Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos ir suinteresuoto asmens A. M. atstovui advokato padėjėjui Mantui Skardžiui,

suinteresuoto asmens biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Jolantai Kuzmienei,

išvadą teikiančios institucijos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovams Jūratei Palionytei ir Sauliui Česnavičiui,

išvadą teikiančios institucijos Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovei Laimai Vengalei-Dits,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. M. pareiškimą dėl atsisakymo pakeisti civilinės būklės aktų įrašus ir civilinės būklės akto įrašo pripažinimo negaliojančiais bei jų panaikinimo ir įpareigojimo pakeisti pareiškėjos pavardę bei išduoti naujus santuokos ir vaiko gimimo liudijimus, suinteresuoti asmenys A. M. ir biudžetinė įstaiga Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išvadą teikiančios institucijos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Pareiškėja prašė: 1) pripažinti negaliojančiais ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2012 m. rugsėjo 11 d. atsisakymą pakeisti civilinės būklės akto įrašus pareiškėjai suteikiant sutuoktinio pavardę M. bei 2012 m. rugsėjo 14 d. atliktą civilinės būklės akto įrašo papildymo, pakeitimo, ištaisymo įrašą Nr. 3833; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pakeisti pareiškėjos pavardę iš M. į M. ir išduoti naują santuokos liudijimą bei vaiko gimimo liudijimą. Pareiškėja nurodė, kad suinteresuotas asmuo 2012 m. rugsėjo 11 d. atmetė pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 4 d. prašymą pakeisti jos pavardę iš B. į M.. Anot pareiškėjos, norėdama bent laikinai (kol bus išnagrinėtas ginčas) turėti panašią į sutuoktinio ir vaiko pavardę, taip pat esant būtinybei keisti dokumentus, pareiškėja turėjo prieš savo valią pateikti prašymą papildyti, pakeisti, ištaisyti civilinės būklės akto įrašą, kuriame (prašyme) nurodė, jog sutinka turėti sutuoktinio pavardę Misiulienė. Pakeitus pareiškėjos pavardę iš B. į Misiulienė, atitinkamai buvo išduoti ir nauji santuokos bei vaiko gimimo liudijimai. Pareiškėjos nuomone, jai turėtų būti leista pasirinkti sutuoktinio pavardę kaip bendrą, be jokių iškraipymų. Anot pareiškėjos, jai suteikus M. pavardę, t. y. skirtingą negu vyro pavardė M., jai buvo sukurta visiškai kito asmens tapatybė; skirtingas pavardės rašymas bei tarimas kitose užsienio šalyse gali neleisti pareiškėjai būti suvokiamai kaip savo vyro žmonai ir tai ypač žeidžia pareiškėjos orumą ir garbę. Pareiškėjos vertinimu, šiuo atveju dėl administracinės savivalės atsirado nauja pavardė, iš esmės neturinti jokio ryšio su šeima. Atkreipusi dėmesį į Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Europos Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, pareiškėja nurodė, kad ji, pasinaudojusi šia teise, susidurs su neproporcingais suvaržymais ir galbūt diskriminacija dėl skirtingos negu vyro pavardės. Pareiškėja augina sūnų, kurio pavardė M., todėl, pareiškėjai turint M. pavardę, kitiems asmenims gali atrodyti, kad pareiškėja nėra ne tik savo vyro M. žmona, bet ir savo vaiko motina (kertant valstybės sieną, registruojant sūnų į darželį ar mokyklą, atsiimant sūnų iš darželio ar mokyklos, atsidarant bendras su sutuoktiniu sąskaitas, už sutuoktinį atsiimant pašto korespondenciją ir pan.). Anot pareiškėjos, kiekvieną kartą, kai bus nustatinėjami santuokiniai ryšiai ar motinystės faktas, ji, tikėtina, bus priversta sklaidyti abejones ir atremti įtarimus, sukeltus dėl skirtingos pavardės, dėl to bet koks administracinio ar