Šiaulių apylinkės teismo nutartis

2010-05-14 · Civilinė byla Nr. 2-3113-772/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-14
Bylos Nr.
2-3113-772/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jonas Stubrys
Suinteresuotas asmuo
Vaivos Šimkienienės
Pareiškėjas
V. R.
Kategorijos
  • 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla 2-3113-772/2010Procesinio sprendimo kategorija: 113.1.; 117.2.;128.11. (S)
ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARTI S2010 m. gegužės 14 d.Šiauliai
Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,sekretoriaujant Dainorai Mažonaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens Vaivos Šimkienienės atstovui padėjėjui Eimantui Valiuškai, neatvykus pareiškėjai V. R., gautas jos atstovės prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos V. R. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuotas asmuo antstolė V. Šimkienė.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

n u statė:

pareiškėja 2010-03-08 su skundu kreipėsi į teismą, kuriame nurodė, kad VFR pilietis R. L. kreipėsi į antstolę V. Šimkienę su prašymu išieškoti jam šios šalies Wedding apylinkės teismo 2005-12-05 vykdomuoju sprendimu iš V. R. priteistą 54 005, 24 Lt skolą.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde nurodė, kad antstolė V. Šimkienė 2010-02-23 patvarkymu priėmė vykdymui išieškotojo R. L. 2010-02-22 pateiktą Wedding apylinkės teisme 2005-12-05 išduotą vykdomąjį sprendimą Nr.05-1137245-0-8 dėl 54 005, 24 Lt skolos išieškojimo.

Pareiškėja teigė, kad apie patvarkyme nurodytos bylos iškėlimą VFR, jai nebuvo pranešta, ji bylos nagrinėjime nedalyvavo ir jokių finansinių įsipareigojimų patvarkyme nurodytam piliečiui neturėjo ir neturi. Todėl mano, kad patvarkymas turėtų būti naikinamas, nes priimtas nesilaikant LR CPK 809 str. reikalavimų, nenurodytos priežastys, dėl kurių užsienio valstybės teismo sprendimas priimtas vykdyti, nepaisant šių reikalavimų.

Vadovaudamasi LR CPK 510 str., 513 str. pareiškėja teismo prašė panaikinti antstolės Vaivos Šimkienės 2010 m. vasario 23 d. priimtą patvarkymą vykdyti išieškotojo R. L. pateiktą 2005-12-05 Wedding apylinkės teismo sprendimą.

Papildomai pareiškėja nurodė, kad iki patvarkymo priėmimo nei iš Vokietijos teismo, nei iš antstolės, nei kitų institucijų ji nėra gavusi jokių dokumentų ar pranešimų.

Kadangi Wedding apylinkės teismo sprendimas dėl skolos iš jos priteisimo yra priimtas 2005-12-05, o šio sprendimo priėmimo metu galiojo LR CPK normos Reglamentuojančios užsienio valstybių sprendimų vykdymą, priimtos pagal 2004-04-27d. įstatymą. Pareiškėjos manymu šiose normose buvo nustatyta, kad užsienio valstybių sprendimas Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas (CPK 809 str.). To paties kodekso 810 str. pirmos dalies 3 punktas nustatė, kad užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jei šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos iškėlimą ir nebuvo sudarytos tinkamos gynybos galimybės.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigė, jog jokios informacijos apie prieš ją pradėtą bylą dėl skolos išieškojimo jai nebuvo pranešta ir ji bylos nagrinėjime nedalyvavo, todėl ir negalėjo gintis nuo nepagrįsto reikalavimo.

Pareiškėjos manymu vėliau padaryti šios tvarkos pakeitimai neturėtų būti taikomi, nes vėliau priimtas įstatymas iš esmės pablogina asmens pažeistų teisių gynimą. Pareiškėja tokią išvadą daro atsižvelgiant į LR CPK 2002 metų įsigaliojimo įstatymo 11 straipsnį.

