Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros 2 skyriaus prokuroro, nuteistojo E. Š. ir nukentėjusiojo J. L. atstovo K. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

- BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių 60000 Lt pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderį Nr. 008, ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams;

- BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių 34735 Lt pasisavinimo, pagal kasos išlaidų orderį Nr. 16, ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str.1 d., 4 d. bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams ir dviems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p., neatlikta bausmė sumažinta 1/5. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. Š. pagal BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančių 40025 Lt pasisavinimo pagal 1997 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderį Nr. 032, išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

A. K. pagal BK 183 str. 2 d. dėl UAB (duomenys neskelbtini) turto pasisavinimo (27912 Lt - pagal 1997-04-04 kasos išlaidų orderį Nr. 047, 34570 Lt - pagal 1997-07-18 kasos išlaidų orderį Nr. 082, 68680 Lt - pagal 1997-08-25 kasos išlaidų orderį Nr. 090, 33730 Lt - pagal 1997-12-15 kasos išlaidų Nr. 121, 34735 Lt - pagal 1998-02-17 kasos išlaidų orderį Nr. 014) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Iš E. Š. priteista 1815,39 Lt proceso išlaidų valstybei, turėtų atlyginus nukentėjusiojo J. L. kelionės išlaidas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (kodas 1037522), įregistruotos Panevėžyje, adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, nenustatytu laiku ir vietoje, per du kartus pasisavino gautą ir jo žinioje buvusį UAB (duomenys neskelbtini) didelės vertės turtą, o būtent:

- 1997 m. sausio 16 d., žodžiu nurodydamas bendrovės buhalteriui D. Š. užpildyti kasos išlaidų orderį Nr. 008 apie 60000 Lt išmokėjimą J. L. , kaip paskolos grąžinimą firmai (duomenys neskelbtini), grafoje „Gavau“ mėlynos spalvos rašikliu padaręs įrašą rusų kalba „Šešiasdešimt tūkstančių“ ir nenustatytam asmeniui suklastojus J. L. parašą, vykdydamas UAB (duomenys neskelbtini) kasininko funkcijas, neišmokėjo J. L. šių 60000 Lt., ir Panevėžyje, adresu (duomenys neskelbtini), pateikęs UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriui D. Š. šį žinomai suklastotą kasos išlaidų orderį, pasisavino iš UAB (duomenys neskelbtini) gautus ir jo žinioje buvusius 60000 Lt;

- 1998 m. vasario 23 d. žodžiu nurodydamas bendrovės buhalteriui D. Š. užpildyti kasos išlaidų orderį Nr. 016 apie 34735 Lt išmokėjimą J. L. , kaip paskolos gražinimą firmai (duomenys neskelbtini) pagal 1997 m. gegužės 8 d. paskolos sutartį, grafose „Vadovas“ ir „Kasininkas“, pasirašydamas, nenustatytam asmeniui suklastojus grafoje „Gavau“ J. L. parašą, bei neišmokėjęs J. L. šių 34735 Lt, nurodydamas buhalteriui D. Š. šį kasos išlaidų orderį įtraukti į buhalterinę apskaitą, pasisavino svetimą, jam patikėtą ir jo žinioje esantį UAB (duomenys neskelbtini) turtą - 34735 Lt.

E. Š. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad 1997 m. kovo 12 d., žodžiu nurodydamas bendrovės buhalteriui D. Š. užpildyti kasos išlaidų orderį Nr. 032 apie 40025 Lt išmokėjimą E. Š. , kaip paskolos grąžinimą firmai (duomenys neskelbtini), ir pateisindamas šių pinigų panaudojimą, panaudodamas žinomai suklastotą Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0173 apie 1997 m. kovo 7 d. 57 000 000 rublių (40025 Lt) įmokėjimą į šios firmos kasą, kurį 1997 metais, nenustatytą mėnesį ir dieną, pateikė UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriui D. Š. , stambiu mastu pasisavino svetimą jam patikėtą ir jo žinioje esantį UAB (duomenys neskelbtini) turtą – 40025 Lt., tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 40025 Lt. žalą. Tačiau E. Š. buvo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (kodas 1037522), įregistruotos Panevėžyje, adresu (duomenys neskelbtini), realizacijos viršininku, nenustatytu laiku ir vietoje, pasisavino didelės vertės jo žinioje buvusį šios bendrovės turtą, o būtent:

- 1997 m. balandžio 4 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 047 iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos gautus ir jo žinioje buvusius 27912 Lt., skirtus grąžinti paskolą Rusijos firmai (duomenys neskelbtini), pasisavino, pateisindamas šių pinigų panaudojimą ir suklastodamas Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0197, apie 40 000 000 Rusijos rublių įmokėjimą 1997-04-01 į šios firmos kasą, ir tyrimo nenustatytam asmeniui suklastojus Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) vyriausiojo buhalterio ir kasininko parašus, bei 1997 m. balandžio mėnesį, tyrimo metu nenustatytą dieną, pateikė šį žinomai suklastotą kasos pajamų orderį UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriui ir pasisavimo minėtus pinigus, padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 27912 Lt žalą, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.;

- 1997 m. liepos 18 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 082 iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos gautus ir jo žinioje buvusius 34570 Lt, skirtus grąžinti paskolą Rusijos firmai (duomenys neskelbtini), pasisavino, pateisindamas šių pinigų panaudojimą ir suklastodamas Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0310, nurodydamas K. Š. jame padaryti rankraštinius įrašus apie 50 000 000 Rusijos rublių įmokėjimą 1997-07-17 į šios firmos kasą ir nenustatytam asmeniui suklastojus Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) vyriausiojo buhalterio ir kasininko parašus, bei 1997 m. liepos mėnesį, tyrimo metu nenustatytą dieną, pateikdamas šį žinomai suklastotą kasos pajamų orderį UAB „Atl servis“ buhalteriui, tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 34570 Lt žalą, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.;

- 1997 m. rugpjūčio 25 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 090 iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos gautus ir jo žinioje buvusius 68680 Lt., skirtus grąžinti paskolą Rusijos firmai „Promtechnoservis”, pasisavino, pateisindamas šių pinigų panaudojimą ir suklastodamas Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0273, nurodydamas K. Š. jame padaryti rankraštinius įrašus apie 100 000 000 Rusijos rublių įmokėjimą 1997-08-22 į šios firmos kasą, tyrimo nenustatytam asmeniui suklastojus Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) vyriausiojo buhalterio ir kasininko parašus, 1997 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesį, pateikdamas šį žinomai suklastotą kasos pajamų orderį UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriui, tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 68680 Lt žalą, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.;

- 1997 m. gruodžio 15 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 121 iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos gautus ir jo žinioje buvusius 33730 Lt, skirtus grąžinti paskolą Rusijos firmai (duomenys neskelbtini), pasisavino, pateisindamas šių pinigų panaudojimą, suklastodamas Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0536, nurodydamas K. Š. jame padaryti rankraštinius įrašus apie 50 000 000 Rusijos rublių įmokėjimą 1997-12-08 į šios firmos kasą ir nenustatytam asmeniui suklastojus Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) vyriausiojo buhalterio bei kasininko parašus, 1997 m. gruodžio mėnesį, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, pateikdamas šį žinomai suklastotą kasos pajamų orderį UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriui, tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 33730 Lt žalą, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.

- 1998 m. vasario 17 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 014 iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos gautus ir jo žinioje buvusius 34735 Lt, skirtus grąžinti paskolą Rusijos firmai (duomenys neskelbtini), pasisavino, pateisindamas šių pinigų panaudojimą, suklastodamas Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvitą Nr. 26, nurodydamas A. Š. jame padaryti rankraštinius įrašus apie 52 613 Rusijos rublių įmokėjimą 1998-02-13 į šios firmos kasą, nenustatytam asmeniui suklastojus Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) vyriausiojo buhalterio ir kasininko parašus, 1998 m. vasario mėnesį, pateikdamas šį žinomai suklastotą kasos pajamų orderį UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriui, tuo padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 34735 Lt žalą, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.

A. K. dėl šių kaltinimų išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendžio dalis dėl A. K. išteisinimo bei E. Š. išteisinimo pagal kaltinimą pasisavinus iš UAB (duomenys neskelbtini) 40 025 Lt, naikintinas, o nuosprendžio dalis dėl E. Š. neteisingai paskirtos bausmės keistina.

Skunde nurodoma, kad teismas neobjektyviai įvertino nukentėjusiojo parodymus. J. L. davė nuoseklius parodymus viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu. Jis parodė, kad grynais pinigais su juo UAB (duomenys neskelbtini) nėra nei karto atsiskaičiusi. Visi atsiskaitymai vyko tik bankiniais pavedimais. 1997 m., esant geriems santykiams tarp J. L. ir E. Š. , jis buvo perdavęs pastarajam RAB (duomenys neskelbtini) antspauduotus blankus, įgaliojimus, bei kitus buhalterinius dokumentus. J. L. teigė, kad asmeniškai nėra gavęs jokių grynųjų pinigų nei iš E. Š. , nei iš A. K. . Apie grynųjų pinigų mokėjimą (duomenys neskelbtini) jis sužinojo tik 2002 m., iš FNTT pareigūnų, kai jam buvo parodyti kasos pajamų orderiai. Šiuos J. L. parodymus patvirtina ir 2002-09-13 rašysenos ekspertizės akto išvada, kur konstatuota, kad 1998-02-28 kasos išlaidų orderyje Nr. 016 eilutėje „parašas“ J. L. vardu pasirašė ne J. L. , o kitas asmuo. Taip pat 2005-11-22 rašysenos ekspertizės išvada, kurioje konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) 1997-01-16 kasos išlaidų orderyje Nr.008, eilutėje „parašas“, J. L. vardu pasirašė ne J. L. . Apeliantas teigia, kad tokiu būdu teismas, vienu atveju, pripažindamas E. Š. kaltu, rėmėsi visais J. L. parodymais, o kitu atveju, išteisindamas E. Š. dėl vienos veikos, o A. K. dėl visų, juos vertino kritiškai, nors visa bylos medžiaga juos patvirtina.

Skundo autorius taip pat nurodo, kad teismas neobjektyviai vertino ir buhalterinės apskaitos dokumentus - kasos išlaidų kvitus ir kasos pajamų orderius. Epizoduose, kur E. Š. pripažįstamas kaltu, buhalterinės apskaitos dokumentai - kasos išlaidų kvitai, pripažįstami juridinės galios neturinčiais dokumentais, kadangi rašysenos ekspertizė nustatė, kad kasos išlaidų orderyje Nr. 008 gaunamą sumą žodžiais - šešiasdešimt tūkstančių litų, rusų kalba parašė E. Š. , o kasos išlaidų orderyje Nr. 16, gavimo suma žodžiais neįrašyta, o tai pažeidžia finansinių dokumentų užpildymo reikalavimus ir, esant tokioms aplinkybėms, šiuose dokumentuose nurodyti duomenys neatspindi faktinių aplinkybių ir jie neturi juridinės galios, o kitų dokumentų patvirtinančių pinigų įnešimą į firmos (duomenys neskelbtini) kasą nerasta.

