Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-2154-484/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-04-20
Bylos Nr.: eI3-2154-484/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00384-2021-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Ina Kirkutienė (pirm.)
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Pareiškėjas: UAB Konrestas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-2154-484/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00384-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos 12.15.5.3; 55.1.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Konrestas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų dalių panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinės bendrovė „Konrestas“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM ar Inspekcija) 2020 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. (21.222E) FR0682-415 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) sprendimo Nr. S-5(7-195/2020) dalis, kuriomis papildomai apskaičiuota 35 787 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) suma, nuo šios sumos apskaičiuotini delspinigiai ir bauda; 2) priteisti turėtas atstovavimo išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad VMI prie FM atliko Bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. Patikrinimo metu Inspekcija, nustačiusi 3 pažeidimus, papildomai pareiškėjai apskaičiavo 47 236 Eur PVM sumą. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė pagal 2017 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš UAB „Kernavės būstas“ ir A. V. įsigijo 3 nekilnojamojo turto objektus (šešių kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 188 200 Eur, negyvenamąsias patalpas – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 15 500 Eur, 1/16 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaina – 10 000 Eur), esančius K(duomenys neskelbtini), už bendrą 213 700 Eur sumą (iš UAB „Kernavės būstas“ už 206 200 Eur, iš A. V. – 7 500 Eur). Atsiskaitymas už įsigytą nekilnojamąjį turtą su UAB „Kernavės būstas“ ir A. V. įvykdytas 40 700 Eur grynaisiais pinigais iki sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu bei 2017 m. kovo 28 d. Vilniaus kredito unijos suteikta 173 000 Eur paskola nekilnojamajam turtui įsigyti. Nekilnojamasis turtas Bendrovės vardu įregistruotas 2017 m. kovo 21 d., tačiau nekilnojamojo turto pardavėja UAB „Kernavės būstas“, pažeisdama PVM įstatymo 79 straipsnio, 14 straipsnio 5 dalies nuostatas, nekilnojamojo turto pardavimo sandorių neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, pardavimo PVM nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo. UAB „Kernavės būstas“ tik 2018 m. gruodžio 31 d. nekilnojamojo turto pardavimus įformino 3 PVM sąskaitomis faktūromis 206 200 Eur sumai. Bendrovė minėtas PVM sąskaitas faktūras apskaitė buhalterinės apskaitos registruose bei 2018 m. gruodžio mėn. PVM deklaracijoje atskaitė 35 787 Eur pirkimo PVM sumą.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad UAB „Kernavės būstas“ analogiškus nekilnojamojo turto pardavimo sandorius vykdė bei formino ir su kitais juridiniais bei fiziniais asmenimis, gavusi apmokėjimą už parduotą nekilnojamąjį turtą (bendra suma – 1 481 425 Eur (iš šios sumos 257 107 Eur PVM), šių ūkinių operacijų neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, pardavimo PVM deklaracijose nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo.

Pareiškėja nesutinka su VMI prie FM ir MGK sprendimuoe padaryta išvada dėl jos nesąžiningumo, t. y. galėjimo žinoti, jog pardavimo PVM pagal UAB „Kernavės būstas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras nebus sumokėtas į biudžetą. Pažymi, kad ji niekada neginčijo fakto, jog ji ir UAB „Kernavės būstas“ buvo susijusios bendrovės iki pat UAB „Kernavės būstas“ akcininkų pasikeitimo ir naujo direktoriaus paskyrimo. Būtent pasikeitus naujajam akcininkui A. G. ir jam tapus UAB „Kernavės būstas“ direktoriumi, tarp bendrovių nebeliko jokio sąsajumo. Tvirtina, kad Bendrovė niekaip per savo vadovus ar akcininkus negalėjo įtakoti naujo UAB „Kernavės būstas“ akcininko ir direktoriaus sprendimų, taip pat negalėjo žinoti, kad UAB „Kernavės būstas“ nesumokės pardavimo PVM į biudžetą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurias gavusi Bendrovė įsitraukė į PVM atskaitą.

Nurodo, kad pagal PVM įstatymo 79 straipsnio 1 dalį įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra. Nagrinėjamu atveju apmokestinamasis asmuo UAB ,,Kernavės būstas“ PVM sąskaitą faktūras išrašė tik 2018 m. gruodžio 31 d. Bendrovė negalėjo įtakoti PVM sąskaitos faktūros išrašymo iš karto po pirkimo–pardavimo notarinės sutarties įforminimo, nes namas nebuvo priduotas valstybinei komisijai dėl nepabaigtų išorės fasado, inžinerinių tinklų pridavimo, bendrojo naudojimo patalpų vidaus apdailos neužbaigimo, nebuvo išpildyti privalomi priešgaisriniai reikalavimai. Pagal Bendrovės ir UAB „Kernavės būstas“ rašytinį susitarimą, pridavus namą valstybinei komisijai, turėjo būti įformintas buto perdavimo priėmimo aktas ir išrašyta PVM sąskaita faktūra, kas ir buvo nedelsiant padaryta. Kadangi Bendrovė už įsigytą turtą PVM sąskaitą faktūrą gavo 2018 m. gruodžio 31 d., todėl, vadovaudamasi PVM įstatymo 64 straipsniu, atskaityti PVM galėjo tik už 2018 m. gruodžio mėnesį.

Teigia, kad Inspekcija, neįsigilinusi į statybos procesus reglamentuojančius teisės aktus, padarė klaidingą išvadą dėl namo statybos pabaigimo. Pareiškėjos tvirtinimu, kadastrinėje byloje nurodytas namo baigtumas – 100 proc. niekaip nepagrindžia jo baigtumo, nes kadastrinė byla yra tik vienas iš daugelio privalomų pateikti dokumentų, teikiant prašymą patvirtinti statybos baigtumą.

Nurodo, kad Bendrovė, būdama atsargi ir rūpestinga sudarė notarinį sandorį, įformino nuosavybę, apdraudė bei įkeitė įsigytą nekilnojamąjį turtą bei suderino su pardavėju UAB „Kernavės būstas“ tolimesnius veiksmus – namo pridavimo procedūrą, nekilnojamų daiktų priėmimo perdavimo momentą. Pažymi, kad nekilnojamojo turto nuosavybės įregistravimas VĮ Registrų centre pagal galiojantį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) nėra įmanomas be pardavėjo formalaus turto perdavimo pirkėjui. Tik gavus Statybos užbaigimo aktą Nr. ACCA-100-181217-00445, išduotą 2018 m. gruodžio 17 d., ir įregistravus jį VĮ Registrų centre, UAB „Kernavės būstas“ visiškai įvykdė savo įsipareigojimus Bendrovei ir 2018 m. gruodžio 31 d. pasirašius Buto perdavimo priėmimo aktą Nr.11, išrašė PVM sąskaitas faktūras ir įteikė jas Bendrovei.

