Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - Lietuvos Respublikos BK) 260 straipsnio 1 dalį. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, už šį nusikaltimą jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams ir 6 mėnesiams.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 1 d., nuo 8 val. iki 18 val. 5 min., vykdamas automobiliu „Renault 19“ (valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) iš Pasvalio, (duomenys neskelbtini) prie savęs laikė ir gabeno narkotinę medžiagą – apie 1 gramą (tikslus kiekis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas) kanapių ir jų dalių, iš kurių 0.049 gramus laikė ir gabeno automobilio vairuotojo sėdynėje, turėdamas tikslą narkotines medžiagas neatlygintinai duoti nepilnamečiui M. J. , gimusiam 1992 m. rugpjūčio 25 d. Šiais veiksmais K. K. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti.

Be to, K. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 1 d., laikotarpiu nuo 11 val. iki 12 val. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), prie Joniškėlio Igno Kaupio aukštesniosios žemės ūkio ir paslaugų mokyklos, esančios Pasvalio rajono, Joniškėlio seniūnijos, Narteikių kaime, automobilio „Renault 19“ (valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) salone M. J. , gimusiam 1992 m. rugpjūčio 25 d., M. B. , gimusiam 1992 m. balandžio 24 d., M. J. , gimusiam 1992 m. spalio 2 d., ir L. J. , gimusiam 1992 m. liepos 21 d., pasiūlydamas vartoti narkotinių medžiagų – rūkyti ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kanapių ir jų dalių – ir žadėdamas gerą poveikį ir savijautą, lenkė nepilnamečius vartoti narkotines medžiagas. Šiais veiksmais K. K. lenkė ne gydymo tikslais nepilnamečius vartoti narkotines medžiagas.

Be to, K. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 1 d., laikotarpiu nuo 11 val. iki 12 val. (tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), prie J. I. Kaupio aukštesniosios žemės ūkio ir paslaugų mokyklos, esančios Pasvalio rajone, Joniškėlio seniūnijoje, Narteikių kaime, automobiliu „Renault 19“ (valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) salone, nepilnamečiam M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. neatlygintinai davė vartoti, t. y. rūkyti ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiekį kanapių ir jų dalių, kurias nepilnamečiai vartojo minėto automobilio „Ranault 19“ salone. Šiais veiksmais K. K. platino narkotines medžiagas nepilnamečiams.

Be to, K. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, 2009 m. rugsėjo 1 d., apie 17 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui paskambinus V. A. į jos naudojamą fiksuoto ryšio telefoną Nr. 8 426 52800, melagingai prisistačius vaikaičiu ir pranešus apie tariamai jo sukeltą eismo įvykį bei nurodžius paskambinti į mobiliojo ryšio telefoną Nr. 8 672 41486, kuriuo atsiliepė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, prisistatęs tariamu policijos pareigūnu ir nurodęs, kad reikia atlyginti vaikaičio tariamai eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui padarytą 2000 litų žalą tam, kad būtų išvengta baudžiamosios atsakomybės, K. K. , vairuodamas automobilį „Renault 19“ (valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) priklausantį O. M. ), ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymu nuvyko į Joniškį, Medžiotojų g. 8-8 ir paėmė apgaule iš V. A. išviliotus 2000 litų. Šiais veiksmais K. K. padėjo apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgyti svetimą turtą – nukentėjusiajai V. A. priklausančius 2000 litų, padarydamas pastarajai 2000 litų turtinę žalą.

