Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-688-719/2014

Teisėjas Audrius Sadauskas Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00112-2012-4

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2014 m. gruodžio 2 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. ir nukentėjusiosios J. T. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 3 d. (veika nuo 2003 m. vidurio iki 2005 metų pradžios) laisvės atėmimu 6 metams 6 mėnesiams; pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. (2003 m. liepos 19 d. veika) laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams; pagal BK 150 str. 3 d. (2003 m. liepos 19 d. veika) laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiais nuo 2003 m. birželio ar liepos mėnesio, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto mėnesio ir dienos, iki 2004 m. liepos 9 d., nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2004 m. rugpjūčio 23 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2004 m. rugsėjo 10 d. iki 2004 m. rugsėjo 13 d., nuo 2004 m. rugsėjo 20 d. iki 2004 m. rugsėjo 27 d., nuo 2004 m. spalio 14 d. iki 2004 m. spalio 19 d., nuo 2004 m. lapkričio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 5 d., nuo 2004 m. lapkričio 12 d. iki 2004 m. lapkričio 19 d., nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2004 m. gruodžio 13 d., nuo 2004 m. gruodžio 20 d. iki 2004 m. gruodžio 28 d., nuo 2005 m. sausio 14 d. iki 2005 m. sausio 17 d., nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2005 m. vasario 2 d., nuo 2005 m. kovo 8 d. iki 2005 m. kovo 11 d., nuo 2005 m. kovo 26 d. iki 2005 m. kovo 29 d., nuo 2005 m. balandžio 12 d. iki 2005 m. balandžio 22 d., tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartavo savo nepilnametę dukrą J. T., gimusią (duomenys neskelbtini), t. y., nakties metu ateidamas į kambarį, kuriame J. T. miegodavo, ir prašydamas J. T. su juo lytiškai santykiauti, sakydamas, kad tėvui ir dukrai santykiauti yra normalu, naudodamas psichologinę prievartą – kalbėdamas pakeltu balsu, pasinaudodamas nukentėjusiosios priklausomumu – grasindamas nieko nepirkti, versti namuose viską dirbti, taip atimdamas galimybę J. T. priešintis, liesdamas rankomis nuogas J. T. kojas, krūtinę, lytinius organus, dirgindamas savo pirštu nukentėjusiajai makštį, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios J. T. valią kitokio fizinio sąlyčio būdu.

Be to, V. T. nuteistas už tai, kad jis 2003 m. liepos 19 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, kambaryje, kuriame J. T. miegojo, prieš jos valią, panaudodamas psichinę prievartą – pakeltu balsu grasindamas blogai su ja elgtis, versti namuose dirbti visus fizinius darbus ir tuo sukeldamas nukentėjusiosios baimę, taip atimdamas galimybę priešintis, kėsinosi išžaginti savo dukrą, t. y., nusimovęs kelnes ir trumpikes apžergė lovoje ant nugaros atsigulusią J. T. ir bandė įkišti savo lytinį organą į jos makštį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi J. T. skaudėjo, o tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jo liepimu J. T. atsigulus ant pilvo, ją apžergė ir, įkišęs savo lytinį organą nukentėjusiajai tarp šlaunų bei atlikdamas frikcijas, baigė aktą, taip patenkindamas savo lytinę aistrą.

Nuteistasis pripažįsta, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu keletą kartų prieš dukrą atliko seksualinio pobūdžio veiksmus – glostė jos kūną, prašė ją nusirengti ir pan., tačiau tokie jo veiksmai be pagrindo buvo nurodyti kaip seksualinis prievartavimas ir pasikėsinimas išžaginti. Pagal J. T. parodymus ikiteisminio tyrimo metu jo veiksmai – jos kūno (kojų, šlaunų, krūtinės) lietimas – galėtų būti vertinami tik kaip tvirkinamieji, o jų atlikimo metu J. T. buvo sulaukusi 16 metų amžiaus, todėl baudžiamoji atsakomybė už tai jam negalėtų būti taikoma. Kitos jo veikos – pirštų kišimas nukentėjusiajai į makštį – galėtų būti vertinamos kaip lytinės aistros tenkinimas, tačiau šie jo veiksmai jokiu būdu nebuvo tiek intensyvūs, kiek jie išdėstyti skundžiamo nuosprendžio dalyje. Jokie kiti bylos duomenys, išskyrus pačios nukentėjusiosios labai nekonkrečius parodymus, nesuteikia jokios informacijos apie jam inkriminuojamų veikų padarymo laiką, intensyvumą, todėl akivaizdu, kad veiksmai, už kuriuos jis buvo nubaustas pagal BK 150 str. 3 d., skundžiamame nuosprendyje nurodant jų padarymo laiką nuo 2003 m. vidurio iki 2005 m. pradžios, yra tik spėjami, o ne pagrįsti abejonių nekeliančiais bylos duomenimis. Pažymi, kad net ir nustačius, jog jis tenkino savo lytinę aistrą su dukra J. T., teismas jo atžvilgiu visiškai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi bylos duomenys nepatvirtina jokio jo smurto ar grasinimo jį pavartoti siekiant palaužti nukentėjusiosios nesutikimą tenkinti jo lytinę aistrą, o J. T. parodymai apie vienkartinį jo smurtinį veiksmą nėra susiję su išnagrinėta byla – jis buvo visai kitu laiku, susijęs su kitomis aplinkybėmis ir atliktas kitu tikslu. Taip pat J. T. nenurodė to, kad siekdamas seksualinio pobūdžio veiksmų jis būtų jai grasinęs ir tai būtų daręs pakeltu tonu, o iš nukentėjusiosios parodymų seka, kad jis jai negrasino, bet įtikinėjo ją, ir galimybės priešintis jai neatėmė, nes J. T., nenorėdama kokių nors jo veiksmų, pati nustumdavo jo rankas nuo savo kūno. Taip pat apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas dėsto jo veiksmus, kurie atitinka privertimo lytiškai santykiauti (BK 151 str. 2 d.) sudėtį, t. y. pasinaudojimą nukentėjusios priklausomumu – grasinimą nieko nepirkti, versti namuose viską dirbti, tačiau visiškai nemotyvuotai taiko kitą teisės normą, t. y. BK 150 str. 3 d.

