Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Blauzdžiaus ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjai V. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. skundą dėl sprendimų panaikinimo, atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) prie LR finansų ministerijos (FM), trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Telšių AVMI).

Aprašomoji dalis

nustatė:

- panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2007 09 25 sprendimą Nr. S-170(7-149/2007);

- panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos 2007 07 02 sprendimą Nr. 68-110;

- panaikinti Telšių apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 03 27 sprendimą Nr. (3.11)-PA7.4-7.

Prašo įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją nuo 5309 Lt delspinigių sumos sumokėjimo.

Pareiškėja aiškina, kad deklaruodama savo veiklą žurnale Nr. 4542 ji buvo įsitikinusi, kad jos veikla teisinga ir suprantama. Teigia, kad gaudavo grynųjų pajamų iki 2 procentų, todėl negali sumokėti dar 18 procentų nuo visos parduotos produkcijos vertės.

Pareiškėja remiasi PVM įstatymo 92 straipsnio 2 dalies nuostata, kad PVM neturi būti mokamas, kai už prekes PVM Lietuvos Respublikoje sumokėjo šių prekių tiekėjas. Aiškina, kad šiuo atveju 5 procentų PVM mokėjo prekių tiekėjas UAB „Vigesta“.

Aiškina, kad turėjo sunkumų atsiskaitydama su UAB „Vigesta“ už prekes. Tam tekdavo imti paskolas. Aiškina, kad visada mokėdavo už įsigytą verslo liudijimą, bendraudavo su Mažeikių mokesčių inspekcijos darbuotojais, kurie jos neįspėjo ir neinformavo, kad be 5 procentų PVM ji dar turi mokėti PVM nuo parduotos produkcijos. Nebuvo informuota, kad privalo įsiregistruoti PVM mokėtoja. Nesutinka su centrinio mokesčių administratoriaus atliktu bylos įrodymų vertinimu ir konstatavimu. Paaiškina, kad su vyru augina du vaikus, kurie turi sveikatos problemų. Dėl to abu negali dirbti, vyras ir žmona pakaitomis prekiauja turguje mėsos skerdiena. Šeimą remia Viekšnių miestelio seniūnija. Mano, kad sąžiningumas ir kitos nurodytos aplinkybės leidžia taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. nuostatas ir atleisti nuo baudų. Aiškina, kad vietos mokesčių administratorius neišsprendė atleidimo nuo baudos klausimo, nors detaliai žino pareiškėjos finansinę padėtį. Mano, kad turi būti atleista nuo 5309 Lt delspinigių sumos.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja palaikė skundą ir prašė tenkinti. Pabrėžė tai, kad mokesčių inspekcijos pareigūnai, kai ji kreipėsi į juos, tinkamai nepaaiškino jai apmokestinimo tvarkos. Tuo tarpu, jeigu ji būtų laiku sužinojusi apie apmokestinimą, ji būtų pardavinėjusi prekes didesne kaina.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja mokesčių administratoriui teikdama metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2003 m., 2004 m., 2005 m., žinomai neteisingai nurodė duomenis apie gautas pajamas. Telšių AVMI konstatavo, kad pareiškėja jau 2004 m. kovo mėnesį 4209 Lt viršijo 100 000 Lt atlygį ir turėjo registruotis PVM mokėtoju. Pareiškėja PVM mokėtoju neįsiregistravo ir PVM į biudžetą nemokėjo, todėl vadovaujantis PVM įstatymo 92 str. pareiškėjai, taikant lengvatinį 5 procentų PVM tarifą, pagrįstai priskaičiuota sumokėti į valstybės biudžetą 30680 Lt PVM.

Inspekcija, vadovaudamasi PVM įstatymo 123 str. 1 dalimi, apskaičiavo 5309 Lt PVM delspinigių ir pagal PVM įstatymo 123 str. 2 dalį bei MAĮ 140 str., 142 str., 139 str. nuo papildomai apskaičiuoto 30680 Lt PVM skyrė 30 procentų dydžio 9204 Lt PVM baudą.

