Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto N. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios ir likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Litmaxas“ ieškinį atsakovui N. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankroto administratorius nustatė, kad vienas iš UAB „Litmaxas“ akcininkų atsakovas N. J. 2008–2010 metais išrašė ieškovui 17 fiktyvių sąskaitų faktūrų už tariamai suteiktas paslaugas. Pagal šias sąskaitas ieškovas sumokėjo atsakovui iš viso 246 150 Lt. Šios išlaidos nebuvo skirtos UAB „Litmaxas“ pajamoms uždirbti ar veiklai vykdyti. Ieškovui tai buvo per didelė našta ir įmonė bankrutavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Dėl teismingumo ir taikytinos teisės

Apelianto teigimu, byla yra teisminga Vokietijos teismams ir turi būti sprendžiama vadovaujantis Vokietijos teise. Ginčijamos Sutarties 6.1 punkte numatyta, kad kilę ginčai yra sprendžiami derybų būdu, o nepavykus šalims susitarti per 60 kalendorinių dienų, ginčai sprendžiami teisme Vokietijoje ir Vokietijos įstatymų nustatyta tvarka teisme, pagal vykdytojo buveinės registracijos vietą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 32 straipsnyje nustatyta galimybė šalims rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Tačiau ieškovui yra iškelta bankroto byla, todėl šiuo atveju turi būti vadovaujamasi ĮBĮ nuostatomis, inter alia reglamentuojančiomis bylos teismingumą, kurios yra specialiosios CPK nuostatų atžvilgiu. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, bankroto administratorius ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais pareiškia teisme pagal įmonės buveinės vietą. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Litmaxas“ registruota buveinė yra Panevėžyje ir ieškinio suma viršija 150 tūkst. litų, konstatuotina, kad byla yra teisminga Panevėžio apygardos teismui (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., CPK 27 str. 1 p.).

Apelianto argumentas, kad ginčas turi būti sprendžiamas taikant materialiąją Vokietijos teisę, atmestinas, kadangi pirma, lingvistiškai aiškinant Sutarties 6.1 punkto sąlygą, darytina išvada, kad šalys susitarė tik dėl teritorinio bylos teismingumo, t. y. susitarė, kad ginčas bus sprendžiamas Vokietijos teisme pagal tos šalies įstatymus, reglamentuojančius civilinį procesą. Antra, sutartinėms prievolėms taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė, kai toks susitarimas įtvirtintas sutarties sąlygose arba nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, o šalims nepasirinkus taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė (CK 1.37 str.). Nagrinėjamu atveju Sutarties sąlygose šalių valia dėl taikytinos teisės nėra aiškiai išreikšta. Sutartyje numatytas paslaugų teikimas tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje, todėl teigti, kad ginčas negali būti sprendžiamas pagal materialiąją Lietuvos teisę, nėra pagrindo. Trečia, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise (CK 1.12 str. d., CPK 808 str. 2 d.). Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų dėl taikytinos Vokietijos teisės nepateikė ir šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme apskritai nenurodė, todėl apeliacinio skundo ja grįsti negali (CPK 306 str. 2 d., 314 str.).

Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo

Ieškovo bankroto administratorius ieškinio reikalavimą grindė tuo pagrindu, kad atsakovas 2008–2010 metais išrašė ieškovui 17 fiktyvių sąskaitų faktūrų už tariamai suteiktas paslaugas. Ieškinyje konkreti teisės norma, numatanti sandorio negaliojimo pagrindą, nėra nurodyta, tačiau šalis savo reikalavimo teisinio pagrindo ir neprivalo nurodyti, nes ginčo teisinių santykių kvalifikavimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendime nenurodė, kokiu įstatyme numatytu pagrindu ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Apeliantas įrodinėjo, kad ieškinyje išvardintas sąskaitas faktūras ieškovui išrašė pagal 2008 m. vasario 1 d. sudarytą Sutartį. Ginčas vyko dėl minėtos Sutarties ir teismas, tenkindamas ieškinį, iš esmės pripažino negaliojančia būtent šią šalių sudarytą Sutartį, bet rezoliucinėje sprendimo dalyje neteisingai nurodė, kad pripažįstamos negaliojančiomis nuo sudarymo momento sąskaitos faktūros, kurios buvo išrašytos Sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad sąskaitos faktūros pačios savaime nėra sandoriai, todėl jos negali būti ginčijamos sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovas paslaugų pagal Sutartį ieškovui realiai nesuteikė ir kad minėtos sąskaitos faktūros buvo išrašytos bei apmokėtos nepagrįstai. Taigi ieškovo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas atitinka CK 1.86 straipsnyje numatytą sandorio negaliojimo pagrindą (tariamas sandoris).

