- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-18
- Bylos Nr.
- e2-1690-241/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01099-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- M. S.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rationalis“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja BUAB „Rationalis“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti BUAB „Rationalis“ bankrotą tyčiniu.Pareiškėja nurodė, kad suinteresuotas asmuo M. S. (toliau ir – suinteresuotas asmuo arba įmonės vadovas), iškėlus įmonei bankroto bylą, neperdavė administratorei įmonės turto, sąskaitų suvestinių registrų, finansinių ataskaitų už visą veiklos laikotarpį, kasos knygų, bankinių sąskaitų išrašų bei kitų svarbių buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl įmonės apskaita nėra objektyvi, negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros, taip pat ar teisingai deklaruoti ir sumokėti mokesčiai į valstybės biudžetą.Įmonės vadovo veiksmai, t. y. įmonės dokumentų neperdavimas, turto neišsaugojimas ar galimai jo išvaistymas bei pasisavinimas rodo, kad įmonės bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai bendrovės valdymo organų veiksmai, todėl egzistuoja ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 2 dalyje reglamentuoti tyčinį bankrotą kvalifikuojantys požymiai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi pripažino BUAB „Rationalis“ bankrotą tyčiniu nustatęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose reglamentuotus tyčinį bankrotą kvalifikuojančius požymius.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad nuo 2008 m. gegužės mėnesio atsakovė turėjo finansinių sunkumų, nuo 2009 m. sausio 30 d. įmonėje neliko darbuotojų. Kadangi įmonėje neliko darbuotojų ir ji nevykdė veiklos suinteresuotas asmuo iki savo darbo sutarties nutraukimo (2009 m. liepos 1 d.) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Neįvykdęs šios pareigos įmonės vadovas didino UAB „Rationalis“ finansinius įsipareigojimus, dėl ko 2014 m. lapkričio 28 d. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui padavė kreditorius VSDFV Kauno skyrius. Šiuos suinteresuoto asmens veiksmus teismas vertino kaip siekį tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).Teismas nustatė, kad bankroto administratorei neperduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo atsakovės vadovo žinioje. Teismas, įvertinęs šių dokumentų neperdavimo priežastis (suinteresuotas asmuo nurodė, kad dokumentai buvo nuvežti į UAB „Jovilas“ nuomojamas patalpas ir perduoti šios bendrovės direktoriui V. B. pasaugoti, tačiau iš šių patalpų dingo), sprendė, kad dokumentų įmonės vadovas neišsaugojo, jeigu jų nepaslėpė, dėl didelio savo nerūpestingumo ir aplaidumo, nes dokumentus, susijusius su komercine paslaptimi, perdavė asmeniui, kuris nebuvo susijęs su įmonės veikla, neįsitikino, ar šis asmuo turi galimybę juos išsaugoti. Teismas nurodė, kad įmonei nevykdant veiklos dokumentai turėjo būti perduoti saugoti į archyvą. Kadangi įmonės vadovas bankroto administratorei sąmoningai neperdavė dokumentų, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo M. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl BUAB „Rationalis“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Byloje faktiniais duomenimis nenustatyta, kad apeliantas didino įmonės finansinius įsipareigojimus laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo. Priešingai, apeliantas dėjo visas pastangas, pavyzdžiui, sumažino personalo skaičių, kad bendrovei susidūrus su finansinėmis problemomis, įsiskolinimų kreditoriams didėjimas būtų sustabdytas.Apeliantas neturėjo tikslo sąmoningai privesti įmonę prie bankroto. Kadangi apeliantas investavo į įmonės įstatinio kapitalo didinimą asmenines lėšas, akivaizdu, jog buvo planuojama toliau vystyti įmonės veiklą.Įmonės bankrotą lėmė ne tyčiniai apelianto veiksmai ar netinkamas įmonės valdymas, o visuotinė ekonominė krizė. Be to, tam, kad būtų pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, būtina nustatyti sąmoningus vadovo veiksmus, kuriais jis siekė sukelti įmonės nemokumą. Byloje nėra pagrindo konstatuoti nei sąmoningo apelianto veikimo pažeidžiant kreditorių interesus, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir įmonės nemokumo.Vien tik įmonės dokumentų neperdavimo administratorei faktas neteikia pagrindo savaime pripažinti bankrotą buvus tyčinį.Būtent dėl to, kad pablogėjus įmonės finansinei situacijai, apeliantas siekė nepatirti veiklos išlaidų (įskaitant patalpų nuomą), bendrovės apskaitos dokumentus buvo nuspręsta saugoti trečiojo asmens, kuriuo apeliantas pasitikėjo, patalpose. Byloje nenustatyta, kad apeliantas tyčia vengtų perduoti administratorei bendrovės dokumentus ar tyčia juos būtų paslėpęs ar praradęs. Be to, įmonė nebuvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl apeliantas neturėjo pagrindo perduoti bendrovės dokumentus archyvui.Teismas neatsižvelgė į BUAB „Rationalis“ buvusios buhalterės R. V. paaiškinimus, kad BUAB „Rationalis“ apskaita buvo vedama tvarkingai.Iš skundžiamos nutarties turinio nėra aišku, kokiais būtent apelianto veiksmais pasireiškė tyčinio bankroto požymis, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte.Atsiliepime pareiškėja prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Įmonės vadovas privalėjo tinkamai pagal įstatymų reikalavimus vykdyti vadovo pareigas, įskaitant ir pareigą saugoti įmonės veiklos dokumentus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti įmonės veiklos rezultatus bei tikrąsias įmonės nemokumo priežastis, tačiau iki šiol įmonės dokumentai bankroto administratorei nėra perduoti ir nėra žinoma, ar jie buvo vedami.Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytų reikalavimų nesilaikymas ir dėl to sąmoningas vengimas perduoti administratorei įmonės dokumentus ir turtą reiškia buvus aplaidų ir (arba) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Dėl to yra pakankamas pagrindas konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte reglamentuotą tyčinio bankroto požymį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Iš ĮBĮ nurodytų aplinkybių, kurios laikomos turinčiomis tyčinio bankroto požymių, matyti, kad bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu ne tik tais atvejais, kai nustatomi veiksmai, kuriais sąmoningai siekta perleisti, sunaikinti, sugadinti ar iššvaistyti įmonės turtą, bet ir akivaizdžiai aplaidus įmonės valdymo organo pareigų, nustatytų įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose, vykdymo faktas.
Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas UAB „Rationalis“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), neperdavimu bankroto administratorei apskaitos dokumentų ir turto, kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą apribojimu, išieškojimo pirmenybės suteikimu kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau arba buvo nepradelsti.
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo pareiga įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šiems nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kaip matyti iš atsakovės balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 27 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., atsakovė jau 2006 m. gruodžio 31 d. veikė nuostolingai, buvo nemoki, kadangi per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo atsakovės turimą turtą. Spręsdamas atsakovės bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas taip pat vadovavosi šiais duomenimis ir iš jų konstatavo atsakovės nemokumą. Taigi, jau 2006 m. gruodžio mėnesį buvo pagrindas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė jau nuo 2006 m. gruodžio mėnesio buvo nemoki, nors bankroto byla Vilniaus apygardos teismo nutartimi jai iškelta tik 2015 m. sausio 22 d., Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą teikti atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 27 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės turtui buvo taikomas areštas, vykdant 24 565,89 Lt išieškojimą pagal 2008 m. liepos 22 d. VSDFV Kauno skyriaus sprendimą Nr. 27523, tačiau skola nebuvo išieškoma nuo 2009 m. balandžio 6 d., Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-17649-454/2008 kreditorei VĮ Registrų centrui iš atsakovės priteisti 5 996 Lt skolos, tačiau nuo 2008 m. gruodžio 19 d. skola nebuvo išieškota, priverstinai vykdant Kauno miesto apylinkės teismo įsakymą Nr. 2-16028-52 dėl 3 614,55 Lt skolos išieškojimo kreditorei UAB „Todus“, skolininkė 2008 m. spalio 13 d. sumokėjo išieškotojai tik 96,40 Lt būtinąsias išlaidas; Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 7 d. išduotas įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-9120-584/2008 pagal kreditorės UAB „New World Baltic“ pareiškimą dėl 826,00 Lt skolos, 150,33 Lt delspinigių, 12,00 Eur žyminio mokesčio ir valstybės naudai dėl 4,60 Lt išieškojimo iš atsakovės, tačiau priverstinių vykdymo veiksmų pagrindu jis nebuvo įvykdytas nuo 2008 m. spalio 9 d. Šių aplinkybių apeliantas atskirajame skunde neginčija.
Apelianto teiginiai, kad jis tyčia nesiekė įmonę privesti prie bankroto, o stengėsi sumažinti įsipareigojimus sumažindamas personalo skaičių, atsisakydamas įmonės patalpų nuomos, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingai, faktas, kad apeliantas, būdamas atsakovės vadovu, nutraukė sutartis su įmonės darbuotojais, atsisakė patalpų nuomos, kuriose atsakovė vykdė veiklą, patvirtina, jog nuo 2009 m. sausio 30 d. (kai buvo nutrauktos paskutinės darbo sutartys su įmonės darbuotojais) atsakovė faktiškai veiklos nevykdė. Pažymėtina, kad atsakovės vadovas ir akcininkai nevykdė pareigos pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentus nuo 2007 m., todėl byloje esantis ir teismo vertintas atsakovės balansas yra vienintelis įrodymas, kuriuo teismas vadovavosi spręsdamas dėl atsakovės nemokumo. Apeliantas nepaneigė teismo nustatytų aplinkybių dėl bendrovės nemokumo ir jam kilusios pareigos kreiptis į teismą dėl atsakovės bankroto bylos iškėlimo.
Dėl nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes faktiškai joje nebuvo darbuotojų ir ji veiklos nevykdė, o to nepadaręs didino įmonės finansinius įsipareigojimus, kol 2014 m. lapkričio 28 d. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui padavė VSDFV Kauno skyrius. Taigi, teismas tinkamai vertino byloje esančius duomenis ir apelianto veiksmus kaip siekį tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai.
Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis.
Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 – 2 punktai). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai.