Kituose epizoduose, kur E. Š. ir A. K. išteisinti, teismas, nors yra analogiška situacija, minėtų dokumentų jau nelaikė juridinės galios neturinčiais dokumentais, nors toje pačioje rašysenos ekspertizėje taip pat konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderiuose Nr. 0197 rankraštiniai įrašai padaryti A. K. , orderiuose Nr. 310, Nr. 0273 ir Nr. 0536 - rankraštiniai įrašai padaryti K. Š. , o orderyje Nr. 26 - rankraštiniai įrašai padaryti A. Š. . Be to, J. L. apklausiamas liudytuoju patvirtino, kad šių kasos pajamų oredrių jis nėra matęs, kad juose parašai neatitinka (duomenys neskelbtini) atsakingų darbuotojų parašų. Tačiau teismas šiuo atveju nekonstatavo, kad minėti dokumentai neturi juridinės galios, bet jais rėmėsi, išteisindamas E. Š. ir A. K. .

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog E. Š. 1997-03-12 paėmė iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos 40025 Lt, o A. K. atitinkamai 1997 m. balandžio 4 d. - 27912 Lt., liepos 18 d. - 34570 Lt., rugpjūčio 25 d. - 68680 Lt., gruodžio 15 d. - 33730 Lt., o 1998-02-17 – 34735 Lt. Tai patvirtina E. Š. , A. K. . D. Š. bei byloje esantys kasos išlaidų kvitai apie pinigų išdavimą. Lietuvos Respublikos muitinių informacinių sistemų centro rašte konstatuota, kad duomenų apie A. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) 1997-1998 metais vykdytas eksporto procedūras, deklaruojant pinigus ir keleivio deklaracijomis, neužfiksuota. Tokiu būdu nepatvirtinamas faktas, kad minėtos pinigų sumos buvo išvežtos iš Lietuvos. Skunde teigiama, kad tiek E. Š. , tiek A. K. aiškinimai, kad, nenorėdami, jog pašaliniai sužinotų, kad jie veža dideles pinigines sumas, jų nedeklaruodavo, o tiesiog pasienyje išdalindavo sieną kertantiems atsitiktiniams, iš matymo pažįstamiems vairuotojams, o pervažiavus sieną, juos susirinkdavo atgal, yra naivūs, kadangi taip darant apie vežamus pinigus būtent ir sužino pašaliniai asmenys, kuriems jie išdalinami.

Pateisindami pinigų panaudojimą, E. Š. ir A. K. pateikė į bendrovės (duomenys neskelbtini) buhalteriją gautus RAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderius. Apklausta specialistė S. Natkienė parodė, kad šios operacijos buvo pagrįstos Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) vardu įformintais dokumentais, kuriuos surašė ir įformino UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Tokiu būdu, apelianto teigimu, šie dokumentai neturi juridinės galios. Ši bendrovė nepateikė įrodymų, kad šiuose dokumentuose nurodyti pinigai buvo gauti firmoje (duomenys neskelbtini). Specialistės parodymai buvo patvirtinti ir dokumentinės revizijos metu, bei rašysenos ekspertizės išvadoje.

Iš esančių buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, kad bendrovėje (duomenys neskelbtini), visais atvejais, kai buvo atsiskaitoma grynais pinigais, pirmiau pinigai buvo perduodami firmos (duomenys neskelbtini) direktoriui J. L. ar įnešami į (duomenys neskelbtini) kasą, o tik po to bendrovėje surašomas kasos išlaidų orderis. Tuo, apelianto teigimu, buvo pažeisti įstatymo reikalavimai, kad buhalterinės apskaitos dokumentai turi būti surašomi finansinės operacijos atlikimo metu. Taip pat UAB (duomenys neskelbtini) buhalterijai buvo pateiktas RAB (duomenys neskelbtini) 1997-07-17 kasos pajamų orderis, kurio Nr. 310, o praėjus mėnesiui, 1997-08-20 pateikiamas kasos pajamų orderis, kurio numeris jau mažesnis, tai yra 0273.

Tokiu būdu iš visumos įrodymų matyti, kad visais atvejais (kuriuose E. Š. ir A. K. išteisinti), pinigai nebuvo perduoti RAB (duomenys neskelbtini), o juos pasisavino E. Š. ir A. K. .

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas pagrįstai nuteisė E. Š. už nusikaltimų, numatytų BK 183 str. 2 d., padarymą, tačiau jam paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas E. Š. bausmę, nesivadovavo nei BK 54 str. numatytais bausmių skyrimo pagrindais, nei LR BK 61 str. numatytomis bausmių skyrimo taisyklėmis. BK 61 str. 2 d. aiškiai yra pasakyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, jų kiekį ir pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jo vidurkio.

Šiuo atveju teismas, skirdamas bausmę E. Š. , konstatavo, kad jis padarė tyčinius, sunkius (BK 11 str. 5 d.), savanaudiškus nusikaltimus, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad jis praeityje neteistas ir nebaustas, bei vadovaudamasis tuo, kad nuo šių nusikaltimų padarymo praėjo daugiau kaip 7 metai ir E. Š. nepadarė naujų nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, šiuo metu UAB (duomenys neskelbtini) nedirba, todėl neturi galimybės grobstyti bendrovės turto, teismas konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jam laisvės atėmimo bausmę, kuri artima minimaliai baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmei.

Teismas, apelianto teigimu, nepakankamai įvertino to, kad padaryti sunkūs nusikaltimai, už kurių įvykdymą įstatymų leidėjas numato laisvės atėmimą, be jokios kitokios bausmės paskyrimo alternatyvos, kad tai yra savanaudiški tyčiniai baigti nusikaltimai, kad E. Š. neigia savo kaltę.

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2005-12-21 nuosprendžio dalį dėl A. K. išteisinimo ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį nuteisiant jį:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) 27912 Lt pasisavinimo pagal 1997-04-04 kasos išlaidų orderį Nr.047 – laisvės atėmimu ketveriems metams aštuoniems mėnesiams,

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) 34570 Lt pasisavinimo pagal 1997-07-18 kasos išlaidų orderį Nr.082 – laisvės atėmimu ketveriems metams dešimčiai mėnesių,

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) 68680 Lt pasisavinimo pagal 1997-08-25 kasos išlaidų orderį Nr.090 – laisvės atėmimu penkeriems metams,

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) 33730 Lt pasisavinimo pagal 1997-12-15 kasos išlaidų orderį Nr. 121 – laisvės atėmimu penkeriems metams dviems mėnesiams,

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) 34735 Lt pasisavinimo pagal 1998-02-17 kasos išlaidų orderį Nr. 014 – laisvės atėmimu penkeriems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams dešimčiai mėnesių. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 2 p., neatliktą bausmę sumažinti 1/6. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2005-12-21 nuosprendžio dalį dėl E. Š. išteisinimo ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nuteisiant E. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) 40025 Lt pasisavinimo pagal 1997 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderį Nr.032 - laisvės atėmimu penkeriems metams.

Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2005-12-21 nuosprendį E. Š. atžvilgiu, dėl UAB (duomenys neskelbtini) 60000 Lt pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderį Nr.008 ir 34735 Lt pasisavinimo pagal kasos išlaidų orderį Nr. 016 ir nuteisti jį:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) 60000 Lt pasisavinimo pagal 1997-01-16 kasos išlaidų orderį Nr. 008 - laisvės atėmimu ketveriems metams dešimčiai mėnesių,

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., dėl UAB (duomenys neskelbtini) 34735 Lt pasisavinimo pagal 1998-02-23 kasos išlaidų orderį Nr. 016 - laisvės atėmimu penkeriems metams dviems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmes subendrinus iš dalies sudedant (įskaitant ir epizodą dėl 40025 Lt pasisavinimo), paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą penkeriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 2 p., neatliktą bausmę sumažinti 1/6. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 183 str. 2 d., keistina, visiškai jį išteisinant.

Teismas, anot apelianto, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo turėti esminės įtakos teismo išvadoms, taip pat byloje yra prieštaringų įrodymų, o nuosprendyje nėra argumentuota, kaip juos vertina teismas ir kodėl juos atmeta (BPK 328 str. 3 p.).

Skunde teigiama, kad LR BPK 20 str. 3, 5 d. imperatyviai nurodo, jog teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tuo pačiu pabrėžiama, jog įrodymais byloje gali būti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Pagrindiniai įrodymai, kuriais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį yra J. L. parodymai, jog jis piniginių lėšų iš E. Š. negavo, bei rašysenos ekspertizės išvados, jog kasos išlaidų orderiuose Nr. 008 ir Nr. 016, grafoje „Gavau“ J. L. vardu pasirašė ne J. L. , o kitas asmuo, ir kad J. L. grafoje „Gavau“ savo ranka neįrašė gaunamos sumos žodžiais. Teismas padarė išvadą, jog bylos medžiagoje nėra kitų dokumentų, kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimą Rusijos įmonei (duomenys neskelbtini).

Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 1.1, 3.1.5 - 3.1.7 p. nurodoma, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, turi būti argumentuota, jog teismui pakanka surinktų įrodymų, leidžiančių padaryti tikslias išvadas. Be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti pateikta ir kaltinamąjį teisinančių įrodymų analizė, jų pagrįstumas ar motyvuotas pagrindimas, kodėl jais nesivadovaujama.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turėjo esminės reikšmės priimant nuosprendį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla iškelta J. L. iniciatyva, jis pats asmeniškai ar per savo advokatus bylą tiriantiems pareigūnams pateikė daugybę dokumentų, kurių pagrindu revizorė S. Natkienė atliko (duomenys neskelbtini) reviziją, buvo atliekami kiti procesiniai veiksmai, daromos išvados. Baudžiamosios bylos eiga, apelianto teigimu, parodo, jog J. L. pateiktų dokumentų negalima laikyti įrodymais, nes didžioji jų dalis neatitinka tikrovės, yra suklastoti ar yra kopijos, patvirtintos paties J. L. ir neveikiančios Rusijos įmonės atspaudais (t. 1, b. 1. 75-97; t. 4, b. l. 50-67 ir kt.). Teismas dėl šių J. L. pateiktų įrodymų nepasisakė.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė ir dėl paties J. L. parodymų, kurių prieštaringumas akivaizdžiai matosi, nes pastarasis apie tuos pačius faktus, tas pačias aplinkybes teismo posėdžių metu davė visiškai skirtingus parodymus.