Taip pat pareiškėja iki teismo posėdžio pateikė teismui rašytinį įrodymą, kad kreipėsi į VFR Spandau apylinkės teismą dėl Wedding apylinkės teisme priimto sprendimo peržiūrėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

Antstolė Vaiva Šimkienė nepateikė teismui atsiliepimo dėl pareiškėjos skundo, tačiau antstolės atstovas teismo posėdžio metu prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi nėra teisinio pagrindo jį tenkinti.

Antstolė vykdydama teismo nurodymą pateikė teismui ir vykdomąją bylą pagrindžiančią jos atsikirtimus.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos V. R. skundas atmestinas.

Teismas atsižvelgdamas į pareiškėjos skunde keliama problemą tiek dėl antstolės veiksmų, tiek dėl vienos iš ES valstybių teisme priimto sprendimo ir jo pagrindu išduoto Europos vykdomojo rašto vykdymo LR, šiuo klausimu pasisako plačiau pateikdamas teisinius argumentus. Tokia teismo išvada remiasi tuo, kad vykdymo procese antstoliams ne dažnai tenka vykdyti minėtą vykdomąjį dokumentą.

Dėl skundo nagrinėjimui taikytinų teisės aktų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvai nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose, senosiose ES valstybėse narėse, įsigaliojo ES teisės aktai, nebent jie patys nustato tam tikrus pereinamuosius laikotarpius jų įgyvendinimui.

Teisinį bendradarbiavimą civilinėse ir komercinėse bylose (t. y. civilinį ir tarptautinį civilinį procesą) paprastai reglamentuoja ES reglamentai ir direktyvos.

Vienodos reglamentų įgyvendinimo praktikos Lietuvoje nėra. Dažnai jų nelydi jokie nacionaliniai teisės aktai. Išimtis kol kas – LR Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas priimtas 2008-11-13, kuris įsigaliojo 2008-11-29. Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios dar anksčiau galiojęs LR Įstatymas Dėl 2004-04-21 Europos Reglamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą įgyvendinimo. Šiame įstatyme ir dabar galiojančiame įstatyme nurodyti Reglamentai tam tikra apimtimi yra papildantys CPK (pavyzdžiui, išplečia vykdomųjų dokumentų sąrašą). Pats CPK (jo 1 straipsnio 4 dalis) numato, jog „įgyvendinant ES teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti numatomos ir kitos bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo bei vykdymo taisyklės, negu numato šis kodeksas“.

Nors reglamento nelydi joks nacionalinis teisės aktas, kaip yra įprasta Lietuvos teisinei visuomenei taikant, pavyzdžiui, tarptautinės teisės aktus, jų galiojimas, privalomumas ir tiesioginis taikymas negali būti kvestionuojamas. Tai išplaukia ne tik iš Lietuvos Respublikos stojimo į ES sutarties, narystės ES įsipareigojimų, bet ir iš paties CPK. CPK 3 straipsnio 5 dalis nustato, jog „teismas, nagrinėdamas bylas, taiko ES teisės normas ir vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais“.

Taigi kai kada teismai privalo tiesiogiai taikyti ES reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų. Reglamentų nuostatas perkelti į nacionalinę teisę ES teisė netgi draudžia. Todėl kaip jau minėta, valstybė gali priimti tik reglamento reikalaujamas įgyvendinimo priemones.

