Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2008-07-10 · Administracinė byla Nr. I-1504-580/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-07-10
Bylos Nr.
I-1504-580/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūra Marija Strumskienė
Pareiškėjas
R. T.
Atsakovas
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
Teisingumo ministerijai
(S)SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. liepos 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Teisingumo ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. T. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovo Kalėjimų departamento 719,28 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl netinkamo minimalios mėnesinės algos taikymo.

Paaiškino, kad priimant Valstybės tarnybos 1999-07-08. įstatymą Nr. VIII-1316 (Žin. 1999, Nr. 66-2130) 32 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog pareiginės algos koeficiento vieneto vertė litais ir centais yra lygi Vyriausybės patvirtintam minimalios mėnesinės algos (toliau - MMA) dydžiui, o pareiginės algos dydis nustatomas atitinkamą pareiginės algos koeficientą padauginus iš minimalios mėnesinės algos dydžio. Toks Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas atlyginimų skaičiavimo mechanizmas pareigūnams buvo orientuotas į tai, kad valstybės tarnautojų atlyginimai didės sulig ekonominiais valstybės rodikliais (atlyginimo skaičiavimo pagrindas - minimali mėnesinė alga; didėjant mėnesinei algai - didės ir darbo užmokestis).

Tarnybos Kalėjimų departamente statuto (toliau - Statutas), patvirtinto Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo 2000-04-18 įstatymu Nr. VIII-1631 (Žin., 2000, Nr. 39-1088), 19 straipsnio (Pareigūnų teisinė padėtis) 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą, teises bei laisves gina Lietuvos Respublikos įstatymai. Šio Statuto 42 straipsnio (Pareigūnų darbo užmokestis) 2 dalyje nustatyta, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga mokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

Asmenys, pasirinkę tarnybą bausmių ir kardomojo kalinimo vykdymo sistemoje, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialinius lūkesčius, todėl pagrįstai siekia atstatyti pažeistas teises į socialinę lygybę bei teisingą darbo užmokestį.

Šiuo metu minimali mėnesinė alga yra 600 Lt, tačiau valstybės tarnautojams, nepaisant spartaus valstybės ekonomikos ir vidutinio darbo užmokesčio augimo ir toliau darbo užmokestis skaičiuojamas, taikant 430 Lt minimalios mėnesinės algos (toliau - MMA) dydį. Taip valstybė ne tik nevykdo savo duotų įsipareigojimų, ignoruoja ir diskriminuoja valstybės pareigūnus bei tarnautojus, bet ir pamina esminius teisinės valstybės principus.

Vyriausybės 2003-07-18 nutarimu Nr. 937 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nustatyta 450 Lt minimali mėnesinė alga, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams buvo nustatyta 430 minimali mėnesinė alga. Vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose minimalios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimalios mėnesinės algos dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt.

Vertinant augantį valstybės ekonominį pajėgumą, brangstantį pragyvenimą, didėjančią infliaciją bei kitus ekonominius rodiklius, o MMA dydžiui nekintant, jo gaunamos pajamos realiai mažėja. Įprastai funkcionuojančioje darbo rinkoje infliacija yra kompensuojama didinant darbo užmokesčiui rinkos mechanizmų veikimu. Tačiau valstybės tarnyboje darbo užmokestis yra reguliuojamas įstatymu, o tai užkerta kelią rinkos mechanizmų veikimui. Todėl valstybės tarnautojai yra išskirtinė darbuotojų grupė, reikalaujanti tam tikrų priemonių, pakeičiančių įprastą rinkos mechanizmą. Siekiant užtikrinti, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis didėtų atsižvelgiant į objektyvius ekonominius kriterijus, priimant 1999-07-18 Valstybės tarnybos įstatymą Nr. VIII-1316 (Žin. 1999, Nr. 66-2130), buvo nuspręsta susieti jį su MMA, atspindinčia realią situaciją darbo rinkoje ir pragyvenimo lygį. Šis mechanizmas turėjo kompensuoti ribotą rinkos mechanizmų veikimą.