Apeliantas neneigia padaręs Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tačiau mano, kad už šį nusikaltimą jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Nuteistasis nurodo, kad šis tyčinis nusikaltimas yra nesunkus, nesukėlęs sunkių padarinių, padaryta turtinė žala yra atlyginta, jis teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas pakankamai gerai, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 55 straipsniu, jam turėjo būti paskirta ne laisvės atėmimo, bet įstatymo sankcijoje numatyta alternatyvi švelnesnė bausmės rūšis – viešieji darbai, bauda arba laisvės apribojimas. Apeliantas pažymi, kad sprendimą už minėtą nusikalstamą veiką skirti laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad sukčiavimą K. K. padarė šiuo metu paplitusia forma, kuri kelia didelę grėsmę visuomenės saugumui bei pasitikėjimui valstybės institucijoms. Toks bausmės skyrimo motyvas, K. K. nuomone, yra neteisinis. Jis teigia, kad nusikalstamos veikos pavojingumą apsprendžia įstatymo leidėjas, numatydamas sankcijas už tokias veikas. Todėl minėtas skundžiamo nuosprendžio motyvas, kad bausmė griežtintina atsižvelgiant į šiuo metu didesnį tokių veikų paplitimą, yra nepagrįstas, o teiginys, kad dėl tokios veikos nepasitikima valstybės institucijomis ir už tai K. K. , būdamas eilinis pilietis, o ne valstybės institucijos atstovas, baustinas griežčiau – pastarojo teigimu, apskritai nesuvokiamas.

Apeliantas neneigia, kad yra vartojęs narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, todėl jo automobilyje buvusioje energetinio gėrimo „Red bull“ skardinėje ar ant ją dengiančios folijos galėjo būti rasta šių narkotinių medžiagų pėdsakų. Jis taip pat neneigia, kad su savimi automobilyje turėjo labai nedidelį kiekį – 0,049 gramo – minėtos narkotinės medžiagos. Tačiau nurodo, kad šią narkotinę medžiagą įsigijo sau, neturėdamas tikslo ją platinti nepilnamečiams asmenims. Tai, kad narkotinės medžiagos buvo įsigyta tik asmeniniam vartojimui, nuteistojo nuomone, patvirtina labai nedidelis jos kiekis, kuris net 20 kartų mažesnis už vienai vidutinei dozei reikalingą kiekį. Todėl apeliantui atrodo nelogiška, kad platinimui jis būtų vežęsis tokį mažą narkotinių medžiagų kiekį, kurio nepakaktų net vienam asmeniui apsisvaiginti.

Nuteistasis nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas pas jį rastos narkotinės medžiagos kiekis - 1 gramas – yra tik spėjimas, nes buvus tokį kiekį nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Apelianto teigimu, net ir įrodžius, kad narkotinės medžiagos buvo 1 gramas, toks kiekis taip pat patvirtintų, jog ši medžiaga buvo įsigyta tik asmeniniams poreikiams, o ne platinimui, nes tokio kiekio pakanka tik vienam asmeniui apsisvaiginti.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad K. K. narkotines medžiagas platino kartu su juo buvusiems asmenims. Šių asmenų parodymai apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jiems buvo pasiūlyta rūkyti narkotinės medžiagos, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Liudytojai M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. parodė, kad narkotinė medžiaga buvo rūkoma stovėjimo aikštelėje stovėjusiame automobilyje. Tačiau šiuos jų parodymus paneigia liudytojų A. R. ir E. N. parodymai. Pastarieji teigė matę K. K. įsėdant į automobilį ir iš karto išvažiuojant iš stovėjimo vietos. Apeliantas pažymi, kad liudytojų A. R. ir E. N. parodymų, kuriais paneigiami kaltinantys nepilnamečių asmenų parodymai, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino.

Nuteistasis taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. nuosprendyje nustatytu laiku apskritai vartojo narkotines medžiagas: nei vienas iš šių asmenų nebuvo patikrintas, nei vieno iš jų organizme nebuvo rasta net minimalaus kiekio narkotinių medžiagų, nei vienas iš šių asmenų nepatvirtino, kad buvo apsvaigę nuo minėtų medžiagų. Be to, liudytoja A. Š. netgi paneigė, kad šie liudytojai buvo apsvaigę. Apeliantas taip pat pažymi, kad ant automobilyje buvusios energetinio gėrimo skardinės nebuvo rasta minėtų nepilnamečių DNR ar rankų pirštų pėdsakų. Todėl nuteistasis mano, kad vien remiantis šių asmenų parodymais, jog jie kažką rūkė jo (K. K. ) automobilyje, negalima daryti kategoriškos išvados, jog šie asmenys rūkė būtent narkotines medžiagas (o ne, pavyzdžiui, tabaką be narkotinių medžiagų priemaišų). Apeliantas pažymi, kad asmenys, kurie ankščiau nėra rūkę kanapių ir jų dalių, nežino šių medžiagų kvapo, skonio bei poveikio, todėl jie negali žinoti, kad rūkė narkotinę medžiagą, kurios pėdsakų, kaip jau buvo minėta, jų organizmuose net nebuvo rasta.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad net ir nustačius, jog M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. rūkė tabaką, sumaišytą su minimaliu kiekiu narkotinės medžiagos, tai atsižvelgiant į jiems tariamai duotos narkotinės medžiagos kiekį (užtraukė po vieną ar du kartus nenustatytą, bet aiškiai minimalų tabako ir kanapių dūmų mišinio kiekį), kuris neturėjo jokio poveikio, neapsvaigino ir negalėjo sukelti tolimesnės priklausomybės, K. K. veika turėjo būti pripažinta mažareikšme dėl nusikaltimo dalyko ir kitų aukščiau aptartų požymių ypatumų (Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnis).

