Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis išnagrinėjęs pareiškėjo V. J. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. privataus kaltinimo tvarka 2015-06-08 Kauno apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., 155 str. 2 d., pradėti baudžiamąjį procesą L. S. Z. atžvilgiu, dėl to, kad ji (duomenys neskelbtini) policijos nuovadoje įteikė V. B. 2011-01-19 datuotą paaiškinimą, kuriame L. S. Z. apie jį tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią, jį paniekinančią, užgauliai pažeminusią, pasitikėjimą juo pakirtusią informaciją, o būtent: 1) „V. J. yra neprognozuojamas asmuo, su juo pasikalbėti neįmanoma, tai patvirtina ir jo namiškiai, jis pastoviai kaltina nebūtais dalykais, kaip automobilio apgadinimas ir pan. Su juo pavojinga kalbėtis, kadangi jis gali imtis veiksmų ar prieš mus, ar prieš kitus namo gyventojus“; 2) „Jis norėjo įsigyti ginklą, kokiu tikslu nežinau, todėl bijome dėl savo šeimos narių ir prašome imtis priemonių, kad jis su mumis nesusidorotų, taip pat prašome jo neinformuoti apie pateiktą paaiškinimą, nes sužinojęs gali imtis prieš mus veiksmų“; 3) „Perskaičiau, surašyta teisingai“.

Kauno apylinkės teismas 2015-06-12 nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal V. J. skundą, esant aiškioms Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numatytoms aplinkybėms. Teismas konstatavo, kad tikrovės neatitinkančios ir pareiškėją žeminančios informacijos paskleidimas skunde policijos įstaigai, kaltinant pareiškėją galimai nusikalstamų veikų padarymu negali būti kvalifikuojamas pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 2 d., kaip šmeižimas ar įžeidimas, nes pasitvirtinus nurodytoms aplinkybėms tokia veika turėtų būti kvalifikuojama kaip pranešimas apie nebūtą nusikaltimą, melagingas įskundimas arba melagingi parodymai, t. y. veikos, numatytos BK 235, 236 str., dėl kurių turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, ar kaip administracinis teisės pažeidimas, už kurio padarymą atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų (toliau – ATPK) 187² str.

Nesutikdamas su priimta nutartimi V. J. pateikė skundą Kauno apygardos teismui, kuriuo prašo Kauno apylinkės teismo 2015-06-12 nutartį panaikinti bei dėl skundo priimti naują sprendimą. Skunde nurodo, kad privataus kaltinimo tvarka pateiktas skundas atitinka BPK 412 str. reikalavimus, nusikalstamų veikų kvalifikacija yra tiksli, konkreti ir akivaizdžiai teisinga. Pažymėjo, kad L. S. Z. V. J. šmeižė ir įžeidė ne ikiteisminio tyrimo metu, todėl nėra pagrindo jos veiką vertinti BK 235 str. kontekste. L.S. Z. paskleisti ir visuomenėje paviešinti šmeižikiški teiginiai apie nukentėjusįjį V. J. nėra melagingas V. J., kaip asmens padariusio nusikalstamą veiką įskundimas ar pranešimas apie žinomai nebūtą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Tai V. B. atvyko pas L. S. Z. ir reikalavo paaiškinimo, o ne L. S. Z. vyko pas V. B., todėl šioje baudžiamojo proceso stadijoje nėra įrodymų, jog L.S. Z. įvykdė BK 236 str. 1 d. nurodytą veiką. Skundo autorius pabrėžė, kad jo minimas frazes L. S. Z. pasakė tyrėju įdarbintam V. B. ne administracinės teisės pažeidimo byloje, o siekdama nukentėjusiajam V. J. sufabrikuoti baudžiamąją bylą ir neteisėtai atimti nukentėjusiojo V. J. laisvę su (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PN viršininku įdarbinto rusų kolonisto S. L. bei jo bendrininko pagalba uždarydama nukentėjusįjį V. J. į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos. Tuo tarpu ATPK 187 str. numatyta atsakomybė tik administracinio teisės pažeidimo byloje. Pažymėjo, kad BPK 409 str. 5 d., nei kiti BPK straipsniai nenumato, kad dėl vėlesnio galimo būtinumo palaikyti valstybinį kaltinimą teismui būtų leidžiama atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal nukentėjusiojo V. J. skundą. Atsisakius pradėti privataus kaltinimo procesą pagal nukentėjusiojo V. J. skundą ir pasitvirtinus nukentėjusiojo V. J. nurodytoms aplinkybėms, esant reikalui negalės būti palaikomas ir valstybinis kaltinimas – nebus greitai, išsamiai atskleistos visos L. S. Z. įvykdytos nusikalstamos veikos. Teigia, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 407 str., 408 str., 412¹ str. nuostatas. Skunde taip pat dėstomi argumentai dėl Kauno apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo apelianto skundo nagrinėjimo, tačiau klausimas išspręstas 2015-07-01 Kauno apygardos teismo nutartimi.

V. J. skundas atmestinas.

Privataus kaltinimo bylų procesas reglamentuojamas BPK XXX skyriuje. Šio skyriaus 412¹ str. 1 d. yra įvirtinta, jog teismas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės.

Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismo teisėjas skundžiama nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo V. J. skundą, nes nenustatė, kad būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti tokioms apylinkės teismo išvadoms.

Iš privataus kaltinimo tvarka pateikto skundo turinio akivaizdu, kad V. J. siekia inicijuoti privataus kaltinimo bylų procesą L. S. Z. atžvilgiu, kaltindamas ją pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 2 d., tuo, kad ji 2011-01-19 paaiškinime Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Garliavos policijos nuovados tyrėjui V. B. tyčia paskleidė apie V. J. tikrovės neatitinkančią, jį paniekinusią ir užgauliai pažeminusią bei pakirtusią pasitikėjimą juo informaciją.

Tam, kad asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybė už šmeižimą, jo veiksmuose turi būti nustatyta tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, apibūdinančių veiką kaip nusikalstamą, visuma. Pagal BK 154 str. 1 d. dispoziciją būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis yra informacijos paskleidimas. Šio požymio nustatymas veikos, kaip nusikalstamos, kvalifikavimui, turi esminę reikšmę, kadangi tik paskleista informacija gali sukelti neigiamus padarinius, t. y. paniekinti, pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad L. S. Z. pateiktas paaiškinimas policijos nuovadai dėl jos nuomone neprognozuojamo V. J. elgesio ir galimų tokio elgesio pasekmių atsiradimo – nelaikytinas šmeižiančios informacijos paskleidimu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad L. S. Z. pirmiausiai siekė ne paskleisti neigiamą informaciją apie V. J., o tik teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotoms institucijoms pateikė savo paaiškinimus dėl susidariusios situacijos. Šią informaciją priėmė kompetentingi policijos pareigūnai, kadangi tik jiems ši informacija ir buvo skirta. Duomenų, kad ši informacija būtų paskleista tretiesiems asmenims, nepateikta. Tokiu būdu darytina pagrįsta išvada, jog šiuo atveju nėra BK 154 str. 1 d. dispozicijoje būtino šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – informacijos paskleidimo, todėl nėra pagrindo inicijuoti baudžiamąjį procesą ir asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad paaiškinimą minėtai institucijai L. S. Z. teikė būdama įspėta pagal ATPK 187² str. dėl melagingų parodymų teikimo administracinio teisės pažeidimo byloje. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas šiuo atveju privataus kaltinimo tvarka pateiktame skunde nurodytos aplinkybės, esant tam pagrindo, galėtų būti vertinamos BK 235 str. ir 236 str. kontekste, kaip pranešimas apie nebūtą nusikaltimą, melagingas įskundimas arba melagingi parodymai, veikos, dėl kurių privalomai atliekamas ikiteisminis tyrimas, ar kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 187² str., tačiau ne kaip šmeižimas ar įžeidimas pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 2 d., taigi privataus kaltinimo tvarka tokia byla negali būti nagrinėjama.

Apelianto skundo argumentai dėl BK 155 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos buvimo L. S. Z. veikoje taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad nuo 2015-07-10 įsigaliojo BK 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-1888, kurio 1 straipsnyje nustatyta pripažinti netekusiu galios 155 straipsnį. Taigi šiuo metu veika, kurios padarymu V. J. kaltina L. S. Z. yra dekriminalizuota, todėl L. S. Z. veiksmai, pareiškime įvardinami kaip įžeidimas, bet kuriuo negali būti vertinami kaip nusikalstami ir jie negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Pareiškėjas turi teisę inicijuoti civilinį procesą, jei mano, kad buvo įžeistas.

Dėl kitų V. J. skunde nurodytų argumentų, susijusių su Kauno apygardos teismo teisėjų šališkumu ir prašymu perduoti jo skundo nagrinėjimą kitos apygardos teismui, iš esmės pasisakyta Kauno apygardos teismo 2015-07-01 nutartimi, tokio pareiškėjo prašymo netenkinant.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Tai paskutinė priemonė naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti tų pačių tikslų. Baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra numatyta ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinės, administracinės ir kt. Kitų teisės šakų nustatyta atsakomybė paprastai gali efektyviai užtikrinti nukentėjusiojo asmens interesų gynybą. Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Taigi pareiškėjas, būdamas įsitikinęs, kad jo teisės pažeistos ir siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (CK 2.24 str.).

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad 2015-06-12 apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti V. J. skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais (ar kitais) motyvais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. J. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.