CK 1.86 straipsnio 1 dalis numato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tariamas sandoris yra toks sandoris, kuriame nėra esminio sandorio elemento – suderintos sutarties šalių valios, siekiant tam tikrų teisinių pasekmių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008 ir kt.). Pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ginčijamo sandorio realų vykdymą – priešingai sandorio šaliai.

Nagrinėjamu atveju ginčijama Sutartimi apeliantas įsipareigojo: 1) atlikti naujų technologijų, įrengimų, statybinių medžiagų paiešką, pilnos, išsamios ir tikslingos informacijos surinkimą ir jos nuoseklų pateikimą užsakovui; 2) atstovauti užsakovui Vokietijoje, ieškant kvalifikuotų įvairaus profilio darbininkų, rangovinių organizacijų, medžiagų ir įrenginių tiekėjų; 3) atlikti naujų technologijų, įrengimų, statybinių medžiagų išsamų pristatymą Lietuvoje; 4) vykdyti darbininkų, darbų vykdytojų apmokymus bei priežiūrą, vykdant darbus objektuose, rengti seminarus; 5) sukurti įmonės internetinį portalą bei atlikti jo priežiūrą; 6) vertėjauti užsakovo atstovams, įmonės darbuotojams Lietuvoje (Sutarties 1.1, 1.2 p.). Taigi Sutartyje numatytos nematerialaus pobūdžio kompleksinės paslaugos, kurios nėra susijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. apeliantas iš esmės įsipareigojo atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą (CK 6.716 str. 1 d.). Sudarydamos Sutartį, šalys neaptarė konkretaus paslaugų kiekio, kokybės kriterijų, ataskaitų teikimo užsakovui tvarkos. Iš Sutarties sąlygų matyti, kad apeliantas įsipareigojo nuolat teikti visą informaciją apie įrangą ir jos panaudojimą užsakovui (Sutarties 2.1 p.), užtikrinti nuolatinį ir nepertraukiamą paslaugų teikimą ir konsultavimą (Sutarties 2.2 p.). Ieškovas įsipareigojo už Lietuvoje suteiktas konsultavimo paslaugas mokėti 3 188 EUR arba 11 000 Lt per mėnesį, už Vokietijoje suteiktas konsultavimo paslaugas mokėti 1 305 EUR arba 4 500 Lt per mėnesį (Sutarties 3.1, 3.2 p.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad apeliantas neįrodė, jog realiai suteikė paslaugas ieškovui pagal ginčijamą Sutartį. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada nesutinka.

Visų pirma, byloje nustatyta, kad sąskaitos faktūros už apelianto suteiktas paslaugas pagal Sutartį ieškovui buvo išrašomos 2008–2010 m. laikotarpiu. Apeliantas byloje pateikė Vokietijos įmonių „IWO e. V.“, „Catnic GmbH“, „LUNOS Lüftungstechnik GmbH“ ir „SPM Maitech GmbH“ rašytinius patvirtinimus (t. 1, b.l. 63-71, 170-171), kad jis, veikdamas kaip UAB „Litmaxas“ atstovas, minėtu laikotarpiu iniciavo bendradarbiavimą su šiomis įmonėmis dėl jų produkcijos ir technologijų platinimo Lietuvoje, organizuodavo mokymus ir pristatymus Lietuvoje.

Antra, apeliantas pateikė šešių Lietuvos įmonių (UAB „AD LIMINA“, UAB „Vejuva“, UAB „A Kvadratas“, UAB „A-Z projektai“, UAB „Kauno šilas“, UAB „Mastermann“) rašytinius patvirtinimus (t. 1, b.l. 53, 72-74, 172-173), kad jų darbuotojai dalyvavo UAB „Litmaxas“ organizuotuose seminaruose, kuriuose buvo pristatoma minėtų Vokietijos įmonių produkcija ir kuriuos vedė (ar vertėjavo) N. J., t. y. apeliantas. Šias aplinkybes taip pat patvirtino liudytojas A. K., UAB „Geri langai“ akcininkas (t. 2, b.l. 16). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad seminarus iš esmės organizuodavo UAB „Litmaxas“ darbuotojai. Teismas vadovavosi liudytojo K. B., buvusio UAB „Litmaxas“ vadovo, parodymais, kad jis apelianto pavedimu ruošdamasis pristatymams, surasdavo patalpas, pakviesdavo galimus pirkėjus, pasamdydavo vertėjus. Šie parodymai tik patvirtina, kad ieškovo darbuotojai spręsdavo tam tikrus techninio pobūdžio klausimus, susijusius su seminarų organizavimu, tačiau nepaneigia tos aplinkybės, kad galimybė ieškovui bendradarbiauti, pristatyti ir platinti minėtų Vokietijos įmonių produkciją bei technologijas Lietuvoje yra būtent apelianto suteiktų paslaugų rezultatas.