J. L. pats ikiteisminio tyrimo metu pateikęs tyrimui dokumentus, teisme negalėjo paaiškinti, kodėl jie yra suklastoti ir neatitinka tikrovės, kodėl jie pasirašyti Rusijos įmonėje (duomenys neskelbtini) niekada nedirbusių asmenų, kodėl jis pateikė firmos „Čeaudit“ audito išvadą, pagal kurią jo įmonėje daryta revizija, nors bylos medžiaga liudija, kad tokia revizija niekada nebuvo daryta, o ir pats teisme nurodė, jog apie tokią audito išvadą nieko nežino. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent firmos „Čeaudit“ akte (t. 1, b. 1. 75) minimi faktai, idealiai sutampa su J. L. paaiškinimais, revizorė S. Natkienė taip pat jais remiasi ir teikia išvadą (t. 1, b. l. 19, 21).

E. Š. skunde teigia, kad abiem atvejais, už kuriuos jis nuteistas, pinigų jis nepasisavino, bet juos perdavė J. L. , kuris tuo metu buvo Panevėžyje. Tai patvirtina byloje surinkti įrodymai į kuriuos teismas neatsižvelgė.

D. Š. , A. K. , A. Š. (teismo posėdžio protokolo 45, 47, 53, 66 lapai) nurodė, jog jie patys matė pinigų perdavimo faktą J. L. . Teismas nevertino ir neargumentavo, kodėl nesivadovavo specialistės S. Natkienės (posėdžio protokolo 58, 60 lapai), liudytojo D. Š. parodymais bei apelianto paaiškinimais, jog J. L. išmokami pinigai realiai bendrovės kasoje buvo išimti tą pačią dieną, kai buvo perduoti J. L. , t. y. 1997-01-16 ir 1998-02-23. Šias aplinkybes pilnai patvirtina ir byloje pateikti UAB (duomenys neskelbtini) kasos knygos išrašai (t. 5, b. l. 232-249), tačiau teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Byloje atliktos rašysenos ekspertizės išvadoje nurodoma, jog kasos išlaidų orderiuose Nr. 008 ir Nr. 016 (60000 Lt ir 34735 Lt), J. L. parašo apeliantas tikrai neklastojo ir tai nėra jo ar bendrovės darbuotojų parašas. Pagal 1998-04-26 skolų suderinimo protokolą, kurį pasirašė E. Š. ir J. L. , UAB (duomenys neskelbtini) įmonei (duomenys neskelbtini) turėjo 377172 JAV dolerių kreditinį įsiskolinimą (t. 4, b. l. 114-115; t. 5, b. 1. 217). Šio protokolo surašymu baigėsi šalių tarpusavio atsiskaitymai grynaisiais pinigais. Šalys pagal savo turimus duomenis konstatavo kreditorinius įsiskolinimus iki 1998-04-26. Tai yra rašytinis įrodymas, kuriame pasirašiusios šalys išreiškė savo valią ir patvirtino jo turinį. Šią aplinkybę patvirtiną ir teismas, padarydamas nuosprendyje išvadą, jog „A. S. “ pagal 1998-04-26 šalių pasirašytą protokolą, įmonei (duomenys neskelbtini) turi 377172 JAV dolerių įsiskolinimą. Protokolo pasirašymo neneigia ir J. L. .

Teismas nurodo, jog šį protokolą pasirašė J. L. atstovas A. D. ir cituoja jo parodymus apie protokolo pasirašymo aplinkybes. Tačiau šis teismo įrodymų vertinimas prieštarauja bylos medžiagai, kuri turi esminės reikšmės nuosprendyje daromoms išvadoms. 1998-04-26 protokolo turinys (t. 4, b. l. 114, t. 5, b. l. 217) liudija, jog jį pasirašė ne A. D. , kaip nurodoma teismo nuosprendyje, o pats J. L. . Tai, kad šį protokolą pasirašė būtent J. L. , teisme patvirtino jis pats (posėdžio protokolo 84 lapas). Nors J. L. teigia, kad jis šio protokolo turinio nežino, tačiau ikiteisminio tyrimo pradžioje pats jį pateikė pareigūnams. Pagal J. L. pateiktą 1998-04-26 protokolą, buvo atliktos ekspertizės. Nuo 1998-04-26 J. L. turėjęs šį protokolą, jo turinio neskundė, o juo vadovavosi ir priėmė iš UAB (duomenys neskelbtini) pagal šį protokolą pervestus pinigus. Revizorė S. Natkienė savo išvadose patvirtino, jog šis (duomenys neskelbtini) 377172 JAV dolerių įsiskolinimas yra pilnai padengtas (t. 1, b. l. 99, 101), t. y. pinigai pervesti Rusijos įmonei (duomenys neskelbtini) tarptautiniais pavedimais, kurie taip pat pridėti byloje. Atkreiptinas dėmesys, jog visuose tarptautiniuose pavedimuose, 1998-04-26 protokolas, buvo nurodytas kaip pagrindas piniginių lėšų pervedimui ir gavimui (t. 5, b. l. 275-284). J. L. šio protokolo niekada neginčijo, jame nurodytų sumų nekvestionavo ir ne kartą ragino griežtai jo laikytis (t. 3, b. l. 97-98, 99-100, t. 4, b. l. 112-114). Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo (66-68 1apai), šie dokumentai teismo buvo tirti, tačiau nuosprendyje jie nėra aptarti. Minėti dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad šalys pripažino ir vykdė 1998-04-26 protokolą. Teismas neargumentuotai atmesdamas minėtus dokumentus, nesilaikė BPK 20 str. 3, 5 d., 305 str. 1 d. 2 p. bei pirmiau minėto Aukščiausiojo Teismo Senato 2003-06-30 nutarimo Nr. 40 reikalavimų.

Liudytojai D. Š. , E. Š. ir išteisintasis A. K. parodė, jog J. L. pats asmeniškai pagal (duomenys neskelbtini) ir jo paties atsivežtus dokumentus, sutikrinęs kreditorinius įsiskolinimus, šių liudytojų akivaizdoje pasirašė ir uždėjo įmonės (duomenys neskelbtini) antspaudą 1998-04-26 skolų suderinimo protokole. Atliktos ekspertizės taip pat patvirtina, jog 1998-04-26 susitarimo protokole yra jį pasirašiusių bendrovių antspaudai, o skolų suderinimo protokolą pasirašę asmenys – E. Š. ir J. L. savo parašus pripažįsta.

Teisme apklaustas liudytojas A. D. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. A. D. parodė, jog prieš tikrinant J. L. pavedimu (duomenys neskelbtini) ir Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) kreditorinius įsiskolinimus 1999 m. balandžio mėnesį, jam J. L. pateikė 1998-04-26 protokolą, kuris turėjo būti atspirties tašku daromam patikrinimui. A. D. nurodė, kad 1998-04-26 pasirašytą protokolą turėjo abi pusės ir jo neginčijo. Prieš A. D. pasirašant 1999-05-04 protokolą, jis jo turinį suderino su J. L. . Kaip tvirtina A. D. , nei J. L. , nei E. Š. dėl skolų suderinimo jokių prieštaravimų nepareiškė (t. 2, b. l. 200), jokio ginčo tarp jų nebuvo, kreditinių pretenzijų nereiškė.

1998-04-26 J. L. , (duomenys neskelbtini) vardu pasirašydamas skolų suderinimo protokolą, patvirtino, kad šiuos pinigus (duomenys neskelbtini) gavo. Įsiskolinimai tarp (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) atitiko šių įmonių buhalterinę apskaitą. Skolų suderinimas apėmė visus atsiskaitymus tarp bendrovių, tai yra ir atsiskaitymus grynaisiais pinigais bei pavedimais.

Antrą šio protokolo egzemplioriaus originalą pateikė būtent J. L. atstovas K. K. . J. L. , duodamas parodymus, patvirtino, kad jis pasirašė šį protokolą (t. 6, b. l. 84).

Vėlesni dokumentai, t. y. 1999-03-20 (duomenys neskelbtini) pretenzija Nr. 33 bei 1998-04-26 skolų suderinimo protokolo papildymas 1999-05-04, tarptautiniai pinigų pervedimai, patvirtina 1998-04-26 skolų suderinimo protokolo tikrumą bei teisingumą. 1998-04-26 ir 1999-05-04 protokoluose suderinta bendrovių skola UAB (duomenys neskelbtini) pilnai apmokėjo ir specialistė S. Natkienė tai patvirtino.

Visi šie įrodymai, apelianto teigimu, liudija, jog su J. L. vadovaujama įmone (duomenys neskelbtini) buvo pilnai atsiskaityta ir E. Š. lėšų nepasisavino.

E. Š. skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog abiem jam inkriminuojamais pinigų pasisavinimo atvejais, J. L. pinigų gavimui pateikė Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) įgaliojimus, t. y. prie kasos išlaidų orderio Nr. 008 dėl 60.000 Lt - įgaliojimą Nr. 48 ir prie kasos išlaidų orderio Nr. 016 - įgaliojimą Nr. 30. Abiejų šių įgaliojimų ekspertinis tyrimas liudija, jog jame yra Rusijos bendrovės (duomenys neskelbtini) nesuklastoti antspaudai. J. L. neginčija, jog abu įgaliojimus pasirašė jis pats asmeniškai bei buhalterė. Apeliantas abejoja, ar pateikęs įgaliojimus pinigams gauti ir jų negavęs J. L. būtų vėliau sutikęs pasirašyti 1998-04-26, 1999-05-04 skolų suderinimo protokolus ir jais vadovautųsi bei nereikštų pretenzijų.

L. L. teisme patvirtino, jog nėra apskundęs nei vieno bendrovės (duomenys neskelbtini) metinio susirinkimo, kuriame tvirtinama metinė bendrovės finansinė padėtis, balansai, iš kurių realiai matosi bendrovės skolos, kreditoriai ir t. t. Byloje yra bendrovės balansai bei paties J. L. nurodymu pasamdytų auditorių ( t. 5, b.l. 255-267) atlikto patikrinimo ataskaita, kuri pilnai patvirtina bendrovės skolas, nurodytas 1998-04-26 protokole ir balansuose. Šią nepriklausomų auditorių ataskaitą, išverstą į rusų kalbą, yra gavęs J. L. , ją žinojo ir jos neginčijo.

Teisme apklausta specialistė S. Natkienė patvirtino, jog bendrovių (duomenys neskelbtini) ir Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) tarpusavio skolų suderinimo dydžio netyrė, nes tas klausimas nebuvo suformuluotas reviziją dariusiems specialistams. Pats revizijos akto turinys (t. 1, b. 1. 9-43) taip pat liudija, jog šių bendrovių tarpusavio skolų dydis, jų apmokėjimas nebuvo tirtas, dokumentai, patvirtinantys skolų dydžių dinamiką, neanalizuoti, priešpriešinis patikrinimas bendrovėse nedarytas.

Byloje nėra jokio oficialaus (duomenys neskelbtini) rašto, kad UAB (duomenys neskalbtini) neatsiskaitė su (duomenys neskelbtini). Bylos medžiaga laiudija, jog ne tik specialistams nebuvo pateiktas klausimas dėl minėtų bendrovių tarpusavio skolų dydžio bei jų dinamikos, bet ir teismas to netyrė, dokumentų neanalizavo ir nevertino. Šių aplinkybių tyrimas ir nustatymas kada (duomenys neskelbtini) likvidavo Rusijos bendrovei (duomenys neskelbtini) kreditinį įsiskolinimą yra esminis.

BPK 302-307 str. reikalauja, kad nuosprendis savo turiniu ir forma būtų aiškus, suprantamas, įtikinamas ir nekeltų abejonių dėl jame išdėstytu išvadų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra analizuojami ir vertinami tik objektyviosios pusės požymiai. BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalauja, jog teismas nuosprendyje aptartų visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Faktinė bylos medžiaga - šalių suderintas ir pasirašytas 1998-04-26 skolų suderinimo protokolas, jo pripažinimas ir abiejų šalių realus vykdymas, tarpusavio susirašinėjimas, bankiniai pavedimai, realus lėšų iš skolininko priėmimas ir neginčyjimas, 1999-05-04 papildomo skolų suderinimo protokolo pasirašymas ir realus vykdymas, Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) pretenzijų nepateikimas, apelianto teigimu, liudija apie realų ir pilną šalių tarpusavio atsiskaitymą. Tuo pačiu šie faktiniai duomenys liudija apie tiesioginės tyčios pasisavinti Rusijos įmonei (duomenys neskelbtini) skirtas lėšas nebuvimą, o siekį padengti ir įvykdyti kreditorinius įsipareigojimus kas ir buvo realiai padaryta.

Apeliacinio skundo autorius teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, nepasisakė dėl subjektyviosios pusės požymių ir jų neanalizavo, o neįrodžius bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, asmuo negali būti pripažintas ją įvykdęs. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neištyrė, neįvertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kurios turi esminės reikšmės teismo išvadoms, o tai yra pagrindas nuosprendį keisti (BPK 328 str. 3 p.).

Remdamasis tuo kas išdėstyta, apeliantas prašo Panevėžio apygardos teismo 2005-12-21 nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 183 str. 2 d. dėl abiejų veikų, panaikinti ir jį išteisinti.

Nukentėjusiojo J. L. atstovo K. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes jis grindžiamas ne visais įrodymais, yra priimtas tinkamai neįvertinus faktinių bylos aplinkybių, inkriminuojamų veikų objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių. Priimdamas nuosprendį, teismas rėmėsi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patvirtintų įrodymų visuma, tačiau juos netinkamai įvertino.

Apeliantas nurodo, kad byloje buvo paskirta dokumentinė revizija, kurią atliko specialistė Stanislava Natkienė. Tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, nei šia dokumentine revizija, nei specialistės parodymais praktiškai nesirėmė. Lietuvos Respublikos BPK 89 str. 1 d. konstatuojama, kad „specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais“. Revizijos akte nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) 1997-1998 m. apskaitoje registravo ūkines operacijas ir išmokėjo 382922 Lt pagal neturinčius juridinės galios dokumentus. Revizijos metu atlikus priešpriešinius patikrinimus, rašysenos ekspertizę, apklausus darbuotojus, nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) apskaitoje grynų pinigų išmokėjimą Rusijos firmai (duomenys neskelbtini) pagrindė dokumentais, kurie neužfiksuoti Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje. Rusijos firmos (duomenys neskelbtini) vardu įformintuose buhalterinės apskaitos dokumentuose rankraštinius įrašus parašė UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Teismo posėdžio metu specialistė S. Natkienė patvirtino dokumentinės revizijos išvadas bei konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų pinigų gavimą Rusijos firmoje (duomenys neskelbtini) bei nepaneigė nustatytų faktų, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) paimti pinigai nebuvo sumokėti firmai (duomenys neskelbtini). Be to, S. Natkienė patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita praktiškai nebuvo vedama, todėl ir buvo sudarytos sąlygos šios bendrovės turto pasisavinimui. Dokumentinės revizijos aktas nebuvo nei užginčytas, nei apskųstas, todėl jo išvadomis teismas turėjo remtis, priimdamas nuosprendį.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas pasirinktinai vertino nukentėjusiojo J. L. parodymus. Vienais atvejais šie parodymai vertinami, kaip pagrindžiantys kaltinamųjų kaltę, kitais atvejais, pavyzdžiui, dėl 40025 Lt pasisavinimo, panaudojant 1997-03-12 kasos išlaidų orderį Nr. 032, abejojama nukentėjusiojo parodymais.

Apeliantas teigia, jog teismas kompleksiškai neįvertino to fakto, kad UAB (duomenys neskelbtini) turtas buvo pasisavinamas tik pinigus išmokant grynaisiais, kai yra visos sąlygos nusikaltimo padarymui. Pinigus pervedant pavedimais tarp šalių nei karto nebuvo jokio ginčo. O buhalterinės apskaitos nebuvimas sudarė puikias sąlygas šios bendrovės turto pasisavinimui.

Skundo autoriaus teigimu, teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojo D. Š. parodymus, kadangi jis dirba bendrovėje buhalteriu, kuriai vadovauja kaltinamojo E. Š. sūnus. Lygiai taip pat teismas turėjo įvertinti ir liudytojos A. Š. parodymus, kuri yra kaltinamojo E. Š. sutuoktinė. Abu šie asmenys yra suinteresuoti palengvinti E. Š. padėtį.

Teismas, nukentėjusiojo atstovo teigimu, neteisingai įvertino ir tą faktą, kad nei E. Š. , nei A. K. J. L. vežamų pinigų nedeklaravo muitinėje. Minėtų asmenų teiginius, jog pinigų jie nedeklaravo, nes nenorėjo, kad šia informacija pasinaudotų kiti asmenys ir neatimtų iš jų šių pinigų, apelianto manymu, teismas turėjo vertinti, kaip gynybinę versiją ir juos atmesti.

Remdamasis šiais skunde išdėstytais argumentais, nukentėjusiojo atstovas prašo pakeisti 2005 m. gruodžio 21 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį. Nors nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodyta, kaip prašoma pakeisti apygardos teismo nuosprendį, tačiau iš skundo argumentų galima suprasti, jog prašoma E. Š. ir A. K. pripažinti kaltais dėl visų jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo atstovo skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo E. Š. – atmesti. Posėdyje dalyvaujantys nuteistasis E. Š. bei jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiojo – atmesti. A. K. gynėjas prašė visus prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroro, nuteistojo E. Š. ir nukentėjusiojo J. L. atstovo apeliaciniai skundai netenkintini.

E. Š. ir A. K. buvo kaltinami per kelis kartus iš UAB (duomenys neskelbtini) pasisavinę įvairias pinigų sumas, kurios pagal buhalterinius dokumentus buvo skirtos įsiskolinimui firmai (duomenys neskelbtini) padengti. Tiek prokuroro, tiek ir nuteistojo E. Š. apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama įrodymų vertinimo klausimams, pasisakoma dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo, byloje esančių dokumentų, taip pat atliktų ekspertizių išvadų ir kt. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad sprendžiant E. Š. ir A. K. pateiktų kaltinimų pagrįstumo bei jų kaltės įrodymo klausimus, esminę reikšmę turi keletas faktinių aplinkybių. Atsakant į apeliacinių skundų argumentus, būtina nustatyti ar UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams E. Š. ir A. K. pagal kaltinime nurodytus buhalterinius dokumentus buvo perduotos grynųjų pinigų sumos, ar šie asmenys turėjo galimybę jomis disponuoti, ir ar šias grynųjų pinigų sumas jie perdavė savo verslo partneriams – įmonei (duomenys neskelbtini).

Dėl kaltinimų E. Š.

E. Š. buvo inkriminuotas šių sumų pasisavinimas: 1) 1997 m. sausio 16 d., pagal kasos išlaidų orderį Nr. 008 – 60 000 Lt; 2) 1997 m. kovo 12 d., pagal kasos išlaidų orderį Nr. 032 – 40 025 Lt; 3) 1998 m. vasario 23 d., pagal kasos išlaidų orderį Nr. 16 – 34 735 Lt. Tai, kad šias sumas E. Š. iš UAB (duomenys neskelbtini) iš tiesų gavo, įrodo patys kasos išlaidų orderiai Nr. 008, Nr. 032 ir Nr. 16 bei juose nurodyti duomenys. Be to, tai, kad šie pinigai buvo E. Š. žinioje ir jis davė nurodymus buhalteriui D. Š. juos išmokėti, patvirtino liudytojas D. Š. , pats E. Š. taip pat pripažino gavęs nurodytas sumas. Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šios svarbios faktinės aplinkybės – E. Š. , būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, per tris kartus iš šios įmonės gavo ir turėjo savo žinioje 60 000 Lt, 40 025 Lt bei 34 735 Lt. Šios aplinkybės savo apeliaciniuose skunduose neginčyja nei pats E. Š. , nei prokuroras, nei nukentėjusiojo atstovas.

Kita esminė faktinė aplinkybė, turinti reikšmės sprendžiant E. Š. kaltės klausimą, yra tai, ar nuteistasis šiuos gautus ir jo žinioje buvusius, jam svetimus UAB (duomenys neskelbtini) pinigus pasisavino. Pats nuteistasis neigė pasisavinęs pirmiau minėtus pinigus, teigdamas, jog visus juos atidavė asmeniškai J. L. , kaip UAB (duomenys neskelbtini) skolą Rusijos įmonei (duomenys neskelbtini).

Nuteistojo E. Š. bei nukentėjusiojo J. L. pardodymai dėl pinigų perdavimo yra prieštaringi. Nukentėjusysis J. L. , skirtingai nei E. Š. , viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu neigė gavęs grynųjų pinigų iš E. Š. , kaip skolos firmai (duomenys neskelbtini) grąžinimą. J. L. parodė, kad grynais pinigais su juo UAB (duomenys neskelbtini) bei jos direktorius nėra nei karto atsiskaitę, visi atsiskaitymai vyko tik bankiniais pavedimais, ir jis asmeniškai nėra gavęs jokių grynųjų pinigų nei iš E. Š. , nei iš A. K. . Nukentėjusiojo J. L. parodymai bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, tačiau besalygiškai jais remtis negalima. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas buvęs J. L. atstovas A. D. parodė, kad jis susipyko su atstovaujamuoju J. L. nes pastarasis norėjo nubausti E. Š. ar kitaip jam pakenkti. Be to, J. L. yra vienos iš dviejų įmonių, tarpusavyje nesutariančių dėl bendros ūkinės veiklos ir finansinių atsiskaitymų, vadovas.. Todėl apeliacinės instancijos teismas J. L. parodymais remiasi tiek, kiek juos pagrindžia kiti byloje surinkti įrodymai. Dėl tų pačių priežasčių analogiškai vertinami ir nuteistojo E. Š. parodymai.