Kaip jau minėta Lietuvos Respublika yra valstybė, kuri turi specialų įstatymą, nustatantį tam tikrų ES reglamentų įgyvendinimo valstybėje tvarką. Remiantis antstolio pateikta vykdomąja byla nustatyta, kad išieškotojo VFR piliečio R. L. prašymu Wedding apylinkės teismas 2005-12-05 išdavė Europos vykdomojo rašto pažymėjimą – teismo sprendimą (vertime iš vokiečių kalbos vartojama nevisiškai tiksli sąvoka ,,Europos vykdymo teisės patvirtinimas – sprendimas“ (toliau EVR) ). Dėl to išieškotojo įgaliotas atstovas 2010-02-17 kreipėsi į antstolę pateikdamas vykdymui VFR teismo išduota EVR. Todėl antstolė gavusi EVR pradėjo pagal jį išieškojimo procedūrą. Atskirai paminėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2004-04-21 priimtas Reglamentas dėl EVR įsigaliojo 2005-01-21, teisingiau jo baigiamosios nuostatos, o visos kitos nuostatos 2005-10-21 (toliau Reglamentas). Pagal Reglamento 26 straipsnį jis yra taikomas tik tiems teismo sprendimams kurie buvo priimti Reglamentui jau įsigaliojus. Remiantis aukščiau nurodytais teisiniais argumentais teismas konstatuoja, kad ne tik nėra teisinio pagrindo remtis pareiškėjos skunde nurodyta CPK 809 straipsnio nuostata, kuri gali būti taikoma tik tuomet kai pateikiamas užsienio teismo sprendimas priimtas ne Europos Sąjungos valstybėje. Be to Wedding apylinkės teisme išduotas EVR jau įsigaliojus Reglamentui ir jam galiojant visose ES valstybėse.

Pastebėtina, kad pagal Reglamentą EVR, yra vykdomas be jokių tarpinių procedūrų visose valstybėse narėse (išskyrus nedideles išimtis), kadangi teismo sprendimas yra pripažįstamas tų pačių valstybių narių, kurių teismai jį priėmė. Taigi valstybė, kurioje EVR bus vykdomas, dokumentą pripažįstant Europos vykdomuoju raštu nedalyvauja. Reglamente net pašalinta galimybė vykdymo valstybėje tikrinti priimtą sprendimą prieštaravimo order public atžvilgiu. Tuo pačiu tenka pastebėti, kad šis Reglamentas yra taikomas tik neginčytiniems reikalavimams. Pirminė Europos įstatymų leidėjo nuostata yra ta, kad skolininkas sąmoningai neginčija jam pareikšto reikalavimo pasirinkdamas procese pasyvumą, kuris gali būti grindžiamas tiek pareikšto jam reikalavimo pripažinimu, tiek paprasčiausiu pareikšto reikalavimo ignoravimu. Tad pripažindamas sprendimą Europos vykdomuoju raštu valstybės narės teismas privalo konstatuoti, kad vienas iš nurodytų motyvų tikrai egzistuoja. Bet kuriuo atveju bus laikomasi nuostatos, kad nurodytos sąlygos egzistuoja, jeigu atsakovui buvo laiku įteikti atitinkami procesiniai dokumentai ir pranešta apie proce­sinio pasyvumo padarinius, taip pat kai šalis neatlieka veiksmų, kuriuos privalėtų atlikti vykdydama jai priklausančią pareigą rūpintis proceso skatinimu (pvz., nepateikia atsiliepimo į ieškinį ir pan.). Atskirai pastebėtina, kad nors pareiškėja skunde neigia savo prievolę išieškotojui, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti ji nepateikia teismui jokių įrodymų.

Dėl išieškotojo veiksmų pagal 2000-12-22 Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl Jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Briuselis I) ir2004-04-21 Europos Parlemento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos Vykdomąjį Raštą (EVR).

Jau minėta, kad EVR esmė pirmiausia pasireiškia tuo, jog sprendimas kuriam kilmės valstybėje suteiktas EVR statusas, turi būti pripažįstamas ir vykdomas kiekvienoje kitoje valstybėje narėje nereikalaujant įvykdomumo patvirtinimo ir nesuteikiant jokios galimybės apskųsti (lietuviškame tekste vartojama nevisiškai tiksli sąvoka „nepritarti“) jo pripažinimą (Reglamento 5 str.). Ši koncepcija yra visiškai įtvirtinta Lietuvos teisėje, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnyje sakoma, kad EVR statusą turintis dokumentas savaime yra vykdomasis, kad jam nėra taikomi vykdomojo rašto turiniui keliami reikalavimai, o taip pat jis yra vykdomas pagal tas pačias taisykles kaip ir Lietuvoje išduoti vykdomieji raštai, išskyrus pačiame įstatyme nurodytas išimtis.