civilinio pobūdžio reikalų tvarkymas bus susijęs su psichologiniu diskomfortu, nerimu ir įtampa. Pareiškėja pažymėjo, kad Europos Bendrijos Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog valstybės nacionalinė teisė, numatanti asmenų vardų ir pavardžių naudojimą pagal susiklosčiusias tradicijas, nėra teisėtas pagrindas pateisinti diskriminaciją (Carlos Garda Avelio byla C-148/02). Pareiškėjos nuomone, teisinis reguliavimas, draudžiantis moterims po santuokos sudarymo turėti vyro pavardę, kaip bendrą pavardę, be jokių priverstinių iškraipymų ar sulietuvinimų, yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas bei neproporcingai pažeidžia pareiškėjos, kaip Europos Sąjungos pilietės, judėjimo laisvę. Pareiškėja nurodė, kad taikant Civilinio kodekso 2.20 ir 3.31 straipsnių normas, nustatančias asmenų teisę į vardą ir pavardę bei teisę po santuokos sudarymo pasilikti savo pavardę, pasirinkti sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba dvigubą pavardę, dėl ydingo teisinio reglamentavimo netiesiogiai diskriminuojamos moterys, nes jų pavardės, skirtingai negu vyriškos, po santuokos sudarymo turi būti paliktos nepakeistos arba, pasirinkus vyro pavardę kaip bendrą (arba dvigubą) pavardę, priverstinai iškraipoma pasirinktinai priesagomis –ienė, –(i)uvienė arba galūne –ė, ir tai, anot pareiškėjos, netiesioginė diskriminacija. Pareiškėja pažymėjo, kad CK 2.20 ir 3.31 straipsniuose nėra jokių teisės į pavardę apribojimų; jei moterims turi būti taikomos specialios pavardžių darybos taisyklės, tai reikštų, kad teisės į sutuoktinio pavardę įgyvendinimas iš esmės priklauso nuo asmens lyties ir tai reikštų asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimą. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad moterims iki santuokos sudarymo nesudaryta galimybės pasiimti tėvo pavardės su galūne –ė, todėl po santuokos sudarymo moteriai pasirinkus sutuoktinio pavardę su galūne –ė tokia pavardė išduoda, jog asmenis sieja ne tėvo ir dukters santykis, o santuokiniai ryšiai, t. y. galūnė –ė vis dėlto atskleidžia faktą, jog pavardė suformuota iš sutuoktinio pavardės. Pareiškėjos teigimu, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarime „Dėl moterų pavardžių darymo“ palikta išimčių, kurios tiesiogiai sudaro prielaidas lygiateisiškumo principo pažeidimui, nes vienoms moterims akivaizdžiai sudaryta galimybė turėti bendrą su sutuoktiniu pavardę, kuri būtų neiškraipyta ir identiška vyro pavardei (su galūne –ė), o kitoms moterims tokios galimybės nesuteikta. Pareiškėja pažymėjo, kad ji ir jos vyras yra lenkų tautybės ir pareiškėja nenori sulietuvintos vyro pavardės; tokio pobūdžio ydingas teisinis reglamentavimas laikytinas kaip mechaninis ar net prievartinis lietuviškos tautybės, lietuviško identiteto primetimas kitos tautybės asmenims ir tai taip pat akivaizdžiai pažeidžia asmenų lygiateisiškumą. Pareiškėjos nuomone, asmenų lygiateisiškumas pažeidžiamas ir dėl to, kad, santuoką įregistravus ir pavardę pasikeitus užsienyje, moterims leidžiama turėti sutuoktinio pavardę su vyriška galūne, o santuoką įregistravus ir pavardę pasikeitus Lietuvoje – draudžiama. Dėl tokios politikos įteisinama moterų diskriminacija ir turtiniu aspektu, nes akivaizdu, jog ne kiekvienas asmuo gali skirti papildomų lėšų santuokos sudarymui užsienyje. Anot pareiškėjos, neatmestina galimybė, kad net ir esant tokiam diskriminaciniam reguliavimui, kai kurioms moterims, įregistravusioms santuoką Lietuvoje, vis dėlto leista turėti neiškraipytas savo vyrų pavardes, pavyzdžiui, žurnalistė Aurelija Simutis.