Esant tokiems prieštaravimams tarp nukentėjusiojo J. L. ir nuteistojo E. Š. parodymų, teismas, nustatydamas pinigų perdavimo faktą, remiasi ne tik paminėtų asmenų parodymais, bet ir šį faktą patvirtinančiais buhalteriniais dokumentais, kurie atliekant tokias operacijas tarp įmonių, turi būti surašomi, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, taip pat kitais bylos duomenimis.

Tokie dokumentai, visų pirma, yra UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderiai Nr. 008 (1997-01-16), Nr. 016 (1998-02-23) ir Nr. 032 (1997-03-12). Dviejuose iš jų, t. y. orderiuose Nr. 008 ir 016, įrašyta, kad 60 000 Lt ir 34 735 Lt išduota J. L. . Tačiau J. L. neigė pasirašęs šiuos dokumentus. Atlikus rašysenos ekspertizę, nustatyta, kad visus rankraštinius įrašus 1997-01-16 ir 1998-02-23 kasos išlaidų orderiuose Nr. 008, Nr. 016, išskyrus įrašus eilutėje „Gavau“, parašė D. Š. . Rankraštinį įrašą, esantį 1997-01-16 kasos išlaidų orderio Nr. 008 eilutėje „Gavau“, sumą žodžiais parašė E. Š. , o 1998-02-23 kasos pajamų orderyje Nr. 016, eilutėse „Vyriausiasis kasininkas (buhalteris)“ pasirašė D. Š. . Šio kasos pajamų orderio eilutėse „Vadovas“ ir „Išdavė kasininkas“ pasirašė pats E. Š. . Taip pat nustatyta, kad šių kasos išlaidų orderių eilutėse „Gavau“ J. L. vardu pasirašė ne J. L. , o kitas asmuo ( t. 6, b. l. 15-16, t. 2, b. l. 79). Taip pat nustatyta, kad kasos išlaidų orderyje Nr. 008 gaunamą sumą žodžiais (šešiasdešimt tūkstančių litų) rusų kalba parašė E. Š. , o kasos išlaidų orderyje Nr. 16 gavimo suma žodžiais apskritai neįrašyta, pažeidžiant šių dokumentų pildymo reikalavimus.

Kasos išlaidų orderyje Nr. 032, skirtingai negu kituose dvejuose orderiuose, iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos išduodamų 40 025 Lt gavėju tiesiogiai nurodytas pats E. Š. .

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad šie dokumentai (kasos išlaidų orderiai Nr. 008, 016 ir 032) neįrodo, kad juose nurodytos pinigų sumos iš tikrųjų buvo perduotos J. L. , juolab, kad pats E. Š. pripažino, jog pagal šiuos orderius pinigus gavo jis pats, o tik vėliau juos neva perdavė J. L. .

Pagal 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimus (4 str.), visos ūkinės finansinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Tai reiškia, kad ne tik išlaidžiant grynąsias pinigines lėšas, bet ir jas gaunant, turi būti užpildomi atitinkami finansiniai dokumentai. Todėl tinkamas įrodymas, kad E. Š. perdavė gautus pinigus J. L. , kaip įmonės (duomenys neskelbtini) atstovui, ir būtų pastarosios įmonės išrašyti kasos pajamų orderiai ar kiti juos atitinkantys dokumentai toms sumoms, kurias nurodo perdavęs E. Š. . Tačiau tokių dokumentų byloje nėra.

Byloje yra tipinės formos (forma Nr. M-2a) įgaliojimas Nr. 30, užpildytas rusų kalba, kuriame nurodyta, kad 1998-02-20 Rusijos firma (duomenys neskelbtini) įgalioja direktorių J. L. paimti 34 735 Lt iš UAB (duomenys neskelbtini) pagal 1997-05-08 sutartį (t. 4 , b. l. 25). Tačiau atlikus šio dokumento ekspertizę, nustatyta, kad rankraštinius įrašus 1998-02-20 įgaliojime Nr. 30 parašė A. Š. . Kas pasirašė eilutėje „asmens, gavusio įgaliojimą parašas“, „Įmonės vadovas“ ir „Vyriausiasis buhalteris“ nenustatyta (t. 2, b. l. 22-33). Liudytoja A. Š. parodė, kad ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini), kai reikėdavo skubiai atlikti kokius nors darbus. Ji pripažino, kad įgaliojimą Nr. 30 ji užpildė J. L. prašymu, pastarajam atvykus į bendrovę, tačiau teigė nemačiusi, kas šį įgaliojimą pasirašė. Nuteistasis E. Š. negalėjo nurodyti tikslių šios sumos perdavimo J. L. aplinkybių, tačiau teigė, jog šiuos pinigus perdavė asmeniškai J. L. , kuomet šis buvo atvykęs į UAB (duomenys neskelbtini). Pasak nuteistojo, J. L. apie pinigų gavimą pasirašė grafoje „parašas“. Tačiau nukentėjusysis J. L. kategoriškai paneigė pasirašęs šį dokumentą ir gavęs pinigus. Tai, kad ant kasos išlaidų orderio Nr. Nr. 016 (1998-02-23) ir įgaliojimo Nr. 30 grafoje „parašas“ pasirašė ne J. L. , nustatyta atlikus rašysenos ekspertizę. Šie byloje nustatyti duomenys duoda pakankamą pagrindą atmesti E. Š. parodymus dėl įgaliojimo Nr. 030 ir kasos išlaidų orderio Nr. 016 (1998-02-23) surašymo aplinkybių ir šiuose dokumentuose išdėstytų juridinę reikšmę turinčių faktų tikrumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šis dokumentas (tipinės formos (forma Nr. M-2a) įgaliojimas Nr. 30) nepatvirtina, kad E. Š. J. L. perdavė pagal kasos išlaidų orderį Nr. 016 iš UAB (duomenys neskelbtini) gautus 34 735 Lt.

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apskritai įgaliojimas Nr. 30 nėra dokumentas, patvirtinantis įvykdytą grynųjų pinigų priėmimo operaciją. Juo asmuo tik įgaliojamas atlikti tokią operaciją, o pačią operaciją turi patvirtinti kasos pajamų orderis, tačiau tokio dokumento, patvirtinančio 34 735 Lt perdavimą J. L. ar kitam įmonės (duomenys neskelbtini) atstovui, kaip minėta, byloje nėra.

Pagal UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderį Nr. 008 E. Š. gavo 60 000 Lt. Tačiau šių pinigų perdavimo J. L. fakto nepatvirtina jokie dokumentai. Kaip minėta, nors pačiame kasos išlaidų orderyje Nr. 008 išduodamų pinigų gavėju nurodytas J. L. , tačiau atlikus ekspertizę nustatytą, kad ant orderio pasirašė ne jis. Be to, nustatyta, kad rankraštinius įrašus, išskyrus parašą ir sumą žodžiais, šiame orderyje parašė D. Š. , o sumą žodžiais parašė pats E. Š. . Toks dokumentas, kaip minėta, negali būti pripažintas tinkamu įrodymu, pagrindžiančių pinigų išdavimo J. L. faktą.

Nuteistasis E. Š. , duodamas parodymus apie šios sumos perdavimo J. L. aplinkybes, teigė, kad šie pinigai buvo išmokėti nukentėjusiajam tą pačią dieną, kuomet ir buvo surašytas pirmiau minėtas kasos išlaidų orderis Nr. 008, tai yra 1997 m. sausio 16 d. Apeliantas teigė tiksliai neprisimenąs pinigų išmokėjimo aplinkybių, tačiau teigė manąs, jog jie buvo perduoti UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, Katkų gatvėje, Panevėžyje. Pasak E. Š. , jis perdavė pinigus litais, o J. L. pasirašė ant kasos išlaidų orderio. Tačiau nei nuteistojo tokiais parodymais, nei kitais bylos duomenimis nepaneigiamas tas faktas, kad ant minėto orderio yra ne J. L. parašas. Kitų buhalterinių dokumentų (kasos pajamų orderių), įrodančių, kad 60 000 Lt buvo perduoti J. L. ar kitaip įnešti į bendrovės (duomenys neskelbtini) kasą, byloje nėra.

Nuteistasis E. Š. tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme teigė, jog visų pinigų, kuriuos jis kaltinamas pasisavinęs, perdavimo RAB (duomenys neskelbtini), kaip skolos grąžinimą, faktą įrodo tai, kad byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) iš tiesų grąžino visas skolas (duomenys neskelbtini). Apeliantas rėmėsi jo paties, kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus, ir RAB (duomenys neskelbtini) generalinio direktoriaus pasirašytu skolų suderinimo protokolu, taip pat atliktos finansinės-buhalterinės ekspertizės išvadomis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus, kaip nepagrįstus. Iš tiesų, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, visos E. Š. inkriminuotos pasisavintų pinigų sumos buvo jam išduotos oficialiai nurodant paskirtį – skolos grąžinimą RAB (duomenys neskelbtini). Bylos tyrimo bei nagrinėjimo metu pinigų pasisavinimo faktą nuteistasis neigė, priešpastatydamas faktą, jog visa skola, kurią Rusijos įmonei turėjo UAB (duomenys neskelbtini), buvo grąžinta. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie du faktai nėra tiesiogiai susiję. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad Rusijos įmonei buvo grąžinta visa skola, tai neįrodytų, kad E. Š. nepasisavino jam išduotų pinigų. Tas faktas, kad visa skola įmonei (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta, turėtų reikšmės nustatant ar E. Š. pasisavino jo žinioje buvusius svetimus pinigus tik tuo atveju, jei byloje būtų duomenų, kad grąžinant šią skolą buvo panaudoti minėti E. Š. išduoti grynieji pinigai. Kitaip tariant, vien tas faktas, kad skola grąžinta, nereiškia, kad jos dalis buvo padengta būtent E. Š. išduotais grynaisiais pinigais.

Apelianto minimu skolų suderinimo protokolu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiame protokole konkrečiai nenurodyta, kokiais UAB (duomenys neskelbtini) dokumentais remiantis buvo nustatytas skolos dydis, o liudytojas A. D. (įgaliotas J. L. asmuo pasirašęs protokolą) patvirtino, kad protokolas buvo pasirašytas remiantis tik mokestiniais pavedimais ir UAB (duomenys neskelbtini) nepateikus kasos dokumentų (kasos išlaidų orderių). Vėlesnių UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimų išvados, akcininkų protokolas, patvirtinantis bendrovės metinę finansinę atskaitomybę negali būti pripažinti dokumentais, paneigiančiais nustatytas aplinkybes, nes apie tai, kad kasos išlaidų orderiuose nurodyti faktai neatitinka tikrovės paaiškėjo vėliau, tik atlikus šių dokumentų rašysenos ekspertizę. Be to, reviziją atlikusi specialistė S. Natkienė parodė, kad byloje esantys įmonių skolų suderinimo aktai neįrodo, kad pinigai buvo įnešti į (duomenys neskelbtini) kasą, nes jie nepagrįsti pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, juose nėra nurodyta, kokiais dokumentais remiantis konstatuota skola, kokiais dokumentais pagrįstas prekių gavimas, kredito suteikimas, pavedimai ir koks yra skolos likutis. Todėl šis dokumentas niekinis ir nepatvirtina fakto, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) išimti pinigai buvo sumokėti firmai (duomenys neskelbtini).