Apeliantas sutinka, kad disponuodamas narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, taip pat padarė nusikalstamą veiką, tačiau mano, kad atsižvelgiant į turėtos medžiagos kiekį, ši jo nusikalstama veika turėtų būti pripažinta mažareikšme arba kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skundžiamu nuosprendžiu K. K. nuteistas už 4 nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalyje, 261 straipsnyje, 264 straipsnio 2 dalyje bei 182 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde neneigiama, kad K. K. , vykdamas automobiliu iš Pasvalio į Joniškį, prie savęs laikė ir gabeno kanapių ir jų dalių. Tačiau nuteistasis nepagrįstai neigia turėjęs tikslą šias narkotines medžiagas platinti, t. y. neatlygintinai duoti M. J. . Šį teiginį, nuteistojo nuomone, patvirtina tai, kad jo automobilyje buvo rasta tik labai nedidelis kiekis minėtų narkotinių medžiagų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju nuteistojo tikslą platinti jo automobilyje laikytas ir gabentas narkotines medžiagas patvirtina ne rastų narkotinių medžiagų kiekis, o K. K. noras narkotines medžiagas perduoti ir vėlesnis elgesys šias medžiagas perduodant M. J. . Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, M. J. , ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuosekliai parodė, kad jam paskambinęs K. K. , žadėjo grąžinti skolą ir pasiūlė kartu važiuoti į Joniškį. Vėliau jam (taip pat ir kitiems automobilyje buvusiems asmenims), K. K. pasiūlė parūkyti „žolės“ (b. l. 80-82, 83, 84-85, t. 1). Tokius pat parodymus M. J. davė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 208-209, t. 1). Aplinkybę, kad K. K. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas patvirtina ir kitų automobilyje buvusių asmenų – M. B. , M. J. ir L. J. parodymai apie tai, kad K. K. jiems pasiūlė parūkyti „žolės“ (b. l. 209-211, t. 1). Tai, kad nuteistasis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas tikslus narkotinės medžiagos kiekis, skundžiamame nuosprendyje nurodant, kad buvo apie 1 gramas šios medžiagos. Pažymėtina, kad nuteistasis K. K. pats parodė, kad „Panevėžio mieste, prie turgaus, iš vieno čigono įsigijau narkotinių medžiagų, taip vadinamos „žolės“ 1 gramą“ (b. l. 125, t. 1). Byloje pagrįstai nustatyta, kad dalis šios narkotinės medžiagos buvo suvartota, todėl aprašomojoje nuosprendžio dalyje teisingai nurodyta, jog automobilyje K. K. laikė ir gabeno apie 1 gramą kanapių ir jų dalių (tikslus kiekis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas), iš kurių 0.049 gramo laikė ir gabeno automobilio vairuotojo sėdynėje (šis narkotinės medžiagos kiekis buvo rastas ir paimtas automobilio apžiūros metu (b. l. 28-38, t. 1)).

