- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-17
- Bylos Nr.
- e2-1484-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00905-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Konsultacijų meistras“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Konsultacijų meistras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Konsultacijų meistras“ iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos UAB „Konsultacijų meistras“ iškėlimo pagrįstumo.
2. Pareiškėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir VSDFV) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Konsultacijų meistras“ (toliau – ir bendrovė) iškėlimo.
3. Pareiškėja nurodė, kad bendrovės atsiskaitymai su valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) fondo biudžetu sutriko nuo 2018 m. lapkričio mėnesio, bendrovė nemokėjo VSD įmokų, todėl įsiskolinimas 2019 m. gegužės 28 d. susidarė 3 568,79 Eur. VSDFV 2019 m. vasario 20 d. sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka perdavė vykdyti antstolei, kuri 2019 m. balandžio 24 d. pažymoje nurodė, kad bendrovės sąskaitos areštuotos, piniginių lėšų jose nėra, judėjimai nevyksta, bendrovė registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi. VSDFV konstatuotas bendrovės veiklos nevykdymas. Iš 2018 m. balanso matyti, kad bendrovės mokėtinos sumos (56 005 Eur) viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (36 695 Eur), todėl spręstina, kad bendrovė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi bendrovei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Apertus“.
5. Teismas nustatė, kad bendrovės atsiskaitymai su Valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) fondo biudžetu sutriko nuo 2018 m. lapkričio mėnesio, bendrovė nesilaikė nustatytos mokėjimo tvarkos ir nemokėjo VSD įmokų. Bendrovės įsiskolinimas 2019 m. sausio 1 d. sudarė 2 398,04 Eur, 2019 m. balandžio 1 d. – 3 568,79 Eur, o 2019 m. gegužės 28 d. – 3 568,79 Eur. VSDFV taikė priverstinio skolos išieškojimo priemones – nuo 2018 m. gruodžio 31 d. teikė debeto mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka įsiskolinimui padengti, tačiau jie yra neįvykdyti, todėl tikėtina, kad bendrovė piniginių lėšų kredito įstaigose neturi. VSDFV 2019 m. vasario 20 d. sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka perdavė vykdyti antstolei, kuri 2019 m. balandžio 24 d. pažymoje apie vykdymo eigą nurodė, kad bendrovės sąskaitos areštuotos, tačiau pinginių lėšų jose nėra, judėjimai nevyksta, bendrovė registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi. Bendrovė VĮ Registrų centrui yra pateikusi balansą už 2018 metus, kurio duomenimis jos turtą sudarė 36 695 Eur (trumpalaikis turtas – 26 215 Eur, ilgalaikis turtas – 10 422 Eur), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 56 005 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 46 872 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės mokėtinos sumos viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, teismas sprendė, kad bendrovė yra nemoki ir jai iškėlė bankroto bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 8 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Bendrovė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai iškėlė bendrovei bankroto bylą, nes neįvertino tikrosios bendrovės finansinės padėties ir nenustatė bendrovės (ne)mokumo fakto.
6.2. Bendrovės direktorius 2019 m. liepos 5 d. prašyme teismui buvo nurodęs, kad nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. liepos 29 d. buvo išvykęs į komandiruotę Švedijos Karalystėje, kurios metu patyrė sveikatos sužalojimą, todėl minėtoje šalyje liko ilgesniam laikui. Dėl šių priežasčių bendrovės direktorius negalėjo informuoti teismo apie šį faktą bei pateikti teismui atsiliepimo ir ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje išvardintų dokumentų.
6.3. Su atskiruoju skundu pateikta Skolų išieškojimo sutartis patvirtina, kad bendrovė turi 17 153,58 Eur finansinį reikalavimą į Švedijos Karalystės juridinį asmenį Embalage Snickeri i Vedum AB. Šis įrodymas patvirtina bendrovės turto turėjimą ir mokumą. Bendrovė kitus mokumą ir finansines galimybes patvirtinančius rašytinius dokumentus pateiks artimiausiu metu.
6.4. Apeliantė yra mokus juridinis asmuo, vykdantis ūkinę-komercinę veiklą ir turintis objektyvias galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Bendrovė susidūrė su laikinais ir neesminiais finansiniais sunkumais, kurie gali būti įveikti vykdant ūkinę-komercinę veiklą ir ją plečiant.
6.5. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių bendrovės negalėjimą vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Nepagrįstai iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos darbuotojai netektų darbo, kas pažeistų viešąjį interesą ir turėtų neigiamą socialinę reikšmę.
6.6. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėja išnaudojo visus pažeistų teisių gynybos būdus. Tai, kad pareiškėja formaliai vykdė ĮBĮ numatytus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kriterijus, nereiškia, kad visi pažeistų teisių gynybos būdai yra išnaudoti.
6.7. Bendrovė nėra viešai paskelbusi ar pranešusi kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Į bylą nėra įstojęs joks kitas kreditorius, kas reiškia, kad kreditoriai bendrovei pretenzijų nereiškia ir ją vertina kaip patikimą ir mokų verslo partnerį.
7. Pareiškėja atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta teismo nustatytomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o atskirajame skunde dėstomi argumentai yra nepagrįsti, formalūs, prieštaraujantys bylos faktinėms aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams.