Pareiškėja nesutinka su VMI prie FM išvadomis, kad „siekdami išvengti atsakomybės įformino akcijų pardavimą A. G., o jam perėmus Bendrovės valdymą, buvo iškelta bankroto byla“, jog „UAB ,,Kernavės būstas“ bankroto administratoriaus UAB ,,Eksmokumas“ įgaliotasis asmuo A. K. pagal VMI prie FM 2019 m. balandžio 11 d. pranešimą apie atliekamą mokestinį tyrimą Nr.(21.222)FR0687-359 2019 m. gegužės 30 d. pateikė patikslintas 2017 m. kovo mėn., 2018 m. vasario mėn., 2018 m. kovo mėn., 2018 m. balandžio mėn., 2018 m. gegužės mėn., 2018 m. gruodžio mėn., 2019 m. sausio mėn. PVM deklaracijas, kuriose papildomai deklaravo 257 107 Eur pardavimo PVM“. Pareiškėja teigia, kad 2019 m. balandžio 8 d. UAB ,,Kernavės būstas“ iškelta bankroto byla nėra susijusi su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimais. Bankroto iškėlimo momentu VMI prie FM nebuvo žinomi UAB ,,Kernavės būstas“ galimai nedeklaruoti ir nesumokėti mokesčiai nuo parduoto nekilnojamo turto (duomenys neskelbtini). Be to, A. G. perėmė UAB ,,Kernavės būstas” valdymą nuo 2018 m. liepos 2 d., o bankroto byla iškelta 2019 m. balandžio 8 d.

Dėl VMI prie FM sprendime nurodytos aplinkybės, kad UAB ,,Kernavės būstas“ vadovas A. G. ar jo įgaliotas asmuo į VMI neatvyko ir buhalterinės apskaitos dokumentų mokestiniam tyrimui nepateikė, pareiškėja pažymi, kad remiantis jos duomenimis, A. G. nuo 2019 m. vasario mėn. atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau Inspekcija jokių UAB „Kernavės būstas“ direktoriaus ir savininko paaiškinimų nepareikalavo ir neaišku, kodėl nebuvo deklaruotas pardavimo PVM bei nesumokėtas į valstybės biudžetą. Tai įrodo, kad VMI prie FM patikrinimo metu įrodymus dėl galimai nesąžiningo jos elgesio, kurį įrodinėja patikrinimo metu, rinko ir naudojo tendencingai ir neobjektyviai. Pažymi, kad Bendrovė, teikdama pastabas, prašė apklausti A. G., tačiau Inspekcija, priimdama sprendimą, dėl šio prašymo nepasisakė.

Šalies argumentai

Pareiškėja taip pat teigia, kad UAB ,,Kernavės būstas“ pardavimo sandoris, jei įmonė nebūtų turėjusi jokių įsipareigojimų, prieštarautų bet kokiai ekonominei logikai – Įmonė parduota už 7 000 Eur, pirkėjui perduodant 192 300 Eur grynųjų pinigų. Akcijų pardavimo sandoris įvyko laikantis teisinio saugumo principo – A. G. žinojo apie visus mokestinius įsipareigojimus ir piniginių lėšų (192 300 Eur – 35787 Eur = 156 513 Eur) tam tikrai turėjo pakakti. Šito fakto VMI prie FM patikrinimo metu netyrė. Inspekcijos teiginys, kad ,,pagal viešoje erdvėje esančią informaciją A. G. įvardijamas ,,talentingiausiu Lietuvos sukčiumi“, yra deklaratyvus, nes, nei perduodant A. G. UAB ,,Kernavės būstas“ dokumentus, pinigus, nei parduodant akcijas A. G., nebuvo apribotos jokios teisės, nėra nustatyta, kad UAB „Kernavės būstas“ akcininkams ar vadovui buvo žinoma tokia informacija, kuri galėjo įtakoti mokestinių prievolių neįvykdymą.

Pažymi, kad Inspekcija neneigia Bendrovės sandorio, kuriuo buvo įsigytas nekilnojamas turtas. VMI prie FM nustatė, kad įsigytas nekilnojamas turtas naudojamas Bendrovės ekonominėje veikloje.

Pareiškėja nurodo, kad tiek VMI prie FM, tiek MGK sprendimuose nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A602-705/2013, kadangi šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Pareiškėja atkreipia dėmesį į šioje nutartyje LVAT išplėstinės kolegijos išvadas, kad „teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino / turi žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius.“ Teigia, kad nagrinėjamu atveju patikrinimo akte aiškiai suformuota Inspekcijos pozicija, jog „Bendrovė žinojo, jog įsigydama nekilnojamą turtą iš UAB „Kernavės būstas“, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su prekių tiekėjo UAB „Kernavės būstas“ atliktu sukčiavimu PVM srityje“, nėra logiškai pagrįsta ir paaiškinta, nes Bendrovė, įsigydama nekilnojamą turtą, sumokėjusi visą kainą ir negavusi PVM sąskaitos faktūros iš pardavėjo, negalėjo pasinaudoti PVM atskaita, o tą padarė tik, kai gavo išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad VMI prie FM sprendime šią poziciją niekuo nepagrįsdama pakeitė ir nurodė, kad: ,,Bendrovė, sudariusi notarinę sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo iš UAB „Kernavės būstas“ žinojo, kad minėtas sandoris turi būti apskaitytas Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad būtų išrašyta, gauta ir Bendrovės apskaitoje laiku apskaityta PVM sąskaita faktūra už įsigytą nekilnojamąjį turtą ir deklaruota įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Tokie Bendrovės veiksmai šiuo konkrečiu atveju vertintini kaip tikslinga veikla siekiant padėti išvengti su PVM susijusių prievolių susijusiai UAB „Kernavės būstas“, kas, mokesčių administratoriaus nuomone, patenka į nesąžiningumo sąvoką PVM prasme.“

Pasak pareiškėjos, patikrinimo akte Inspekcijos konstatuotos aplinkybės, kad „UAB „Kernavės būstas“ atsakingi asmenys elgėsi neatsakingai, tokiu elgesiu sąmoningai vengė iš nekilnojamojo turto sandorių kylančios mokestinės prievolės“, leidžia daryti išvadą, kad Bendrovės kaltės šiuo atveju neegzistuoja ir ji neturi būti atsakinga už kitos bendrovės akcininko ir direktoriaus veiksmus. Pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, tokių veiksmų iš UAB „Kernavės būstas“ akcininko ir direktoriaus tikėjosi ir pareiškėja.

Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį į patikrinimo akte cituojamą LVAT nutartį administracinėje byloje Nr.A-602-705/2013, kurioje, be kita ko, cituojamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimas, kad „mokesčių mokėtojui, kuris nežino, kad dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, kad paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas“. Pareiškėja mano, kad jos rūpestingumą ir atsakingą elgesį įrodo aukščiau nurodyti jos veiksmai.

Mano, kad Inspekcija nesurinko pakankamai faktinių duomenų, t. y. neįrodė, jog Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB ,,Kernavės būstas“, ji dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI prie FM atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VMI prie FM atliko pareiškėjos 2018 m. sausio 1 d.–2019 m. birželio 30 d. laikotarpio PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2020 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-358 (toliau – Patikrinimo akats). Patikrinimo metu, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėja pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „Kernavės būstas“ ir pirkimo PVM įtraukdama į atskaitą, žinojo (turėjo galimybę žinoti) jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, kad pardavėjas UAB „Kernavės būstas“ PVM į biudžetą nesumokės, todėl prarado teisę į 35 787 Eur PVM atskaitą.

Paaiškina, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant (žr., pvz., sprendimo byloje Halifax, 86 p.) arba; 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., Teisingumo Teismo sprendimą byloje Bonik, 38-40 p.; sprendimą byloje Kittel ir Recolta Recycling, 56-59 p.; sprendimą byloje Mahagében ir David, 45, 46 p., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, LVAT 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-909-602/2020).

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo/turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta (LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013; 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-521-442/2019).

VMI prie FM nurodo, kad pagal PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes. PVM įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad prekių tiekimo atveju, nurodytu šio Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekės perduodamos. Pagal PVM įstatymo 4 straipsnio 2 dalį prekių tiekimu taip pat laikomas prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas. Šiuo atveju PVM mokėtojui prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekės perduodamos.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta kad pareiškėjos ir UAB „Kernavės būstas“ atstovai, būdami susiję asmenys, dalyvavo tiek pareiškėjos, tiek UAB „Kernavės būstas“ veikloje ir žinojo, kad UAB „Kernavės būstas“ 2017 m. kovo 20 d. nekilnojamojo turto pardavimo neįformino PVM sąskaita faktūra, 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo nekilnojamojo turto sandorio, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM į biudžetą laiku, taip pat turėjo realias galimybes žinoti, kad pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas ir pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000116, PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000117 bei PVM sąskaitą faktūrą Serija BUS Nr. 0000000118, todėl Inspekcija padarė išvadą, kad Bendrovė žinojo, jog sandoriai, kuriais remiamasi siekiant pagrįsti teisę į PVM atskaitą, susiję su UAB „Kernavės būstas“ atliekamu sukčiavimu PVM srityje. Atsižvelgiant į minėtas bylos aplinkybes, VMI prie FM patikrinimo akte konstatavo, jog pareiškėjos deklaruota 35 787 Eur pirkimo PVM atskaita negalima.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, jog UAB „Kernavės būstas“ ginčo nekilnojamojo turto perdavimas jai įvykdytas tik 2018 m. gruodžio 31 d., tą pačią dieną išrašius ir pateikus ginčo PVM sąskaitas faktūras, jog vėlesnis nekilnojamojo turto tiekimas įvykdytas dėl pastato statybos užbaigimo 2018 m. gruodžio mėn., Inspekcija nurodo, kad pritaria MGK sprendimo argumentams, jog prievolė apskaičiuoti ir mokėti pardavimo PVM nesietina su naujo pastato, statinio statybos užbaigimu bei pridavimu 100 proc.

Atsakydama į skundo teiginius, kad pareiškėja negalėjo žinoti apie UAB „Kernavės būstas“ sukčiavimą PVM srityje, nes sukčiaujama buvo dėl nesąžiningų ir savanaudiškų A. G. kėslų, turint iš anksto numatomą tikslą ir motyvus sukčiauti, nesumokant valstybei mokesčių, VMI prie FM pažymi, kad UAB „Kernavės būstas“, 2017 m. kovo 20 d. notariškai įforminusi nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, turėjo prievolę šį turto tiekimą įforminti ir PVM sąskaita faktūra, taip pat prievolę deklaruoti ir sumokėti iš sandorio gautų pajamų pardavimo PVM, tačiau to nepadarė. Vadinasi, UAB „Kernavės būstas“ dar iki jos akcijų perleidimo A. G. momento sukčiavo PVM.

Atsakovė, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, mano, kad mokesčių administratorius ir MGK išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo ginčijamų sprendimų dalis, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai Bendrovei nurodė sumokėti 35 787 PVM ir su juo susijusias sumas ir, ar pagrįstai konstatavo Bendrovės nesąžiningumą, t. y. žinojimą arba turėjimą galimybę žinoti, kad, įsigydama ginčo nekilnojamąjį turtą, ji dalyvavo sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog VMI prie FM atliko pareiškėjos 2018 m. sausio 1 d. - 2019 m. birželio 30 d. laikotarpio PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2020 m. rugpjūčio 5 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-358 (toliau – Patikrinimo aktas) (MGK byla, 1 t., b. l. 16-24, 75-84). Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „Kernavės būstas“ ir pirkimo PVM įtraukdama į atskaitą, žinojo (turėjo galimybę žinoti) jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, kad pardavėjas UAB „Kernavės būstas“ PVM į biudžetą nesumokės, todėl prarado teisę į 35 787 Eur PVM atskaitą. Pareiškėja, pažeisdama PVM įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, į PVM atskaitą įtraukė ir PVM deklaracijoje deklaravo 11 440 Eur atskaitomo pirkimo PVM už įsigytą lengvąjį automobilį (11 336 Eur) ir už lengvojo automobilio nuomą (104 Eur). Nustatyta, kad automobilis nebuvo įsigytas perpardavimui, nuomos paslaugoms, ar keleivių pervežimo už atlygį paslaugoms teikti. Bendrovė, pažeisdama PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, į PVM atskaitą įtraukė ir PVM deklaracijoje deklaravo 9 Eur pirkimo PVM už įsigytas prekes, kurios nebuvo skirtos naudoti Bendrovės PVM apmokestinamai veiklai. VMI prie FM pareiškėjai Patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo 47 236 Eur (35 787 Eur + 11 440 Eur + 9 Eur) PVM.