Suinteresuotas asmuo A. M. iš esmės palaikė pareiškėjos poziciją ir nurodė, kad jis save laiko lenkų tautybės ir mano, kad jo pavardė kilusi iš lenkų kalbos ir yra lenkiška.

Suinteresuotas asmuo BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškimo netenkinti. Suinteresuoto asmens teigimu, negalima kalbėti apie lyties pagrindo diskriminaciją suteikiant pavardes, nes tiek vyrui pasirenkant ar prie savo pavardės prisijungiant sutuoktinės pavardę jai suteikiama vyriška pavardės forma, tiek moteriai pasirenkant ar prie savo pavardės prisijungiant sutuoktinio pavardę jai suteikiama moteriška pavardės forma (Civilinės metrikacijos taisyklių 71 punktas). Lietuvos Respublikos teisės aktai neriboja (galimybių) turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties su galūne –ė; tokią pavardę gali turėti tiek ištekėjusios, tiek netekėjusios moterys. Be to, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas galioja tik lietuviškų pavardžių darybai. Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad Lietuvos Respublikos pilietės, sudarydamos santuoką užsienyje, gali pasirinkti pavardę su vyriška galūne. Anot suinteresuoto asmens, tokia galimybė yra tik tada, kai pavardės pakeitimo procedūra yra užbaigta užsienio valstybėje ir sutuoktinių asmeniniams santykiams taikoma jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė (Civilinio kodekso 1.27 straipsnis). Suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir pavardės suteikimas laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų negali būti vertinamas kaip ribojantis asmenų judėjimo laisvę Europos Sąjungoje.

Išvadą teikianti institucija Valstybinė lietuvių kalbos komisija nurodė, kad, nors pareiškėja tvirtina, jog nenori sulietuvintos pavardės, tačiau M. kaip tik ir yra lietuviška vyro pavardė, turinti lietuvišką mažybinę priesagą. Moterų pavardės lietuvių kalboje yra išvestinės, jos daromos iš vyriškų pavardžių. Jei vyras norėtų paimti sutuoktinės pavardę, tokia pavardė negalėtų būti su moteriškai giminei būdingu baigmeniu, pavyzdžiui, vyrui imant sutuoktinės M. pavardę, jo pavardė būtų ne M., bet M.. Iš lietuviškos formos vyro pavardės moters pavardė negali būti daroma ne pagal lietuvių kalbos taisykles. Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad vyrų ir moterų pavardžių formos skiriasi ne tik lietuvių kalboje (pavyzdžiui, rusų, lenkų, čekų, latvių ir kitos kalbos). Taigi nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad skirtingas pavardės rašymas bei tarimas kitose užsienio šalyse gali neleisti pareiškėjai būti suvokiamai kaip savo vyro žmona. Anot Komisijos, toks tam tikros kalbos gramatika grindžiamas pavardžių skirtumas negali būti laikomas diskriminaciniu. Be to, nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad pavardė su galūne –ė „atskleidžia faktą, jog konkreti pavardė suformuota iš sutuoktinio (vyro) pavardės“. Komisija pažymėjo, kad jos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo 2 punkte nurodyta, jog pavardė su galūne –ė gali būti suteikiama, o pavardės suteikiamos (ir) vaikams (Civilinio kodekso 3.167 straipsnis). Komisijos nuomone, pavardės M. šaknies Mis– kilmė gali būti baltarusių ar lenkų kalbos; aptariamos pavardės lietuviškumo rodiklis yra priesaga –(i)ul–; galūnė –is taip pat lietuviškumo rodiklis, tačiau ne lietuvių tautybės asmenys gali šios galūnės atsisakyti. Komisija pažymėjo, kad jei pareiškėja turi teisę pasirinkti pavardę be lietuviškos galūnės, tai pavardė galėtų būti M.