Trečia, liudytojas U. K. B., dirbantis Vokietijos įmonėje „Catnic GmbH“, patvirtino, kad apelianto pastangomis nuo 2008–2009 m. buvo pradėtas bendradarbiavimas su UAB „Litmaxas“ dėl „Catnic GmbH“ produkcijos platinimo Baltijos šalyse (t. 2, b.l. 77-78). Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad „Catnic GmbH“ už jos produkcijos reklamą asmeniškai apeliantui pinigų nemokėjo, buvo mokama ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas kaip įmonės „Catnic GmbH“ atstovas Baltijos šalyse turėjo galimybę gauti tam tikrą atlygį iš šios įmonės, o atstovaudamas Vokietijos įmonę Lietuvoje, tai pateikti kaip atstovavimą ieškovo interesais. Tiek minėto liudytojo parodymai, tiek ir byloje esantis „Catnic GmbH“ raštas (t. 1, b.l. 66-68) patvirtina, kad apeliantas su šia Vokietijos įmone bendradarbiavo UAB „Litmaxas“ vardu. Ta aplinkybė, kad apeliantas 2010 m. liepos 12 d. įsteigė naują įmonę UAB „Litmax Trading“, kuri perėmė iš ieškovo bendradarbiavimą su „Catnic GmbH“ ir kitomis Vokietijos įmonėmis dėl jų produkcijos platinimo, nereiškia, kad apeliantas 2008–2010 m. nesuteikė ieškovui Sutartyje numatytų paslaugų.

Ketvirta, iš ieškovo pateiktų duomenų mokesčių administratoriui byloje nustatyta, kad 2008–2010 m. UAB „Litmaxas“ deklaruota bendra iš ES ir kitų užsienio šalių įsigytų prekių ir paslaugų suma sudaro 156 802 Lt (t. 2, b.l. 43). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai netiesiogiai įrodo apelianto paslaugų teikimą ieškovui, atsižvelgiant į tai, kad Sutartimi apeliantas įsipareigojo atlikti tiekėjų paiešką Vokietijoje (CPK 185 str.). Jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ieškovo iš užsienio įsigytos prekės ir paslaugos minėtu laikotarpiu niekaip nesusijusios su apelianto įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymu, byloje nėra.

Penkta, aplinkybę, kad apeliantas ginčo laikotarpiu faktiškai teikė ieškovui paslaugas pagal Sutartį, patvirtino buvę UAB „Litmax Trading“ vadovai ir darbuotojai – T. J., I. K., E. T. ir V. Ž. (t. 2, b.l. 10-17). Pirmosios instancijos teismas liudytojų T. J. ir I. K. parodymus vertino kaip deklaratyvius, hiperbolizuotus, neparemtus jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, todėl jais nesivadovavo kaip patikimais ir objektyviais. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada iš dalies nesutinka, kadangi tam tikrų Sutartyje numatytų paslaugų teikimą ieškovui patvirtina jau minėti rašytiniai įrodymai. Be to, byloje yra pateiktos dvi rangos sutartys, kurias ieškovas 2008 m. vasario 8 d. sudarė su Vokietijos firmomis (t. 1, b.l. 143-168). Šių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad apeliantas įrodė, jog vykdydamas Sutartį ieškovui Vokietijoje ieškojo kvalifikuotų darbininkų ir rangovų (CPK 185 str.).