VMI vadovaujasi PVM įstatymo 71 str., 92 str. 1 dalimi, 71¹ str. ir teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog inspekcija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2003 01 01 iki 2006 10 31 gavo 768878,13 Lt pajamų: 2003 m. – 89385 Lt, 2004 m. – 220645,42 Lt, 2005 m. – 226618,23 Lt, 2006 m. sausio-spalio mėn. 232229,48 Lt. Tuo tarpu pareiškėja metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2003 m. nurodė 79800,50 Lt pajamų, už 2004 m. nurodė 17000 Lt pajamų, už 2005 m. nurodė 22400 Lt pajamų. Tai reiškia, kad pareiškėja žinomai neteisingai nurodė duomenis apie gautas pajamas. Inspekcija pareiškėjos pajamas nustatė būtent pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus, o duomenų, kodėl ir kuo remiantis pareiškėja įrašė į deklaracijas kitokius duomenis apie pajamas, byloje nėra. Nurodo, kad vadovaujantis PVM įstatymo 92 str. pareiškėjai pagrįstai paskaičiuota sumokėti į valstybės biudžetą 30680 Lt PVM, 5309 Lt PVM delspinigius ir 9204 Lt baudą.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad inspekcija turėjo ją informuoti ar perspėti, kad ji be 5 procentų PVM turėtų mokėti ir PVM nuo parduotos produkcijos. Remiasi Konstitucijos 7 str. nuostata, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Taip pat remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 40 str. 1 d. 1 punktu.

Dėl prašymo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 100 str., 141 str., 113 str. 1 d. 3 p. ir teigia, kad mokestinio ginčo metu buvo įvertinti pareiškėjos pateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos sunkią materialinę padėtį, ir konstatuota, kad pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomas MAĮ 113 str. 1 d. 3 punktas, nes nepateikta įrodymų, kad pareiškėjai būtų teikiama valstybės parama. Nurodo, kad nėra kitų įstatyme nustatytų sąlygų, kurios būtų pagrindu atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Pažymi, kad pareiškėjai negali būti taikomos ir MAĮ 141 str. 1 d. 2 punkto nuostatos. Paaiškina, kad MAĮ 141 str. 2 d. nuostatos ir ginčo faktinės aplinkybės neleidžia svarstyti pareiškėjos atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo klausimo, kadangi ji nesumokėjo priskaičiuotų mokesčių.

Teisminiame bylos nagrinėjime VMI atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Nutarta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 78 str. 3 dalimi, bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Atstovas bylos nagrinėjime nedalyvavo. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Nutarta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 78 str. 3 dalimi, bylą nagrinėti nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs bylos rašytinę medžiagą, pareiškėjos paaiškinimus, daro išvadą, kad skundas netenkintinas.

Nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjos V. K. komercinės veiklos 2003 01 01 – 2006 10 31 laikotarpiu rezultatams.

Faktinės mokestinio ginčo aplinkybės yra tokios. Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko V. K. mokestinį patikrinimą laikotarpiu nuo 2003 01 01 iki 2006 10 31. Patikrinimas atliktas pagal FNTT Telšių apskrities skyriaus 2006 12 14 raštu Nr. 25-9/4-1174 perduotą 2006 12 13 apžiūros protokolą su išvadomis (Mokestinių ginčų komisijos byla, indeksas 6.11-05-(7-149/2007), b. l. 77-80). Patikrinimo akte konstatuojama, kad pagal dokumentų apžiūrai pateiktus gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų žurnalus, iš veiklos pagal verslo liudijimą, V. K. tikrinamuoju laikotarpiu gavo 768 878,13 Lt pajamų. Pagal šiuos dokumentus buvo nustatyta, kad V. K. 2004 m. kovo mėn. 4209 Lt suma viršijo 100 000 Lt atlygį ir dėl to jai atsirado prievolė skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM ir privalomai registruotis PVM mokėtoju. Pareiškėja to nepadarė, dėl to jai buvo priskaičiuota taikant lengvatinį 5 procentų tarifą 30 680 Lt PVM.

