Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-03-27 nuosprendžio aprašomąją dalį – nurodyti, kad kaltinamieji M. Ž., G. Č. ir A. R., veikdami grupėje, panaudojo fizinį smurtą ir, atėmę galimybę priešintis, pagrobė iš nukentėjusiojo M. J. svetimą turtą. Taip pat prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009-03-27 nuosprendį dalyje dėl G. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti G. Č. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. l d. ir nuteisti 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92, 82, 87 straipsniais, bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir paskirti auklėjamojo poveikio priemones – elgesio apribojimą 1 metams, įpareigojant darbo dienomis nuo 22 iki 6 val. būti Mažeikių specialiojoje internatinėje mokykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, o savaitgaliais ir švenčių dienomis – pas tetą (duomenys neskelbtini) Mažeikių rajone, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 40 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų. Nurodo, kad apylinkės teismas, atleisdamas G. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės, neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 93 str. nuostatas. Teismas neteisingai motyvavo, jog G. Č. nusikaltimą padarė pirmą kartą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 93 str. asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį. Taip pat nurodo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos BK 93 str. kalbama apie nusikalstamos veikos padarymą pirmą kartą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą. Kai norima pabrėžti ne ankstesnio nusikaltimo padarymo, bet teistumo nebuvimo faktą, įstatymų leidėjas vartoja sąvoką pirmą kartą teisiamas asmuo (2K-P-85/2008, 2K-503/2008, 2A-42-401/2008). Šioje byloje, atleidžiant G. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės, trūksta vienos būtinos sąlygos, t.y. kad kaltinamasis G. Č. nusikaltimą padarė pirmą kartą. Byloje nustatyta, jog G. Č. nusikalto ne pirmą kartą – jis yra kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. l d. 8 p. ir byla jau yra perduota Šilutės rajono apylinkės teismui (t. 1, 1. 65, 83), Mažeikių rajono policijos komisariate vyksta ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės, kur G. Č. yra vienas iš įtariamųjų, ir dabartinis nusikaltimas. Pažymi, kad šios veikos viena kitos atžvilgiu yra pakartotinės, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo atleisti G. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad kaltinamieji pagrobė iš nukentėjusiojo telefoną, atimdami jam galimybę priešintis. Teismas motyvavo tuo, kad kitoks atėmimas galimybės priešintis yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos „fizinio smurto panaudojimas" ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą". Teismas nurodė, kad teismų praktikoje galimybės nukentėjusiajam pasipriešinti atėmimu pripažįstami įstūmimas į kambarį ir užrakinimas, surišimas, uždarymas atskiroje patalpoje, prispaudimas prie žemės ir kiti atvejai. Apeliaciniame skunde Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė pažymi, kad fizinio smurto panaudojimas ar grasinimas tuoj pat panaudoti irgi yra laikomi atėmimu galimybės priešintis. Taip pat pažymi, kad teismas neįsigilino, jog kaltinime nebuvo kalbama apie kitus atėmimo galimybės priešintis būdus. Kaltinamieji buvo kaltinami tuo, kad panaudojo fizinį smurtą, nusivedė nukentėjusįjį į atokią vietą, atėmė galimybę priešintis ir pagrobė telefoną. Plėšimo metu tam, kad nukentėjusysis pats atiduotų grobiamą turtą, turi būti poveikis jo valiai. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo pavartotas fizinis smurtas, jis jėga trijų kaltinamųjų buvo ištemptas iš mokyklos į nuošalią vietą, būdami trise šalia nukentėjusiojo, kaltinamieji sudarė situaciją, kuri privertė nukentėjusįjį bijoti, ir jis atidavė savo turtą. Neabejotina, kad savo turtą nukentėjusysis perdavė ne savo valia, nes nukentėjusiojo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamųjų G. Č. ir M. Ž. parodymai leidžia konstatuoti, jog telefoną nukentėjusysis atidavė kaltinamiesiems iš karto po to, kai buvo pavartotas smurtas, būdamas išsigandęs ir bijodamas, kad nebūtų ir toliau prieš jį vartojamas fizinis smurtas. Reikalavimas atiduoti telefoną minėtomis aplinkybėmis kartu reiškė ir netiesioginį grasinimą pavartoti fizinį smurtą ir šis grasinimas buvo realus. Nukentėjusysis buvo paveiktas psichinės ir fizinės prievartos, todėl jo valia saugoti savo nuosavybę buvo palaužta. Bijodamas būti sumuštas, jis buvo priverstas atiduoti telefoną kaltinamiesiems. Todėl teismas neteisėtai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad plėšimas įvykdytas atimant galimybę priešintis.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo pripažinti apylinkės teismo iš kaltinamojo akto pašalintą aplinkybę, kad M. Ž., G. Č. ir A. R., vykdydami plėšimą nukentėjusiojo M. J. turto plėšimą, buvo atėmę jam galimybę priešintis. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2005-06-23 nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 13 p., kitoks atėmimas galimybės priešintis, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 str., yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja tokius būdus, kurių neapima sąvokos „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, tačiau jais atimama galimybė nukentėjusiajam pasipriešinti bei ginti nuosavybę nuo pagrobimo (pvz., kaltininkas panaudoja apgaulę ar prievartą, paprastai nesusijusią su sveikatos sutrikdymu ar fizinio skausmo sukėlimu). Šių pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimą aplinkybių, atitinkančių kitokio atėmimo galimybės pasipriešinti turinį, byloje nėra, kadangi, kaip pagrįstai nustatė apylinkės teismas, nukentėjusiojo valia buvo palaužta ir jis mobilųjų telefoną buvo priverstas atiduoti, panaudojus jo atžvilgiu fizinį smurtą, t.y fizinio skausmo sukėlimu, bei pagrasinus jį tuoj pat panaudoti, tačiau tokiu būdu nukentėjusiajam nebuvo kitaip atimta galimybė priešintis Lietuvos Respublikos BK 180 str. numatyta prasme. Esant išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog nukentėjusiajam buvo kitaip atimta galimybė priešintis, ir šioje dalyje prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.