Pareiškėja VMI prie FM pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto (MGK byla, 1 t., 50-54).

VMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjos pastabas, 2020 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. (21.222E) FR0682-415 patvirtino Patikrinimo aktą, t. y. patvirtino 47 236 Eur PVM, bei, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai apskaičiavo 4 154,15 Eur PVM delspinigių. Be to, vadovaudamasis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius pareiškėjai skyrė 30 proc. dydžio 14 170 Eur PVM baudą (MGK byla, 1 t., b. l. 28-34).

Pareiškėja, nesutikdama su minėtu VMI sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri 2021 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. S-5(7-195/2020) nusprendė: patvirtinti VMI 2020 m. spalio 26 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222E) FR0682-415 nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 35 787 Eur PVM ir su juo susijusius delspinigius ir baudą; panaikinti VMI prie FM 2020 m. spalio 26 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222E) FR0682-415 dalies nurodymus pareiškėjai sumokėti į biudžetą 11 336 Eur PVM bei su juo susijusius delspinigius ir baudą ir pareiškėjos skundą šioje dalyje perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI prie FM ir MGK sprendimų dalimis, kuriomis papildomai apskaičiuota 35 787 Eur PVM suma, nuo šios sumos apskaičiuoti delspinigiai ir skirta bauda, pateikė skundą teismui.

Teisė į PVM atskaitą atsiranda esant teisės aktuose nustatytoms sąlygoms, įtvirtintoms Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (toliau – ir PVMĮ), kuriuo yra įgyvendintos 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei ją pakeitusios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) nuostatos.

PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. PVMĮ normose nėra įtvirtintos sąlygos (aplinkybės), kurioms esant apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti ribojama, todėl apibrėžiant (nustatant) tokias sąlygas, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalimi ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, būtina vadovautis Direktyvos 2006/112/EB nuostatomis, tikslais ir juos aiškinant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuotomis taisyklėmis.

ESTT savo praktikoje plačiai išaiškino įsigytų prekių ir paslaugų teisės į PVM atskaitą realizavimo galimybes, vertinant sąžiningumo aspektu. Sujungtose bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd. ir Bond House Systems Ltd. (C-354/03, C-355/03 ir C-484/03, 52-54 p., taip pat žr., pvz., 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimus byloje Bonik, C- 285/11, taip pat 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose Mahageben ir David, C- 80/11 ir C-142/11) ESTT pripažino, kad mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą negali priklausyti nuo to, kokiu būdu tiekimų grandinėje veikia kiti subjektai, nes tai prieštarautų Šeštosios direktyvos tikslams. Sąžiningumo koncepciją Teisingumo Teismas įtvirtino sprendime, priimtame sujungtose bylose Axel Kittel ir Récolta Recycling (C-439/04 ir C-440/04), padarydamas išvadą, kad mokesčių mokėtojui, kuris nežino, kad dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, kad paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas. Tačiau apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta, kai, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatomas paties apmokestinamojo asmens sukčiavimo mokesčių srityje faktas arba įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu toks sandoris formaliai atitinka nustatytus reikalavimus (žr. minėti sprendimai byloje Bonik, C- 285/11, taip pat 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose Mahagėben ir David, C- 80/11 ir C-142/11, byloje K. ir Récolta Recycling, 56-59 p.). Iš to matyti, jog norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo ar turėjo žinoti, jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad: 1) prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, 2) prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo / turėjo žinoti apie tai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-705/2013 nurodė, jog teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Direktyvoje 2006/112/EB pripažintas ir ja siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas. LVAT vienoje iš nutarčių pasisakė, kada pripažįstamas PVM sukčiavimas: „jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos“.

Aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į PVM atskaitą, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, jog jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi galimybę tai žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokias ūkines operacijas, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta (LVAT 2013 m. vasario 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

Nagrinėjamu atveju VMI prie FM ginčijamame sprendime iš esmės konstatavo pareiškėjos nesąžiningą elgesį, t. y. mokesčių mokėtojo žinojimą ir galėjimą žinoti, jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pagal vienintelės pareiškėjos akcininkės S. S. 2017 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 2017/03/01 nuspręsta pirkti nekilnojamąjį turtą adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. šešių kambarių butą, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vertė – 188 200 Eur, negyvenamąsias patalpas – garažą, (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), vertė – 15 500 Eur ir 1/16 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), vertė –10 000 Eur . Tuo pačiu sprendimu pareiškėjos akcininkė S. S. įgaliojo Bendrovės direktorių R. K. (R. K.) atstovauti Bendrovę pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, paskolos sutartį ir kitus susijusius dokumentus, pasirašant vekselius, hipotekos sandorį, pakeitimus ir visus susijusius dokumentus.

Tarp Bendrovės ir UAB „Kernavės būstas“ 2017 m. kovo 20 d. buvo sudaryta notarinė buto, garažo (bokso) ir žemės dalies pirkimo–pardavimo sutartis Nr. AR-1388, remiantis kuria Bendrovė (pirkėjas), atstovaujama direktoriaus R. K., iš pardavėjo UAB „Kernavės būstas“, atstovaujamo A. V., ir pardavėjo A. V., kaip fizinio asmens, įsigijo 3 nekilnojamojo turto objektus, esančius adresais: (duomenys neskelbtini), už bendrą 213 700 Eur kainą, t. y.: 653/871 žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo iš A. V. už 7 500 Eur, 218/871 žemės sklypo dalį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įsigijo iš UAB „Kernavės būstas“ už 500 Eur, patalpą–butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijo iš UAB „Kernavės būstas“ už 188 200 Eur, bendras plotas: 121,30 kv. m., vidutinė rinkos vertė – 115 000 Eur, negyvenamąją patalpą – garažą (boksą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijo iš UAB „Kernavės būstas“ už 15 500 Eur, bendras plotas: 70,63 kv. m., vidutinė rinkos vertė – 13 900 Eur (MGK byla, 1 t., b. l. 86-95). Atsiskaitymas už įsigytą nekilnojamąjį turtą su UAB „Kernavės būstas“ ir A. V. įvykdytas 40 700 Eur grynaisiais pinigais iki sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu bei 2017 m. kovo 28 d. Vilniaus kredito unijos suteikta 173 000 Eur paskola nekilnojamojo turto įsigijimui (MGK byla, 1 t. b. l. 96-97).

VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre pagal 2017 m. kovo 20 d. notarinę pirkimo-pardavimo sutartį Nr. AR-1388 įsigytas nekilnojamasis turtas pareiškėjos nuosavybės teise įregistruotas 2017 m. kovo 21 d., tačiau nekilnojamojo turto pardavimo PVM sąskaitos faktūros UAB „Kernavės būstas“ vardu įformintos 2018 m. gruodžio 31 d. Visos PVM sąskaitos faktūros pasirašytos UAB „Kernavės būstas“ direktoriaus A. G. ir pareiškėjos komercijos direktoriaus J. V.. Pareiškėja minėtas 2018 m. gruodžio 31 d. iš UAB „Kernavės būstas“ gautas PVM sąskaitas faktūras už nekilnojamąjį turtą apskaitė buhalterinės apskaitos registruose, gautų PVM sąskaitų faktūrų registruose ir 35 787 Eur pirkimo PVM sumą įtraukė į atskaitomo pirkimo PVM sumą 2018 m. gruodžio mėn. PVM deklaracijoje.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Kernavės būstas“ pagal 2017 m. kovo 20 d. sutartį pardavusi ir realiai perdavusi pareiškėjai 3 nekilnojamojo turto objektus, šių ūkinių operacijų neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, neapskaičiavo ir 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo iš šių operacijų gautų apmokestinamųjų pajamų ir pardavimo PVM, nesumokėjo pardavimo PVM į valstybės biudžetą, tuo pažeisdama PVM įstatymo 14 straipsnio 5 dalies, 79 straipsnio reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog atitinkama ūkinė operacija realiai įvyko, jog pareiškėja už nekilnojamojo turto objektus sumokėjo atitinkamas prekių (daiktų) įsigijimo bei PVM sumas, taip pat dėl kitų mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėja kelia ginčą dėl mokesčių administratoriaus pripažinimo ją buvus nesąžininga, t. y. jog Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama nekilnojamąjį turtą iš UAB „Kernavės būstas”, ji dalyvavo su sukčiavimu PVM srityje susijusiuose sandoriuose. Bendrovė neginčija fakto, jog ji ir UAB „Kernavės būstas” buvo susijusios įmonės, tačiau tik iki UAB „Kernavės būstas” akcininkų pasikeitimo ir naujo direktoriaus paskyrimo. Tvirtina, kad Bendrovė per savo vadovus ir akcininkus niekaip negalėjo įtakoti naujo akcininko ir direktoriaus sprendimų, taip pat negalėjo žinoti, kad UAB „Kernavės būstas” nesumokės pardavimo PVM į biudžetą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Nurodo, kad Bendrovė PVM sąskaitą faktūrą už įsigytą turtą gavo tik 2018 m. gruodžio 31 d., pasirašius turto perdavimo aktą, todėl atskaityti PVM galėjo tik 2018 m. gruodžio mėn.

Pagal PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas. PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes. PVM įstatymo 14 straipsnio 5 dalis numato, kad prekių tiekimo atveju, nurodytu šio Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda, kai prekės perduodamos. Pagal PVM įstatymo 4 straipsnio 2 dalį prekių tiekimu taip pat laikomas prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas.

Pareiškėja tiek skunde MGK, tiek skunde teismui laikosi pozicijos, kad pagal 2017 m. kovo 20 d. notarinę sutartį įsigyti nekilnojamojo turto objektai jai buvo perduoti tik 2018 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja skunde nurodė, kad tik gavus Statybos užbaigimo aktą Nr. ACCA-100-181217-00445, išduotą 2018 m. gruodžio 17 d., ir įregistravus jį VĮ „Registrų centras“ UAB „Kernavės būstas“ pilnai įvykdė savo įsipareigojimus pareiškėjai ir pilnai pabaigus atlikti visus numatytus darbus bei pridavus namą naudoti, išrašė PVM sąskaitas faktūras ir įteikė jas pareiškėjai.

PVMĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (užbaigimo įteisinimo teisės aktų nustatyta tvarka) arba esminio pagerinimo; 2) nauja pastato ar statinio dalis – tai naujo pastato ar statinio, kaip jis apibrėžtas šios dalies 1 punkte, dalis, taip pat naujai pastatyta nenaujo pastato ar statinio dalis – 24 mėnesius po jos užbaigimo. Kaip matyti iš aukščiau aptartų PVM įstatymo 14 straipsnio 1 ir 5 dalies, 79 straipsnio 2 dalies nuostatų, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę / paslaugas siejama su PVM sąskaitos faktūros išrašymu, kuris privalo būti atliktas nedelsiant patiekus prekes. Tais atvejais, kai už tiekiamą prekę / paslaugą PVM sąskaita faktūra neišrašyta, pažeidžiant PVM įstatymo ar kitų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, prievolės apskaičiuoti pardavimo PVM atsiradimas siejamas su prekės perdavimu (paslaugos suteikimu) arba atlygio gavimu už patiektą prekę (suteiktą paslaugą), priklausomai nuo to, kuris faktas įvyko anksčiau (PVM įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Taigi, prievolė apskaičiuoti ir mokėti pardavimo PVM nesietina su naujo pastato, statinio statybos užbaigimu bei pridavimu 100 proc. Todėl pareiškėjos argumentai dėl pastato užbaigimo, statybos procesus reglamentuojančių teisės aktų nevertinimo, nagrinėjamu atveju prievolės apskaičiuoti pardavimo PVM atsiradimo momentui reikšmės neturi.

Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenis, pastato, kurį statė UAB „Kernavės būstas“, statybos pradžios metai – 2014, pabaigos metai – 2017, naujo pastato įregistravimo pagrindas: 2017 m. sausio 23 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2018 m. gruoio 17 d. išduotas statybos užbaigimo aktas Nr. ACCA-100-181217-00445.