Išvadą teikianti institucija Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nurodė, kad neįžvelgia prieštaravimo Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymui bei Lygių galimybių įstatymui. Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad iš pareiškime nurodytų aplinkybių neaišku, dėl kokio konkretaus diskriminacinio pagrindo moteris patiria ar galėtų patirti mažiau palankų traktavimą realizuodama savo teises. Tarnyba pažymėjo, kad lygiateisiškumo sąvoka neįtvirtinta nei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, nei Lygių galimybių įstatyme, kuriuose kalbama apie lygias galimybes. Neginčijamai aišku, kad po santuokos sudarymo dažniausiai moterims suteikiama vyro pavardė su atitinkama lietuviška galūne, nors vyrai turi tokią pačią teisę po santuokos įgyti sutuoktinės turėtą pavardę, tačiau su vyriška galūne. Šiuo atveju pagal lietuvių kalbos darybos taisykles moterų ir vyrų teisės yra lygios. Iš pareiškimo taip pat neaišku, koks konkrečiai subjektas pažeidė ar galėtų pažeisti pareiškėjos teises Lietuvoje ir dėl kokio konkretaus žmogaus tapatybės požymio ar Lygių galimybių įstatyme įtvirtinto draudžiamo diskriminacinio pagrindo (lyties, amžiaus, tautybės, religijos ar kt.) pareiškėja buvo ar galėtų būti traktuojama blogiau negu palyginamasis subjektas. Be to, pareiškime nurodyta, kad pareiškėja dėl savo pavardės galėtų patirti savo teisių suvaržymus ne Lietuvoje, bet užsienyje, kur taikomi kitų valstybių nacionaliniai įstatymai. Tarnyba pažymėjo, kad Lygių galimybių įstatyme išvardytas baigtinis draudžiamų diskriminuoti pagrindų sąrašas, t. y. draudžiama varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Civilinio kodekso 3.31 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių lygios teisės pasirinkti pavardę santuokos sudarymo atveju. Europos Sąjungos direktyvos, įtvirtinančios moterų ir vyrų lygias teises, taip pat 2000 m. rasių lygybės bei Užimtumo pagrindų direktyvos nereglamentuoja pavardžių suteikimo tvarkos, sąlygų ar pavardžių ir vardų darybos. Tarnybos teigimu, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimu moterims ir netekėjusioms mergaitėms suteikta galimybė turėti pavardę su neutralia galūne –ė, kuri neteikia informacijos apie šeiminę padėtį. Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad nėra teisinga, jeigu dėl tam tikros pavardės formos žmogus patiria ar gali patirti nepamatuotai didelius barjerus dalyvauti viešajame gyvenime savo šalyje ar užsienyje ir jeigu jam tai sukelia nepamatuotai didelius materialinio ir moralinio pobūdžio sunkumus. Tarnyba pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymas suteikti pareiškėjai pavardę M. pagal savo pobūdį ir taikymo sritį nepatenka į Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnyje nustatytų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigų įgyvendinti lygias galimybes sąrašą, todėl negali būti vertinamas kaip Lygių galimybių įstatymo pažeidimas. Tarnyba nurodė, kad ji negali vertinti suinteresuoto asmens veiksmų, įvykdytų 1999 metais, nes Tarnybai nežinomos pavardės Simutis suteikimo aplinkybės, be to, 1999 metais dar negaliojo Lygių galimybių įstatymas. Tarnyba atkreipė dėmesį ir į tai, kad sunku būtų identifikuoti, ar tapačios sutuoktinio pavardės įgijimas po santuokos vienareikšmiškai vertinamas kaip privalumas ar pranašumas palyginus su tomis moterimis, kurios po santuokos įgyja modifikuotą vyro pavardę. Dėl to Tarnyba neįžvelgė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 2(87) prieštaravimo Lygių galimybių įstatymui. Tarnyba pažymėjo, kad, vertinant santuokos registravimą užsienio valstybėje ir šios santuokos įtraukimą į apskaitą Lietuvoje, aplinkybės nėra tapačios. Dėl to hipotetinis palyginimas moterų, registruojančių santuoką Lietuvoje, su moterimis, registruojančiomis santuoką užsienyje, vyksta skirtingomis aplinkybėmis. Tarnybos vertinimu, negalima daryti išvados, kad teisingumo ministro 2006 m. birželio 19 d. įsakyme „Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo“ ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarime Nr. 2(87) įtvirtintos diskriminacinės nuostatos socialinės padėties pagrindu, taip pat negalima konstatuoti, kad nurodyti subjektai pažeidė Lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 punktą.

Pareiškėja ir jos sutuoktinis A. M. yra lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečiai (b. l. 10, 18), jų santuoka sudaryta ir įregistruota 2006 m. vasario 2 d. (b. l. 17).

2012 m. rugsėjo 5 d. BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje įregistruotas pareiškėjos E. B. 2012 m. rugsėjo 4 d. prašymas pakeisti asmens vardą, pavardę, tautybę (b. l. 10-11). Prašyme nurodyta, kad pareiškėja prašė jos pavardę pakeisti į pasirinktą pavardę M.; pavardės keitimo priežastis – „turiu pavardę, kuri žemina mano orumą ar yra nepatogi vartoti“; tautybė – lenkė; pilietybė – Lietuvos. BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 11 d. atmetė pareiškėjos prašymą pakeisti asmens vardą, pavardę, tautybę (b. l. 12).