Atsakovės vadovo M. S. nurodytos priežastys, dėl kurių bankroto administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir iki bankroto bylos iškėlimo turėtas turtas, vertintinos kritiškai. Apeliantas nurodė, kad atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentus perdavė saugoti trečiajam asmeniui, nesusijusiam su atsakovės vykdyta veikla, tačiau šiuo metu dokumentai yra dingę. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus duomenis, susijusius su dokumentų perdavimu, ir pagrįstai sprendė, kad apeliantas nesilaikė maksimalaus rūpestingumo standartų. Apelianto argumentai, kad dokumentai nebuvo perduoti saugoti į archyvą, nes jis pagrįstai tikėjosi atkurti įmonės veiklą, paneigiami kitų byloje esančių įrodymų, t. y. atsakovės nemokumo fakto buvusio nuo 2006 m. gruodžio mėnesio, 2009 m. atsakovės su darbuotojais nutrauktų darbo sutarčių, nuo šio laiko faktinio veiklos nevykdymo. Apelianto dėstomi argumentai dėl 2008 metais buvusios ekonominės finansinės krizės nepaneigia teismo konstatuotų faktų, kad UAB „Rationalis“ veikla buvo organizuojama netinkamai – įmonės vadovas nesirūpino jos veikla, neužtikrino tinkamo įmonės veiklos dokumentų išsaugojimo ir/arba perdavimo, todėl yra pagrindas teigti, kad netinkamai, t. y. nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) reikalavimų, buvo tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų perdavimo arba dokumentai be svarbių priežasčių apskritai nėra išsaugoti, o tai reiškia buvus aplaidų ir/arba netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
Aplinkybę, kad buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma tinkamai, patvirtina nepaneigtos byloje nustatytos aplinkybės, jog bankroto administratorei nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai. Apeliantas neįrodė, kad trūkstami dokumentai iš tikrųjų buvo perduoti saugoti trečiajam asmeniui. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo, kuriam buvo perduoti atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentai, V. B., nebuvo susijęs su BUAB „Jovilas“, kurios patalpose, pasak apelianto, buvo saugomi atsakovės dokumentai. Šių aplinkybių nepaneigia ir atsakovės buvusios buhalterės parodymai, kad tam tikru laikotarpiu UAB „Rationalis“ apskaita buvo tvarkoma tinkamai. Dėl to spręstina, kad arba įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų perdavimo, arba jie be svarbių priežasčių nėra išsaugoti (CPK 185 straipsnis). Jeigu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai nėra išlikę ar jie nebuvo tvarkomi pagal BAĮ nustatytus reikalavimus, tai reiškia buvus ir aplaidų ir/ar netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti atsakovės tyčinį bankrotą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte reglamentuotu pagrindu.
Apelianto teigimu, iš skundžiamos nutarties nėra aišku, kaip būtent pasireiškė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte reglamentuotas tyčinio bankroto požymis. Šioje teisės normoje reglamentuota, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
Įmonės vadovas neperdavė bankroto administratorei automobilio Volvo 460, tačiau byloje nėra ginčo dėl to, kad šis automobilis buvo nenaudojamas nuo 2007 metų, kadangi atsakovė lizingo sutarties pagrindu naudojosi kitu automobiliu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės įstatinis kapitalas 2007 m. spalio 10 d. akcininkų sprendimu buvo padidintas nuo 10 000 Lt iki 45 000 Lt papildomais piniginiais bei nesant visų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų, t. y. nesant galimybės patikrinti atsakovės sudarytus sandorius, tikėtina, kad šios lėšos, be kita ko, buvo panaudotos įvairiems sandoriams sudaryti, kurie galėjo nulemti atsakovės nemokumą bei jos galimybes atsiskaityti su kitais kreditoriais, t. y. pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą reglamentavimą. Be to, neaiški atsakovei priklausančio automobilio Volvo 460 buvimo vieta ir/ar tikėtinas jo praradimas, apribojo atsakovės kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į šį turtą. Dėl to, nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės lėmė pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovės vadovų veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą įrodinėja taip pat tuo, jog teismas neanalizavo ir nepasisakė, kaip konkrečiai įmonė buvo privesta prie bankroto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, analizavo visus byloje esančius įrodymus. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad įvertinęs bylos duomenis teismas pagrįstai nustatė netinkamą įmonės vadovo pareigų vykdymą, galimą atsiskaitymų eilės su atsakovės kreditoriais nesilaikymą ir/ar skolininkės kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą apribojimą bei netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktai).
Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad teismui nustačius vieną iš tyčinio bankroto požymių, teisiškai nėra reikšmingas kitų tyčinio bankroto požymių vertinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-824-943/2015). Neatsižvelgiant į tai, kokiu ĮBĮ 20 straipsnyje nustatytu pagrindu įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, vienintelė įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmė ir vienintelis skirtumas nuo netyčinio bankroto, yra privalomas sandorių patikrinimas per laikotarpį, ne trumpesnį kaip 5 metai iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1388-407/2016).
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino tyčinio bankroto požymius ir bylos faktines aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai atsakovės bankrotą pripažino tyčiniu, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį nepakeistą.