Pagrįstai nustačius, kad nuteistasis disponavo narkotinėmis medžiagos, turėdamas tikslą jas platinti, jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį ir nėra teisinio pagrindo ją perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 259 straipsnio 2 dalį. Be to, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais ir atleisti K. K. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl šio nusikaltimo mažareikšmiškumo pagal Lietuvos Respublikos BK 37 straipsnį. Pagal šį straipsnį veika mažareikšme laikoma tada, kai padarytos veikos požymiai sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamais nusikaltimo požymiais ir ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat, kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80/2007). Šiuo atveju disponavimas narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti yra sunkus, tyčinis nusikaltimas, darantis žalą vienai labiausiai saugomų vertybių - žmogaus sveikatai, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši K. K. padaryta nusikalstama veika yra mažareikšmė. Pažymėtina ir tai, kad priešingai nei teigia apeliantas, net ir panaudojus mažą kiekį šios medžiagos, išlieka didelė galimybė jas vėl vartoti ateityje. Už minėtą nusikaltimą K. K. , vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, todėl nekeistina.

Skundžiamu nuosprendžiu K. K. taip pat nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį ir 264 straipsnio 2 dalį. Neigdamas kaltę dėl šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nuteistasis nurodo narkotinių medžiagų M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. neplatinęs ir šių medžiagų vartoti jų nelenkęs. Kanapių dervą nuteistasis teigia nusipirkęs tik asmeniniam naudojimui. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Priešingai nei teigia apeliantas, remiantis pakankamai nuosekliais minėtų 4 asmenų parodymais, byloje yra nustatyta, kad K. K. platino narkotines medžiagas M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. ir lenkė juos šias medžiagas vartoti. Narkotinių medžiagų platinimas pasireiškė tuo, kad apeliantas davė neatlygintinai minėtiems asmenims parūkyti kanapių dervos, o lenkimas vartoti šias medžiagas pasireiškė tuo, kad K. K. , turėdamas patyrimo rūkant kanapes, žinodamas, kaip pasidaryti prietaisą šioms medžiagoms rūkyti, pasiūlė M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. parūkyti kanapių, žadėdamas gerą savijautą. Šių nustatytų aplinkybių nepaneigia nuosprendyje aptarti A. R. ir E. N. parodymai (b. l. 212, 236, t. 1), kad jie nematė, jog K. K. ar su juo buvę vaikinai būtų rūkę kanapes. Tačiau iš liudytojų M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. parodymų yra žinoma, kad minėti nuteistojo draugai ir negalėjo matyti, kaip buvo rūkomos narkotinės medžiagos, nes jos buvo rūkomos po susitikimo su A. R. ir E. N. , nuo šio susitikimo vietos dar pavažiavus automobiliu. Tai, kad liudytojų M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. parodymai yra teisingi patvirtina ir ta aplinkybė, kad visi šie asmenys pirmosios instancijos teisme patvirtino nesantys piktuoju su K. K. , ikiteisminio tyrimo metu nebuvo verčiami duoti jį kaltinančių parodymų. Be to, M. J. , M. B. , L. J. pripažinti kaltais padarę administracinius teisės pažeidimus - vartoję narkotines medžiagas (b. l. 250, 251, 253, t. 1), o M. J. tėvai buvo patraukti administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo veiksmų vartojant narkotines medžiagas, tačiau administracinių teisės pažeidimų bylos jiems buvo nutrauktos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 287 straipsnio 1 dalies 2 punktu (b. l. 249, 252, t. 1). Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad M. J. , M. B. ir L. J. , būdami patraukti administracinėn atsakomybėn, o M. J. , žinodamas, kad administracinėn atsakomybėn yra patraukti jo tėvai, davė melagingus, save ar tėvus nepagrįstai kaltinančius parodymus.

Kad nuteistasis atliko veiksmus, susijusius su narkotinių medžiagų platinimu bei lenkimu jas vartoti nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog minėtų 4 asmenų organizmuose nebuvo rasta narkotinių medžiagų, o ant kanapėms rūkyti padaryto prietaiso – jų DNR ar pirštų pėdsakų. Pažymėtina, kad narkotinių medžiagų pėdsakų M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. organizmuose ar jų DNR bei pirštų pėdsakų ant kanapių rūkymui skirto prietaiso nebuvo rasta, nes tokie tyrimai šioje baudžiamojoje byloje nebuvo atliekami. Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dėl K. K. padaryto sukčiavimo ir tik vėliau, 2009 m. spalio 1 d. gavus specialisto išvadą, kad nuteistojo automobilyje rastos medžiagos yra narkotinės, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl disponavimo šiomis medžiagomis. Atkreiptinas dėmesys, kad visi 4 asmenys pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog parūkę kanapių, jautėsi apsvaigę.

