- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-01
- Bylos Nr.
- 1A-304-134-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
- Nuteistasis
- N. Š.
- Advokatai
- Raimundas Kurklietis
Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-304-134/2009
Teisėja Jolanta Raščiuvienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2
NUTARTIS
2009 m. birželio 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo N. Š. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu paskirta bausme, N. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 mėnesiams ir 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 19 d., apie 20 val., Panevėžio mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, susijusiais su smūgių sudavimu ir sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: iš chuliganiškų paskatų, elgdamasis neadekvačiai konfliktiškai ir dėl menkavertės priežasties nukentėjusiajam A. P. tyčia sudavė vieną smūgį į veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą apatinėje lūpos gleivinėje, t.y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. P. sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis N. Š. prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip administracinį teisės pažeidimą ir bylą nutraukti, arba veiką iš BK 284 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 284 str. 2 d., arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde apeliantas nurodo, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d., jo veikoje turi būti nustatytos pasekmės - visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Apelianto teigimu, teismas šių pasekmių nenustatė ir negalėjo nustatyti, nes jos nekilo. Konfliktas tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko viešoje vietoje, tačiau atokiau nuo Statybininkų g. 46 namo, konfliktuojančiųjų šauksmai ir keiksmažodžiai nebuvo tokie garsūs, kad juos girdėtų pašaliniai žmonės, incidente dalyvavo tik konfliktuojančios pusės - jis (apeliantas) ir nukentėjusysis su žentu ir drauge, konfliktas truko trumpai, nebuvo intensyvus, jo nestebėjo pašaliniai asmenys, kurių rimtis galėtų būti sutrikdyta. Apeliantas teigia savo veiksmus vertinantis neigiamai, atsiprašęs nukentėjusiųjų ir atlyginęs jiems padarytą žalą. Apeliantas mano, jog teismas turėjo įvertinti tai, jog konflikto kilimą įtakojo ir paties nukentėjusiojo elgesys. Jis (apeliantas) pirmiausia išplūdo nukentėjusiojo žentą, nes šis automobiliu kliudė jo koją, tačiau iš automobilio išlipęs nukentėjusysis taip pat ėmė plūstis, išmušė iš jo rankų telefoną, smogė lietsargiu, todėl jis, besistumdydamas, pataikė nukentėjusiajam į veidą, įplėšė striukę. Apeliantas daro išvadą, kad jo veiksmai nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos, todėl turi būti kvalifikuoti pagal ATPK 174 str. kaip viešosios tvarkos sutrikdymas.
Apeliantas teigia, kad jam skirta per griežta bausmė taip pat susijusi ne su jo padaryta nusikalstama veika, o su ankstesniais teistumais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jis atlygino nukentėjusiesiems padarytą žalą, išlaiko savo neįgalius tėvus. Be to, teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes toje situacijoje, kai automobilis kliudė jo koją, jis veikė, apimtas pykčio, todėl apsvaigimas neturėjo jokios įtakos veikos padarymui. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės jam skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 str. 2 d. 1 p. arba bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas skunde teigia, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 284 str. 2 d. kaip baudžiamasis nusižengimas arba pagal ATPK 174 str. kaip nedidelis chuliganizmas. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Esminis BK 284 str. 1 d., 2 d. ir ATPK 174 str. numatytų veikų skirtumas yra tas, kad BK 284 str. 1 d. sudėtis yra materialioji, numatanti, jog įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. BK 284 str. 2 d. numatyta veika visuomenės tvarka ar rimtis yra trikdoma, o administraciniu teisės pažeidimu viešoji tvarka ir žmonių rimtis yra pažeidžiama. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymo aplinkybė yra vertinamasis nusikalstamos veikos požymis, kuris turi būti nustatomas kiekvienu atveju kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d.. Pirmosios instancijos, teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog dėl N. Š. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje - gyvenamųjų namų kvartale, automobilių stovėjimo aikštelėje, prie parduotuvės, poilsio dienos pavakare. Apelianto veiksmai buvo įžūlūs, nes jis viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje sukėlė triukšmą ir panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Apeliantas, kitų asmenų akivaizdoje mušdamas nukentėjusįjį ir nesunkiai sutrikdydamas jo sveikatą, demonstratyviai pažemino ne tik jį, bet ir parodė nepagarbą visiems konfliktą mačiusiems asmenims. Apelianto veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka – konfliktą stebėję asmenys matė apelianto ir nukentėjusiojo susistumdymą, girdėjo ginčo metu keliamą triukšmą ir keiksmažodžius, o dalis konfliktą stebėjusių asmenų - kartu su nukentėjusiuoju buvę D. Č., A. Ž., kai kurie apelianto draugai - buvo įtraukti į jo eigą, nes jie, kaip ir nukentėjusysis, patyrė apelianto užgauliojimus. D. Š. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį ne tik sutrikdė pastarojo sveikatą, bet ir sukėlė didelį išgąstį muštynes mačiusiems asmenims - tai patvirtina liudytojos D. Č. parodymai, kad ji, mergina iš apelianto draugijos, A. Ž. bandė nuraminti apeliantą, o to nepavykus padaryti, A. Ž. telefonu iškvietė policijos pareigūnus. Aptartos D. Š. veikos nėra pagrindo vertinti kaip administracinio teisės pažeidimo, nes byloje nustatytas apelianto veiksmų pobūdis - ne tik viešosios tvarkos pažeidimas, bet ir fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą - yra žymiai pavojingesnis nei veiksmai, atitinkantys ATPK 174 str. numatyto nedidelio chuliganizmo sudėtį. Apelianto veikos nėra pagrindo kvalifikuoti ir pagal BK 284 str. 2 d., nes jos dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis neapima apelianto veikos pasekmių – visuomenės rimties sutrikdymo. Nuteistojo skunde keliama versija, kad konflikto kilimą iš dalies įtakojo paties nukentėjusiojo elgesys, kuomet, nukentėjusiojo žentui automobiliu esą kliudžius nuteistojo koją ir nukentėjusiajam su nuteistuoju susiginčijus, nukentėjusysis iš jo rankų išplėšė telefoną ir smogė lietsargiu, yra išsamiai išanalizuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Įvertinęs bylos įrodymus - nukentėjusiojo, liudytojo M. O. parodymus, paties N. Š. elgesį po nusikaltimo padarymo - teismas argumentuotai paneigė šią N. Š. versiją, todėl apelianto skundo teiginiai, jog teismas apskritai nevertino jo pateiktos įvykio versijos, yra nepagrįsti.
Bylos įrodymų visuma patvirtina pirmos instancijos teismo padarytą išvadą, kad N. Š. padarė BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir dėl to jis teisingai pripažintas kaltu.
Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, tinkamai taikė BK 54 str. 1-2 d., 56 str. 1 d., 61 str. 1-3 d. nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. Parinkdamas bausmės rūšį, teismas atsižvelgė į tai, kad N. Š. naują nusikaltimą padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau įvykdytus tyčinius, tarp jų ir analogiškus paskutiniam, nusikaltimus, todėl jam, kaip recidyvistui, teisingai skyrė laisvės atėmimo bausmę. Nustatydamas bausmės trukmę, teismas įvertino BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę – atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę ir individualizavo bausmę, atsižvelgdamas į dvi jo atsakomybę lengvinančias ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę - veikos padarymą, apsvaigus nuo alkoholio. Apelianto skundo argumentas, kad jo girtumas neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nes jis agresyviai elgėsi dėl pykčio, kilusio, automobiliui kliudžius jo koją, o ne dėl girtumo, yra nepagrįstas. Pirmiausia, byloje nėra jokių įrodymų, jog automobilis lietė apelianto koją, be to, jo neadekvatus ir agresyvus elgesys konflikto metu - necenzūrinių žodžių vartojimas, nenoras nurimti, nukentėjusiojo sumušimas rodo, kad apelianto girtumas turėjo tiesioginės įtakos jo neteisėtiems veiksmams, todėl ši jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė pirmosios instancijos teismo pripažinta teisingai. Apelianto skundo argumentai, jog teismas turėjo apsvarstyti galimybę jam skiri švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, neturi teisinio pagrindo. BK 284 str. 1 d. sankcijoje išvardintos beveik visos, išskyrus viešųjų teisių atėmimo ir teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, bausmių rūšys. Atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, svarstyti šių dviejų švelniausių bausmių skyrimo nėra jokio pagrindo, o parinkti kitą ne laisvės atėmimas bausmės rūšį teismas galėtų ne remdamasis BK 62 str. nuostatomis, o nustatęs išimtines aplinkybes, rodančias, jog bausmės tikslai būtų pasiekti, recidyvistui neskiriant laisvės atėmimo, bausmės rūšies. Šioje byloje tokių išimtinių aplinkybių nėra, jų savo skunde nenurodo ir pats apeliantas. N. Š. pagal BK 284 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, yra motyvuota ir tinkamai individualizuota, adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui, apelianto asmenybei, todėl jos švelninti nėra pagrindo.
Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo N. Š. apeliacinį skundą atmesti.