- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-01
- Bylos Nr.
- I-5730-554/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2019 m. birželio 3 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės katams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. balandžio 20 d.
Pareiškėjas skunde (b. l. 8–10) nurodė, kad nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. kalėjo Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN) 3 būryje, 3 sekcijoje, kurios plotas apie 30 kv. m, nuolat gyveno 18 asmenų, todėl pareiškėjui buvo neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti ar sėdėti, negalėjo ramiai pailsėti, išsimiegoti. Marijampolės PN nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tualeto patalpoje buvo 3 unitazai ir 3 pisuarai, unitazai buvo atskirti 1 metro sienele, o pisuarai nebuvo atskirti sienelėmis. Todėl pareiškėją naudojantis tualetu matydavo pareigūnai (taip pat ir moterys) bei kiti nuteistieji. Tualeto patalpose nebuvo oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonių kvapų pareiškėjas patirdavo stresą, pažeminimą, jautė diskomfortą.
Atsakovo atstovas Marijampolės PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 15–21) nurodė, kad prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas bausmę atliko 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,70 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį, kad sanitariniai mazgai yra visiškai atskirose specialiose patalpose, visiškai atskirtose nuo gyvenamųjų patalpų. Pareiškėjo teiginys, kad jį sanitariniame mazge matė pareigūnės moterys yra nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio, nes pareigūnai į sanitarinius mazgus nevaikšto, be to, toje vietoje nėra postų, kuriuose budi moterys pareigūnės. Nurodė, kad patalpų atitikimas higienos normoms – temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebėjęs pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to nedarė. Pažymėjo, kad nei vienas nuteistasis Marijampolės PN 3 būrio nėra skundęsis dėl patalpų atitikties higienos normoms. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. balandžio 20 d.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. gegužės 10 d. (b. l. 4), todėl konstatuotina, jog pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 16–17, 40) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,70 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas savo teiginiui, jog 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje gyveno 18 žmonių, pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą į skundą, atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas taip pat teigia, kad sanitariniame mazge nebuvo oro šalinimo sistemos.
Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. Patikrinimo aktą Nr. PA.4-43223.22.4.12) (b. l. 27–29), kuris apėmė visas Marijampolės PN patalpas. Šiame patikrinimo akte jokių pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamos ventiliacijos sanitariniame mazge. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos sanitariniame mazge atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad klozetai buvo atskirti tik 1 metro aukščio sienelėmis, o pisuarai nebuvo atskirti, todėl buvo pažeistas jo privatumas.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 3 būrio sanitariniame mazge pisuarai pertvaromis neatskirti, klozetai atskirti dalinėmis pertvaromis (b. l. 38, 39). Pagal iki 2017 m. birželio 7 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, reikalavimo bendrabučių tipo patalpų sanitariniuose mazguose atskirti sanitarinius įrenginius pertvaromis nebuvo nustatyta, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Dėl privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje (žr. pvz. LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje A-886-662/2018) nurodė, kad E. Ž. T. T. ne kartą yra nurodęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal E. Ž. T. T. praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., E. Ž. T. T. 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto E. Ž. T. T. konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., E. Ž. T. T. 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal E. Ž. T. T. praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, klozetai vieni nuo kitų buvo atskirti dalinėmis pertvaromis. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant E. Ž. T. T. paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi, įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui 3 būryje naudojantis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti.
N. M. PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir E. Ž. T. T. formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
V. A. bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.