Apeliacinis teismas, siekdamas nustatyti svarbias bylai aplinkybes, byloje paskyrė finansų-buhalterinę ekspertizę. Ją atlikus buvo nustatyta, kad finansinė skola Rusijos firmai (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta 1999 metais (t. 6, b. l. 222). Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, kad ekspertė, tirdama, kaip buvo grąžinama skola Rusijos įmonei 1997 metais, rėmėsi 44 sąskaitos „Finansinės skolos“ duomenimis, banko bei kasos dokumentais. Remdamasi šiais duomenimis ekspertė nustatė, kad 1997 m. UAB (duomenys neskelbtini) grąžino Rusijos firmai (duomenys neskelbtini) 2 202 420 Lt. Iš jų per bendrovės kasą (t. y. grynaisiais pinigais) - 285 731 Lt, o per banką – 1 916 689 Lt (t. 6, b. l. 208). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad skolos padengimą grynaisiais pinigais ekspertė nustatė atsižvelgdama į ekspertizės akto 2 priede išvardintus dokumentus – kasos išlaidų orderius, tarp kurių nurodyti ir pirmiau aptarti kasos išlaidų orderiai Nr. 008 ir Nr. 016 (t. 6, b. l. 225). Kitaip tariant, ekspertė rėmėsi šiais dokumentais, nekvestionuodama jų pačių bei juose nurodytų duomenų tikrumo. Tai ekspertė patvirtino ir apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame parodė, kad ji vadovavosi turimais dokumentais, o spręsti ar jie tikri, ar ne, yra ne jos kompetencija. Teikdama savo išvadas ekspertizės akte ji vertino, kad dokumentuose nurodyta pinigų perdavimo operacija iš tiesų buvo atlikta (t. 6, b. l. 252). Tačiau, kaip minėta pirmiau šioje nutartyje, bylos duomenimis nustatyta, kad pagal kasos išlaidų orderius Nr. 008 ir Nr. 016 išduotos pinigų sumos (60 000 Lt ir 34 735 Lt) nebuvo perduotos J. L. ar kitaip įneštos į firmos (duomenys neskelbtini) kasą. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad finansų-buhaterinės ekspertizės išvada, jog finansinė skola Rusijos firmai (duomenys neskelbtini) buvo grąžinta, būtų teisinga tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad pagal kasos išlaidų orderius Nr. 008 ir Nr. 016 išduotos pinigų sumos (60 000 Lt ir 34 735 Lt) buvo perduotos J. L. ar kitaip įneštos į firmos (duomenys neskelbtini) kasą. Ir atvirkščiai, ši ekspertizės išvada, priešingai nei nurodo apeliantas E. Š. , neįrodo, kad jam išduoti 60 000 Lt ir 34 735 Lt buvo perduoti kaip skola firmai (duomenys neskelbtini).

Dėl tos pačios priežasties (visų kasos išlaidų orderių pripažinimo tikrais), finansų-buhaterinės ekspertizės akte pateikta išvada, jog UAB (duomenys neskelbtini) grynųjų pinigų išmokėjimas pagal kasos išlaidų orderius (tarp jų ir orderius Nr. 008 bei Nr. 016), neturėjo įtakos metinio pelno apskaičiavimui bei jo pasidalijimui tarp akcininkų. Apeliaciniame teisme apklausta ekspertė patikslino šią išvadą, nurodydama, jog tuo atveju, jei pirmiau minėti dokumentai (kasos išlaidų orderiai) ar juose nurodyti juridiniai faktai yra fiktyvūs, tai pagal juos atliktas grynųjų pinigų išmokėjimas turėjo įtakos metinio pelno apskaičiavimui bei jo pasidalijimui tarp akcininkų arba, kitaip tariant, tuo buvo padaryta žala įmonei.

Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Byloje surinktais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad E. Š. per du kartus gavo iš UAB (duomenys neskelbtini) 94 735 Lt ir turėjo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti, tačiau šių pinigų neperdavė Rusijos įmonei (duomenys neskelbtini), taip paversdamas juos savo turtu. Nors byloje surinktais duomenimis nenustatyta, kur šiuos pinigus E. Š. panaudojo, tačiau pagal teismų praktiką, pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

E. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, nepasisakė dėl subjektyviosios pusės požymių ir jų neanalizavo, o neįrodžius bent vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, asmuo negali būti pripažintas ją įvykdęs. Iš tiesų, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jame nenurodyti motyvai dėl E. Š. padarytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymių įrodymo. Ištaisydamas šį trūkumą Apeliacinis teismas konstatuoja, kad E. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 2 d., padaromos tik tiesiogine tyčia. Taigi, pripažįstant E. Š. kaltu pagal šį straipsnį, būtina nustatyti, kad jis, imdamas iš UAB (duomenys neskelbtini) pinigus ir nepanaudodamas jų pagal paskirtį, t. y. neperduodamas įmonei (duomenys neskelbtini), suvokė, kad neteisėtai juos savinasi ir norėjo taip veikti.

Tai įrodo šios nustatytos bylos aplinkybės. Pinigų perdavimo faktas J. L. buvo grindžiamas UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderiais Nr. 008 ir 016. Nuteistasis E. Š. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog pagal šiuos orderius išdavė pinigus J. L. , ką pastarasis ir patvirtino, pasirašydamas minėtuose dokumentuose. Iš tiesų, juose pinigų gavėju buvo nurodytas būtent J. L. . Tačiau atlikus rašysenos ekspertizę buvo nustatyta, kad abiejuose kasos išlaidų orderiuose pasirašė ne J. L. , o orderio Nr. 008 eilutėje „Gavau“ sumą žodžiais įrašė pats E. Š. . Tik paaiškėjus šioms aplinkybėms, E. Š. pakeitė savo parodymus, teigdamas, jog nežino kas pasirašė ant minėtų kasos išlaidų orderių, bei nurodė, kad juose nurodytas sumas gavo jis pats, o vėliau, nuvykęs į Rusiją, jas perdavė J. L. . Šios aplinkybės rodo, kad į kasos išlaidų orderius įrašant J. L. , kaip pinigų gavėjo, pavardę, bei nenustatytam asmeniui suklastojant J. L. parašą, E. Š. buvo žinoma, kad pinigai bus išduoti ne J. L. , o jam pačiam. Tuo tarpu J. L. pavardė įrašyta ir jo parašas buvo suklastotas tam, kad nuslėpti pinigų užvaldymo faktą. Visos šios aplinkybės patvirtina faktą, kad nuteisasis E. Š. iš anksto žinojo ir suvokė, kad savinasi jo žinioje buvusius, jam svetimus UAB (duomenys neskelbtini) pinigus ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Š. pripažino kaltu dėl gauto ir jo žinioje buvusio UAB (duomenys neskelbtini) didelės vertės turto – 60 000 Lt ir 34 735 Lt, pasisavinimo.

Kaip minėta, E. Š. taip pat buvo inkriminuojamas 40 025 Lt, išduotų jam pagal 1997 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderį Nr. 032, pasisavinimas. Tačiau šiuo atveju, skirtingai nei pirmiau aptartais dviem turto pasisavinimo atvejais, byloje yra Rusijos bendrovės (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvitas Nr. 0173, patvirtinantis 57 000 000 rublių (kas pagal tuometį kursą atitiko 40 025 Lt) gavimą iš E. Š. 1997 m. kovo 7 d. Dėl šio dokumento išdavimo bei pinigų perdavimo aplinkybių pirmosios instancijos teismui kilo pagrįstų abejonių.

Iš tiesų, abejotinas pats pinigų gabenimo per valstybės sieną jų nedeklaruojant faktas, kaip nurodo E. Š. , bijant, kad jų nepagrobtų nusikaltėliai. Pats vykimas per sieną taip pat kelia abejonių, nes byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad E. Š. tuo laikotarpiu viza vykti į Rusijos Federacijos teritoriją nebuvo išduota. Tačiau, kita vertus, bylos surinktais duomenimis nėra galimybės kategoriškai paneigti E. Š. parodymų apie tai, kad pinigai vis tik buvo perduoti J. L. būtent jo nurodytomis aplinkybėmis.

Nors muitinės Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos konsulinis departamentas pranešė, kad E. Š. nuo 1995-01-01 vizų į Rusijos Federaciją išduota nebuvo, tačiau iš byloje esančių komandiruočių pažymėjimų ir draudimo polisų, muitinės mokesčių kvito matyti, kad E. Š. automobiliu „Audi 100“ 1997-03-07 buvo išvykęs į Rusijos Federaciją (t. 5, b. l. 291-306). Be to, tą aplinkybę, kad į jo jubiliejų Čerepovece buvo atvykęs E. Š. , patvirtino ir pats nukentėjusysis J. L. .

Pinigų perdavimo firmai (duomenys neskelbtini) faktą patvirtinančio kasos išlaidų orderio kvito Nr. 0173 surašymo aplinkybės taip pat tiksliai nenustatytos. Nustatyta tik tai, kad rankraštinis tekstas šiame kvite yra užpildytas A. K. , o kvite nurodyta pinigų perdavimo į (duomenys neskelbtini) kasą data yra ankstesnė už pinigų išdavimą E. Š. (duomenys neskelbtini) kasoje. Tačiau, nors šis dokumentas užpildytas pažeidžiant finansinių dokumentų užpildymo reikalavimus, tai galutinai nepaneigia E. Š. versijos, kad pinigai J. L. buvo perduoti Čerepovece, kai buvo švenčiamas jo jubiliejus, o dokumentą, patvirtinantį šių pinigų perdavimą, vėliau parvežė A. K. , sugrįžęs iš komandiruotės.

Iš tiesų, byloje surinktais duomenimis nepavyko nustatyti, kas pasirašė šiame dokumente, eilutėse „Vyr. buhalteris“ ir „kasininkas“. Nukentėjusysis teigė, kad šiose eilutėse esantys parašai nepanašūs į darbuotojų, dirbusių tuo metu įmonėje (duomenys neskelbtini) parašus. Tačiau J. L. išsakytos abejonės nėra pakankamas pagrindas teigti, kad šie parašai yra suklastoti. Byloje atlikus visus įstatymo numatytus procesinius veiksmus, nepavyko nustatyti, kokie konkretūs asmenys tuo metu dirbo firmos (duomenys neskelbtini) buhalteriu ir kasininku, jie nebuvo apklausti, jų parašų lygynamieji pavyzdžiai nepaimti. Todėl negalima kategoriškai teigti ir to, kad minėtame kasos pajamų orderyje esantys parašai suklastoti.

