Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 70 MGL dydžio bauda;

- pagal BK 144 straipsnį 60 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. M. paskirta 90 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. M. skirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 ir 68 straipsniais, V. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

10. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju patikrina skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nuosprendį tiek, kiek to prašoma nuteistojo gynėjo advokato apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), t. y. teisėjų kolegija vertins tik tai, ar skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai atsisakyta atleisti V. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio nuostatų taikymu.

11. BK 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi aptartoje normoje yra įtvirtinta sąlygų visuma, kai teismas gali spręsti dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

12. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasmę asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, jog jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-7-75/2011, 2K-305/2011 ir kt.). Reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tuomet, kai kaltininkas skirtingu laiku keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-37/2011 ir kt.). Ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tuomet, kai asmuo viena veika tuo pačiu metu padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2007, 2K-37/2011 ir kt.). Taip pat teismų praktikoje yra pripažįstama, kad kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-355/2009, 2K-P-78/2012).

13. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, kad V. M. padarė dvi nusikalstamas veikas. Nuteistasis visų pirma, vairuodamas automobilį, pažeidė KET reikalavimus, dėl ko kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. padarė neatsargų nusikaltimą, o tuomet jis, veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. suprasdamas, jog kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat suprasdamas, jog gali pagelbėti, sąmoningai susilaikė nuo pagalbos suteikimo ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Taigi nepagrįstas V. M. gynėjo teiginys, kad nuteistasis nusikaltimus padarė tais pačiais veiksmais ir tuo pačiu metu.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abi nusikalstamos veikos buvo padarytos 2019 m. birželio 3 d., apie 12.38 val., kas tik patvirtina, jog abi padarytas nusikalstamas veikas iš tikrųjų skiria trumpas laiko tarpas. Vis tik šiuo atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog nusikalstamas veikas sieja vieningas sumanymas, t. y. V. M. turėjo tikslą sužaloti nukentėjusįjį ir, nesuteikdamas jam pagalbos, pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Iš paties V. M. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad po to, kai vienas iš įvykio liudytojų jį informavo apie tai, jog jis partrenkė nukentėjusįjį, nuteistasis išlipo iš vairuotos transporto priemonės ir pamatęs, kad prie nukentėjusiojo yra žmonių, nuvažiavo (t. 2, b. l. 89). Iš esmės tokias pačias aplinkybes V. M. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 156). Taigi iš tokių nuteistojo paaiškinimų, kurie neprieštarauja kitiems byloje užfiksuotiems duomenims, yra akivaizdu, kad tyčia nevykdyti savo pareigos jam susiformavo po eismo įvykio.

15. Apibendrindamas visa, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 13 ir 14 pastraipose, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nesudaro idealios nusikaltimų sutapties. Dėl šios priežasties V. M. nelaikytinas asmeniu pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Esant nustatytoms aplinkybėms, atleisti V. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, negalima.

16. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. teismo baudžiamuoju įsakymu V. M. buvo pripažintas kaltu, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (t. 1, b. l. 167-168). Šis faktas taip pat leidžia konstatuoti, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog V. M. nagrinėjamu atveju gali ir turi būti vertinamas kaip asmuo, kuris nusikalto pirmą kartą. Pabrėžtina, kad BK 40 straipsnio nuostatų taikymas yra siejamas su tuo, jog asmuo anksčiau nėra nusikaltęs, t. y. jis anksčiau nebuvo padaręs jokios nusikalstamos veikos, o ne su teistumo nebuvimu.

17. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, jog asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kai yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad V. M. nagrinėjamu atveju padarė du nusikaltimus, anksčiau buvo baustas už baudžiamojo nusižengimo padarymą, 2014 metais jam buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis (t. 1, b. l. 166), nuteistasis yra ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat ir už tai, kad 2018 m. spalio 9 d. savo vairuojamu automobiliu užkirto kelią kitam automobiliui, išlipęs iš automobilio, bandė atidaryti kito automobilio duris, išdaužti vairuotojo pusės stiklą, 2019 m. sausio 8 d. metė į kito asmens vairuojamą automobilį sniego gniūžtę ir tokiu būdu apgadino svetimą automobilį, jis yra padaręs įvairių KET pažeidimų, taip pat ir vairavo automobilį būdamas neblaivus, yra priešinęsis bei nepaklusęs policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 170-173), konstatuoja, jog nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su baudžiamojo poveikio priemonės taikymu.