Byloje surinkti įrodymai patvirtina mokesčių administratoriaus išvadą, kad nekilnojamuoju turtu pareiškėja disponavo nuo 2017 m. kovo 20 d. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties, o ne nuo 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitų faktūrų ir priėmimo-perdavimo aktų įforminimo. 2017 m. kovo 20 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta, kad šalių susitarimu perkamas turtas yra perduodamas pareiškėjai šalims pasirašant šią sutartį, kuri taip pat laikoma priėmimo-perdavimo aktu. Bendrovės komercijos direktorius J. V. 2020 m. vasario 28 d. Inspekcijai pateiktame paaiškinime nurodė, jog buto nuosavybės teisė realiai perėjo nuo sutarties pasirašymo ir notaro patvirtinimo, nors teisiškai nebuvo įformintas perdavimas dėl nebaigtos namo statybos (MGK byla, 1 t., b. l. 127). Aplinkybę, kad pareiškėja nekilnojamuoju turtu disponavo nuo 2017 m. kovo 20 d., patvirtina ir tai, kad Bendrovė buhalterinės apskaitos registruose nuo 2017 m. lapkričio 30 d. apskaito komunalinių paslaugų išlaidas pagal gautas PVM sąskaitas faktūras iš komunalinių paslaugų tiekėjų (MGK byla, 1 t., b. l. 154). Be to, pareiškėja skunde teismui nurodė, kad pagal 2017 m. rugpjūčio 15 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Bendrovės įsigytas butas buvo išnuomotas. Pareiškėja skunde pažymėjo, kad dėl nebaigtų namo įrengimo darbų taikė nuolaidą nuomos kainai. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad bendrovė AAS „BTA B. I. C.“ apdraudė įsigytą nekilnojamąjį turtą būsto draudimu laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2023 m. kovo 26 d.

Pareiškėjos skundo argumentai, kad ji negalėjo įtakoti naujojo UAB „Kernavės būstas“ akcininko ir direktoriaus A. G. veiksmų ir sprendimų, taip pat negalėjo žinoti, kad UAB „Kernavės būstas” nesumokės pardavimo PVM į biudžetą pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, yra nepagrįsti.

LVAT taip pat yra konstatavęs, kad nemokant mokesčių, pažeidžiamas viešas interesas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Taip pažeidžiami mokesčių visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principai (MAĮ 7, 8 str.), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje ekonominėje padėtyje nei juos mokantys. Pažeidžiant šiuos principus, subjekto veikla negali būti laikoma teisėta. Taigi, jeigu mokesčio mokėtojas žino apie tai, jog atlikdamas ūkinę operaciją ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nesumokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, konstatuotina, kad jis elgiasi nesąžiningai.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad UAB „Kernavės būstas“ sukčiavo PVM srityje jau sandorio su pareiškėja sudarymo metu. Kaip jau minėta, UAB „Kernavės būstas“ pagal 2017 m. kovo 20 d. sutartį pardavusi ir realiai perdavusi Bendrovei tris nekilnojamojo turto objektus, šių ūkinių operacijų neįformino PVM sąskaitomis faktūromis, neapskaičiavo ir 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo iš šių operacijų gautų apmokestinamųjų pajamų ir pardavimo PVM, nesumokėjo pardavimo PVM į valstybės biudžetą. Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad UAB „Kernavės būstas“ 2017 m. kovo 20 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d. ir laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. sudarė 12 notarinių pirkimo-pardavimo sutarčių dėl nekilnojamojo turto (naujų butų su žemės sklypais, garažų, pagalbinių patalpų) pardavimų, kurių bendra vertė – 1 481 425 Eur (1 224 318,18 Eur + 257 106,82 Eur PVM), tačiau šių pardavimų atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijose nedeklaravo ir PVM į biudžetą nesumokėjo, PVM sąskaitas faktūras pirkėjams išrašė 2018 m. gruodžio 31 d. ir 2019 m. sausio 11 d.

Inspekcija pagal 2019 m. sausio 15 d. užduotį atliko UAB „Kernavės būstas“ mokestinį tyrimą dėl nedeklaruotų nekilnojamojo turto pardavimo sandorių. UAB „Kernavės būstas“ vadovas A. G. ar jo įgaliotas asmuo į VMI neatvyko ir buhalterinės apskaitos dokumentų mokestiniam tyrimui nepateikė.

UAB „Kernavės būstas“ bankroto administratoriaus UAB „Eksmokumas“ įgaliotas asmuo A. K. pagal Inspekcijos 2019 m. balandžio 11 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.222) FR0687-359 2019 m. gegužės 30 d. pateikė patikslintas 2017 m. kovo mėn., 2017 m. rugpjūčio mėn., 2018 m. vasario mėn., 2018 m. kovo mėn., 2018 m. balandžio mėn., 2018 m. gegužės mėn., 2018 m. gruodžio mėn., 2019 m. sausio mėn. PVM deklaracijas, kuriose papildomai deklaravo 257 107 Eur pardavimo PVM, tačiau į biudžetą pardavimo PVM nėra sumokėtas. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS) duomenimis UAB „Kernavės būstas“ 2020 m. kovo 27 d. turėjo 316 581,28 Eur nepriemoką.

Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Bendrovės ir UAB „Kernavės būstas“ atstovai – tarpusavyje giminystės ryšiais susiję asmenys. Nekilnojamojo turto sandorio sudarymo metu UAB „Kernavės būstas“ atstovavo A. V., o Bendrovės sprendimą įsigyti nekilnojamąjį turtą iš UAB „Kernavės būstas“ priėmė Bendrovės akcininkė S. S. (A. V. motina). Nors Bendrovės vadovu notarinio sandorio sudarymo metu buvo R. K., tačiau nustatyta, kad jis Bendrovės vadovu buvo paskirtas tik tris mėnesius ( nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. gegužės 8 d.), iki jo paskyrimo Bendrovės vadove buvo A. V., po jos – S. S., nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 12 d. J. V. (A. V. sutuoktinis), o 2020 m. kovo 12 d. vadove vėl paskirta A. V.

Nustatyta, kad UAB „Kernavės būstas“ 100 proc. akcijų 2018 m. rugsėjo 28 d. parduota A. G.. Remiantis SODROS duomenimis mokesčių administratorius nustatė, kad A. G. buvo įdarbintas UAB „Kernavės būstas“ nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. lapkričio 1 d. Pagal 2018 m. birželio 2 d. įsakymą A. G. nuo 2018 m. liepos 2 d. buvo paskirtas laikinai eiti UAB „Kernavės būstas“ direktoriaus pareigas, tačiau jau 2018 m. birželio 2 d. jam buvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį iki 2018 m. birželio 2 d., antspaudas, banko prisijungimas, įmonės ir tuo pačiu Z. L. elektroninis parašas, grynieji pinigai. Tai patvirtina 2018 m. birželio 2 d. Piniginių lėšų inventorizacijos aktas Nr. 18/1 ir bylų (dokumentų) perdavimo aktas Nr. 18-1, kuriuose A. G. nurodomas kaip laikinai einantis direktoriaus pareigas.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad po UAB „Kernavės būstas“ akcijų perleidimo A. G., šiai bendrovei 2019 m. balandžio 9 d. buvo iškelta bankroto byla.