Kaip minėta, nenustatyta ir tai, kas pasirašė pirmiau minėtuose UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderiuose Nr. 008 ir Nr. 016. Buvo nustatyta tik, kad šie parašai nėra J. L. . Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo teigti, kaip tai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, jog teismas atskirų dokumentų atveju skirtingai vertino tas pačias faktines aplinkybes dėl jų tikrumo. Pirmuoju atveju (UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderiai Nr. 008 ir Nr. 016), pats E. Š. pripažino, kad juose nurodyti pinigai buvo perduoti ne J. L. , bet jam pačiam asmeniškai. Todėl, atsižvelgus į šią aplinkybę ir tai, kad parašas ant jų yra ne J. L. , teismas ir pripažino, kad kasos išlaidų orderiai Nr. 008 ir Nr. 016 neįrodo pinigų perdavimo J. L. .

Tuo tarpu, kalbant apie RAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderio kvito Nr. 0173 autentiškumą, jo atsiradimo bendrovėje (duomenys neskelbtini) aplinkybes, nukentėjusiojo J. L. ir nuteistojo E. Š. parodymai prieštaringi. Pirmasis neigia išdavęs tokį dokumentą, o antrasis teigia jį gavęs iš firmos (duomenys neskelbtini). Tačiau skirtingai nei pirmiau minėtų kasos išlaidų orderių Nr. 008 ir Nr. 016 atveju, šiuo atveju aptariamame kasos išlaidų orderyje Nr. 0173 yra rekvizitų, patvirtinančių įmonės (duomenys neskelbtini) dalyvavimą juos surašant. Tai yra (duomenys neskelbtini) antspaudas.

Faktinė aplinkybė, kelianti pagrįstų abejonių kaltinimo pagrįstumu, yra ta, kad ant šių kasos pajamų orderių kvitų yra uždėtas firmos (duomenys neskelbtini) atspaudas, kurio, kaip nustatyta bylos duomenimis, uždėti negalėjo niekas kitas, kaip tik pats J. L. arba kiti firmos (duomenys neskelbtini) darbuotojai.

Byloje atliktos techninės ekspertizės tiriamojoje dalyje nurodyta, kad palyginus tiriamuosius atspaudus su firmos (duomenys neskelbtini) atspaudo eksperimentiniais atspaudų pavyzdžiais, nustatyta, jog visi tiriamieji atspaudai (tarp jų ir esantis ant kasos pajamų orderio kvito Nr. 0173) ir tyrimui pateiktų atspaudų pavyzdžiai sutampa bendrais požymiais: forma, dydžiu, teksto turiniu, jo išsidėstymu, raidžių forma bei dydžiu. Sutapatinus lyginamuosius atspaudus visos rėmelių ir teksto linijos taip pat pilnai sutampa. Be to, tiriamuosiuose atspauduose, esančiuose kasos pajamų orderių kvituose ir atspaudų pavyzdžiuose, nustatyti ir 4 specialieji sutampantys požymiai (t. 2, b. l. 70). Taigi, nors ekspertai nurodė, kad jų išvada dėl kvituose esančių atspaudų tikrumo (atitinkimo firmos (duomenys neskelbtini) antspaudui) nėra kategoriška, nes nepakanka sutampančių specialiųjų požymių, tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertina šią išvadą, kaip labiau patvirtinančią, nei, kad paneigiančią atspaudo autentiškumą.

Nustačius, kad ant kasos pajamų orderio kvite Nr. 0173 esantis atspaudas yra padarytas panaudojant firmos (duomenys neskelbtini) antspaudą, teigti, kad kvitas buvo suklastoti būtų galima tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad ant jo esantys parašai buvo suklastoti, o atspaudą ant jo uždėjo ne firmos (duomenys neskelbtini) direktorius J. L. ar kiti šios įmonės atsakingi darbuotojai, bet pats A. K. ar kiti asmenys. Tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Nukentėjusysis parodė, kad esant tarpusavio pasitikėjimui jis E. Š. buvo perdavęs antspauduotus blankus, įgaliojimus, paskyras ir apie tai surašęs aktą. Anot nukentėjusiojo, E. Š. ir galėjo pasinaudoti šiais dokumentais. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esanti minėto blankų perdavimo akto kopija (t. 2, b. l. 151-152) negali būti neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu jame nurodytas aplinkybes, nes šis dokumentas UAB (duomenys neskelbtini) nerastas, o byloje esančioje šio dokumento kopijoje nėra E. Š. parašo, todėl jis yra niekinis. Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad akto kopijoje tarp nurodytų E. Š. perduodamų dokumentų nėra nurodyta kasos pajamų orderių kvitų, o būtent šios rūšies dokumentais ir grindžiamas pinigų perdavimas firmai (duomenys neskelbtini). Taigi, galimybė, kad E. Š. ar A. K. turėjo atspauduotų neužpildytų firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderių kvitų ir jais pasinaudojo atmestina.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertai, atlikę šio kasos pajamų orderio tyrimą, padarė nors ir ne kategorišką, tačiau tikėtiną išvadą, jog 1997 m. kovo 7 d. kasos pajamų orderio Nr. 0173 kvite anksčiau parašyti rankraštiniai įrašai, o tik po to ant jų uždėtas firmos (duomenys neskelbtini) atspaudas (t. 2, b. l. 70). O rašysenos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad rankraštinius įrašus šiame kvite įrašė A. K. (t. 2, b. l. 32). Šie duomenys iš dalies patvirtina nuteistojo E. Š. ir išteisintojo A. K. parodymus apie tai, kad pinigus E. Š. perdavė J. L. , o vėliau pas jį nuvykęs A. K. , gavo kasos pajamų orderio Nr. 0173 kvitą, kuriame pats A. K. , paprašytas J. L. , įrašė rankraštinius įrašus. Po to ant šio dokumento buvo uždėtas firmos (duomenys neskelbtini) atspaudas. Ši aplinkybė taip pat paneigia galimybę, kad kvitas buvo užantspauduotas, o po to, įrašant į jį rankraštinį tekstą, suklastotas.

Taigi, bylos duomenys neįrodo, kad minėtas kasos pajamų orderis buvo suklastotas ir nepaneigia fakto, kad jį pasirašė ir atspaudą uždėjo įmonės (duomenys neskelbtini) darbuotojai, o tai, savo ruoštu, neleidžia paneigti fakto, kad pinigai (40 025 Lt) įmonei (duomenys neskelbtini) iš tiesų galėjo būti perduoti.

Kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis. Abejonių, kad 40 025 Lt iš tiesų buvo perduota RAB (duomenys neskelbtini) apygardos teismui pašalinti nepavyko, nes firma (duomenys neskelbtini) yra likviduota, du kartu vykdant pavedimą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos pagrindu, Rusijos teisėsaugos institucijos, dokumentų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, nepaėmė, nes J. L. pareiškė, kad dalį finansinių dokumentų perdavė advokatams Lietuvoje (t. 2, b. l. 136-138). Be to, kai kurie pirmiau aptarti firmos (duomenys neskelbtini) pateikti dokumentai neatitika tikrovės. Apeliaciniam teismui atlikus įrodymų tyrimą taip pat pirmiau minėtų abejonių pašalinti nepavyko. Pagal BPK 301 str. 1 d. reikalavimus, apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir kaltinamojo kaltę patikimai patvirtinančiais įrodymais. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Tai šiuo atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas, pagrįstai išteisindamas E. Š. dėl jam inkriminuoto 40 025 Lt pasisavinimo.

Dėl bausmės E. Š.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas E. Š. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, apelianto teigimu, nepakankamai įvertino to, kad padaryti sunkūs nusikaltimai, už kurių įvykdymą įstatymų leidėjas numato tik laisvės atėmimo bausmę, kad tai yra savanaudiški tyčiniai baigti nusikaltimai, kad E. Š. neigia savo kaltę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais prokuroro skundo argumentais. Bausmės skyrimas E. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotas tinkamai. Iš teismo motyvų matyti, kad jis, skirdamas bausmę E. Š. , atsižvelgė į prokuroro skunde minimas aplinkybes (nusikaltimų sunkumą, jų motyvus, kaltės rūšį), tačiau padarė išvadą, kad kitos patį kaltininką ir jo padarytas veikas charakterizuojančios aplinkybės (E. Š. neteistas, nebaustas, nuo šių nusikaltimų padarymo praėjo daugiau kaip 7 metai, šiuo metu UAB (duomenys neskelbtini) nedirba, todėl neturi galimybės pasisavinti bendrovės turtą) leidžia pagrįstai manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant E. Š. baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri artima jos minimumui. Atkreiptinas prokuroro dėmesys į tai, kad teismas, skirdamas bausmę, negali jos griežtinti, atsižvelgdamas į tai, kad kaltininkas neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kaip to prašoma skunde, kadangi taip būtų pažeista Lietuvos Respublikos konstitucijoje (31 str.) įtvirtinta asmens teisė neduodi parodymų prieš save patį.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, kadangi atsižvelgė į visas BK 54 str. nurodytas aplinkybes. O byloje nustatytų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių vertinimas yra teismo prerogatyva, kuria pasinaudodamas apygardos teismas ir motyvavo E. Š. skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apygardos teismo E. Š. nustatytu laisvės atėmimo bausmės dydžiu bei sugriežtinti paskirtąją bausmę.

Dėl kaltinimų A. K.

A. K. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) realizacijos viršininku, nenustatytu laiku ir vietoje, pasisavino didelės vertės jo žinioje buvusį šios bendrovės turtą, o būtent: 27912 Lt - pagal 1997-04-04 kasos išlaidų orderį Nr. 047, 34570 Lt - pagal 1997-07-18 kasos išlaidų orderį Nr. 082, 68680 Lt - pagal 1997-08-25 kasos išlaidų orderį Nr. 090, 33730 Lt - pagal 1997-12-15 kasos išlaidų Nr. 121, ir 34735 Lt - pagal 1998-02-17 kasos išlaidų orderį Nr. 014.

Dėl visų pirmiau minėtų nusikalstamų veikų A. K. buvo išteisntas, nenustačius, kad jis dalyvavo jas padarant. Prokuroras savo apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, jog byloje surinkti duomenys įrodo A. K. gavo minimas pinigų sumas ir jų neperdavė įmonei (duomenys neskelbtini).

Tai, kad pinigus pagal minėtus kasos išlaidų orderius A. K. gavo, nustatyta byloje surinktais duomenimis. Šią aplinkybę patvirtina ir pats išteisintasis, jos neginčyja ir apeliantai, todėl Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta ją įrodyta ir plačiau nenagrinėja.