Taigi įtvirtinta taisyklė iš esmės pašalina bet kokią EVR statusą turinčio dokumento turinio kontrolę vykdymo valstybėje narėje, perkeldama šią funkciją kilmės valstybės narės teismams. EVR pripažinto dokumento vykdytinumą lemia jo pripažinimo procedūra kilmės valstybės narės teismuose. Suteikus sprendimui EVR statusą, net ir esant ypač šiurkščių procesinių pažeidimų, kurie pagal reglamento Briuselis I 34-35 straipsnius yra atsisakymo vykdyti sprendimą pagrindai, jo turinys negali būti koreguojamas. Vykdymo valstybėje narėje skolininkas praranda galimybę grįsti savo poziciją procesinių dokumentų įteikimo trūkumais ir prieštaravimu order public, tačiau įgyja galimybę pateikti skundą EŽTT arba prašymą dėl vykdymo atidėjimo ar apribojimo (Reglamento 23 str.), be to, jis turi visas galimybes naudotis teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis EVR pripažinto dokumento kilmės valstybėje narėje (VFR). Ir nors aptariamame straipsnyje yra minima sąvoka „sprendimo pripažinimas“, tačiau reglamentas nenumato jokių EVR pripažinto sprendimo nepripažinimo pagrindų ir nenustato jokių reikalavimų pripažinimo procedūrai. Todėl pareiškėjos kreipimasis į VFR Spandau apylinkės teismą dėl jos atžvilgiu priimto sprendimo peržiūrėjimo laikytinas tinkama savo teisių gynybos priemone.

EVR pažymėjimo išdavimo tvarka yra aptariama Reglamento 9 straipsnyje. Jo 1 dalyje teigiama, kad EVR pažymėjimas išduodamas užpildžius I priede nurodytą formą. Patvirtinta forma užtikrina vienodos formos EVR pažymėjimo visose valstybėse narėse naudojimą, taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad patvirtintos formos naudojimas užtikrina procesinių dokumentų suvienodinimą visose valstybėse narėse. Todėl ši forma yra privaloma ir negali būti kaip nors teismo keičiama. Jeigu dokumentas neatitinka nustatytos formos, jis negali būti laikomas EVR pažymėjimu. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalį EVR pažymėjimas yra surašomas sprendimo kilmės valstybės narės kalba. Čia atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį EVR pažymėjimas ar jo kopija vykdyti Lietuvoje yra pateikiami išversti į lietuvių kalbą. Būtent tokį Reglamento nustatytos formos dokumentą ir pateikė antstolei išieškotojo atstovas. Nei reglamentas, nei Lietuvos įstatymai nereikalauja teismo sprendimo, kurio pagrindu yra išduotas EVR pažymėjimas, vertimo. Ir tai yra savaime suprantama, nes reglamente atsisakoma egzekvatūros, o visa vykdymui būtina informacija yra pateikiama EVR pažymėjime.

Atskirai pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas EVR neišklausius skolininko, nes jo teisė būti išklausytam jau buvo įgyvendinta vykstant teisminiam nagrinėjimui. Išklausyti skolininko šiuo atžvilgiu nereikalauja nei Reglamentas, nei Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas, nei CPK 646 straipsnis. Be to, šitaip yra užtikrinamas proceso koncentruotumo principo įgyvendinimas kreditoriaus atžvilgiu. Kita vertus, Reglamento 10 straipsnyje nustatyta EVR pažymėjimo panaikinimo ir ištaisymo procedūra skolininkui vėl garantuoja teisę būti išklausytam. Atkreiptinas dėmesys, kad EVR pažymėjimo kopiją teismas ex officio turėtų įteikti ir skolininkui (jeigu turi būti įteikiama Lietuvoje, tai yra atliekama pagal atitinkamas CPK nuostatas, o jeigu kitoje valstybėje narėje-vadovaujantis reglamentu dėl procesinių dokumentų įteikimo). Pastebėtina, kad pareiškėja skunde irgi nenurodė, kurioje valstybėje VFR ar LR jai turėjo būti įteikti procesiniai dokumentai. Tas pats principas yra taikomas ir kreditoriui (reglamento 20 str. 2 d. a) p.).

