Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-1012-983/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03310-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2; 7.2.2; 55.1.3

2021 m. vasario 2 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sushi Sushi“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB „Sushi Sushi“ (toliau – ir pareiškėja, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) 2020-09-09 nutarimą (toliau – ir Nutarimas) Nr. NUĮPBJ13819 dėl ekonominės (finansinės) sankcijos įmonei paskyrimo už Užimtumo įstatymo (toliau – Įstatymo) pažeidimą. Nutarime nurodoma, kad Bendrovė pažeidė Įstatymo Nr. XII-2470 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes Bendrovėje dirbo trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, todėl pagal šį pažeidimą Bendrovei pritaikyta atsakomybė pagal Įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktą ir paskirta 1000 Eur bauda.

Bendrovė buvo užregistravusi Lietuvos Respublikos Užimtumo tarnyboje (toliau – Užimtumo tarnyba) laisvą darbo vietą, pateikė prašymą įdarbint Rusijos Federacijos pilietį E. M., tačiau to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, nes buvęs E. M. darbdavys UAB „Vorbohle“ nesilaikydamas 2013 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. A1-133 Dėl Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo 54 punkte numatyto reikalavimo, kad „darbdavys turi per 3 darbo dienas nuo darbo sutarties su užsieniečiu nutraukimo raštu pranešti Užimtumo tarnybos administracijos padaliniui, kuris išdavė leidimą dirbti, apie darbo sutarties nutraukimą“, nepateikė šio pranešimo. Tuo remiantins, Užimtumo tarnyba atsisakė suteikti leidimą dirbti E. M., kadangi buvęs darbdavys UAB „Vorbohle“ nesilaikė nustatytos tvarkos pranešti apie darbo pabaigą, o pati Užimtumo tarnyba negali priversti ar įpareigoti buvusį darbdavį tą padaryti.

Pareiškėja teigia, jog ne kartą kreipėsi į Užimtumo tarnybą prašydama įpareigoti buvusį E. M. darbdavį pranešti apie darbo santykių pabaigą, tačiau Užimtumo tarnyba nuolatos paaiškindavo, kad jokių veiksmų atlikti negali, kol negaus pranešimo apie darbo santykių pabaigą.

Užimtumo tarnybos specialistai pakonsultavo Bendrovę, kad ji gali įdarbinti užsienietį, kadangi jis turi galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikiant pranešimą apie darbo santykių pradžią SODRAI, o buvusiam darbdaviui UAB „Vorbohle“ pateikus pranešimą apie E. M. išdarbinimą, Užimtumo tarnyba išduos leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja su E. M. sudarė darbo sutartį ir 2019-11-12 informavo SODRĄ apie įdarbinimą. Pareiškėjos teigimu, Bendrovė prieš įdarbindama E. M. ne kartą susisiekė su UAB „Vorbohle“ ir prašė pateikti reikiamus duomenis Užimtumo tarnybai, tačiau pastaroji įmonė kategoriškai atsisakė tai daryti, nurodydama, kad tai yra kerštas E. M., kadangi jis savo iniciatyva nutraukė darbo santykius ir tokiu būdu negalės įsidarbinti kitur. Tokiu savo tyčiniu neveikimu UAB „Vorbohle“ apribojo Bendrovės galimybes pateikti dokumentus Užimtumo tarnybai bei gauti leidimą dirbti E. M..

Pareiškėja pažymi, jog Bendrovė neslėpė darbo santykių su E. M. ir atkreipia dėmesį, kad E. M. atliko tokias pačias darbo funkcijas kaip ir prieš tai buvusioje darbovietėje UAB „Vorbohle“ ir darbo leidimo gavimas Užimtumo tarnyboje būtų išduotas, nes tiek Bendrovė, tiek darbuotojas atitiko visus įstatymuose ir teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Bendrovės duomenimis E. M. pas įvarius darbdavius Lietuvos Respublikoje dirba šeštus metus.

Nurodo, jog pareiškėja visus šiuos duomenis pateikė VDI, tačiau į šiuos pareiškėjos argumentus visai nebuvo atsižvelgta, nebuvo kreipiamas dėmesys, kad Bendrovė iki VDI nelegalaus darbo tyrimo metu pateikė dokumentus Užimtumo tarnybai ir buvo gautas leidimas dirbti bei gyventi E. M..