Kaip ir E. Š. atveju, kaltinimas A. K. buvo grindžiamas nukentėjusiojo J. L. parodymais, kad nurodytos pinigų sumos jam nebuvo perduotos, o pinigų įnešimą į RAB (duomenys neskelbtini) kasą patvirtinantys buhalterio ir kasininko parašai kasos pajamų orderių kvituose nepanašūs į tuo metu dirbusių šioje įmonėje darbuotojų parašus. Be to, rankraštiniai įrašai firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų kvituose Nr. 0197, 0310, 0273, 0536 ir 26 yra užpildyti paties A. K. ir UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų K. Š. , A. Š. . Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad kvituose nurodyta pinigų perdavimo į (duomenys neskelbtini) kasą data yra ankstesnė už pinigų išdavimą (duomenys neskelbtini) kasoje, dokumentai užpildyti pažeidžiant finansinių dokumentų užpildymo reikalavimus, o pinigai nebuvo deklaruoti, pervežant juos per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną.

A. K. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kaltu neprisipažino ir nurodė, kad visi pinigai, kurie jam buvo išduoti pagal UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderius, kaip paskolos gražinimas (duomenys neskelbtini), buvo perduoti J. L. , jam nuvykus į komandiruotę Čerepovece. Pinigus A. K. duodavo E. Š. , kuriuos jis valiutų keitykloje iškeisdavo į JAV dolerius. Prieš A. K. grįžtant į Panevėžį, J. L. jam perduodavo daugybę dokumentų, su kuriais būdavo ir dokumentai, patvirtinantys pinigų įnešimą į (duomenys neskelbtini) kasą. Kartais, J. L. paprašius, A. K. užpildydavo kasos pajamų orderių kvitus. Kada kasos pajamų orderių kvituose rankraštinius įrašus įrašė A. Š. ir D. Š. nežino ir paaiškinti negali. Kodėl firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderių kvituose būdavo nurodytos ankstesnės datos, negu jis gaudavo pinigus iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos, paaiškinti negali. A. K. nurodė, kad veždamas pinigus J. L. , muitinėje jų nedeklaruodavo, nes bijojo, kad šia informacija nepasinaudotų kiti asmenys ir neatimtų iš jo šių pinigų.

Kaip pagrįstai nurodoma prokuroro ir iš dalies nukentėjusiojo atstovo apeliaciniuose skunduose, A. K. nurodytos pinigų perdavimo J. L. bei kasos pajamų orderių kvitų gavimo bei surašymo aplinkybės nėra visiškai aiškios. Visas su šiomis aplinkybėmis susijusias abejones savo nuosprendyje aptarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiais paminėtų aplinkybių vertinimo argumentais sutinka ir iš naujo jų nekartoja. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dalies šių abejonių byloje surinktais duomenimis nėra galimybės pašalinti.

Visos A. K. pagal UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderius išduotų pinigų perdavimo RAB (duomenys neskelbtini) operacijos yra pagrįstos byloje esančiais šios Rusijos įmonės vardu išrašytais kasos pajamų orderių kvitais. Tiesa, kaip minėta, byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad rankraštinius įrašus (išskyrus parašus) šiuose kvituose padarė A. K. , K. Š. ir A. Š. . Minėti asmenys patvirtino užpildę šiuos kvitus. Be to, kvituose nurodyta pinigų perdavimo į (duomenys neskelbtini) kasą data yra ankstesnė už pinigų išdavimą (duomenys neskelbtini) kasoje. Visos šios aplinkybės iš tiesų leidžia daryti išvadą, kad kvitai užpildyti pažeidžiant finansinių dokumentų užpildymo reikalavimus. Tačiau, kaip pagrįstai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, tai savaime nepaneigia paties pinigų perdavimo firmai (duomenys neskelbtini) fakto ir neįrodo, kad kvitai buvo suklastoti.

Kaip ir E. Š. , taip ir A. K. atveju, faktinė aplinkybė, kelianti pagrįstų abejonių kaltinimo pagrįstumu, yra ta, kad ant visų kasos pajamų orderių kvitų yra uždėtas firmos (duomenys neskelbtini) atspaudas, kurio, kaip nustatyta bylos duomenimis, uždėti negalėjo niekas kitas, kaip tik pats J. L. arba kiti firmos (duomenys neskelbtini) darbuotojai.

Byloje atliktos ekspertizės tiriamojoje dalyje nurodyta, kad palyginus tiriamuosius atspaudus su firmos (duomenys neskelbtini) atspaudo eksperimentiniais atspaudų pavyzdžiais, nustatyta, jog visi tiriamieji atspaudai (tarp jų ir esantys ant kasos pajamų orderių kvitų) ir atspaudų pavyzdžiai sutampa bendrais požymiais: forma, dydžiu, teksto turiniu, jo išsidėstymu, raidžių forma bei dydžiu. Sutapatinus lyginamuosius atspaudus visos rėmelių ir teksto linijos pilnai sutampa. Be to, tiriamuosiuose atspauduose, esančiuose kasos pajamų orderių kvituose ir atspaudų pavyzdžiuose, nustatyti ir 4 specialieji sutampantys požymiai (t. 2, b. l. 70). Taigi, nors ekspertai nurodė, kad jų išvada dėl kvituose esančių atspaudų tikrumo (atitinkimo firmos (duomenys neskelbtini) antsaudui) nėra kategoriška, nes nepakanka sutampančių specialiųjų požymių, tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertina šią išvadą, kaip labiau patvirtinančią, nei kad paneigiančią atspaudo autentiškumą.

Teisėjų kolegija, pakartodamas pirmiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, jog nustačius, kad ant kasos pajamų orderių kvitų esantys atspaudai yra padaryti panaudojant firmos (duomenys neskelbtini) antspaudą, teigti, kad kvitai buvo suklastoti būtų galima tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad ant jų esantys parašai buvo suklastoti, o atspaudus ant jų uždėjo ne firmos (duomenys neskelbtini) direktorius J. L. ar kiti šios įmonės atsakingi darbuotojai, bet pats A. K. ar kiti su juo susiję asmenys. Tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Nukentėjusysis parodė, kad esant tarpusavio pasitikėjimui jis E. Š. buvo perdavęs antspauduotus blankus, įgaliojimus, paskyras ir apie tai surašęs aktą. Anot nukentėjusiojo, E. Š. ir galėjo pasinaudoti šiais dokumentais. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esanti minėto blankų perdavimo akto kopija (t. 2, b. l. 151-152) negali būti neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu jame nurodytas aplinkybes, nes šis dokumentas UAB (duomenys neskelbtini) nerastas, o byloje esančioje šio dokumento kopijoje nėra E. Š. parašo, todėl jis yra niekinis. Be to, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad akto kopijoje tarp nurodytų E. Š. perduodamų dokumentų nėra nurodyta kasos pajamų orderių kvitų, o būtent šios rūšies dokumentais ir grindžiamas pinigų perdavimas firmai (duomenys neskelbtini). Taigi, galimybė, kad E. Š. ar A. K. turėjo antspauduotų firmos (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderių kvitų ir jais pasinaudojo atmestina.

Byloje surinktais duomenimis nepavyko nustatyti ir to, kas pasirašė minimus kasos pajamų orderių kvitus. Rašysenos ekspertizės metu nustatyta tik tai, jog tai nėra J. L. parašai. Pats nukentėjusysis teigė, jog ant kvitų esantys parašai nepanašūs į (duomenys neskelbtini) darbuotojų parašus. Tačiau kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, J. L. išsakytos abejonės nėra pakankamas pagrindas teigti, kad šie parašai yra suklastoti.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo atstovas perdavė Valstybinei mokesčių inspekcijai iš Rusijos Čerepoveco miesto ribotos atsakomybės bendrovės „Čeudit“ atlikto audito išvadas, padarytas atliekant 1997-1988 m. RAB (duomenys neskelbtini) buhalterinių dokumentų, pinigų kasoje atsiskaitymo su atskaitingais asmenimis patikrinimą. Šio patikrinimo rezultatai buvo įforminti 2001 m. birželio 21 d. aktu ir prie jo pridėtais priedais (t. 1, b. l. 75-78, 82-93). Šiame akte nurodyta, kad kasos pajamų orderių dėl UAB (duomenys neskelbtini) skolos padengimo kasoje nėra, o visuose kasos pajamų orderių kvituose (paimtuose iš UAB (duomenys neskelbtini)), esantys firmos (duomenys neskelbtini) vyr. buhalterio ir kasininko parašai neatitinka šių darbuotojų parašų.

Tačiau, vykdant pavedimą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos pagrindu, iš Rusijos gautų dokumentų matyti, kad ribotos atsakomybės bendrovė „Čeudit“ tokio patikrinimo firmoje (duomenys neskelbtini) neatliko, aktas neatitinka šios įmonės naudojamos formos, o jame nurodyti (duomenys neskelbtini) darbuotojai nedirba (t. 4, b. l. 50-70, 87, 93-99). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ribotos atsakomybės bendrovės „Čeudit“ atlikto patikrinimo aktas ir prie jo esantys priedai iš užsienio valstybės gauti pažeidžiant tarptautinių sutarčių nustatytą tvarką, todėl nepripažintini įrodymais ir yra niekiniai (BPK 20 str.4 d.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šia apygardos teismo išvada.

Taigi, kaip minėta, byloje atlikus įstatyme numatytus procesinius veiksmus, nepavyko nustatyti, kokie konkretūs asmenys tuo metu, kai buvo surašyti kasos pajamų orderių kvitai, dirbo firmos (duomenys neskelbtini) buhalteriu ir kasininku, jie nebuvo apklausti, jų parašų lygynamieji pavyzdžiai nepaimti, todėl negalima daryti išvados, kad minėtuose kasos pajamų orderių kvituose esantys parašai buvo suklastoti, o ne pasirašyti kurių nors iš firmos (duomenys neskelbtini) darbuotojų.

Pašalinti kilusių abejonių teismas neturi galimybių nes firma (duomenys neskelbtini) yra likviduota, du kartu vykdant pavedimą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos pagrindu, Rusijos teisėsaugos institucijos, dokumentų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, nepaėmė, nes J. L. pareiškė, kad dalį finansinių dokumentų perdavė advokatams Lietuvoje (t. 2, b. l. 136-138). Be to, kai kurie pirmiau aptarti firmos (duomenys neskelbtini) pateikti dokumentai neatitika tikrovės. Apeliaciniam teismui atlikus įrodymų tyrimą taip pat pirmiau minėtų abejonių pašalinti nepavyko.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartus argumentus, konstatuoja, kad byloje esančiais duomenimis negalima paneigti galimybės, jog visas pagal UAB (duomenys neskelbtini) A. K. išduotas pinigų sumas pastarasis perdavė RAB (duomenys neskelbtini). Teismų praktikoje abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Tai šiuo atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas, pagrįstai išteisindamas A. K. dėl visų jam inkriminuotų pinigų pasisavinimo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo E. Š. ir nukentėjusiojo J. L. atstovo K. K. apeliacinius skundus atmesti.