Telšių AVMI 2007 03 27 sprendimu Nr. (3.11)-PA7.4-7 bei VMI prie LR FM 2007 07 02 sprendimu Nr. 68-110 Patikrinimo akte nurodytas aplinkybes bei apskaičiuotą mokestį patvirtino. Pati pareiškėja neneigia Patikrinimo akte nurodytų faktinių aplinkybių, neginčija pajamų paskaičiavimo teisingumo, neteikia įrodymų dėl paskaičiavimų neteisingumo, tačiau sprendimus ginčija tuo pagrindu, kad pagal PVM įstatymo nuostatas, jeigu prekių tiekėjas jau mokėjo 5 procentų PVM, o gautos grynosios pajamos neviršija 5 procentų, PVM mokestis neturi būti priskaičiuotas. Pareiškėja teigia, kad grynųjų pajamų ji gaudavo tik iki 2 procentų, todėl negali sumokėti dar 18 procentų PVM (tiek jai ir neskaičiuota). Kiti pareiškėjos argumentai dėl skundžiamų sprendimų neteisėtumo susiję su jos verslo problemomis, jos sunkia turtine padėtimi, su tuo, kad ji sąžiningai mokėjo mokesčius už verslo liudijimą, bei su tuo, kad ji lankėsi Mažeikių mokesčių inspekcijoje, kuri jos niekada neperspėjo, jog ji turi mokėti PVM ir registruotis PVM mokėtoju. Analogišką pareiškėjos skundą nagrinėjo Mokestinių ginčų komisija (MGK) prie Vyriausybės. MGK 2007 09 25 sprendimu Nr. S-170 (7-149/2007) patvirtino VMI 2007 07 02 sprendimą Nr. 68-110.

Teismas daro išvadą, kad MGK sprendimo argumentai ir motyvai yra teisingi.

Pirmiau minėta, kad pareiškėja neginčija faktinių aplinkybių, kurios nustatytos Patikrinimo akte. Taigi, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 2 dalies bei 92 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėja, kai jos gaunamas atlygis už prekes per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 100 000 Lt sumą, privalėjo PVM įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM net ir tuo atveju, jeigu ji neįsiregistravo PVM mokėtoju. Taip pat, kai gaunamas atlygis viršijo 100 000 Lt sumą, pareiškėja privalėjo registruotis PVM mokėtoju. PVM įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje paaiškinama, kad atlygis – visa tai, kas pinigais ar bet kokia kita forma gauta arba gautina kaip atlyginimas už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas iš pirkėjų (klientų) ir (arba) trečiosios šalies. Pareiškėja, vykdydama komercinę veiklą, privalėjo žinoti mokesčių įstatymų reikalavimus ir tinkamai vykdyti mokestines prievoles, nes jai tokią pareigą nustato Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 40 str. 1 d. 1 punktas. Tas faktas, kad jai inspekcijos darbuotojai nepaaiškino apie pareigą mokėti PVM, bet kuriuo atveju nebūtų pagrindu atleisti pareiškėją nuo mokesčių mokėjimo. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktą, tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingai apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčio administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, jis gali būti atleidžiamas tik nuo baudos, bet ne nuo paties mokesčio mokėjimo. Pareiškėja dėl mokesčių įstatymo išaiškinimo raštu į inspekciją nesikreipė, taip pat nenurodė, kad vadovavosi kokiu nors klaidingu išaiškinimu. Be to, ji neteigia, kad jai mokesčio įstatymas buvo išaiškintas klaidingai, o teigia, kad jis iš viso jai nebuvo išaiškintas, o tokios pareigos mokesčių administratorius neturi.

Pareiškėja skunde teismui bei skunde MGK nurodė, kad jai PVM negalėjo būti skaičiuojamas, nes turėjo būti taikomos PVM įstatymo 92 straipsnio 2 dalies nuostatos. PVM įstatymo 92 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71(1) straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio Įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju, išskyrus atvejus, kuriais už šias prekes ar paslaugas PVM Lietuvos Respublikoje sumokėjo šių prekių tiekėjas (paslaugų teikėjas). Tačiau ši norma gali būti taikoma tik taikant PVM įstatymo 71(1) straipsnį. Šiuo atveju šis straipsnis nebuvo taikytas ir negalėjo būti taikomas, nes jame nustatyta PVM mokėtojų registravimo tvarka, kai prekes asmuo įsigyja iš kitos valstybės narės. Šiuo atveju bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja prekes įsigydavo iš UAB „Vigesta“, Lietuvoje registruotos įmonės. Pareiškėja teigia, kad ji prekiavo kiaulienos skerdiena, kurią įsigydavo iš UAB „Vigesta“, o UAB „Vigesta“ mokėjo 5 procentų PVM. Mokestinių ginčų komisijos pateiktoje byloje yra tai patvirtinantys dokumentai – sąskaitų sąrašas (MGK byla, b. l. 136-163), V. K. vestas žurnalas (MGK byla, b. l. 165-203), taip pat Piniginių įplaukų apskaitos žurnalas (b.l. 30-72). Be to, VMI prie FM 2007 07 02 sprendime Nr. 68-110 nurodyta, kad pagal 2006 12 13 apžiūros protokolą, FNTT Telšių apskrities skyriui atlikus priešpriešinį patikrinimą dėl kiaulienos skerdienos įsigijimo iš UAB „Vigesta“, skirtumų nenustatyta. Mokesčiai pareiškėjai pagrįstai priskaičiuoti taikant PVM įstatymo 92 str. 1 dalį. Pareiškėjai prievolė skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM ir prievolė privalomai registruotis PVM mokėtoju atsirado iš PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl PVM įstatymo 92 str. 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos.