Pareiškėjos teigimu, VDI Nelegalaus darbo tyrimo metu nenagrinėjo Bendrovės pateiktų argumentų, nesikreipė į Užimtumo tarnybą, kad pilnai ir objektyviai išnagrinėtų visus faktus ir argumentus dėl kurių Bendrovė negalėjo gauti darbo leidimo E. M.. E. M. leidimas laikinai gyventi ir dirbti Bendrovėje buvo išduotas 2020-09-08, tai yra, iki šio skundžiamo Nutarimo surašymo, tačiau ir į tai VDI neatkreipė dėmesio, nors apie tai buvo Bendrovės informuota. Nurodo, kad tiek Užimtumo tarnyba išdavė leidimą A. M. dirbti, tiek Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) išdavė A. M. leidimą laikinai gyventi neįžvelgę jokio nelegalaus darbo atvejo, o atsižvelgę į objektyvias susidarius aplinkybes, konkrečiu nagrinėjamu atveju.

Pareiškėja teigia, jog Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/52/EB (toliau – Direktyva) 6 straipsnio nuostatos aiškiai numato, kad už nelegaliai dirbusį darbuotoją darbdavys turi sumokėti nesumokėtus mokesčius ar padengti valstybės narės patirtas išlaidas grąžinant pilietį į savo kilmės šalį. Atkreipia dėmesį, jog Direktyvoje nėra įtvirtinta jokių nuostatų, kad šiuo atveju nelegaliu darbuotoju gali būti laikomas Bendrovėje dirbęs darbuotojas A. M., kuris laiku ir nuolatos gaudavo jam priklausantį atlyginimą, o pati Bendrovė valstybei yra sumokėjusi visus priklausančius mokesčius, be to, jis turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjos teigimu, Bendrovė savo veiksmais nepadarė jokios žalos valstybės biudžetui, atvirkščiai, buvo mokami priklausantys mokesčiai sukurtoje laisvoje darbo vietoje, į kurią nepretendavo Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos piliečiai.

Nurodo, jog skundžiame Nutarime yra akcentuojama, kad Bendrovė nesilaikė darbo leidimo išdavimo tvarkos, tačiau yra akivaizdu, kad A. M. legaliai gyvena Lietuvos Respublikoje. Atkreipia dėmesį, jog nors Bendrovė ir formaliai pažeidė Įstatymo nuostatas, tačiau vertinant Direktyvos nuostatas ir jų implementavimą Lietuvos teisinėje sistemoje ir būtent Įstatyme, neturėtų būti sukeliama tokia administracinė našta, kurios aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis negalėtų įgyvendinti įmonė vykdydama savo ūkinę komercinę veiklą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog valstybės institucijų neveiksmingumas susidariusioje situacijoje tik dar aiškiau nurodo į esančių sisteminių problemų egzistavimą, kai vienos piktybiškai savo pareigos nevykdančios UAB „Vorbohle“ dėka, galima diskriminuoti kitos šalies piliečius, nesuteikiant galimybės sąžiningam darbdaviui laikantis teisės aktų reikalavimų, įgyvendinti savo teises.

Atsakovė VDI atsiliepimu į pareiškėjos skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Įstatymo pažeidimo protokolas pareiškėjai surašytas ir Nutarimas priimtas dėl to, kad pareiškėja, nesilaikydama teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, tvarkos, įdarbino trečiosios šalies pilietį (Rusijos Federacijos) E. M.. Atsakovė teigia, jog Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – LLG) užsieniečiui E. M. buvo išduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – UTPĮ) 40 sraipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, jis, remiantis UTPĮ 62 straipsnio 2² dalimi, galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuris tarpininkavo dėl E. M. LLG išdavimo ir įsipareigojo jį įdarbinti, t. y. UAB „Vorbohle“, nes darbui būtent šioje įmonėje buvo išduotas LLG.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Rusijos Federacijos piliečiams taikomas ypatingas teisinis reguliavimas, t. y. galiojantys įstatymai nenumato jokių lengvatinių išlygų šios šalies piliečiams dėl jų buvimo ir (ar) darbo ne tik Lietuvos Respublikos bet ir visos Europos Sąjungos teritorijoje (pvz. netaikomas bevizis režimas).

