinimo yra faktiškai diskriminuojamas, yra nepagrįstas. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog perduodant jo vykdomąsias bylas yra atimama jo nuosavybė.
Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimų į pareiškėjo skundus pirmosios instancijos teismui argumentams.
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė A. P. nepateikė atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo Nr. 7P-90, kuriuo pareiškėjas, remiantis Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Anstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, nuo 2007 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš antstolių ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo, bei įsakymo Nr. 7P-117, kuriuo Jurbarko ir Tauragės rajonų, Šilalės ir Šilutės rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikianti antstolė A. P., vadovaujantis Anstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalimi ir Tvarka, buvo paskirta perimti pareiškėjo nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet neperduotą išieškotojui, taip pat nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas bei antstolio archyvą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl įsakymo Nr. 7P-90 teisėtumo ir pagrįstumo
Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro), ne mažiau kaip vienerius metus buvęs antstolio padėjėju ir laimėjęs viešą konkursą arba ne mažiau kaip penkerius metus dirbęs teisinį darbą ir laimėjęs viešą konkursą.
Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.
Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas teismo antstolio (vėliau – antstolio) pareigas eina nuo 1984 m. (Pretendento į antstolius anketa, I t., b. l. 153-156). 2002 m. liepos 24 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl dalyvavimo viešame konkurse antstolio vietai Kauno miesto ir Kauno rajono apylinkių teismų veiklos teritorijoje užimti (I t., b. l. 159). Ministerijos 2002 m. lapkričio 25 d. raštu pareiškėjui buvo leista įkurti „Antstolio R. A. G. kontorą” bei priskirta antstolio veiklos teritorija (Jurbarko ir Tauragės rajonų apylinkės teismų veiklos teritorija) (I t., b. l. 174). Ministro 2003 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 4 pareiškėjas buvo įrašyta į Lietuvos antstolių sąrašą (I t., b. l. 175-178). 2006 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo atestuotas (II t., b. l. 16).
Teismo antstolių įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą).
Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo (įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Lietuvos Respublikos teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada yra aktuali ir nagrinėjamoje byloje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas į Maskvos valstybinį industrinį universitetą įstojo 2002 m. (2002 m. birželio 5 d. pažyma Nr. 92; I t., b. l. 52-53). Pareiškėjui 2007 m. vasario 1 d. Maskvos valstybiniame industriniame universitete buvo suteiktas teisės mokslų bakalauro laipsnis ir 2007 m. kovo 6 d. išduotas tai patvirtinantis diplomas Nr. ??? 0619720 (I t., b. l. 11-12). 2008 m. kovo 28 d. pareiškėjas Centrui pateikė paraišką dėl užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo (I t., b. l. 98-99). Centro 2007 m. balandžio 18 d. pažymoje dėl kvalifikacijos įvertinimo Nr. 14-213 nurodoma, kad buvo priimtas sprendimas pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, jeigu kvalifikacijos turėtojas (pareiškėjas) išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Centre (kaip numatyta Nuostatų 14.2 punkte) (I t., b. l. 10). 2008 m. spalio 31 d. pareiškėjas išlaikė minėtą kvalifikacinį egzaminą (2008 m. lapkričio 4 d. pažyma dėl kvalifikacinio egzamino rezultatų Nr. 44-30; II t., b. l. 98). Švietimo ir mokslo ministro 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. ISAK-3107 pareiškėjo Maskvos valstybiniame industriniame universitete 2007 m. įgytas teisės bakalauro laipsnis (išsilavinimo dokumento Nr. ??? 0619720) buvo pripažintas atitinkančiu kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas (II t., b. l. 99).
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas – tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija – tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aukštojo mokslo studijų paskirtis – padėti asmeniui įgyti aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamą kvalifikaciją ir pasirengti aktyviai profesinei, visuomeninei ir kultūrinei veiklai. To paties straipsnio 3 dalis inter alia numato, kad aukštojo mokslo studijų programas vykdo aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, 4 dalis – kad baigus aukštojo mokslo studijų programas įgyjamas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija, o 5 dalis – kad aukštųjų mokyklų veiklos principus ir studijų jose tvarką nustato Aukštojo mokslo įstatymas.
Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, jog ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva ir jog jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai, o Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui bei Lietuvoje įgyto išsilavinimo patvirtinimą vykstantiems į užsienį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Pagal šio įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje.
Iš pirmiau pacituotų Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos (Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą). Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek ir neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Nuostatai.
Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiama „aukštojo išsilavinimo“ sąvoka: tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiama, jog aukštoji mokykla yra studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu šio įstatymo nustatyta tvarka, o diplomas – tai asmens įgytą kvalifikaciją ir mokslo laipsnį liudijantis pažymėjimas, išduodamas baigus pagrindines studijas, specialiąsias profesines studijas, magistrantūrą, vientisąsias studijas, meno aspirantūrą, apgynus daktaro disertaciją. Aukštojo mokslo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog asmeniui, baigusiam bet kurios nuosekliųjų studijų pakopos programą, aukštoji mokykla išduoda tai patvirtinantį nustatytos formos diplomą.
Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Kaip jau buvo minėta, užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Nuostatai.