Dėl to, skundžiami sprendimai, kuriais priskaičiuotas mokestis ir toks sprendimas patvirtintas, pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, todėl jie nenaikintini.

Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama ją atleisti tik nuo delspinigių sumos mokėjimo. Kadangi pareiškėja skundžia sprendimus, kuriais jai priskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis ir bauda, tai būtina nustatyti, ar pagrįstai pareiškėjai priskaičiuota bauda.

Pareiškėja nuo 2004 m. kovo mėnesio privalėjo skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM bei privalomai registruotis PVM mokėtoju, bet ji to nepadarė, todėl pažeidė mokesčių įstatymą – PVM įstatymo 92 str. 1 dalies ir 71 straipsnio 2 dalies nuostatas. Už tokius pažeidimus pagal Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) nuostatas bauda skiriama privalomai. Tai nustatyta MAĮ 139 str. 1 dalyje. Šioje normoje nustatytas ir baudos dydis – skiriama nuo 10 iki 50 procentų mokesčio sumos dydžio bauda. Mokesčių administratorius skyrė pareiškėjai 30 procentų dydžio baudą – 9204 Lt. VMI 2007 07 02 sprendime Nr. 68-110 nurodyti tokios baudos skyrimo motyvai. Baudą didinančia aplinkybe laikoma tai, kad pareiškėja neįsiregistravo PVM mokėtoju ir PVM į biudžetą nemokėjo (pažeidimo pobūdis), žinomai neteisingai nurodė duomenis apie gautas pajamas, o baudą mažinančia aplinkybe pripažinta tai, kad pareiškėja mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčio administratoriumi. Dėl to skirtas baudos vidurkis, t.y. 30 procentų dydžio bauda. Pareiškėja skunde neigia vieną iš aplinkybių, kuriomis skirdamas baudą rėmėsi mokesčių administratorius – pareiškėja teigia, kad nurodymas, jog ji žinomai neteisingai nurodė duomenis apie gautas pajamas, yra neteisingas ir ginčytinas. Tačiau pareiškėja neteikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų šį teiginį. Tuo tarpu mokestinio ginčo medžiagoje yra įrodymai, patvirtinantys mokesčių administratoriaus teiginį. Telšių AVMI sulygino duomenis, gautus iš pareiškėjos pajamų ir išlaidų žurnalų, kur ji fiksavo savo veiklą pagal verslo liudijimą (MGK byla, b. l. 30-72, 164-203), bei pareiškėjos pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2003 m., 2004 m., 2005 m. (MGK byla, b. l. 73, 74, 76). Šie duomenys neatitiko. Pareiškėja privalėjo žinoti, kokie duomenys yra jos vedamuose žurnaluose ir pagal juos pildyti metines pajamų mokesčio deklaracijas, arba turėti įrodymus, kurie patvirtintų, jog ji teisingai užpildė deklaracijas. Tuo tarpu pildydama šias deklaracijas pareiškėja pajamas sumažino. Dėl tokio sumažinimo pagrįstumo jokių įrodymų nepateikė nei mokesčių administratoriui, nei teismui. Todėl, kol mokesčių administratoriaus pagal dokumentus pateikti faktai nenuginčyti tinkamais įrodymais, jie laikomi teisingais, o pareiškėjos teiginiai dėl šio fakto yra nepagrįsti, ji neįrodė, kad deklaracijas pildė teisingai.