Remiantis vykdomojoje byloje pateiktu EVR matyti, kad išieškotojas VFR pilietis R. L. tinkamai įvykdė minėtus Reglamento reikalavimus ir dėl to jam pagrįstai buvo išduotas EVR.

Dėl nacionalinio teismo teisės panaikinti (ištaisyti) EVR pažymėjimą.

Išsami EVR pažymėjimo panaikinimo (ištaisymo) tvarka yra nustatyta Reglamento 10 straipsnyje. Ji kartu sudaro skolininko interesų gynimo priemones. Iš paties straipsnio pavadinimo matyti, kad, išduotas aiškiai neteisėtai, EVR pažymėjimas gali būti arba ištaisomas, arba panaikinamas. Tai, kad ištaisymo ir panaikinimo tvarka yra išsami, įrodo ir aptariamo straipsnio 4 dalis, kurioje teigiama, jog EVR pažymėjimo išdavimas nėra skundžiamas. Šią nuostatą būtina aiškinti tokiu būdu, kad negalimas joks EVR pažymėjimo koregavimas, išskyrus pagrindais ir tvarka, nurodytais 10 straipsnyje. Tad nėra įmanomas ir jokių papildomų priemo­nių nurodymas nacionalinėje teisėje. Atkreiptinas dėmesys, kad 10 straipsnyje nustatyta jau išduoto EVR pažymėjimo panaikinimo (ištaisymo) tvarka, kuri niekaip nėra susijusi ir neriboja proceso šalių galimybės naudotis sprendimo kilmės valstybės nacionalinėje teisėje pateikiamomis teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis. Pareiškėja tokia galimybe jau yra pasinaudojusi. Reglamentas nustato, kad prašymas dėl EVR pažymėjimo ištaisymo ar panaikinimo yra pateikiamas jį išdavusiam valstybės narės teismui. Kita vertus, klausimo, kuris teismas ir kokia tvarka spręs dėl šio prašymo pagrįstumo, sprendimas jau yra perleistas kiekvienos valstybės narės lex fori (10 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 16 straipsnyje nurodyta, kad tiek ištaisymo, tiek panaikinimo klausimą sprendžia EVR pažymėjimą išdavęs teismas, o tais atvejais, kai prašoma ištaisyti ar panaikinti EVR pažymėjimą, išduotą autentiško dokumento pagrindu, - atitinkamo notaro buveinės apylinkės teismas.

Pagal Regalmento 10 straipsnio 1 dalies b) punktą EVR pažymėjimas gali būti panaikinamas, kai jis, atsižvelgiant į Reglamente nustatytus reikalavimus, buvo aiškiai neteisėtai išduotas. Taigi esminė sąlyga yra aiškiai neteisėtas EVR pažymėjimo išdavimas. Akivaizdu, kad vartojant sąvoką „aiškiai neteisėtas“ siekiama apriboti skolininko galimybę kreiptis dėl EVR pažymėjimo panaikinimo, ją susiaurinant tik iki esminių neteisėtumo atvejų. Vienareikšmiškai bus pripažįstama, kad EVR statusas yra suteiktas neteisėtai, jeigu trūksta bent vienos Reglamente pateikiamos jo pripažinimo sąlygos arba jeigu sprendimas apskritai nepatenka į Reglamento galiojimo sritį (pvz., pagal reglamentą reikalavimas negali būti laikomas neginčytinu).

Remiantis aukščiau nurodytu pripažintina, kad tik valstybės išdavusios EVR nacionalinis teismas gali ji panaikinti (ištaisyti).

EVR pripažinto teismo sprendimo vykdymas.