Pareiškėja E. B. 2012 m. rugsėjo 11 d. pateikė prašymą ištaisyti civilinės būklės akto įrašą, padarytą 2006 m. vasario 2 d., ir pareiškėjos pavardę B. (pakeisti) į M.. Prašyme nurodyta, kad pareiškėja nori turėti vyro pavardę; taip pat nurodyta, kad pareiškėjos šeiminė padėtis ištekėjusi ir kad pareiškėja turi nepilnametį vaiką (sūnų) (b. l. 14). BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 14 d. ištaisė civilinės būklės akto įrašą (b. l. 15-16), vietoje pareiškėjos pavardės B. įrašant M. pavardę, taip pat išdavė atitinkamai ištaisytą santuokos ir vaiko gimimo liudijimus (b. l. 17, 18).

Gyventojų registro tarnybos duomenimis, užsienio valstybėje gyvena Lietuvos Respublikos pilietė M., tačiau Gyventojų registre nėra duomenų apie nurodytos moters santuokos, kuri įregistruota 1946 m. rugsėjo 8 d., įregistravimo vietą, pavardės įregistravimo vietą ir datą, taip pat duomenų apie sutuoktinio pilietybę. Be to, Gyventojų registro tarnybos duomenimis, Lietuvos Respublikos pilietė Aurelija Simutis santuoką buvo įregistravusi 1999 m. vasario 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriuje; jos pavardė pakeista po santuokos sudarymo; buvęs sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis (b. l. 126).

Bylos dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (Civilinio proceso kodekso 442 straipsnio 7 punktas). Viena vertus, CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio kodekso V dalyje nustatyta (t. y. ypatingosios teisenos) tvarka nagrinėjantis bylą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kita vertus, nurodyta CPK 443 straipsnio 8 dalies nuostata nepaneigia CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto bendrojo pobūdžio draudimo teismo sprendime peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus.

Pažymėtina, kad šioje byloje pateiktame pareiškime suformuluoti (tik) du reikalavimai:

- vienu reikalavimu ginčijami konkretaus subjekto – suinteresuoto asmens BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos – konkretūs veiksmai, t. y. atsisakymas pakeisti (ištaisyti) civilinės būklės akto įrašus, taip pat atliktas atitinkamų įrašų pakeitimas, ištaisymas;

- kitu reikalavimu prašoma įpareigoti suinteresuotą asmenį pakeisti pareiškėjos pavardę ir išduoti naujus santuokos bei vaiko gimimo liudijimus.

Atsižvelgdamas į tai, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų argumentai šiame sprendime nagrinėjami (tik) tiek, kiek tai gali būti susiję su pareikštais reikalavimais, t. y. kiek tai gali patvirtinti arba paneigti pareikštų reikalavimų pagrįstumą-teisėtumą.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir (arba) į administracinį teismą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijų dėl žmogaus lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucijos 37 straipsnyje įtvirtinta piliečių, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.

Valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius garantuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai. Valstybinės kalbos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys. Pagal to paties straipsnio 2 dalį asmenvardžiai keičiami bei koreguojami įstatymų nustatyta tvarka. Be to, Valstybinės kalbos įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Civilinio kodekso 2.20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens pavardės ir vardo pakeitimo pagrindus ir tvarką nustato teisės aktai. CK 3.31 straipsnyje įtvirtinta abiejų sutuoktinių teisė pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė. CK 3.281 straipsnyje nustatyta, kad civilinės būklės aktai registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ir ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina teisingumo ministras. CK 3.282 straipsnyje nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba. Vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles.

Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 111 (2008 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 1R-415 redakcija galiojanti nuo 2008 m. lapkričio 5 d.), 2 punkte nustatyta, kad pagal šias taisykles vardas, pavardė, tautybė keičiami tais atvejais, kai nėra teisinio pagrindo šių asmens duomenų pakeisti, papildyti, ištaisyti pagal Civilinės metrikacijos taisykles. Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklės, teismo vertinimu, nereglamentuoja atvejų, kai pareiškėjas pavardę prašo pakeisti dėl to, kad: a) nori turėti bendrą su savo sutuoktiniu pavardę; b) nori turėti dvigubą pavardę (prie savo pavardės prijungti sutuoktinio pavardę); c) nori turėti pavardės formą, nenurodančią šeiminės padėties, arba atvirkščiai. Dėl to šioje byloje, atsižvelgiant į nurodytą Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklių 2 punktą, vadovautinasi Civilinės metrikacijos taisyklėmis, patvirtintomis teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160. Taigi Civilinės metrikacijos taisyklių 71 punkte (2011 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 1R-306 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. gruodžio 30 d.) nustatyta, kad pavardės sutuoktiniams suteikiamos vadovaujantis Civilinio kodekso 3.31 straipsniu. Kai moteris pasirenka ar prie savo pavardės prisijungia sutuoktinio pavardę, jai suteikiama moteriška pavardės forma. Kai vyras pasirenka ar prie savo pavardės prisijungia sutuoktinės mergautinę pavardę, jam suteikiama vyriška pavardės forma, jai – moteriška pavardės forma. Valstybinės lietuvių kalbos komisija 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) 1 punktu nutarė pagrindinėmis laikyti knygoje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ skelbiamas lietuviškų moterų pavardžių darymo nuostatas: mergaičių pavardės, suteikiamos pagal tėvų pavardę, daromos su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, moterų pavardės pagal vyro pavardę daromos su priesagomis -ienė, -(i)uvienė. To paties nutarimo 2 punktu Komisija nutarė, kad tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės gali būti daroma su galūne -ė; kai vyriška pavardė turi galūnę -ė, moteriška pavardė lieka nepakitusi.

Remdamasis nurodytomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio, Valstybinės kalbos įstatymo 15, 20 straipsnių, Civilinio kodekso 3.282 straipsnio nuostatomis, taip pat atsižvelgdamas į jų tarpusavio loginį-sisteminį ryšį, teismas neturi pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisė į pavardę (ypač kiek tai susiję su pavardei taikytinomis lietuvių kalbos taisyklėmis) nereglamentuojama (ar reglamentuojama nepakankamai) įstatymais. Šia prasme pažymėtina, kad CK 3.282 straipsnio nuostatos vienareikšmiškai, t. y. be jokių išlygų dėl asmenų lyties, tautybės, kalbos, kilmės ar socialinės padėties, įtvirtina reikalavimą pavardes civilinės būklės aktų įrašuose rašyti būtent pagal lietuvių kalbos taisykles; Valstybinės kalbos įstatymo 15, 20 straipsniuose expressis verbis įtvirtintas reikalavimas Lietuvos Respublikoje vartoti asmenvardžių lytis, taip pat apibrėžta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencija aprobuoti kalbos normas (įskaitant ir kalbos normas dėl pavardžių darymo). Atsižvelgdamas į tai, teismas nekonstatuoja pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar: 1) teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 71 punktas ir 2) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. 2(87) atitinka Konstitucijos 18 straipsnį bei neprieštarauja Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d. ir 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimuose suformuluotam teisės aiškinimui, nustatančiam, kad „viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais“.

Remdamasis iš esmės analogiškais motyvais, teismas neturi pagrindo manyti, jog Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. N-2(87) ir teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 71 punktas gali prieštarauti CK 2.20 ir 3.31 straipsnių, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo bei Lygių galimybių įstatymo nuostatoms. Dėl to vertinamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos prašymas kreiptis su atitinkamu prašymu į administracinį teismą.

Teismas neturi pagrindo nesutikti su išvadą teikiančios institucijos – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos – išvada, kad pavardė M. galbūt ir yra nelietuviškos kilmės (gali būti kilusi iš baltarusių ar lenkų kalbų), tačiau tai vis dėlto lietuviška pavardė. Tokia Komisijos išvada, teismo vertinimu, pakankamai motyvuota, pavardės priskyrimą lietuvių kalbai pagrindžiant lietuviška priesaga –iul– ir lietuviška galūne –is. Kadangi lietuvių kalbos taisyklių taikymą pavardžių darybai lemia ne pavardės kilmė, o būtent pavardės traktavimas kaip lietuviškos ar nelietuviškos, tai teismas, paisydamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų (CPK 7 straipsnis), nenustatinėja (kaip teisiškai nereikšmingos) faktinės aplinkybės dėl pavardės M. kilmės.