Pripažindamas jį kaltu pagal 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. bei 150 str. 3 d. už tariamai 2003 m. liepos 19 d. padarytą veiką apylinkės teismas taip pat padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes netinkamai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nuostatas, byloje surinktus įrodymus įvertino tik besąlygiškai priimdamas nukentėjusios J. T. parodymus ir atmesdamas juos paneigiančius kitus įrodymus. Toks įrodymų vertinimas, vieniems iš įrodymų suteikiant iš anksto nustatytą galią prieš kitus įrodymus, akivaizdžiai prieštarauja įstatymams, o kilus esminiams prieštaravimams dėl lygiareikšmių įrodymų teismas apylinkės nesiėmė visiškai jokių priemonių šiems prieštaravimams pašalinti ir juos aiškindamas kaltinamojo nenaudai akivaizdžiai ignoravo nekaltumo prezumpcijos principą. Atsisakydamas į teismo posėdį iškviesti ir apklausti nukentėjusiąją J. T. teismas ne tik ignoravo jo teisę į gynybą, bet pažeidė bylos nagrinėjimo išsamumo, nešališkumo principus, o taip pat ir pačios nukentėjusiosios teisę dalyvauti nagrinėjant bylą teisme. Skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų J. T. parodymus apie pasikėsinimą su ja atlikti lytinį aktą ir po to sekusį lytinės aistros tenkinimą kitokiu fizinio sąlyčio būdu – tokių veiksmų nepatvirtina specialistų išvados, o išvestiniai įrodymai, t. y. duomenys, užfiksuoti liudytojų, su kuriais J. T. bendravo vėliau ir kuriems ji tariamai pasakojo apie įvykį, parodymuose, yra tiek prieštaringi, kad vertinti juos kaip patikimus negalima. Apeliantas tvirtina, kad netgi nepagrįstai priėmus vienus iš prieštaringų įrodymų – J. T. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, dėl jam inkriminuotos veikos buvo aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes iš J. T. parodymų, kad jis prašė jos „pasimylėti“, o jai atsisakius ir jam pasakius, kad jei ji nenorinti švelnumo, tai eis bulvių ravėti, jai vis tik sutikus, seka, kad lytiškai santykiauti su juo ji sutiko ne palaužus jos pasipriešinimą smurtu ar grasinimu tokį smurtą panaudoti tuojau pat ir taip atimant jos galimybę priešintis, bet išsigandusi neigiamų padarinių ateityje, nes buvo priklausoma nuo jo, kas atitiktų ne BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d., bet BK 151 str. 2 d. sudėtį. Taip pat apylinkės teismas nelogiškai nurodė tariamai nuo jo valios nepriklausančią priežastį, objektyviai neleidusią baigti išžaginimo, t. y. J. T. skausmą. Sektų, kad jis nesiekė nukentėjusiajai sukelti jokių nemalonių pojūčių, tame tarpe ir skausmo, o tokiam atsiradus jis savo veiksmus nutraukė pats, priešingai, nei nurodė teismas, dėl nuo savo valios priklausančios aplinkybės – siekio nekelti nukentėjusiajai skausmo. Be to, nuteistasis teigia, kad jam inkriminavus 2003 m. liepos 19 d. epizodą pagal BK 150 str. 3 d. visai nepagrįstai buvo apsunkinta jo teisinė padėtis, nes pirmuoju nusikalstamos veikos epizodu jis yra nuteistas už tęstinę veiką, padarytą laikotarpiu nuo 2003 m. birželio mėn. iki 2005 m. balandžio 22 d., t. y. laikotarpiu, apimančiu ir 2003 m. liepos 19 d., todėl jam visai nepagristai buvo sudvigubinta baudžiamoji atsakomybė ir taip apsunkinta teisinė padėtis. Ir netgi tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą pagal nukentėjusiosios J. T. parodymus, jam galėtų būti taikoma atsakomybė už privertimą lytiškai santykiauti (pagal BK 151 str. 2 d.), tačiau atsižvelgus į tai, kad paskutinė veika buvo baigta 2005 m. balandžio 22 d., sutinkamai su veikos padarymo metu galiojusios BK 95 str. 1 d. 1 p. c) papunkčio redakcijos nuostatomis 2013 m. balandžio 22 d. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir dėl to baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas.

Taip pat apeliantas skunde dėsto apie bausmių skyrimą ir nesutinka su jam paskirtomis bausmėmis, nes, jo manymu, jam buvo paskirtos aiškiai per griežtos ir neteisingos bausmės, o taip pat be jokio pagrindo ir absoliučiai nemotyvuotai pakeista kardomoji priemonė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, o taip pat atlikęs įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Nuteistojo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose metu ištirtų įrodymų visuma (nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, ekspertizės aktas, mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolas, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas ir kt.). Pripažindamas V. T. kaltu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo tokį savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, apeliaciniuose skunduose išdėstyti pasvarstymai ir prielaidos bei byloje esančių įrodymų vertinimai jų nepaneigia, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. T. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl jis visiškai pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 150 str. 3 d. (veika nuo 2003 m. vidurio iki 2005 metų pradžios), BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. (2003 m. liepos 19 d. veika) ir BK 150 str. 3 d. (2003 m. liepos 19 d. veika).

Tačiau, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė V. T. bausmes už atskirus nusikaltimus, o taip pat ir galutinę subendrintą bausmę, todėl jis keičiamas BPK 328 str. 1 p. ir 2 p. įtvirtintais pagrindais.

Skirdamas V. T. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį (sunkumą, baigtumą ir kt.), įvertino jo asmenybę (teisiamas pirmąkart, nebaustas administracine tvarka, neregistruotas psichikos sveikatos centre, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas patenkinamai, veda antivisuomeninį (asocialų) gyvenimo būdą ir kt.). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šalia šių aplinkybių būtina įvertinti ir kitas, apylinkės teismo neįvertintas bausmių skyrimui svarbias aplinkybes. Byloje nėra duomenų apie tai, kad po jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo V. T. būtų padaręs naujus panašaus pobūdžio nusikaltimus. Viso proceso metu, iki pat skundžiamo nuosprendžio paskelbimo, V. T. buvo taikytos su realiu laisvės apribojimu (atėmimu) nesusijusios kardomosios priemonės, kurios, kaip matyti, buvo pakankamos jų tikslams pasiekti. Taip pat būtina įvertinti laikotarpį, praėjusį nuo V. T. padarytų nusikaltimų – šiuo metu praėję beveik 10 metų nuo paskutinio V. T. inkriminuoto nusikaltimo pabaigos. Ypatingai atkreipiamas dėmesys į pačios nukentėjusiosios poziciją – apeliaciniame skunde ji teigia, kad savo tėvui V. T. ji atleido, kad iki šiol jie bendravo, kad po skundžiamo nuosprendžio priėmimo jos liga paūmėjo ir nukentėjusioji iš esmės prašo sušvelninti V. T. paskirtą bausmę. Čia pažymėtina, kad apeliacinį skundą nukentėjusioji surašė po to, kai skundžiamu nuosprendžiu V. T. taikyta kardomoji priemonė buvo pakeista ir jis buvo sulaikytas teismo salėje, todėl nuteistojo realaus poveikio nukentėjusiajai surašant apeliacinį skundą tikimybė atmestina.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju V. T. skirtos bausmės prieštarauja teisingumo ir bausmių proporcingumo principams, tokios bausmės nepasiektų joms keliamų tikslų, todėl V. T. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, o taip pat ir galutinė subendrinta bausmė švelninamos. V. T. skiriamos artimos sankcijose numatyto minimalaus dydžio bausmės, kurios, kolegijos nuomone, būtų proporcingos baudžiamojo įstatymo pažeidimui, nuteistojo asmenybei ir užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendį pakeisti.

- pagal BK 150 str. 3 d. (veika nuo 2003 m. vidurio iki 2005 metų pradžios) paskirtą bausmę sušvelninti iki laisvės atėmimo trejiems (3) metams šešiems (6) mėnesiams;

- pagal BK 22 str. 1 d., 149 str. 3 d. (2003 m. liepos 19 d. veika) paskirtą bausmę sušvelninti iki laisvės atėmimo trejiems (3) metams trims (3) mėnesiams;

- pagal BK 150 str. 3 d. (2003 m. liepos 19 d. veika) paskirtą bausmę sušvelninti iki laisvės atėmimo trejiems (3) metams trims (3) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir V. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems (3) metams šešiems (6) mėnesiams.

Į bausmės laiką V. T. įskaityti suėmimo laiką nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. įskaitytinai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.