18. BK 68 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju yra visiškai akivaizdu, jog viena nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis teise vairuoti kelių transporto priemones.

19. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad dėl nuteistojo padarytų KET pažeidimų buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, t. y. jam buvo padaryti abiejų gaktikaulių abiejų šakų lūžiai ir kryžkaulio kairės pusės lūžis be poslinkio. Taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog V. M. nusikalstami veiksmai nesukėlė sunkių pasekmių.

20. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta ir tai, kad dar iki eismo įvykio tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo kilęs konfliktas. Šis konfliktas kilo, nes V. M. nukentėjusiajam išsakė pastabą dėl to, kad nukentėjusiojo vairuojamas automobilis užlindo prieš nuteistojo vairuojamą automobilį ir dar praleido kitą automobilį, dėl šių priežasčių nuteistasis negalėjo kirsti sankryžos tuo metu, kai tai buvo galima padaryti ir sugaišo laiko. Nukentėjusiajam nepatiko V. M. pastaba, o šiam nepatiko nukentėjusiojo reakcija į pastabą. V. M., reaguodamas į susidariusią situaciją, į nukentėjusiojo atsakymą į pastabą, net buvo pasiėmęs metalinį strypą tam, kad pagąsdintų nukentėjusįjį. Vėliau konfliktas peraugo į nuteistojo ir nukentėjusiojo nepagarbų bei neatsargų dalyvavimą eisme, trukdymą vienas kitam saugiai valdyti transporto priemones. Galiausiai įvyko eismo įvykis, kurio pagrindiniu kaltininku, kaip yra nustatyta skundžiamame nuosprendyje, yra nuteistasis. Aptarta įvykių seka, vertinant ją kartu su ankstesniu nuteistojo elgesiu, už kurį jis buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nebuvo visiškai atsitiktinis. Jis buvo nulemtas kurį laiką trukusio abiejų vairuotojų nepagarbaus ir vienas kitą provokuojančio elgesio, kuris yra netoleruotinas dalyvaujant eisme ir kuris nėra visiškai nebūdingas nuteistajam.

21. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog V. M. neteisėtus veiksmus nulėmė išskirtinai nukentėjusiojo netinkamas elgesys. Akivaizdu, kad konflikto iniciatorius buvo būtent V. M., kuris neadekvačiai reagavo į tai, jog negalėjo laiku kirsti sankryžos, vėliau nuteistasis kaip ir nukentėjusysis eskalavo konfliktą, nesiėmė jokių priemonių tam, kad išvengtų galimų neigiamų pasekmių, o supratęs, jog sužalojo žmogų, nesiėmęs jokių veiksmų, kad šiam padėtų, iš įvykio vietos pasišalino. Taigi net ir įvertinus tai, kad paties nukentėjusiojo elgesys prieš eismo įvykį taip pat buvo netinkamas, nėra pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, kad ši priemonė yra neproporcinga siekiamiems tikslams.

22. Be to, kaip jau buvo minėta, V. M. anksčiau yra baustas administracine tvarka tiek už panašaus pobūdžio teisės pažeidimus, tiek ir KET pažeidimus. Nuteistasis, nepaisydamas jam anksčiau taikytų atsakomybės priemonių, nepakeitė savo elgesio ir dėl savo neteisėtų veiksmų sunkiai sužalojo kitą žmogų. Šis faktas leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bausmės tikslams pasiekti V. M. būtina uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones.

23. BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas asmeniui gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra treji metai. V. M. naudotis teise vairuoti transporto priemones buvo uždrausta dvejus metus, t. y. buvo nustatytas žymiai trumpesnis draudimo naudotis specialia teise terminas nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis. Mažinti draudimo naudotis specialia teise termino, įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius bei jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, apibūdinančius duomenis, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.