Nors pareiškėja ir apeliavo į tai, kad pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijas tais atvejais, kai registruojama mišri (skirtingų tautybių asmenų) santuoka, moterų pavardės iš nelietuviškų vyrų pavardžių gali būti sudaromos pagal kalbos, iš kurios atsinešama pavardė, taisykles (b. l. 119, 166), tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl, minėta, lietuviškos pavardės darybos. Dėl to šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti nurodytų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijų. Kadangi rekomendacijos netaikytinos nustatytai faktinei situacijai, tai teismas nesprendžia dėl nurodytų rekomendacijų atitikties pareiškėjos nurodytų įstatymų normoms (dėl atitinkamo kreipimosi į administracinį teismą).

Pareiškėjos argumentus, kuriais apeliuojama į jos įmanomus teisių ar teisėtų interesų pažeidimus, teismas vertina kaip hipotetiškus („kas būtų, jeigu“), t. y. pareiškėja taip ir nenurodė nė vieno konkretaus įvykio, kai jos teisės ar teisėti interesai buvo realiai pažeisti. Tokie pareiškėjos argumentai, teismo vertinimu, daugiau nukreipti į teisinio reguliavimo ydingumą, dėl kurio, pareiškėjos nuomone, gali būti pažeidžiamos jos teisės ar teisėti interesai.

Kadangi pareiškėjos ir jos sutuoktinio – suinteresuoto asmens A. M.– pavardės yra lietuviškos ir joms (jų darybai) turi būti taikomos, be kita ko, jau nurodytos Valstybinės kalbos įstatymo 15 straipsnio, Civilinio kodekso 2.20 straipsnio 3 dalies, 3.281, 3.282 straipsnių, Civilinės metrikacijos taisyklių 71 punkto ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) nuostatos, tai darytina išvada, kad nurodytomis teisės normomis vadovavęsis suinteresuotas asmuo BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų nepažeidė. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijami suinteresuoto asmens veiksmai (2012 m. rugsėjo 11 d. atsisakymas pakeisti civilinės būklės akto įrašus ir 2012 m. rugsėjo 14 d. atliktas civilinės būklės akto įrašo papildymo, pakeitimo, ištaisymo įrašas) būtų neteisėti, nepagrįsti ar neteisėtai-nepagrįstai suvaržantys pareiškėjos teises.

Kadangi pareiškėja nenurodė nė vieno konkretaus įvykio, kai būtų realiai (o ne menamai) pažeistos jos teisės ar teisėti interesai, tai nėra ir pagrindo-prielaidų spręsti dėl pareiškėjos diskriminacijos pagal kurį nors pareiškėjos nurodytą kriterijų. Jau vien dėl šios priežasties aptariami pareiškėjos argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir atmestini. Teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliuodama į savo ir sutuoktinio lenkų tautybę, pareiškėja, teismo vertinimu, netgi tam tikru mastu prašė taikyti jai išimtį-privilegiją, t. y. turimai lietuviškai pavardei (pavardės darybai) netaikyti pagal nurodytus norminius teisės aktus privalomų taikyti lietuvių kalbos taisyklių. Tokie pareiškėjos argumentai nukreipti į neteisėtą išimties-privilegijos taikymą asmens tautybės pagrindu. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog asmens tautybė negali būti pagrindu asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės lietuvių kalbos statuso; kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ir pareigūnams principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimo (pareiškėjos diskriminavimo) ir tuo pagrindu, kad kitoms moterims neva leista turėti pavardę, identišką sutuoktinio pavardei. Šia prasme pažymėtina, kad kitoms Lietuvos Respublikos pilietėms pavardės M. ir Simutis suteiktos dar iki įsigaliojant šioje byloje taikytinoms materialiosios teisės normoms. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą pareiškėjai, jos pavardės darybai (pasikeitus teisiniam reguliavimui) netaikyti būtent šiuo metu galiojančių materialiosios teisės normų.