Tačiau Vyriausybė 2003-07-18 nutarimu Nr. 937, 2004-03-24 nutarimu Nr.316, 2005-04-04 nutarimu Nr. 361 ir 2006-03-27 nutarimu Nr. 298 nusprendė valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, MMA nedidinti. Tokie sprendimai iš esmės prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui. Valstybės tarnautojai, kaip jau buvo nurodyta, yra specifinė darbuotojų grupė, darbo užmokesčio garantijų prasme reikalaujanti kompensacinių priemonių. Neužtikrinant tokių priemonių, neatsižvelgiama ne tik į valstybės tarnybos ypatumus, bet ir priešingai - valstybės tarnautojų statusas yra pabloginamas, palyginti su kitais darbuotojais. Tokia teisinė situacija taip pat vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, kadangi valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo, keičiantis šalies ekonominei situacijai. Be to, pareigūnų tarnybą reglamentuojantys statutai draudžia šios kategorijos valstybės tarnautojams dirbti kitą, tai yra samdomą darbą. Taigi, stiprėjant valstybės ekonominiam pajėgumui, augant prekių ir paslaugų kainoms, kylant pragyvenimo lygiui, bet nekintant valstybės tarnautojų MMA dydžiui , pareigūnų gaunamo darbo užmokesčio sumos perkamoji galia faktiškai mažėja.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2007-03-20 priėmus nutarimą, kuriame konstatuota, jog Darbo kodekso nuostata ir Vyriausybės nutarimai, nustatantys minimalios mėnesinės algos dydį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepimu prašo skundą atmesti. Pažymi, kad Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, nors ir yra Teisingumo ministerijos reguliavimo sferoje, yra atskiras juridinis asmuo, kuris finansiškai nėra atskaitingas Teisingumo ministerijai, o gauna biudžetinius asignavimus tiesiogiai iš Finansų ministerijos ir pats yra jam skirtų asignavimų valdytojas (2006 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, Žin., 2005, Nr. 150-5462). Todėl Teisingumo ministerijai nėra jokio teisinio pagrindo ir suinteresuotumo dalyvauti šioje byloje trečiuoju asmeniu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti jam padarytą žalą, atsiradusią dėl dalies neišmokėto darbo užmokesčio. Šiuo atveju jis turėtų įrodinėti atsakovų neteisėtus veiksmus, žalos dydį ir priežastinį ryšį (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Neteisėtais veiksmais pareiškėjas nurodo atsakovo veiksmus apskaičiuojant jam atlyginimą. Tačiau atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007-03-20 nutarimą, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kadangi darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas laikantis galiojančių teisės aktų

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėjas R. T. iki 2004-04-30 dirbo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniuoju inspektoriumi (b. l. 6)

Pareiškėjas kelia ginčą dėl to, kad vadovaujantis Vyriausybės 2003-07-18 nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2003, Nr. 73-3371), Vyriausybės 2004-03-24 nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2004, Nr.46-1511), Vyriausybės 2005-04-04 nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2005, Nr. 45-1444) ir Vyriausybės 2006-03-27 nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr. 35-1251), nuo 2003-09-01 apskaičiuojant jam darbo užmokestį, buvo taikomas tas pats minimalios mėnesinės algos dydis - 430 litų, neatsižvelgiant į tai, kad minimali mėnesinė alga buvo nuolat didinama kitiems darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga.

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-855, priimto 2002-04-23, 23 straipsnis, kuris nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, kuris numatė, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą, pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-03-20 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-24 nutarimo Nr. 316 1.2 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-04 nutarimo Nr. 361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui kitokio dydžio darbo užmokestį ir išmokėti pareiškėjo nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką, todėl prašymas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką atmestinas.

Pagal ABTĮ 48 str. 2 d. tretieji suinteresuotieji asmenys yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos nuostatuose, patvirtintuose teisingumo ministro 2000-09-01 įsakymu Nr. 184 nustatyta, kad Kalėjimų departamentas Teisingumo ministerijai pavaldi įstaiga. Kalėjimų departamentui priklausant Teisingumo ministerijos reguliavimo sferoje, pastarosios teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos, todėl Teisingumo ministerija pagrįstai įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 d. 1 p.,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jūra Marija Strumskienė