Šešta, teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas neteikė paslaugų, susijusių su darbininkų apmokymu ir priežiūra vykdant darbus objektuose. Ta aplinkybė, kad apeliantas pripažino nesąs atestuotas statybos darbų techninis prižiūrėtojas, nereiškia, jog apeliantas negalėjo teikti Sutartyje numatytų paslaugų. Apeliantas teismo posėdžio metu paaiškino, kad statybos objektuose kartu dirbant vokiečių ir UAB „Litmaxas“ darbininkams, jis derindavo, spręsdavo iškilusias problemas, vertėjaudavo, aiškindavo tam tikras darbo subtilybes (t. 2, b.l. 83-84). Tokio pobūdžio paslaugų teikimą ieškovui patvirtino ir jau minėti liudytojai T. J. bei I. K..

Septinta, ieškovas neneigė, kad apeliantas sukūrė UAB „Litmaxas“ internetinį puslapį. Apeliantas byloje pateikė jo turėtas išlaidas, susijusias su šio internetinio puslapio patalpinimu Vokietijos serveryje paslaugų teikimo laikotarpiu, patvirtinančias sąskaitas (t. 1, b.l. 98, 101, 104, 106). Remiantis liudytojų T. J., K. B. parodymais, nustatyta, kad internetinis puslapis buvo veikiantis ir prižiūrimas visą paslaugų teikimo laikotarpį. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui internetinis puslapis Vokietijoje buvo visiškai nereikalingas, nepagrįsta jokiais įrodymais. Serverio buvimo vieta neturi reikšmės jame patalpinto internetinio puslapio prieinamumui. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Litmaxas“ internetinis puslapis buvo skirtas įmonės patekimui į Vokietijos rinką, kaip kad sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas.

Apibendrindama aptartus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas įrodė, jog faktiškai vykdė Sutartį, t. y. teikė ieškovui tam tikrą kiekį paslaugų, už kurias išrašė sąskaitas faktūras. Apeliantas neneigė to fakto, kad būtent jis gavo ieškovo mokėjimus pagal minėtas sąskaitas faktūras. Iš nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad Sutarties šalys įgijo tarpusavio civilines teises ir pareigas. Kadangi byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ginčijama Sutartis realiai buvo vykdoma, nėra pagrindo pripažinti šią Sutartį negaliojančia kaip tariamą sandorį pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamo sprendimo motyvai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas paslaugų ieškovui nesuteikė, neatitinka kitos teismo išvados, kad apelianto teikiamų paslaugų rezultatai buvo akivaizdžiai nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi ieškovui. Pažymėtina, kad ieškinys buvo pareikštas dėl tariamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl šio ginčo išsprendimui neturi reikšmės teismo nustatytos aplinkybės, jog apeliantas kaip vienas iš UAB „Litmaxas“ akcininkų ir valdybos narių, nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme ir bendrovės įstatuose nustatytų pareigų veikti išimtinai ieškovo bei jo kreditorių interesais. Dėl šios priežasties atmestinas kaip nesusijęs su ginčo dalyku ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nenustatė aplinkybių, būtinų juridinio asmens dalyvio subsidiariai atsakomybei konstatuoti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų, kurie patvirtina ginčo teisingam išsprendimui turinčias reikšmės aplinkybes (CPK 177 str. 1 d., 185 str.). Ieškinys jame nurodytu pagrindu negali būti tenkinamas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 329 str. 1 d.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio ieškovo bankroto administratoriui kreiptis į teismą su ieškiniu dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia kitais įstatyme numatytais pagrindais ar ginti pažeistus kreditorių interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., pareiškiant ieškinį juridinio asmens valdymo organams dėl žalos atlyginimo (CK 2.87 str. 7 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškinį, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme dalyvaujančių byloje asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, todėl šios išlaidos iš ieškovo nepriteistinos.

Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Iš bylos medžiagos matyti, kad vienintelės apeliacinės instancijos teisme atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra 500 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 123). Likusios 7 423 Lt žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas atsakovui jo prašymu buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismas išnagrinės apeliacinį skundą. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 8 dalimi, bylose pagal bankrutuojančios įmonės ieškinį kiti dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Dėl to atsakovui grąžintina 500 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui N. J. nuosavybės teise priklausančio 246 150 Lt vertės turto areštas (1 t., b.l. 37). Apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą ieškinį atmesti, laikinosios apsaugos priemonės, kurios skundžiamu sprendimu buvo paliktos galioti iki sprendimo įvykdymo, panaikintinos (CPK 150 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Grąžinti atsakovui N. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Lt (penkis šimtus litų) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui N. J. nuosavybės teise priklausančio 246 150 Lt vertės turto areštą.