Pagal MAĮ 139 str. 1 dalies nuostatas mokesčių administratorius, skirdamas konkrečios baudos dydį, ir turėjo atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, į tai, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, ar pripažino mokesčių įstatymo pažeidimą. Taip pat šis įstatymas leidžia atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Per visą mokestinio ginčo laikotarpį pareiškėja akcentavo savo sunkią turtinę padėtį: tai, kad jos pajamos iš prekybos buvo tik 2 procentų dydžio, tai, kad UAB „Vigesta“ produkciją jai parduodavo didelėmis kainomis, neduodavo produkcijos kreditan, dėl ko pareiškėja privalėjo imti paskolas. Kita pareiškėjos argumentų grupė susijusi su jos sunkia šeimine padėtimi, su tuo, kad jos sutuoktinis neturi pastovaus darbo, serga vaikai, vienas jų neįgalus. Šiems faktams pagrįsti pareiškėja tiek teismui, tiek MGK pateikė tuos pačius įrodymus. Tai sūnaus O. K. Neįgalumo lygio pažyma (b. l. 30), išrašas iš medicininių dokumentų (b. l. 31), kuris patvirtina, kad Dianai Kazlauskaitei 2005 02 24 atlikta širdies operacija (pareiškėja nurodo, kad tai jos dukra), pažyma apie K. K. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2004 01 01 iki 2006 12 31 (b. l. 32-33) bei Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Viekšnių seniūnijos pažyma apie šeimos sudėtį (b. l., 34). Nustatyta, kad pareiškėjos metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2003, 2004, 2005 metus pateikti duomenys yra neteisingi, jos pajamos pagal pajamų ir išlaidų žurnalus atitinkamai buvo 89 385 Lt., 220 645,42 Lt, 226 618, 23 Lt. Kitų duomenų apie savo turtinę padėtį pareiškėja neteikė. Dėl to mokesčių administratorius, nustatydamas baudos dydį, negalėjo pareiškėjos šeiminės ir turtinės padėties vertinti kaip svarbios aplinkybės, dėl kurios gali būti mažinamas baudos dydis. Nustatytas procentais baudos dydis nekeistinas, nes mokesčių administratorius pagrįstai atsižvelgė į VMI sprendime nurodytas aplinkybes ir baudos dydį nustatė teisingai.

Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių. Atleidimo nuo delspinigių pagrindai nustatyti MAĮ 100 straipsnyje. Šis straipsnis taip pat nukreipia į MAĮ 141 str. 1 dalyje nustatytus atleidimo nuo baudų pagrindus bei į MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris taikomas tik fiziniams asmenims. Iš pareiškėjos paaiškinimų sprendžiama, kad ji remiasi tuo, kad jai nebuvo paaiškintas mokestinis įstatymas. MAĮ 141 str. 1 d. 4 punkte nustatyta, kad nuo baudos (o pagal 100 str. ir delspinigių) gali būti atleidžiama, kai mokesčio mokėtojas įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Tokių faktų šiame mokestiniame ginče nėra. MGK byloje yra verslo liudijimą įsigyjančio gyventojo atmintinė (MGK byla, b. l. 91-110). Šioje atmintinėje paaiškinta, kada ir kaip gyventojas turi registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM. Taip pat šioje atmintinėje yra paaiškinta apie pajamų, gautų iš veiklos pagal verslo liudijimą, deklaravimą. Mokestiniai įstatymai verslo liudijimą įsigyjantiems asmenims paaiškinti teisingai.

Taip pat nėra atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindų, numatytų MAĮ 141 str. 1 d. 1, 2 ir 3 punktuose. Žala biudžetui šiuo atveju aiškiai padaryta, nes nuo 2004 m. į biudžetą nemokėtas PVM. Tai pat nėra atleidimo nuo delspinigių pagrindų, numatytų MAĮ 100 str. 1 d. 1 p. Dėl MAĮ 113 str. 1 d. 3 punkto taikymo. Pirmiau minėta, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos sunkią ekonominę bei socialinę padėtį, taip pat nepateikė įrodymų, kad jai reikia valstybės paramos ar, kad ji gauna socialinę pašalpą. Pareiškėja netgi nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ją ir jos šeimą materialiai remia vietos savivaldos institucijos, nors skunduose mini tokį argumentą. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte išvardintas baigtinis sąrašas atvejų, kai gali būti pripažinta, kad asmens ekonominė padėtis yra sunki, ir nei vienas šių atveju negali būti pritaikytas pareiškėjai.

Tiriant pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių klausimą, teismas neranda MAĮ nustatytų pagrindų, kurie leistų atleisti pareiškėją nuo delspinigių. Pasikeitus aplinkybėms (gavus socialinę pašalpą ar kitą valstybės paramą ir kt.), pareiškėja gali teikti prašymą mokesčių administratoriui dėl atleidimo nuo delspinigių, pagrįstą aplinkybėmis, apie kurias nurodyta MAĮ 113 str. 1 d. 3 punkte, kartu teikdama tas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Tuomet šis klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 85 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos V. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.