Apibendrinus šių faktinių įrodymų visuma, darytina išvada, kad UAB „Kernavės būstas“ atsakingi asmenys – atstovai A. V., J. V., Z. L., gavę pajamas už nekilnojamojo turto pardavimą, nedeklaruodami ir nesumokėdami į valstybės biudžetą PVM nuo gautų apmokestinamųjų pajamų, sukčiavo. Jeigu UAB „Kernavės būstas“ būtų laiku vykdžiusi savo mokestines prievoles, būtų išrašiusi PVM sąskaitas faktūras teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, visos mokestinės prievolės būtų atsiradusios dar iki akcijų pardavimo A. G. A. G. įdarbinimo UAB „Kernavės būstas“ aplinkybės ir bankroto bylos iškėlimas iš karto po to, kai buvo perleistos bendrovės akcijos, taip pat patvirtina sąmoningą UAB „Kernavės būstas“ atstovų siekį išvengti PVM mokestinių prievolių, kylančių iš nekilnojamojo turto pardavimo bei atsakomybės už šių prievolių neįvykdymą valstybės biudžetui.

Nustatyta aplinkybė, kad UAB „Kernavės būstas“ sukčiavo PVM srityje jau sandorio su pareiškėja sudarymo metu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos ir UAB „Kernavės būstas“ atstovai, būdami susiję asmenys, dalyvaudami šių bendrovių veikloje, žinojo, kad UAB „Kernavės būstas“ 2017 m. kovo 20 d. nekilnojamojo turto pardavimo neįformino PVM sąskaita faktūra, 2017 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje nedeklaravo nekilnojamojo turto sandorio, nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM į biudžetą laiku. Tai žinodama, pareiškėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad PVM sąskaita faktūra už įsigytą nekilnojamąjį turtą būtų išrašyta, gauta ir laiku apskaityta bei deklaruota įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Tokie pareiškėjos veiksmai pagrįstai mokesčių administratoriaus įvertinti kaip tikslinga veikla, siekiant padėti išvengti su PVM susijusių prievolių susijusiai UAB „Kernavės būstas“, kas pagal teismų praktiką PVM prasme laikoma nesąžiningu mokesčių mokėtojo elgesiu.

Taip pat byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja taip pat turėjo realias galimybes žinoti, jog pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas ir pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą serija BUS Nr. 0000000116, PVM sąskaitą faktūrą serija BUS Nr. 0000000117 bei PVM sąskaitą faktūrą serija BUS Nr. 0000000118.

Pažymėtina, kad mokesčių įstatymai nustato pareigą mokesčių mokėtojui apskaičiuoti ir sumokėti nustatytus mokesčius teisingai ir laiku. Šios prievolės dydis kaip tik ir priklauso nuo ūkinės operacijos partnerio veiklos teisėtumo. Nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti partnerio veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Civilinio kodekso normose. Priešingu atveju, mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas, ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio. Be abejo, iš mokesčio mokėtojo negali būti reikalaujama imtis neprotingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti, t. y. imtis specialioms tarnyboms priskirtų operatyvinės veiklos funkcijų, tačiau bent minimalius veiksmus, susijusius su ūkinės operacijos subjekto veiklos teisėtumu (leidimo užsiimti konkrečia veikla turėjimu, PVM mokesčio deklaravimu ir mokėjimu, apskaitos dokumento priklausomybe būtent šiam ūkio subjektui), gali atlikti. MAĮ 36 straipsnio nuostatos garantuoja mokesčio mokėtojo teisę gauti iš mokesčio administratoriaus informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti (LVAT adm. bylos Nr. A-1-355/2004, Nr. A-8-283/2005, A-4-21/2005, A-15-538/2005, A-11-109/2007, A-17-711/2007, A-18-1040/2007, A4-450/2007). Nesąžiningumas įrodinėtinas tik tada, kai konstatuojamas realus ūkinės operacijos buvimas (LVAT adm. byla Nr. P556-34/2010).

Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šios informacijos reikalavo, ji jai buvo suteikta ar ne. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad Inspekcija privalėjo apklausti A. G. dėl priežasčių, kodėl nesumokėtas PVM į valstybės biudžetą, atmestini, kadangi UAB „Kernavės būstas“ sukčiavimas PVM srityje yra nustatytas dar iki A. G. tapo šios bendrovės akcininku ir direktoriumi.

Galimybę sužinoti apie PVM nepriemoką užtikrina ir MAĮ 38 straipsnio 2 dalies 3-4 punktai, kuriuose įtvirtinta, kad paslaptyje nelaikoma mokesčių mokėtojo – juridinio asmens sumokėtų (įskaitytų) mokesčių suma bei mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos suma. Pareiškėjos neveikimas negali būti vertinamas niekaip kitaip kaip tik nesąžiningas elgesys, siekiant susigrąžinti PVM, žinant, kad PVM mokestis pagal kontrahento išrašytas PVM sąskaitas faktūras nėra sumokėtas.

Nustačius bendrovės „Kernavės būstas“ nemokėjimą į biudžetą ginčo PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM ir, kad pareiškėja, žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog pardavimo PVM į biudžetą nebus sumokėtas, pareiškėja praranda teisę į pirkimo PVM atskaitą pagal UAB „Kernavės būstas“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, todėl būtent dėl šių nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjai kyla prievolė į biudžetą sumokėti PVM.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, remdamasis aptartų teisės normų sistemine analize, vadovaudamasi LVAT ir ESTT praktika, daro išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, įgalinančias pripažinti pareiškėją sudarant sandorį su UAB „Kernavės būstas“ buvus nesąžininga, jai pagrįstai apskaičiuota 35 787 PVM mokėtina suma.

Mokesčių mokėtojo pareigos yra įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnyje, kurio 1, 4 ir 5 punktuose nurodyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį bei laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus.

Taigi, mokesčių mokėtojui, laiku neapskaičiavus ir nesumokėjus mokesčio, atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą – delspinigius. Delspinigiai – tai kompensavimo priemonė, kurios tikslas yra atlyginti valstybei žalą už tai, kad ji tam tikrą laikotarpį biudžete neturėjo lėšų, kurios jai teisėtai priklausė. Delspinigių skaičiavimo tvarką reglamentuoja MAĮ nuostatos. Vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą.