Jau minėta, kad EVR pripažintas teismo sprendimas vykdomas vadovaujantis vykdymo valstybės lex fori, išskyrus atvejus, kai reglamento 20-23 straipsniai nustato specialias teisės normas. Reglamento 20 straipsnio 1 dalyje pateikiama principinė nuostata, kad EVR pripažintas teismo sprendimas yra vykdomas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir teismo sprendimas, priimtas valstybėje narėje, kurioje jis yra vykdytinas. Šitai reiškia ne tik tai, kad EVR pripažintas teismo sprendimas yra vykdomas naudojant tas pačias priverstines vykdymo priemones, bet ir tai, jog vykdymo proceso šalys turi tas pačias apskundimo galimybes kaip ir šio proceso dalyviai nacionaliniame vykdymo procese. Kokia yra vykdymo apimtis, nurodo Reglamento 11 straipsnis, kuriame teigiama, kad EVR pažymėjimo poveikis apima tik to sprendimo, dėl kurio jis yra išduotas, vykdymą. Vykdymo ribojimą ar jo sustabdymą skolininkas gali inicijuoti kreipdamasis į teismą dėl Reglamento 6 straipsnio 2 dalyje nurodytos pažymos, kuri turi būti pateikta vykdymo procese, išdavimo. Šiuo atveju Lietuvoje sprendimo vykdymas yra ribojamas arba sustabdomas vadovaujantis CPK 625, 627 straipsnių nuostatomis.

Vykdymo proceso pradžią vykdymo valstybėje narėje inicijuoja kreditorius, tiesiogiai kreipdamasis į kompetentingą vykdymo instituciją (Lietuvos atveju - antstolį). Reglamento 20 straipsnio 2 dalyje įvardijami procesiniai dokumentai, kuriuos privalo pateikti kreditorius. Atkreiptinas dėmesys, kad 2 dalyje pateikiamas dokumentų sąrašas yra specialioji norma lex fori atžvilgiu. Todėl jokių papildomų dokumentų pateikimo reikalavimas vadovaujantis lex fori nėra galimas.

Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatytas bendrojo pobūdžio diskriminacijos draudimas, kurio turinys atitinka reglamento Briuselis I 51 straipsnyje nustatytą taisyklę.

Teismas atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus argumentus konstatuoja, kad kol kas antstoliui nebuvo teisinio pagrindo nevykdyti išieškotojo atstovo pateikto EVR. Tačiau tuo pačiu pripažintina, jog pareiškėjai pateikus antstoliui rašytinius įrodymus dėl kreipimosi į VFR Spandau apylinkės teismą, esant pareiškėjos prašymui antstolis galės spręsti dėl LR CPK 625, 627 straipsnio taikymo vykdymo procese iki minėtame teisme priimto pareiškėjos prašymo dėl priimto sprendimo peržiūrėjimo.

Dėl teisės atsisakyti vykdyti teismo sprendimą.

Reglamento 21 straipsnyje yra nurodytas vienintelis pagrindas, kuriuo remdamasis vykdymo valstybės narės teismas gali atsisakyti vykdyti sprendimą, - tai ankstesnio teismo sprendimo nesuderinamumas su EVR pripažintu sprendimu. Lietuvos Respublikos Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvoje dėl atsisakymo vykdyti EVR pripažintą sprendimą sprendžia tik Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas šiuo klausimu nutartį rašytinio proceso tvarka. Prašymas dėl atsisakymo vykdyti EVR pripažintą sprendimą žyminiu mokesčiu nėra apmokestinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad į anksčiau priimtą sprendimą yra atsižvelgiama tik šalies prašymu, o ne teismo iniciatyva (ex officio). Tuo pačiu pažymėtina, jog pareiškėja prašo apylinkės teismo panaikinti antstolės V. Šimkienės 2010-02-23 priimtą patvarkymą vykdyti išieškotojo pateiktą EVR, kas tuo pačiu laikytina atsisakymu jį vykdyti. Tačiau remiantis aukščiau nurodytu, pripažintina, jog apylinkės teismas nėra įgaliotas spręsti šio klausimo savo iniciatyva.

Aptariamo straipsnio 1 dalyje yra įvardytos trys privalomos sąlygos, kurių buvimas kartu sudaro galimybę tik Lietuvos apeliaciniam teismui atsisakyti vykdyti EVR pripažintą teismo sprendimą:

a) ankstesnis sprendimas yra priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko. Aiškinant šioje sąlygoje įvardytas sąvokas turi būti vadovaujamasi reglamento Briuselis I 34 straipsnio 4 punkto nuostatų aiškinimu, nes šiuo atžvilgiu jos yra analogiškos;

b) ankstesnis sprendimas buvo priimtas vykdymo valstybėje narėje arba tenkina pripažinimo sąlygas. Šioje sąlygoje nedaroma skirtumo tarp sprendimų, priimtų vykdymo ir kitoje valstybėje narėje bei trečiojoje valstybėje. Visi šie sprendimai pagal aptariamą straipsnį yra laikomi lygiaverčiais ir vienintelis lemiamas argumentas yra ankstesnis, palyginti su tuo sprendimu, kuris pripažintas EVR, sprendimo priėmimas. Vertindami, ar sprendimas tenkina pripažinimo sąlygas, turime atsižvelgti į galimą dvejopą situaciją. Jeigu ankstesnis sprendimas yra priimtas kitoje valstybėje narėje, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl atsisakymo vykdyti EVR pripažintą sprendimą, privalo įvertinti, ar ankstesnis sprendimas atitinka reglamento Briuselis I 33 ir kituose straipsniuose nustatytus reikalavimus. Jeigu sprendimas yra priimtas trečiojoje valstybėje, teismas turėtų įvertinti jo sutikimą su CPK 810 straipsnyje nurodytais reikalavimais;

c) kilmės valstybės narės procese nebuvo ir negalėjo būti remtasi šių sprendimų nesuderinamumu. Taigi akivaizdu, kad ankstesnis ir EVR pripažintas sprendimas turi būti tarpusavyje nesuderinami (sprendimas nebus nesuderinamas, pavyzdžiui, jeigu jis priimtas dėl skirtingų to paties reikalavimo dalių).

Aptariamo straipsnio 2 dalyje yra kalbama apie EVR pripažinto sprendimo tikrinimo apimtį. Kaip ir reglamente Briuselis I bei reglamente Briuselis II a, čia įtvirtinama principinė nuostata, kad sprendimas negali būti peržiūrimas dėl jo esmės. Vienintelis tikrinimo objektas - tai sprendimų nesuderinamumas ir kitų nurodytų sąlygų buvimas. Šia nuostata taip pat siekiama, kad 5 straipsnyje nustatyto draudimo nebūtų galima išvengti remiantis 21 straipsnio nuostatomis.

Dėl to teismas konstatuoja, kad pareiškėja esant Reglamente nurodytoms sąlygoms turi teisę dėl paminėtų argumentų kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą.

Sprendimo vykdymo sustabdymas arba ribojimas

Sprendimo vykdymo sustabdymo ar ribojimo galimybė vykdymo valstybėje narėje yra tiesiogiai susijusi su Reglamente keliamu tikslu užtikrinti, kad EVR pripažįstamo sprendimo kontrolė būtų vykdoma pirminėje valstybėje narėje. Vykdymo valstybė narė gali tik sustabdyti ar apriboti sprendimo vykdymą tam laikotarpiui, kol pirminės valstybės narės teismuose yra nagrinėjamas skundas dėl sprendimo, pripažinto EVR, teisėtumo ir pagrįstumo.