Atsakovės nuomone, dėl įrodymų stokos, pareiškėjos teiginiai apie konsultavimąsi su Užimtumo tarnybos specialistais ir jų neva suteiktą konsultaciją ir žodinį paaiškinimą, jog E. M. gali būti įdarbintas pareiškėjos įmonėje, vertintini kritiškai kaip pareiškėjos pasirinkta gynybinė pozicija. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėja, turėdama pareigą įsitikinti, kad gali sudaryti darbo sutartį su trečiosios šalies piliečiu, būtų pateikusi Migracijos departamentui paklausimą dėl tokios galimybės.

Atsakovė taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nesidomėjo, ką E. M. išduotame LLG nurodyti jo išdavimo pagrindai (UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte) reiškia, o byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja negalėjo susipažinti su viešai skelbiamu užsieniečių įdarbinimą reglamentuojančiu teisės aktu (šiuo atveju – UTPĮ) ir įsitikinti, kad jos veiksmai, įdarbinant trečiosios šalies pilietį, bus teisėti.

Nurodo, jog pareiškėja tyrimo metu, Įstatymo pažeidimo protokolo ir Nutarimo surašymo metu nepateikė atsakovei jokių paaiškinimų dėl užsieniečio įdarbinimo aplinkybių. Atsakovė teigia, kad nesuprantama, dėl kokių duomenų pateikimo ji, pareiškėjos nuomone, turėjo kreiptis į Užimtumo tarnybą, nes leidimo dirbti išdavimo teisėtumo klausimas šioje byloje nebuvo tiriamas, o pareiškėja kaltinama tuo, kad įdarbino trečiosios šalies pilietį su LLG išduotu įdarbinimui ir darbui kitoje įmonėje, o sprendimus dėl LLG išdavimo ir leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją priima Migracijos departamentas. Teigia, jog atsakovė tyrimą pradėjo būtent Užimtumo tarnybos pranešimo pagrindu, duomenis apie tai, kad E. M. jo įdarbinimo dieną negalėjo būti įdarbintas pas pareiškėją pateikė ir Migracijos departamentas. Atkreipia dėmesį, kad šios institucijos neatlieka tyrimų dėl nelegalaus darbo, o tik teikia informaciją ir dokumentus tyrimą atliekančioms institucijoms, šiuo atveju – atsakovei.

Atsakovė pažymi, kad būtent Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/52/EB 17 straipsnyje įtvirtintas Valstybių narių įsipareigojimas nustatyti teisinį reguliavimą, skirtą Direktyvos reikalavimams įgyvendinti ir vykdyti, todėl toks teisinis reguliavimas nustatytas Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatyme, Užimtumo įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose. Nelegalaus darbo sąvoka ir požymiai nustatyti Įstatymo 56 straipsnyje. Nurodo, kad pareiškėja, kaip darbo sutarties šalis, privalėjo pati, prieš sudarant darbo sutartį su užsieniečiu įsitikinti, kad nėra jokių teisinių kliūčių šiai sutarčiai sudaryti, ir kad jos veiksmai bus teisėti. Užsieniečio E. M. noras įsidarbinti pas pareiškėją ir LLG pateikimas dar savaime nereiškė, kad pareiškėja privalėjo aklai pasitikėti pateiktais dokumentais ir net neįsitikinti, kad šių dokumentų pagrindu gali sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu.

Atsakovės teigimu, pažeidimas padarytas dėl netinkamo įmonės darbo organizavimo, t. y. dėl teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pareiškėjos teiginiai apie tai, kad ji tikėjosi, kad su užsieniečiui E. M. išduotu LLG ji galėjo priimti šį užsienietį į darbą, parodo ne pareiškėjos sąžiningą klydimą, o priešingai, atmestiną požiūrį į savo, kaip darbdavio, pareigų vykdymą. Atsakovės nuomone, pareiškėja bando perkelti atsakomybės naštą bet kam (Užimtumo tarnybai, VDI, Migracijos departamentui, ankstesniam užsieniečio darbdaviui), motyvuodama tuo, kad šios institucijos jos neinformavo apie galimai padarytus pažeidimus, o ūkio subjektas (buvęs užsieniečio darbdavys) neatliko savo pareigų, tačiau visiškai neprisiima atsakomybės už savo padarytus priešingus teisei veiksmus (neveikimą), nors būtent jos valinis sprendimas įdarbinti užsienietį ir jos veiksmai (neveikimas) buvo pagrindas atsakomybei už užsieniečio nelegalų darbą kilti.

