- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-640-366-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00084-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- K. T., ir V
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Advokatai
- Stasis Butkevičius
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-640-366/2012
Teisėjas Audrius Sadauskas Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00084-2012-2
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. rugsėjo 25 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo K. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 2 d., aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant mokytis ir per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti nukentėjusiajam A. S. 500 litų turtinę žalą. Šiuo nuosprendžiu iš K. T. priteistas 500 Lt turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo A. S. naudai bei 12 Lt proceso išlaidų valstybei.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. N., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
K. T. nuteistas už tai, kad jis kartu su V. N., 2012 m. laikotarpiu nuo vasario 4 d., 14.00 val., iki vasario 6 d., 08.00 val., Panevėžio r., Panevėžio sen., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, išlaužę duris, įsibrovė į patalpą – A. S. gyvenamąjį namą, iš kur pagrobė svetimą A. S. priklausantį turtą – motorolerį „NAN YANG", 3000 vertės Lt.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-06-06 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 178 str. 2 d.; civilinio ieškovo ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria į valstybės biudžetą priteista 12 Lt proceso išlaidų. Nurodo, kad teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, ko pasėkoje priimtas nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi kito, ne kartą teisto, nuteistojo V. N. ir jo draugo E. D. parodymais, kurie turėjo būti itin atidžiai įvertinti, nes minėti asmenys buvo suinteresuoti K. T. apkalbėti, siekdami sumažinti savo kaltę ir išvengti visiško jų padarytos žalos atlyginimo. Tvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo, teismui nurodė, kad vasario 4 d. vakare buvo prekybos ir pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, naktį iš vasario 4 d. į vasario 5 d. nakvojo viešbutyje prie (duomenys neskelbtini), tačiau teismas nesiėmė jokių priemonių šių duomenų patikrinimui bei tokius parodymus įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nuomone, V. N. ir E. D. parodymai skiriasi esminėse detalėse, tačiau teismas jų parodymus vertino kaip nuoseklius. Ikiteisminio tyrimo metu 2012-02-24 apklaustas liudytoju E. D. negalėjo nurodyti datos, kada pas jį buvo atvarytas motoroleris ir nenurodė, kad K. T. vedė dvirati, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu šias aplinkybes tiksliai nurodė. Be to, E. D. parodymai, kad vagystė buvo įvykdyta vasario 6 d. apie 20 val., yra aiškiai neteisingi, kadangi nukentėjusysis A. S. 2012-02-07 protokole – paaiškinime nurodė, kad jis vagystę pastebėjo vasario 6 d. apie 18 val., tokiu būdu nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad E. D. parodymai išsamūs, objektyvūs ir nuoseklūs. Mano, kad liudytojos N. D., kuri nebuvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, apklausa teisminio bylos nagrinėjimo metu pažeidė BPK 220 str. 1 d. reikalavimus ir tuo pačiu suvaržė jo teisę gintis. Teigia, kad minėta liudytoja negalėjo nurodyti dienos, kada ji neva matė jį ir V. N. besivarančius motorolerį, negalėjo apibūdinti jų aprangos, be to nebuvo pašalinti jos parodymų prieštaravimai (N. D. nurodė, kad ji matė K. T. ir V. N. šeštadienį, o sekančią dieną jos sūnus ėjo į mokyklą, nors sekanti diena yra sekmadienis ir tą dieną pamokos nevyksta). Pažymi, kad V. N. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nenurodė, kad tą vakarą buvo sutikęs savo draugo E. D. motiną, akistata tarp N. D. ir V. N. nebuvo atlikta. Mano, kad N. D. parodymai yra priderinti prie V. N. ir jos sūnaus E. D. parodymų, turint tikslą apkalbėti jį – K. T.. Iš prijungtų nuosprendžių byloje matyti, kad V. N. ir E. D. ne kartą buvo teisiami kartu, ne kartą naudojo versiją, kad vogtus daiktus priduodavo į metalo laužo supirktuvę, taigi šie asmenys, apelianto nuomone, galimai ir pasakojo apie jų padarytą veiką, tačiau norėdami palengvinti V. N. teisinę padėtį, kad jis tik padėjo K. T., ir E. D. galimai išvengti atsakomybės, apkalbėjo jį, K. T.. Tą aplinkybę, kad V. N. galėjo jį apkalbėti, apeliantas nori įrodyti liudytojo E. T. parodymais ir prašo teismo posėdyje apklausti E. T..
Teismo posėdžio metu gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 2 d. nuostatomis bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai K. T. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. padarymo. Nuteistojo kaltumą patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje.
Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą, nuosprendžio grindimą prielaidomis ir tai, kad apeliantas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 2 d., yra nuteistas nepagrįstai, neatitinka byloje surinktų bei teismo ištirtų įrodymų viseto. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2012 m. laikotarpiu nuo vasario 4 d., 14.00 val., iki vasario 6 d., 08.00 val., buvo įvykdyta motorolerio vagystė įsibraunant į A. S. gyvenamąjį namą, adr. (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio raj. Nuteistasis V. N. ikiteisminio tyrimo metu prisipažinęs dėl nusikalstamos veikos padarymo parodė, kad nusikalstamą veiką įvykdė kartu su K. T., ikiteisminio tyrimo metu nustatytu laikotarpiu: apie 19.40 val. susitiko su K. T..<...>, nuvažiavo dviračiu, o K. T. pėsčiomis nuėjo prie A. namo <...>, koja išspyrė duris <..>, duris, vedančias į virtuvę, atlenkė metaliniu laužtuvu <...>, motorolerį išstūmė į lauką <...>, K. T. stūmė dviratį, o jis motorolerį, <...> nustūmė motorolerį pas E. D., kur pastarasis įleido į garažą (t. I, b.l. 45-46). Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. N. patvirtino šiuos parodymus (t I, b.l. 164), kartu parodė, kad E. D. mamos kai jie atvarė motorolerį nebuvo, matė, kaip ji išėjo. Apeliacinį skundą nagrinėjanti kolegija konstatuoja, kad abejoti V. N. parodymų patikimumu pagrindo nėra, kadangi jis iš esmės davė nuoseklius parodymus, kurie yra patvirtinti liudytojų E. D., N. D., nukentėjusiojo A. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu (t. I, b.l.5-8) bei kita bylos medžiaga.
Liudytojas E. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodyta, kad „ š.m. vasario pradžioje, savaitgalį apie 20.00 val. paskambino V. N. ir pasakė, kad atvarys pas jį į garažą motorolerį <..>, lauke stovėjo V. N. ir K. T. <...> V. N. laikė motorolerį <...>, V. N. vedinas motoroleriu įėjo į garažą, K. T. taip pat įėjo <...> K. T. pasakė, kad išardę dalis paliktume garaže, o jis sekančią dieną ateis ir pasiims, tai pasakęs išėjo“ (t. I, b.l.38). Pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginiai ,,kad E. D. nurodė, kad motorolerio vagystė padaryta sekmadienį, t.y. vasario 5 d. vakarą“ yra neteisingi, kadangi šie parodymai patvirtina, tik epizodą, kad š.m. vasario pradžioje, savaitgalį pas E. D., V. N. ir K. T. kartu atvarė motorolerį, kuris buvo pagrobtas įsibraunant į A. S. gyvenamąjį namą, tačiau šie parodymai neleidžia tiksliai konstatuoti motorolerio vagystės laiko. Apylinkės teismas vertindamas E. D. parodymų patikimumą atsižvelgė į tai, kad jis su K. T. buvo pažystami, be to, byloje nėra nustatyta, kad tarp jų būtų pykčių, tai patvirtina ir akistatos protokolas, todėl, kolegijos nuomone, dėl šių aplinkybių mažai tikėtina, jog E. D. galėtų siekti nepagrįstai apkalbėti K. T.. Be to, E. D. parodymus iš dalies patvirtina ir kiti šioje baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai. Apylinkės teisme 2012-05-17 teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja N. D. parodė, kad žiemos metu, savaitgalį, vakare apie pusę 8 ar 9 val. matė kaip V. N. varė motorolerį, K. T. – dviratį (t. I, b.l. 166). Tuo tarpu nukentėjusysis A. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad matėsi motorolerio išvarymo vėžios <...>, buvo jos nuo namo durų gatvės link, buvo už kampo matyti ir dviračio ratų vėžės (t. I, b.l. 172). Tokiu būdu apylinkės teismo išvada, kad K. T. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. N. įsibrovė į nukentėjusiojo A. S. gyvenamąjį namą ir pagrobė svetimą, A. S. priklausantį turtą – motorolerį, yra pagrįsta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Minėti liudytojų parodymai atitinka tikrąsias faktines aplinkybes, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo.
Nuteistasis skunde nurodo, jog įrodymų, patvirtinančių nuteistojo alibi, apylinkės teismas neanalizavo, neaptarė ir nepaneigė. Tačiau priešingai apelianto teiginiams, skundžiamame nuosprendyje yra pasisakyta dėl K. T. pateikto alibi, be to, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nepatvirtina, bet priešingai paneigia, K. T. pateiktą versiją, jog jis nedalyvavo nusikalstamoje veikoje. K. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. I, b.l. 90), kad ,,š.m. vasario 4 d. dieną ir vakarą praleidau prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, su draugais kurių neprisimenu, o naktį iš 4 d. į 5 d. praleidau viešbutyje, esančiame prie senvagės, vasario 5 d. rytą pasivažinėjau taksi po miestą ir apie pietus grįžau į namus, kur mama miegojo ir manęs nematė. Vasario 5 d. prabuvo namuose, naktį į vasario 6 d. miegojo namuose, ar tėvai matė, aš nežinau“. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ,,grįžau namo po kelių parų, gyvenau viešbutyje.<...> Vasario 6 d. aš nebuvau namuose.<...> Vasario 6 d. grįžau namo, mama matė“ (t. I, b.l. 165). Tuo tarpu apeliaciniame skunde K. T. teigia, kad vasario 5 d. vakarą namuose jį matė mama, kuri galėtų tai patvirtinti. Be to, ikiteisminio tyrimo metu K. T. teigė, kad (duomenys neskelbtini) kaime paskutinį kartą buvo 2011 m. vasarą, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaime paskutinį kartą buvo šiais metais, balandžio mėnesį, taip pat teigė, kad (duomenys neskelbtini) kaime jokios draugės neturi, tuo tarpu teisme parodė, kad draugė gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Šie prieštaravimai ir netiklsumai suteikia pagrindą abejoti K. T. parodymų teisingumu ir patikimumu. Be to, pažymėtina, kad viešbučio registracija ir stebėjimo kameros, esančios prekybos ir pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, vaizdo įrašas savaime nepatvirtina to, kad K. T. ikiteisminio tyrimo nustatytu laikotarpiu (vasario 4 d. 14.00 val. – vasario 6 d. 08.00 val.) nebuvo nusikaltimo vietoje. Tokiu būdu teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad K. T. pateikta versija laikytina kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl K. T. pasiūlymų atmetimas apylinkės teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kadangi K. T. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, skundžiamas nuosprendis yra motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Be to, baudžiamojo proceso kodeksas nenumato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų daryti išvadas, jog įvykdyta nusikalstama veika ir, kad asmuo yra kaltas dėl tos veikos padarymo.
Apelianto teiginiai, jog teisiamojo posėdžio metu apklausiant liudytoją N. D. buvo pažeisti BPK 220 str. 1 d. reikalavimai ir tuo pačiu suvaržyta jo teisė gintis, atmetami kaip nepagrįsti. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 str.). Teisiamojo posėdžio metu, apklausiant minėtą liudytoją, K. T. ir jo gynėjas dalyvavo, turėjo galimybę įgyvendinti BPK 275 str., numatytą teisę užduoti klausimus. Todėl teigti, kad teisme buvo suvaržyta K. T. teisė gintis, pagrindo nėra. Be to, kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 str., numatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už negalingų parodymų davimą, prisiekia duoti teisingus parodymus. Byloje nėra nustatyta, kad liudytoja N. D. būtų sulaužiusi priesaiką ir davusi melagingus parodymus. Vien ta aplinkybė, kad N. D. saistoma šeimyniniais ryšiais su liudytoju E. D., nėra pagrindas jos parodymus laikyti neturinčiais įrodomosios vertės. Byloje taip pat nėra nustatyta, kad liudytoja N. D. būtų suinteresuota bylos baigtimi. Nors kai kurios N. D. parodymuose užfiksuotos detalės dėl savaitės dienos buvo nurodytos netiksliai, tačiau tai esminės įtakos nuosprendžio teisėtumui neturi, kaip ir nuteistųjų aprangos detalių neįvardijimas. Priešingai, neesminiai liudytojų parodymų nesutapimai tik patvirtina tai, kad jie kiekvienas atpasakoja įvykius taip, kaip juos prisimena ir tarp liudytojų ir nuteistojo V. N. nėra išankstinio susitarimo kaip, kad bandoma įrodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas neranda teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Nuteistasis K. T. ginčija ir civilinio ieškinio priteisimo pagrįstumą. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimo klausimas skundžiamu teismo nuosprendžiu išspręstas teisingai, A. S. pareikštas civilinis ieškinys buvo realus, pagristas. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo privalo atlyginti nukentėjusiojo patirtą žalą, todėl nagrinėjamu atveju, nustačius, kad K. T. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d., nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo dalį, kuria prašoma civilinio ieškovo ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą. Pažymėtina, kad proceso išlaidų priteisimas iš K. T. taip pat nepažeidė BPK 103 str., 105 str. įtvirtintų nuostatų.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo K. T. apeliacinį skundą atmesti.