Dėl pareiškėjos argumentų, kuriais apeliuojama į jos kaip moters diskriminaciją, teismas visiškai sutinka su suinteresuoto asmens BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsikirtimais, kad vyro (pasirenkančio ar prie savo pavardės prisijungiančio sutuoktinės pavardę) pavardei suteikiama vyriška pavardės forma (Civilinės metrikacijos taisyklių 71 punktas). Taigi galiojantis teisinis reguliavimas neįtvirtina galimybės vyrui įgyti moteriškos formos pavardę, nesuteikiant pavardei vyriškos galūnės (žinoma, išskyrus objektyvaus pobūdžio priežasčių nulemtus atvejus, kai pati pavardė būna išreikšta žodžiu, kuris turi tik moteriškos giminės formą, pavyzdžiui, Paukštė, Lapė, kt.). Pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjos sutuoktinio pavardė turi tiek vyriškos, tiek moteriškos giminės formas. Dėl to nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šia prasme pareiškėjos kaip moters teisės būtų kitokios (labiau suvaržytos) negu analogiškos vyrų teisės.

Nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjos argumentais, kuriais apeliuojama į jos diskriminavimą dėl šeiminės padėties. Pažymėtina, kad pavardė su galūne –ė gali būti suteikiama nepriklausomai nuo moters amžiaus ir santuokos sudarymo ar nesudarymo (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) 2 punktas). Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad pavardė su moteriška galūne –ė neva būtinai atskleidžia vien tik ištekėjusios moters statusą.

Pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas, akivaizdu, niekaip nesusijęs su pareiškėjos turtine padėtimi ir juolab niekaip neriboja pareiškėjos galimybių įgyti pakankamą turtinį-finansinį pagrindą, reikalingą pareiškėjos laisvam (turtine-finansine prasme) judėjimui užsienio šalyse. Šia prasme konstatuotina, kad pareiškėja turi vienodas (lygias) galimybes kaip ir kiti asmenys išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip pat turi vienodas (lygias) galimybes įgyti tokiai išvykai reikalingą turtinį-finansinį pagrindą. Be to, teigdama apie Lietuvos Respublikoje galiojančio būtent lietuviškų pavardžių darybai taikytino teisinio reguliavimo ydingumą, pareiškėja apeliuoja į užsienio šalių teisinį reguliavimą, kuris, akivaizdu ir natūralu, atitinkamose teritorijose suformuojamas ir taikomas atsižvelgiant būtent į tų užsienio šalių nacionalines-kultūrines tradicijas, įskaitant ir vartojamos kalbos ypatumus. Dėl to nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, kuriais apeliuojama į jos diskriminavimą turtiniu-socialiniu aspektu (poreikiu skirti papildomų lėšų santuokos sudarymui (ir pavardės keitimui) u˛sienyje).

Minėta, kad pareiškėja nenurodė nė vieno konkretaus įvykio, kai jos teisės ar teisėti interesai buvo realiai pažeisti. Dėl to teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų pažeidimo. Nesant galimybių spręsti dėl pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų realaus pažeidimo, nėra ir galimybės spręsti dėl tokio pažeidimo (pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų nepagrįsto ar juolab neteisėto suvaržymo) proporcingumo Europos Sąjungos teisės kontekste. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo-prielaidų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą dėl pareiškėjos nurodomų (hipotetinio pobūdžio) aplinkybių.

Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kuriais apeliuojama į pareiškėjai taikytų (taikomų) materialiosios teisės normų ydingumą, jų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, taip pat Europos Sąjungos teisei. Bylos duomenys neteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčijamais suinteresuoto asmens BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmais būtų pažeisti norminiai teisės aktai ir (arba) pareiškėjos teisės ar teisėti interesai. Nesant pagrindo konstatuoti, pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, nėra ir pagrindo įpareigoti suinteresuotą asmenį atlikti pareiškime nurodytus veiksmus – pakeisti pareiškėjos pavardę ir išduoti naujus liudijimus. Dėl to pateiktas pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos ir ginčijamus veiksmus atlikusio suinteresuoto asmens BĮ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos suinteresuotumas bylos baigtimi skirtingas ir jų interesai priešingi. Atmetant pareiškimą, valstybei iš pareiškėjos priteistina 49,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 2 dalis, 443 straipsnio 6 dalis). Ši suma įmokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įmokos kodas 5660.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Priteisti valstybei iš pareiškėjos E. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 49,93 Lt (keturiasdešimt devynis litus 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.