Atsakovės nuomone, pareiškėjos kaltė visiškai įrodyta Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolu juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 1103-0015, 2020-08-25 nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. NDA 1103-0085, Užimtumo tarnybos ir Migracijos departamento raštais, VSDFV įrašais, E. M. darbo sutartimi ir kita rašytine bylos medžiaga. Taip pat minėto užsieniečio įdarbinimas ir darbas pareiškėjos naudai laikomas nelegaliu neatsižvelgiant į tai, kad su juo buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (pateiktas pranešimas 1SD formos). Tokiais veiksmais (neveikimu) UAB „Sushi Sushi“ padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą.

Atsakovė pažymi, kad surašydama Nutarimą tinkamai įvertino visą tyrimo medžiagą ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nėra, vadovaudamasis Įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai skyrė už pažeidimo, numatyto Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte padarymą, artimą sankcijoje numatytam baudos minimumui - 1000 Eur baudą (piniginę sankciją). Teigia, kad VDI priimdama Nutarimą tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą, paskirta bauda nėra per griežtąjį proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka baudų skyrimo pagrindus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020-09-09 nutarimo Nr. NUĮPBJ13819 teisėtumo ir pagrįstumo.

VDI atliko pareiškėjos tyrimą dėl nelegalaus darbo pagal 2020-08-06 gautą Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Molėtų skyriaus pranešimą Nr. SD(19.4)-5287, kuriame nurodyta, jog gautas pranešimas apie galimai nelegaliai (neturint leidimo dirbti Lietuvoje) UAB „Sushi sushi“ dirbantį trečiųjų šalių pilietį E. M.. VDI inspektoriai atliko neplaninį patikrinimą nelegalaus darbo kontrolės klausimais adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., Vilniaus m. sav. 2020-08-25 Nelegalaus darbo tyrimo akte (toliau – Nelegalaus darbo tyrimo aktas) Nr. NDA 1103-0085 nustatyta, kad E. M. negalėjo nuo 2019-11-12 būti įdarbintas ir dirbti UAB „Sushi sushi“, nes su jam išduotu LLG Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis UTPĮ 66 straipsnio 22 dalimi, jis galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti (UAB „Vorbohle“), ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Nelegalaus darbo tyrimo akte taip par konstatuota, kad pareiškėja būdama darbdaviu neįvykdė Įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus nurodymo (ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nebuvo gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kiti dokumentai, suteikiantys teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti įdarbinimui šioje įmonėje), t. y. UAB „Sushi Sushi“, pažeidžiant UTPĮ 62 straipsnio 22 dalyje numatytą imperatyvų reikalavimą, nuo 2019-11-12 nelegaliai įdarbino įmonėje trečiosios šalies (Rusijos Federacijos) pilietį E. M. ir leido jam dirbti įmonės naudai. Minėto užsieniečio įdarbinimas ir darbas UAB „Sushi Sushi“ naudai laikomas nelegaliu neatsižvelgiant į tai, kad su juo buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (pateiktas pranešimas 1SD formos). Tokiais veiksmais (neveikimu) UAB „Sushi Sushi“, (duomenys neskelbtini), padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pažeidimą. Šios išvados buvo pateiktos ir 2020-08-25 VDI vyriausiojo darbo inspektoriaus surašytame Užimtumo įstatymo pažeidimo protokole juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ-1103-0015.

VDI 2020-09-09 skundžiamu Nutarimu už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą administracinį teisės pažeidimą pareiškėjai skyrė 1000 EUR dydžio baudą. Nutarime VDI atsižvelgė į tai, kad pareiškėja neįvykdė Įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto nustatyto imperatyvaus nurodymo (ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nebuvo gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kiti dokumentai, suteikiantys teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti įdarbinimui šioje įmonėje), įdarbino trečiosios šalies pilietį E. M. pažeidžiant UTPĮ 62 straipsnio 22 dalyje numatytą imperatyvų reikalavimą ir leido jam dirbti įmonės naudai, o tai laikoma nelegaliu darbu neatsižvelgiant į tai, kad su juo buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (pateiktas pranešimas 1SD formos), t. y. padarytas Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pažeidimas. Atsakomybė pagal šį pažeidimą numatyta Įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte. Todėl vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pareiškėjai buvo paskirta 1000 Eur bauda.

Įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2020-08-13 raštu Nr. GD-7423 atsakydami į VDI 2020-08-10 raštą Nr. SD-1-9982 informavo VDI apie tai, jog UAB „Sushi sushi“ neįvykdė UTPĮ 62 straipsnio 7 dalyje darbdaviui nustatytos pareigos bei nuo 2019-11-04 iki 2020-08-13 skyriui nepateikė privalomų pranešimų apie užsieniečių įdarbinimą.

Įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbdavys nelaikomas pažeidusiu 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: 1) ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje; 2) darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas Valstybinei darbo inspekcijai, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ar kitai šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu. Taigi, įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo, kad LLG ar kitas dokumentas, suteikiantis teise būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas įdarbinimui būtent pas konkretu darbdavį, turi būti gautas ne vėliau kaip prieš viena darbo diena iki darbo sutarties sudarymo dienos, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Sushi sushi“ ir E. M. darbo sutartis buvo sudaryta 2019-11-11, o UAB „Sushi sushi“ tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išduoti/pakeisti nurodyta leidimo laikinai gyventi data nuo 2020-07-10, jo pagrindu LLG išduotas nuo 2020-09-08, t. y. vėliau nei E. M. faktiškai pradėjo dirbti.

Taip pat iš 2020-08-14 Migracijos departamento Vilniaus skyriaus rašto Nr. GD-7466 matyti, kad Rusijos piliečiui E. M. LLG suteikė teisę dirbti įmonėje, kuri pateikė įsipareigojimą įdarbinti užsienietį ir kaip nurodo Migracijos departamentas, E. M. (2019-11-12) turėjo teisę dirbti tik UAB „Vorbohle“. Įvertinus tai, darytina išvada, kad pareiškėja 2019-11-12 įdarbindama Lietuvos Respublikoje Rusijos pilietį E. M., kuriam konkrečiu laikotarpiu buvo išduotas LLG suteikiantis teisę dirbti tik UAB „Vorbohle“, pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise, todėl teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog pareiškėja, kaip darbo sutarties šalis, privalėjo pati, prieš sudarant darbo sutartį su užsieniečiu įsitikinti, kad nėra jokių teisiniu kliūčių šiai sutarčiai sudaryti, ir kad jos veiksmai bus teisėti. Teismas atkreipia dėmesį, jog pati pareiškėja privalėjo įsitikinti, kad užsieniečio pateiktų dokumentų pagrindu su juo gali būti sudaryta darbo sutartis, tačiau to neatliko.

Tuo tarpu pareiškėjos argumentus, jog ji konsultavosi su Užimtumo tarnybos specialistais, kurie neva suteikė žodinį paaiškinimą, jog E. M. gali būti įdarbintas pareiškėjos įmonėje, teismas atmeta kaip neįrodytus. Pareiškėja nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad ji turėdama pareigą įsitikinti, kad gali sudaryti darbo sutartį su trečiosios šalies piliečiu, būtų pateikusi valstybės institucijoms oficialius paklausimus dėl tokios galimybės realizavimo ir būtų gavusi jų klaidingus išaiškinimus.

Įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 2 896 iki 5 792 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

Įvertinus byloje esančią medžiagą teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes pareiškėja iš esmės nepagrindė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažymėtina, kad teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra sunki, kad paskirtos baudos dydis turės esminės ir lemiamos įtakos juridinio asmens finansinei padėčiai. Be to, argumentų ir duomenų, kad atsakovas būtų pritaikęs pareiškėjui finansinę sankciją (poveikio priemonę plačiąja prasme) nesilaikydamas bendrųjų poveikio priemonių taikymui keliamų reikalavimų ar administracinę atsakomybę numatančiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, nepateikta. Pareiškėjai skirta bauda artima Įstatymo 60 straipsnio numatytam baudos minimumui, todėl laikytina, jog skirta sankcija yra proporcinga ir pagrįsta, jos naikinti ar sumažinti nėra pagrindo, nuobauda laikytina proporcinga padarytam pažeidimui.

Įvertinus prieš tai aptartus motyvus, nėra pagrindo panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020-09-09 nutarimą Nr. NUĮPBJ13819. Atmestus pagrindinį reikalavimą, atmestinas ir pareiškėjos reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Sushi sushi“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.