Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-17 · Administracinė byla Nr. A-822-1452-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-17
Bylos Nr.
A-822-1452-13
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01094-2012-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A822-1452/2013Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01094-2012-5Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.3.2; 15.4; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. B. su skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimui.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose kamerose, jose įrengtas netinkamas apšvietimas, dėl to negalėjo normaliai skaityti bei rašyti, atlikti kitų smulkių darbų, nebuvo mechaninės ventiliacijos. Dėl didelio žmonių kiekio kamerose negalėjo normaliai judėti, buvo apribota judėjimo laisvė. Dėl šių sąlygų prasidėjo depresija, teko kreiptis į psichologą. Tokiomis blogomis sąlygomis buvo laikomas kameroje Nr. 8 nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 rugpjūčio 10 d., kameroje Nr. 12 – nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d., kameroje Nr. 18 – nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus, vienam žmogui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, tačiau atsakovas šio reikalavimo nesilaikė, dėl to buvo pažeista jo teisė į orumą. Teigė, jog jei Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija vykdytų teisės aktų reikalavimus, jam nebūtų tekę kankintis perpildytose kamerose, nebūtų reikėję vykti į psichiatrijos ligoninę, nebūtų prasidėjusi depresija.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 56–60) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012 m. spalio 22 d. pažymos Nr. 20/01-2697, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą atvyko 2010 m. gegužės 25 d. ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje iki 2011 m. liepos 1 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 16,72 kv. m iki 18,56 kv. m. Nors kartu su pareiškėju tuo pačiu metu kamerose laikomų asmenų skaičius nuolat keitėsi, pažymėjo, kad kai kuriais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas tik su 2 ar 3 asmenimis. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius dėl įstaigos veiklos paskirties niekada nėra pastovus, pareiškėjui jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu periodiškai tekdavo nuo 1,43 kv. m (kameroje Nr. 18) iki 6,19 kv. m (kameroje Nr. 18) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Taip pat pažymėjo, kad kameroje Nr. 18, kurioje pareiškėjo laikymo joje metu tik dvi dienas (2011 m. sausio 10 d. iki 2011 m. sausio 12 d.) jam galimai teko mažiausias kameros plotas, skaičiuojant vienam asmeniui. Atsakovas prašo teismo atkreipti dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo iš viso 320 dienų. Pareiškėjo laikymas įstaigoje nebuvo nepertraukiamas – per visą kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį jis 81 dieną buvo išvykęs į kitas įstaigas. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną) pareiškėjas būdavo gryname ore, o ne kameroje, kas per visą pareiškėjo realiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje praleistą laiką sudaro daugiau nei 13 parų.

Atsiliepimas

Atsakovas teigė, kad pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde dėstomi teiginiai abstraktūs, nusiskundimai dėl psichologinių išgyvenimų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Nurodė, kad vien tik statistiniai duomenys apie kamerose laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o dėstomas aplinkybes apie kitus Higienos normos reikalavimų neatitikimus paneigia pridėti rašytiniai įrodymai. 2011 m. birželio 15 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko Šiaulių tardymo izoliatoriaus atitikties 2010 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) reikalavimams vertinimą. Šio patikrinimo metu, be kitų, buvo apžiūrėta ir įvertinta kamera Nr. 12, kurioje vienu iš kalinimo įstaigoje periodų buvo laikomas pareiškėjas. Iš 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akto Nr. EP-242 matyti, kad kameroje Nr. 12 buvo nustatytas tik vienas pažeidimas – nusilupusi lubų danga. Nė vienas pareiškėjo nurodomas pažeidimas nebuvo nustatytas: tiek kameros apšvietimas, tiek oro srauto judėjimas atitinka Higienos normos reikalavimus.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus metams ir keturiems mėnesiams po to, kai išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir praėjus daugiau nei dviems metams nuo įkalinimo, pareiškėjo teigimu, nežmoniškomis sąlygomis, pradžios, o tai reiškia, kad patirti neigiami išgyvenimai tam tikra apimtimi dėl laiko poveikio išblėso ir sumenko. Nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tai yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo konstatavimu, kaip pakankama satisfakcija.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 66–68) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Šiaulių tardymo izoliatorius sąmoningai siekė nehumaniškai su juo elgtis. Skunde nurodytas tik vienas esminis nusiskundimas – gyvenamojo ploto trūkumas – tad iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl jis privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, žalą, priežastinį ryšį tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos, tačiau jokių įrodymų nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad pažeistos jo teisės, nesikreipė į teismą. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui paduotas praėjus daugiau kaip vieneriems metams ir trims mėnesiams po to, kai pareiškėjas išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas (toliau – ir ŠAAT) 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 79–84) pareiškėjo D. B. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, buvo pažeista jo teisė į orumą, dėl to patyrė psichologinius išgyvenimus, depresiją, atlyginimo