7.2. Bendrovė neįrodė, kad turi turto, yra moki ir gali atsiskaityti su kreditoriais. Pagal byloje esančius duomenis bendrovės būsena visiškai atitinka tiek faktinį, tiek teisinį įmonės nemokumą. Bendrovė skolos VSD fondo biudžetui nesumokėjo, veiklos vykdymą patvirtinančių dokumentų nepateikė, dėl įmokų skolos atidėjimo sutarties sudarymo nesikreipė.
7.3. Bendrovė nepateikė teismo reikalaujamų dokumentų, t. y. nepateikė įrodymų, paneigiančių bendrovės nemokumą, įrodančių jos gerą turtinę padėtį, veiklą. Tokie bendrovės veiksmai vertintini kaip nesąžiningi.
7.4. Bendrovės nemokumą patvirtina tai, kad bendrovėje nėra darbuotojų, bendrovė nesugeba atsiskaityti su kreditoriais nuo 2018 metų IV ketvirčio, veiklos nevykdo, pajamų negauna, registruoto kilnojamo ir nekilnojamo turto neturi. Šiuo metu bendrovės įsiskolinimas VSD fondo biudžetui sudaro 3 651,76 Eur.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
9. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šis įstatymas nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs.
11. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017). Nors įmonės (ne)mokumą, visų pirma, apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę. Tais atvejais, kai įmonės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, teismas apie įmonės mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1669-823/2018 ir kt.).
12. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Todėl būtent apeliantė turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos finansinę padėtį, t. y. apeliantės mokumo įrodinėjimo pareiga tenka pačiai apeliantei.
13. Nagrinėjamu atveju apeliantė (jos vadovas) nepateikė pirmosios instancijos teismui ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų (įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašų, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinės atskaitomybės, informacijos apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, įmonės turto vertinimą), nors tai padaryti buvo įpareigota pirmosios instancijos teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas apeliantės finansinę padėtį, pagrįstai rėmėsi informacinių sistemų ir registrų duomenimis bei pareiškėjos pateikta informacija (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
14. Apeliantė savo mokumo iš esmės neįrodinėjo, nes nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų, nurodytų šios nutarties 13 punkte. Nors apeliantė ir nurodo, kad yra moki, vykdo ūkinę-komercinę veiklą ir turi galimybes atsiskaityti su kreditoriais, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Iš VSDFV viešai skelbiamų duomenų matyti, kad bendrovės skola 2019 m. spalio 14 d. sudarė 3 651,76 Eur bei nėra nei vieno apdraustojo asmens.
15. Pareiškėjos pateikta 2019 m. balandžio 19 d. antstolės pažyma apie vykdymo eigą patvirtina, kad apeliantės atžvilgiu taikytos priverstinio poveikio priemonės buvo neveiksmingos, bendrovė neturi registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, į kurį galima būtų nukreipti VSDFV skolos išieškojimą (el. byla 1 t., b. l. 25). Bendrovė VĮ Registrų centrui yra pateikusi balansą už 2018 metus, kurio duomenimis jos turtą sudarė 36 695 Eur (trumpalaikis turtas – 26 215 Eur, ilgalaikis turtas – 10 422 Eur), mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 56 005 Eur, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 46 872 Eur. Byloje apeliantei nepateikus jokių jos finansinę būklę pagrindžiančių įrodymų, taip pat jai priklausančio turto bei debitorių ir kreditorių sąrašų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pareiškėjos pateiktais duomenimis, taip pat jam prieinamais informacinių sistemų ir registrų duomenimis bei pagrįstai sprendė, kad apeliantė nėra finansiškai pajėgi įvykdyti pradelstą įsipareigojimą kreditoriui – VSDFV. Juolab kad apeliantei taikytos priverstinio poveikio priemonės buvo neveiksmingos, o VSDFV 2019 m. kovo mėnesį konstatuota, kad bendrovė veiklos nevykto (el. byla 1 t., b. l. 29), visi darbuotojai atleisti. Pažymėtina, kad apeliantės pateiktas vienintelis dokumentas - Skolų išieškojimo sutartis dėl bendrovės 17 153,58 Eur finansinio reikalavimo į Švedijos Karalystės juridinį asmenį Embalage Snickeri i Vedum AB turėjimo nepatvirtina apeliantės finansinės padėties, be kita ko ir jos mokumo.
16. Apeliantei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jos vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, turimą turtą bei esamus įsipareigojimus kreditoriams, konstatuotina, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus bei spręsti finansinius sunkumus (CPK 178, 185 straipsniai). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė atitinka nemokios įmonės būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
17. Apibendrinus išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai sprendė, kad apeliantės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytą nemokumo sampratą, tinkamai nustatė bankroto bylos iškėlimo pagrindus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą – iškelti apeliantei bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktas). Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
18. Išaiškinama, kad įmonės bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, t. y. visiems kreditoriams atsisakius savo reikalavimų ir teismui priėmus nutartį priimti atsisakymus, bankrutuojančiai įmonei atsiskaičius su visais kreditoriais ir administratoriui teismui pateikus tai įrodančius dokumentus arba pasirašius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad apeliantė yra pajėgi įvykdyti prievoles, jos bankroto byla gali būti nutraukta.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.