Pareiškėja laiku nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM, todėl jai pagrįstai apskaičiuoti PVM delspinigiai.

Vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra konstatavęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tada, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes, baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2008).

Pareiškėjai pritaikyta 30 proc. PVM bauda, kurios suma siekia 10 736,10 Eur. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad skiriant baudą, buvo nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (pareiškėja bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), o sunkinančia aplinkybe laikyta tai, kad mokesčių mokėtojas elgėsi nesąžiningai ir tapo sukčiaujančio pardavėjo bendrininkas. Taigi, nagrinėjamu atveju kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė vertintas pažeidimo padarymo būdas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai pažeidimo padarymo būdas yra kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti ir baudą didinanti aplinkybė, pareiškėjo atsakomybė yra nepagrįstai apsunkinta jo paties padaryta neleistina veika. Kadangi už patį pažeidimą yra baudžiama, pripažinti tą pažeidimą atsakomybe didinančia aplinkybe, kuri sudaro prielaidas didinti skirtiną baudą, yra nepagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-542/2014, 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-409/2014). Todėl pažeidimo padarymo būdas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir neturėtų daryti įtakos mokesčių mokėtojui skiriamos baudos dydžiui. Be to, nuo 2019 m. sausio 2 d. įsigaliojo nauja MAĮ 140 straipsnio redakcija ir jo 4 dalis, kurioje išvardintos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Tarp atsakomybę sunkinančių aplinkybių mokesčio mokėtojo nesąžiningumas nėra numatytas. Taigi reikėtų laikyti, kad šiuo metu įstatymas nenumato tokios sunkinančios aplinkybės kaip nesąžiningumas. MAĮ 142 straipsnyje įtvirtinta, kad teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną ir taikant bendruosius baudimo principus taikytinas švelninančio įstatymo galiojimas atgal, t. y. nesąžiningumas kaip sunkinanti aplinkybė šiuo atveju eliminuotinas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Inspekcija nepagrįstai paskyrė pareiškėjai 30 proc. PVM baudą, nes nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė (mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), dėl kurios byloje nėra ginčo, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Be to, vertinant pažeidimo pobūdį svarbu tai, kad šioje byloje mokesčio mokėtojo sudarytas sandoris buvo realus, sudarytame dokumente neiškreiptos tikrosios aplinkybės, ūkinė operacija nebuvo slepiama, iš turimų dokumentų buvo galima atsekti įvykių eigą, kas sudarė galimybes mokesčių administratoriui nustatyti pažeidimą ir siekti, kad dėl UAB „Kernavės būstas“ nesumokėto PVM neatsirastų žala biudžetui, t. y. jį sumokėtų Bendrovė. Teismas neturi pagrindo teigti, kad Bendrovė priskaičiuoto PVM nesumokės, taigi buvo padarytas pažeidimas, kurio žala administravimo priemonėmis yra atitaisoma. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjai skirtina 10 proc. dydžio PVM bauda, kuri sudaro 3 578,70 Eur (35 787 Eur x 10 proc.).

Pagal išdėstytus motyvus, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies – skirta PVM bauda sumažintina iki 10 proc. dydžio (3578,70 Eur), likusioje dalyje nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo ir panaikinti VMI ir FM 2020 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. (21.222E) FR0682-415 ir MGK sprendimo Nr. S-5(7-195/2020) dalių, kuriomis papildomai apskaičiuota 35 787 Eur PVM suma ir nuo šios sumos apskaičiuotini delspinigiai.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Nustatyta, kad UAB „Konrestas“ 2020 m. rugsėjo 3 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokatų kontora Puškorienė, Krolienė, Paltanavičius, remiantis kuria advokatui K. U. pavesta atstovauti pareiškėjos interesus šiame mokestiniame ginče.

Pareiškėjos atstovas pateikė 2021 m. vasario 5 d. mokėjimo nurodymą, kuris patvirtina, kad pareiškėja advokatui sumokėjo 750 Eur (mokėjimo paskirtis: „KAR Nr. 2021-02-05“). Nors pareiškėja nedetalizavo, už kokias konkrečias teisines paslaugas sumokėta ši suma, tačiau įvertinus tai, kad advokatas teismui parengė ir pateikė skundą, ginčas buvo nagrinėtas rašytinio proceso tvarka, teismas daro išvadą, kad ši suma sumokėta už skundo parengimą teismui.

Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 2,5 koeficientą. Atsižvelgiant į skundo surašymo ir pateikimo teismui datą (2021 m. vasario 9 d.) nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2020 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 1454,80 Eur, todėl faktiškai patirta išlaidų suma 750 Eur neviršija maksimalios (3 637 Eur = 2,5 x 1454,80 Eur).

Pareiškėja taip pat sumokėjo 23,00 Eur žyminio mokesčio. Kadangi skundas pateiktas per EPP, pareiškėja turėjo sumokėti 22,50 Eur, todėl 0,5 Eur jai grąžintina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas), 22,50 Eur žyminio mokesčio laikytina tinkamomis atlyginti.

Iš viso tinkama atlyginti laikytina 772,50 Eur (750 Eur + 22,50 Eur) suma.

Bendrą ginčo apimtį sudaro: 35 757 Eur PVM; 3147,49 Eur PVM delspinigių; 30 proc. PVM baudos, kas sudaro 10 736,10 Eur, t. y. iš viso 49 640,59 Eur. Patenkintų reikalavimų suma sudaro 7 157,40 Eur (10 736,10 Eur – 3 578,70 Eur), t. y. 14,42 proc. bendros reikalavimų sumos (7157,40 Eur/49640,59 Eur x 100 proc.). Pareiškėjai priteistina 111,39 Eur (772,50 Eur x 14,42 proc.) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Konrestas” skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2020 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. (21.222E) FR0682-415 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. S-5(7-195/2020) dalis, kuriomis pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Konrestas” nuo apskaičiuotos 35 787 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumos paskirta 10 736,10 Eur (30 proc. dydžio) pridėtinės vertės mokesčio bauda ir skirti pareiškėjai 3 758,70 Eur (10 proc. dydžio) pridėtinės vertės mokesčio baudą.

Kitą skundo dalį atmesti, kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Konrestas” iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 111,39 Eur (vieną šimtą vienuolika eurų ir trisdešimt devynis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kitą prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė