Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – T. K. (toliau – ir Pareiškėjas) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. birželio 25 d. nutarties, kuria pratęstas T. K. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje terminas, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 24 d. nutartimi T. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. birželio 25 d. nutartimi, tenkinus VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą, ši T. K. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė pratęsta.

4. Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Skundas atmetamas.

6. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsta T. K. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir tenkinti skundą nėra pagrindo.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos teismas turi įvertinti tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

8. Pažymėtina, kad komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, bei galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2, 3 dalys).

9. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo T. K., atsižvelgė į Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo (toliau – Komisija) medicininės apžiūros 2021 m. gegužės 27 d. išvadą Nr. 241, kurioje nurodyta, kad stebėjimo laikotarpiu Pareiškėjui gana greitai redukavosi psichozinė simptomatika, jo socialiniai ryšiai yra geri, juo rūpinasi motina, konfliktų, dienotvarkės pažeidimų nestebėta, T. K. lanko užimtumą, nusiskundimų dėl sveikatos nepateikia, jo psichomotorinio sujaudinimo epizodų nestebima, mąstymas nenuoseklus, normalaus tempo, aktyvios psichopatologijos nestebima, kritika ligai labai formali.

10. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.

11. Iš aukščiau aptartų duomenų visumos matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad T. K. sveikatos būklė reikšmingai pasikeitė ir gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Nors T. K. psichikos būklė yra su teigiama dinamika, tačiau ji dar nėra pakankamai stabili, Pareiškėjo mąstymas išlieka nenuoseklus, paralogiškas, pacientas stokoja kritikos savo būklei, jo emocijos yra blankios, interesai – siauri. Šių aplinkybių visetas patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra būtinas T. K. tolesnis pastovus stebėjimas bei gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kas darytų teigiamą įtaką ne tik jo elgesiui ir sveikatai, bet ir kritikai savo būklei.

12. Svarbu ir tai, kad iš Komisijos pateiktų duomenų matyti, jog, nors Pareiškėjui priverstinis stacionarinis stebėjimas taikomas pirmą kartą, tačiau jis anksčiau yra gydytas psichiatrijos ligoninėse, o gydomas ambulatoriškai nevartojo vaistų, nesilankė pas gydytojus, girtavo. Tai dar kartą patvirtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu yra būtinas tolesnis T. K. stebėjimas bei gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tuo pačiu akivaizdu, jog T. K. skunde nurodyti argumentai, jog jis 10 mėnesių po pavojingos veikos padarymo iki patalpinimo į gydymo įstaigą savanoriškai gydėsi ambulatoriškai ir vartojo paskirtus vaistus, neatitinka faktinių aplinkybių, o atsižvelgiant į Komisijos išvadoje esančią informaciją, kad T. K. kritika ligai yra labai formali, taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, jog gydymo tęstinumą efektyviai galima būtų užtikrinti T. K. gydantis ambulatoriškai.

13. Atsižvelgtina ir į tai, kad nei aukštesniajam teismui pateiktoje medžiagoje, nei Pareiškėjo skunde nėra nurodyta, kur T. K. ketina gyventi būdamas paleistas iš ligoninės – iš Pareiškėjo skundo galima spėti, kad jis sieja savo ateitį su sugyventine, su kuria susitaikė, tačiau teismui nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys, kad ir buvusi sugyventine planuoja su juo gyventi bei įsipareigoja juo rūpintis, be to, iš Komisijos išvados matyti, kad pacientu rūpinasi ne jo sugyventinė, o motina.

14. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi Pareiškėjui pagrįstai pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymas, todėl Pareiškėjo skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. birželio 25 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. birželio 25 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.