Nuostatų 2 punkte numatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, o šių nuostatų 5 punktas apibrėžia, jog akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra šių nuostatų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, liudijantis, kad ši kvalifikacija atitinka reikalavimus, nustatytus kvalifikacijai, kurią įgiję asmenys Lietuvos Respublikoje turi teisę studijuoti, verstis profesine veikla ar dirbti pagal profesiją, kai teisė verstis ja ar darbas pagal ją nėra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais.
Nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija – tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą, šiame Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu, kuris išsiunčiamas Centrui. Taigi, sistemiškai aiškinant pirmiau paminėtas Nuostatų nuostatas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – pareiškėjas) įgijo aukštąjį išsilavinimą (nagrinėjamu atveju – aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą) yra išsilavinimo dokumentas (nagrinėjamu atveju – Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas) ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje.
Nagrinėjamoje byloje teisės aktų nustatyta tvarka yra patvirtinta, kad pareiškėjas įgijo reikiamą antstoliui išsilavinimą (2007 m. kovo 6 d. išduotas Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas Nr. ??? 0619720 ir Švietimo ir mokslo ministro 2008 m. lapkričio 11 d. įsakymas Nr. ISAK-3107 dėl jo pripažinimo Lietuvos Respublikoje). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, nepaisant užsitęsusios pareiškėjo užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo procedūros, laikytina, kad pareiškėjas reikiamą antstoliui išsilavinimą (aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (bakalauro)) įgijo iki 2007 m. spalio 31 d., taigi jis per Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą įvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, dėl ko jo atžvilgiu Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma. Vadinasi, įsakymas Nr. 7P-90, kuris buvo priimtas Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies pagrindu, naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Dėl įsakymo Nr. 7P-117 teisėtumo ir pagrįstumo
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta, jog pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, Ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas Ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams.
Tvarkos 3 punkte įtvirtinta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams ne vėliau kaip kitą darbo dieną Ministro įsakymu paskiriamas perimantis antstolis, kuriam bus perduotos buvusio antstolio nebaigtos vykdomosios bylos bei kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ir turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui.
Vertintina, jog tokio pobūdžio įsakymo priėmimas yra ne Ministro teisė, o pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tokio įsakymo priėmimas yra suponuojamas įsakymo dėl atleidimo iš antstolių priėmimo: įsakymas dėl atleidimo iš antstolių yra pirminis šios procedūros etapas, o įsakymas dėl nebaigtų vykdyti vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų perdavimo – antrinis, t. y. jis yra privalomas atleidimo iš antstolių procedūros elementas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog panaikinus įsakymą Nr. 7P-90, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš antstolių (t. y. šis įsakymas yra pareiškėjo, kaip antstolio, įgaliojimų pasibaigimo pagrindas) įsakymas Nr. 7P-117, kaip įsakymo Nr. 7P-90 išdava, taip pat laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, dėl ko naikintinas.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo
Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą skundžiamame sprendime, pažeidė pareiškėjo procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą bei ABTĮ 105 straipsnį.
ABTĮ 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.
ABTĮ 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. ABTĮ expressis verbis nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog buvo pažeista jo procesinė teisė nagrinėjamu klausimu paduoti atskirąjį skundą.
Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį, juo labiau – kad dėl to buvo pažeistos jo procesinės teisės. Kaip jau buvo konstatuota, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties jis nebūtų galėjęs paduoti atskirojo skundo. Tuo tarpu apeliacinio skundo pagalba pareiškėjas galėjo apskųsti ir tą dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje buvo pasisakyta dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog jose nebuvo numatytos išimtys, suteikiančios teisę atitinkamai valdymo institucijai dėl objektyviai pateisinamų priežasčių (nėštumo, vaiko priežiūros, sunkios ligos ir pan.) pratęsti nustatytą 7 metų pereinamojo laikotarpio terminą, pereinamasis laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. lapkričio 1 d., o jis Įgyvendinimo įstatyme buvo vienu mėnesiu sutrumpintas, pareinamasis laikotarpis buvo nepakankamas, kad asmenys, tuo pačiu metu dirbantys specifinį darbą, galėtų įgyti reikiamią antstoliui išsilavinimą, be to, reikalavimas dėl tokio išsilavinimo buvo įtvirtintas tik 2000 m.
Pareiškėjas pakartotinai pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 135 straipsnio 1 daliai ištyrimo.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.
Pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai iš esmės yra susiję su teisės aktų, reglamentuojančių užsienyje įgytų aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą Lietuvos Respublikoje, nuostatų atitiktimi 1997 m. Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Eurospos regiono valstybėse konvencijai (1998 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Europos Tarybos ir UNESCO kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Eurospos regiono valstybėse konvencijos ratifikavimo”) bei 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvai 89/48/EEB dėl bendrosios aukštojo mokslo diplomų, išduotų bent po trejų metų profesinio mokymo ir lavinimo, pripažinimo sistemos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos nereguliuoja klausimų, susijusių asmens įgytos kvalifikacijos vertinimu ar pripažinimu, todėl šiuo aspektu pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, atsakingo valdymo ir asmenų lygiateisiškumo principams.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundai tenkintini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo R. A. G. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo R. A. G. skundus tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-90 „Dėl antstolio R. A. G. įgaliojimų pasibaigimo“ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 7P-117 „Dėl vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio R. A. G. įgaliojimams”.
Sprendimas neskundžiamas.