Taigi, šie aptarti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad apeliantas atliko veiksmus, susijusius su narkotinių medžiagų platinimu ir lenkimu jas vartoti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtų K. K. veiksmų kvalifikavimu atitinkamai pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį ir 264 straipsnio 2 dalį.

Pagal 261 straipsnį atsako tas, kas platino narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Taigi asmens, kuriam platinamos narkotinės medžiagos, amžius – nepilnametystė, kurią kaltininkas turi suvokti, yra būtinas šio nusikaltimo požymis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. K. turėjo ir galėjo suprasti, kad M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. yra nepilnamečiai. Minėta teismo išvada motyvuota tuo, kad K. K. ne kartą bendravo su M. J. ir pripažino žinojęs, jog pastarasis lanko 3-ioje gimnazijos klasę, be to, K. K. pakvietė M. J. pasivažinėti būtent po rugsėjo 1-osios šventės. Minėta teismo išvada taip pat motyvuota tuo, kad M. B. parodė, kad nuolatos bendrauja su K. K. ir su pastaruoju buvo kalbėjęs apie tai, kad jam nėra sukakę 18 metų, todėl negali išsilaikyti vairuotojo teisių ir važinėja motoroleriu. Tačiau apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, M. B. nepatvirtino, kad su K. K. buvo kalbėjęs apie savo amžių. Be to, ikiteisminio tyrimo metu parodydamas apie tai, kad su K. K. kalbėjo, jog nesulaukęs 18 metų negali išsilaikyti vairavimo teisių ir todėl važinėja motoroleriu, dar kartą paklaustas tyrėjos apie šią aplinkybę jis patikslino tik manąs, kad K. K. žinojo, jog jis yra nepilnametis moksleivis (b. l. 90, t. 1). Vien tik M. B. manymas, jog nuteistajam buvo žinomas jo amžius, negali būti laikomas neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu, kad K. K. suvokė, jog asmenys, kuriems jis platino narkotines medžiagas, yra nepilnamečiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje užfiksuoti duomenys nelaikytini įrodymais, nes apklausa vyko ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bet pas tyrėją, o pirmosios instancijos teisme šie parodymai patikrinti nebuvo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 276 straipsnio 4 dalis). Kitos pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad K. K. žinojo, jog M. J. mokosi 3-ioje gimnazijos klasėje ir pastarąjį jis pasikvietė pasivažinėti po rugsėjo 1-osios šventės taip pat nepatvirtina, kad nuteistajam buvo žinomas M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. amžius. 3-ioje gimnazijos klasėje gali mokytis ir pilnametystės sulaukę asmenys, o aplinkybė, kad M. J. dalyvavo mokslo metų pradžios šventėje niekaip negali patvirtinti jo, o tuo labiau ir kitų jo draugų, nepilnametystės. Kiti liudytojai – M. J. ir L. J. parodymų apie savo amžių nedavė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog K. K. turėjo ir galėjo suprasti asmenų, kuriems platinamos narkotinės medžiagos, amžių, kaip nepilnamečių. Nesant būtino nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje, požymio – asmens, kuriam platinama narkotinė medžiaga, nepilnametystės, K. K. negali būti pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą. Todėl, iš dalies tenkinant jo apeliacinį skundą, jis dėl šio kaltinimo yra išteisinamas. Tai darytina panaikinant minėtą nuosprendžio dalį ir priimant naują nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Už lenkimą vartoti narkotines medžiagas K. K. nuteistas pagal BK 264 straipsnio 2 dalį. Tačiau šio straipsnio 2 dalis taip pat numato asmens, kuris lenkiamas vartoti minėtas medžiagas, nepilnametystę, kaip būtiną šios nusikalstamos veikos požymį. Remiantis ankščiau padaryta išvada, kad K. K. nežinojo ir negalėjo žinoti, koks yra M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. amžius, jis negali būti pripažintas kaltu ir dėl lenkimo vartoti narkotines medžiagas nepilnamečius asmenis. Tačiau pagal 264 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas minėtą nusikalstamą veiką padarė prieš asmenį, neįvardintą kaip nepilnametis. Todėl, taip pat iš dalies tenkinant apeliacinį skundą, K. K. veika iš Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalies perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 1 dalį. Jo veika, už kurią jis nuteisiamas pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 1 dalį, išdėstoma taip: „K. K. 2009 m. rugsėjo 1 d., laikotarpiu nuo 11 val. iki 12 val., prie J. I. Kaupio aukštesniosios žemės ūkio ir paslaugų mokyklos, esančios Pasvalio rajono, Joniškėlio seniūnijos, Narteikių kaime, automobilio „Renault 19“ (valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) salone M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. , pasiūlydamas vartoti narkotinių medžiagų – rūkyti ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kiek kanapių ir jų dalių – ir žadėdamas gerą poveikį ir savijautą, lenkė vartoti juos narkotines medžiagas. Šiais veiksmais K. K. lenkė ne gydymo tikslais vartoti narkotines medžiagas M. J. , M. B. , M. J. ir L. J. “. Už šį nusikaltimą, nesant šią veiką kvalifikuojančio požymio, K. K. paskiriama nauja, švelnesnė laisvės atėmimo bausmė. Tokia bausmės rūšis parenkama atsižvelgiant į tai, kad ši veika nukreipta net prieš keturis asmenis, kuriuos, net ir nežinodamas kad jie nepilnamečiai, K. K. suvokė esant moksleiviais. Kadangi K. K. padaryta nusikalstama veika yra perkvalifikuojama į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė yra 3 mėnesiai, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis, skiriant bausmę, nėra taikoma. K. K. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuojama ir nauja bausmė už šį nusikaltimą paskiriama pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 1 punktas, 369 straipsnio 2 dalis).