Reglamento 23 straipsnyje pateikiamas išsamus sąlygų, kai vykdymo valstybės narės teismas turi teisę sustabdyti ar apriboti sprendimo vykdymą, sąrašas:

1) skolininkas užginčijo EVR pripažintą teismo sprendimą, įskaitant prašymą peržiūrėti, kaip apibrėžta 19 straipsnyje; arba

2) skolininkas kreipėsi dėl EVR pažymėjimo ištaisymo ar panaikinimo pagal 10 straipsnio nuostatas. Šioje sąlygoje reikalaujama, kad skolininkas užginčytų teismo sprendimą, kuris jau yra pripažintas EVR. Apskundimas apima tiek ordinarines, tiek ekstraordinarines teismo sprendimų kontrolės formas, kurios patenka į apskundimo sampratą pagal reglamento 19 straipsnį. Be to, ši sąlyga apima ir prašymą dėl EVR pažymėjimo ištaisymo, pateiktą pagal reglamento 10 straipsnį.

Atkreiptinas dėmesys, kad visais šiais atvejais, siekiant sprendimo vykdymo sustabdymo ar jo apribojimo, yra būtinas atitinkamo skolininko prašymas teismui. Bet kuriuo atveju teismas net ir po to, kai yra pateiktas skundas, negali šių veiksmų imtis ex officio. Kadangi pareiškėja pateikė teismui tik prašymą panaikinti antstolės patvarkymą, atsižvelgiant į aukščiau paminėta, teismas konstatuoja, kad jis šiuo atveju nėra įgaliotas savo iniciatyva išspręsti kitaip minėto prašymo, dėl to jis atmestinas.

Atskirai pažymėtina, kad Reglamento 23 straipsnyje nurodyta, jog kompetentingas vykdymo valstybės teismas, remdamasis skolininko prašymu, gali:

a) apriboti vykdymo procesą tik apsaugos priemonių taikymu (šiuo atveju gali būti taikomos lex fori nustatytos apsaugos priemonės);

b) vykdymo procesą padaryti priklausomą nuo tam tikros užtikrinančios sumos sumokėjimo į teismo ar kitos įgaliotos institucijos sąskaitą;

c) esant ypatingoms sąlygoms - sustabdyti sprendimo vykdymą (tokiomis ypatingomis priemonėmis galėtų būti pripažįstama situacija, kai skundas yra grindžiamas tokiais sprendimo trūku­mais, kurie galėtų prieštarauti Lietuvos order public).

Iš pateiktų alternatyvų matyti, kad teismas yra visiškai laisvas pasirinkti, kurią iš nurodytų priemonių jis taikys ir ar apskritai jos bus taikomos. Šalių valia teismo šiuo atveju nesaisto. Įgyvendindamas šią savo nuožiūros teisę teismas pirmiausia, turi įvertinti pateikto skundo patenkinimo galimybes ir tai, ar vykdymo ribojimas nesukels neproporcingai didelės žalos. Taigi teismas nėra įpareigotas tenkinti skolininko prašymą. Įvertinęs visas nurodytas sąlygas, jis turi teisę atsisakyti riboti ar sustabdyti sprendimo vykdymą. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 18 straipsnio 1-3 dalies nuostatos, suteikia teisę šiuos klausimus spręsti vykdymo vietos apylinkės teismui arba antstoliui (o sustabdant sprendimo vykdymą - tik antstoliui).

Kadangi pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu tik panaikinti antstolės patvarkymą, o ne atlikti kitus su vykdymo procesu susijusius veiksmus, dėl to teismas nėra įgaliotas savo iniciatyva priimti kitokį sprendimą nei jo yra prašoma.

Remiantis aukščiau nurodytais argumentais teismas daro išvada, kad antstolės veiksmai neprieštaravo vykdymo proceso principams ir pripažintini teisėtais, todėl teismui nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo dėl antstolės veiksmų ir jos 2010-02-23 priimto patvarkymo panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 290-291 str., 513 str.,

nutaria:

Pareiškėjos V. R. skundą atmesti.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per šį teismą, paduodant atskirąjį skundą.

Teismo nutarčiai įsiteisėjus grąžinti antstolei V. Šimkienei vykdomąją bylą Nr. 71-826/2010.

Teisėjas Jonas Stubrys