Teismas nustatė, jog iš atsakovo pateiktos 2012 m. spalio 22 d. pažymos Nr. 20/01-2697 (b. l. 17) matyti, kad D. B. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 8 (16,72 kv. m) buvo kalinamas nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 8 d., kameroje buvo 4-8 asmenys, nuo 2010 m. birželio 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 10 d. kameroje buvo laikomi 3–7 asmenys; kameroje Nr. 12 (17,30 kv. m) nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. buvo 6–8 asmenys; kameroje Nr. 18 (18,56 kv. m) nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. buvo nuo 4 iki 11 asmenų, nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. buvo 6-8 asmenys, nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. buvo nuo 8 iki 11 asmenų, nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. sausio 10 d. buvo nuo 9 iki 13 asmenų, nuo 2011 m. sausio 12 d. iki 2011 m. vasario 24 d. buvo nuo 4 iki 10 asmenų, nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 9 d. buvo 6–9 asmenys, nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. buvo 3-8 asmenys, nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2011 m. liepos 1 d. buvo 3–7 asmenys.

Sprendime konstatuota, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. (9 dienas), nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2010 m. lapkričio 18 d. (8 dienas), nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. (14 dienų), nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. sausio 10 d. (20 dienų), nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 9 d. (8 dienas) – iš viso 59 dienas buvo laikomas perpildytose kamerose. Kitais laikotarpiais palankiausiomis nurodytomis sąlygomis (nes laikomų asmenų skaičius nuolat keitėsi) – vienam asmeniui tenkantis plotas tai viršijo normą, tai buvo labai artimas jai. Iš viso Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas prabuvo 320 dienų, iš jų akivaizdžiai perpildytose kamerose – 59 dienas.