Apeliaciniame skunde neneigiama, kad K. K. padėjo apgaule savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgyti svetimą turtą – nukentėjusiajai V. A. priklausančius 2000 litų, padarydamas pastarajai 2000 litų turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl šio nusikaltimo yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau nuteistasis nesutinka su už sukčiavimą paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalis nusikaltimo padarymo metu numatė, kad už šį nusikaltimą kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas už sukčiavimą laisvės atėmimo bausmę, šį savo sprendimą tinkamai motyvavo (Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnis), nurodydamas, kad K. K. minėtą nusikalstamą veiką padarė šiuo metu ypač paplitusia sukčiavimo forma, kuomet prisidengiant išgalvotomis aplinkybėmis iš piliečių yra išviliojamos įvairios pinigų sumos, tokiu būtu keliant didelę grėsmę visuomenės saugumui bei pasitikėjimui valstybės institucijoms. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia išvada ir tuo pačiu atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo teiginius, kad minėtas pirmosios instancijos teismo motyvas yra neteisinis. Tokios bausmės rūšies paskyrimą pagrindžia ir kiti nusikaltimo pavojingumą rodantys požymiai – nusikaltimas buvo iš anksto suplanuotas, padarytas apgaulės būdu keliems asmenims veikiant prieš senyvo amžiaus žmogų – V. A. , gimusią 1933 m. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas už sukčiavimą skiriamų bausmių nediferencijuoja priklausomai nuo kaltininko užimamų pareigų. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistasis, būdamas eilinis pilietis, o ne valstybės institucijos atstovas nubaustas griežčiau, yra nepagrįstas. K. K. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė nei šios bausmės sankcijos vidurkis ir yra teisinga, todėl taip pat nekeistina.

K. K. nuteistas už sunkų, apysunkį ir nesunkų nusikaltimus. Sunkus ir nesunkus nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, o nuo apysunkio pagal tą patį požymį jie nelabai skiriasi. Todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatą, kad bausmės apimamos kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, taip pat į to paties straipsnio kitas nuostatas, numatančias, kad nesant pagrindų bausmes bendrinti apėmimo būdu, jos bendrinamos dalinio ar visiško sudėjimo būdu, K. K. paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu ir 329 straipsnio 1 punktu,

n u sprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį dėl K. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: K. K. pagal BK 261 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžio dalį pakeisti: K. K. nusikalstą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 1 dalį. Už šį nusikaltimą K. K. paskirti vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 6 dalimi, bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos BK 264 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyti galutinę vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.