- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-08
- Bylos Nr.
- 1A-260-354-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Vidmantas Mylė, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- A. M.
- Kategorijos
- 1.2.14.1.1Paprasta vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirta bausmė iš dalies pridėta prie 2008-05-28 Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Priteista iš A. M. Z. V. 800 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gruodžio 14 d. apie 11 val., būdamas Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), Z. V. priklausančiame gyvenamajame name, kambaryje iš lovoje po antklode buvusios piniginės pagrobė svetimą turtą – Z. V. priklausančius 800 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti jam paskirtą realią bausmę, kadangi jis nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, o yra nuteistas pagal faktą, jog anksčiau yra teistas už vagystę. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ankstesnėse bylose jis kaltu prisipažindavo, nes buvo kaltas, ir nurodo, jog nuo 2007 m. vasaros pasikeitė jo gyvenimas, kai jis susirado draugę, kuri dabar laukiasi vaiko. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiosios prašomus 800 Lt, kurių jis net nematė, sutiktų grąžinti nukentėjusiajai, kadangi jam laisvė yra brangesnė už viską. Be to, apeliantas nurodo, jog jis nenori prarasti šeimos, kad jis pataisos namuose susirado darbą, stengiasi būti pavyzdingas ir suprato, jog tokiose įstaigose jam ne vieta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio. A. M. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.
Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis A. M. neigė pavogęs nukentėjusiajai Z. V. priklausančius pinigus. Tačiau išanalizavus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje ir juos sulyginus, matyti jog jie yra nenuoseklūs ir keitėsi priklausomai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios apklausos metu nuteistasis A. M. neigė apskritai buvęs nukentėjusiosios namuose (t. 2, b. l. 53-54). Vėlesnės apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kai jam jau buvo žinoma apie rastus jo rankų pirštų pėdsakus nukentėjusiosios namuose, jau teigė, kad yra buvęs pas vieną močiutę, siūlęs pirkti malkų ir pasiskolinęs 15 ar 20 Lt (t. 2, b. l. 57-58). Nagrinėjant bylą teisme, nuteistasis aiškino, jog neprisimena, ar buvo nukentėjusiosios namuose, ar matavo langus, ar skolinosi pinigų (t. 2, b. l. 122). Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog A. M. buvo nesąžiningas ir kitų asmenų, tame tarpe ir savo draugės, atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus vertindamas juos kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Tuo tarpu nukentėjusiosios Z. V. parodymai apie jai priklausančių pinigų vagystę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra vienodi ir nuoseklūs. Todėl abejoti jais kolegija neturi jokio pagrindo. Nukentėjusioji Z. V. parodė, jog jai skaičiuojant pinigus kažkas paskambino į duris ir ji paslėpė piniginę po antklode, o atėjęs vyriškis, siūlęs pirkti malkų ir langus bei prašęs paskolinti 20 Lt, matė, iš kur ji ėmė piniginę. Nukentėjusiosios teigimu, matuojant langus, ji buvo nusisukusi ir tuo metu vyriškis galėjo pinigus paimti, o vyriškiui išėjus, ji tuoj vėl ėjo žiūrėti piniginės ir neberadusi pinigų, tuoj pat išbėgo į gatvę, bet vyriškio niekur nebematė, todėl tuoj paskambino policijai. Nukentėjusioji nurodė, jog nuo pinigų skaičiavimo iki jų dingimo niekas daugiau pas ją nebuvo atėjęs ir pinigų paimti negalėjo.
Nukentėjusios parodymai sutampa su kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tai įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 6-14), kuriame užfiksuota, jog nukentėjusiosios namuose rastas popieriaus lapelis su užrašytu telefono numeriu (duomenys neskelbtini) , kurio kortele, kaip teigia liudytoja E. B.(t. 2, b. l. 157), ji leido naudotis būtent nuteistajam A. M.. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, jog įvykio vietoje rasti ir užfiksuoti rankų pėdsakai yra palikti A. M. rankos pirštais (t. 1, b. l. 166-170).
Esant tokioms aplinkybėms yra akivaizdu, kad prieštaringi apelianto parodymai yra jo gynybinė taktika, siekis suklaidinti teismą, o visuma kitų byloje surinktų duomenų leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad įvykio vietoje nustatytą dieną ir nustatytu laiku buvo A. M., kuris ir pagrobė nukentėjusiajai priklausančius 800 Lt.
Apelianto nurodyta aplinkybė, jog ankstesnėse bylose jis prisipažindavo padaręs nusikalstamas veikas, nepaneigia jo kaltės padarius šioje byloje jam inkriminuotą nusikaltimą.
Bausmė apeliantui paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, jog padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, įvertino nuteistąjį apibūdinančius duomenis, kad anksčiau jis ne kartą teistas, atlieka bausmę už kitus nusikaltimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad byloje nenustatyta apelianto atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, kad žala nukentėjusiajai neatlyginta. Įvertinęs visumą šių bei kitų byloje nustatytų aplinkybių ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 41, 61 str., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam paskyrė griežčiausią iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės atėmimą, kuris savo dydžiu yra mažesnis nei minėto įstatymo sankcijoje numatytos tokios bausmės vidurkis (vidurkis – 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų).
Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nuteistojo A. M. draugė laukiasi vaiko, nepagrįsta jokiais bylos duomenimis ir nėra pagrindu švelninti apeliantui paskirtą bausmę.
Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 63 str., pagrįstai ir teisėtai subendrino A. M. paskirtą bausmę su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir paskyrė aiškiai ne per griežtą galutinę subendrintą bausmę, nes prie akstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo tik 6 mėnesius laisvės atėmimo, paskirto skundžiamu nuosprendžiu.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.