Atsižvelgęs į Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną, daugiau nei 13 parų per visą kalinimo laikotarpį) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebūna kamerose, teismas padarė išvadą, kad nurodyti laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti neįmanoma, nes atsakovas negalėjo pateikti tokių išsamių duomenų dėl didelio nuteistųjų judėjimo kiekvieną dieną.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, jog D. B. skundas teismui pateiktas praėjus daugiau nei metams ir trims mėnesiams po pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu būtų skundęsis dėl įkalinimo sąlygų. Skundą dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas Šiaulių TI pateikė tik 2012 m. liepos 11 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po pareiškėjo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pareiškėjas, praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš įkalinimo įstaigos, kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė higienos normų reikalavimus, tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, D. B. pareiškė tik bendro pobūdžio nusiskundimus, nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos dėl jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrodymų. Pareiškėjo paaiškinimai buvo abstraktūs, nusiskundimai dėl dvasinių išgyvenimų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nežmoniškų kalėjimo sąlygų jam kilo depresija, dėl to jis dvi savaites gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Tačiau ŠAAT, atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą, taip pat į paties pareiškėjo teismo posėdyje pateiktą informaciją, į tai, kad pareiškėjas buvo teisiamas jau penktą ar šeštą kartą, mano, kad nėra pagrindo teigti, jog būtent dėl pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui galėjo kilti depresija. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, Šiaulių apygardos administracinis teismas neturėjo galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, ir kad dėl tokio pažeidimo atsirado žala. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik duomenys apie kamerose nustatytus kai kuriuos higienos normų pažeidimus, atsižvelgiant į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastato specifiką, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių žalos padarymo faktą, o nenustačius bent vienos viešosios atsakomybės sąlygos atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija (pareigūnai) būtų siekę sąmoningai nežmoniškai ar žiauriai su juo elgtis, žeminti jo orumą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų praktikos nagrinėjamų klausimu bei faktinių aplinkybių analizę ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo D. B. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju galima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė kai kuriuos higienos normų reikalavimus, būtent tam tikrais laikotarpiais neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto, dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, jog šie nacionalinės teisės aktų pažeidimo atvejai sukėlė atitinkamas pasekmes pareiškėjui, t. y. kad neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, Šiaulių apygardos administracinis teismas nenustatė, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją būtent dėl mažesnio gyvenamojo ploto, pažeminimai buvo apčiuopiami ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, jog tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Todėl pareiškėjui D. B., teismo nuomone, šioje byloje nėra pagrindo priteisti reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Konstatavęs, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas galėjo būti pažeistos dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerų neatitikimo kai kurioms higienos normoms, teisės pažeidimo pripažinimą teismas laikė pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo D. B. reikalavimas dėl 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas D. B. apeliaciniu skundu (b. l. 88–91 su reversinėmis pusėmis) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo argumentus, pateiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog praėjęs ilgas laiko tarpas sumenkino patirtą žalą ir išgyvenimus. Teigia, kad Civilinio kodekso 6.125 straipsnio nuostatos jam leidžia reikalauti žalos atlyginimo jo pasirinktu laiku, nes ieškinio senaties terminas dar nėra pasibaigęs.

Pareiškėjo nuomone, Šiaulių apygardos administracinis teismas spręsdamas bylą buvo šališkas ir priėmė nepagrįstą sprendimą, neįvertino visų aplinkybių. Teismas veikė vienos šalies interesais, nes atsisakė priimti pareiškėjo teiktus papildomus procesinius dokumentus: 2012 m. gruodžio 30 d. atsiliepimą į Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 92–95 su reversinėmis pusėmis) ir 2012 m. gruodžio 31 d. atsiliepimą į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimą (b. l. 96–98 su reversinėmis pusėmis). Mano, kad jei ŠAAT būtų veikęs teisėtai ir priėmęs jo teiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų buvęs kitoks – priimtas jo naudai, nes pateikė visus būtinus ir įmanomus įrodymus, jog jis buvo kalinamas nehumaniškomis ir žeminančiomis sąlygomis, kurie yra pakankami konstatuoti visoms viešosios atsakomybės straipsnį pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo konstatuotu faktu, kad iš visų 320 Šiaulių tardymo izoliatoriuje praleistų parų, kankinančiomis sąlygomis jis praleido tik 59 paras. Teigia, kad visomis dienomis be išimčių jis buvo kalinamas perpildytose kamerose ir dėl to patyrė stiprių išgyvenimų, turėjo kreiptis psichiatrinės pagalbos. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Taip pat nepagrįsti atsakovo ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog negalima tiksliai nustatyti po kiek kalinių kiekvienoje kameroje buvo atitinkamu laiku. Bet koks kalinčiojo transportavimas ir perkėlimas yra fiksuojamas rašytiniuose Šiaulių TI dokumentuose. Teismas, priimdamas sprendimą, turi remtis byloje pateiktais faktines aplinkybes grindžiančiais dokumentais, o ne išvestiniais aplinkybių traktavimais.

Pažymi, kad vien kalinimas per mažo ploto kamerose pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus savaime sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas sukėlė pareiškėjui sutrikimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimu byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, teigia, kad būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas atimtų galimybę daugeliui kalinčių asmenų apsiginti savo teises ir gauti teisingą žalos atlyginimą už kalinimą net minimalių reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimu byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, 38427/05). Gali būti ir tokių atvejų, kad asmuo nesugebės pateikti įrodymų dėl fizinių ir (arba) psichinių sutrikimų, kas taip pat lemtų negebėjimą apginti savo teisių. Dėl šių priežasčių mano, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog pareiškėjas turi įrodyti patirtą žalą, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos, taip pat atėmė galimybę gauti teisingą žalos atlyginimą už patirtus išgyvenimus kalint perpildytose kamerose.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104–105) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apeliantas remiasi subjektyviais aplinkybių interpretavimais, nenurodydamas jokių jo teiginius pagrindžiančių teisės normų. Taip pat atsakovas teigia, kad visos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės jau yra tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištirtos bylos nagrinėjimo procese pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie apelianto laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aplinkybes ir sąlygas, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, kilusį tarp pareiškėjo D. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl pareiškėjo kardomojo kalinimo sąlygų, pažeidžiant nacionaliniais teisės aktais nustatytus kriterijus dėl minimalaus kameroje vienam asmeniui tenkančio ploto, konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo D. B. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, padarė išvadą, kad galima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė kai kuriuos higienos normų reikalavimus, būtent tam tikrais laikotarpiais neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto, dėl to pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, jog šie nacionalinės teisės aktų pažeidimo atvejai sukėlė atitinkamas pasekmes pareiškėjui. Teismas pripažino pažeidimą, bet pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė šios nuostatos pagrindu kyla, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus (CK 6.271 str. taikymo prasme – Institucijos) administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į teisės aktų nustatytų higienos normų nesilaikymą kamerose ir kitose patalpose, kuriose jam teko gyventi ir būti, atliekant laisvės atėmimo bausmę pas atsakovą laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. liepos 1 d. Savo teisių pažeidimą pareiškėjas taip pat sieja su negalėjimu normaliai skaityti bei rašyti, atlikti kitų smulkių darbų, mechaninės ventiliacijos nebuvimu, negalėjimu normaliai judėti kamerose dėl didelio žmonių kiekio, buvo apribota judėjimo laisvė. Dėl šių sąlygų prasidėjo depresija, teko kreiptis į psichologą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo sąlygas kamerose, jo kilnojimą iš vienos kameros į kitą kamerą, ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir ar Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu jie gali būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje (nekalbant apie pareiškėjo nurodytą teisės į minimalų vienam asmeniui tenkantį plotą nesilaikymą) pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad Konvencijos 3 straipsnio bei CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo dalies, sietinos su jo asmeninės teisės turėti teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą, kolegija pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, kad bylai aktualiu laikotarpiu – nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. liepos 1 d. – pareiškėjas 320 dienų buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, iš jų 59 dienas kamerose, kuriose jam aiškiai nebuvo suteiktas aukščiau paminėtas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas ir 261 dieną kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas tai viršijo normą, buvo labai artimas jai. Todėl konstatuota, kad tuo buvo pažeistas paminėtas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimas. Be to, atsižvelgiant į šio pažeidimo trukmę bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, kolegija spręs, ar nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu kartu buvo pažeistos ir paminėtos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad aukščiau nurodyti teisės akto (paminėto Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. V-124) pažeidimai leidžia taikyti ginčo santykiams CK nustatytą neturtinės žalos atlyginimo institutą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Atsižvelgdama į tai bei į aukščiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo teisės gyventi neperpildytoje kameroje pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas tinkamu šios teisės gynimo būdu. Kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 1 500 Lt – yra adekvatus jo atžvilgiu padarytiems teisės pažeidimams.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos keičiamas, priteisint pareiškėjui 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui D. B. 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) atlyginti neturtinę žalą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė