Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V, K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. K. prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 760218708, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad Migracijos departamentas sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. sausio 18 d., nes asmuo neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių užtektų pragyventi Lietuvos Respublikoje, konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Teigia, kad atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė neatsižvelgdamas į šeimynines aplinkybes, nes pareiškėjo vaikai pradėjo sirgti, todėl jo sutuoktinei buvo reikalinga pagalba juos slaugyti, todėl pareiškėjas pasiėmė atostogas, kad galėtų ilgiau praleisti laiko Baltarusijos Respublikoje, dėl šių priežasčių nepagrįstai panaikintas išduotas jam leidimas.

Paaiškina, kad darbdavys tarpininkavimo rašte nurodė, jog kas mėnesį jam bus mokamas 40 darbo valandų savaitę 730 Eur darbo užmokestis. Toks darbo užmokestis privalėjo būti mokamas, tačiau kurį laiką pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga. Laiko, jog atsakovas nevertino darbdavio elgesio pažeidimo metu.

Akcentuoja, kad Departamentas nevertino duomenų apie tai, kad jam buvo suteiktos nemokamos atostogas dėl šeimos ir sveikatos problemų.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022-09-21 ir nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur, užsienietis nuo 2023 m. spalio mėn. bendrovėje faktiškai nedirba, jam darbo užmokestis nebuvo mokamas. Šios aplinkybės nustatytos remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis. Prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, 750 Eur per mėnesį.

Teigia, kad bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi ir (ar) negauna reguliarių pragyvenimo lėšų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Akcentuoja, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio).

Nurodo, kad priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 24S37743, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760218708, galiojusį iki 2025-01-18 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiagos duomenimis nustatyta, kad V. K. pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini).

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad darbdavys pateikė tarpininkavimo raštą Nr. 20221031-163654 dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi. Nurodyta, kad pareiškėjo profesija yra stalius montuotojas. Darbdavys vykdo statybos veiklą. Darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojo mokėti 750 Eur mėnesinio darbo užmokesčio dydžio eurais.

2022 m. rugsėjo 23 d. darbdavys pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2211-LLG-1188.

2023 m. sausio 11 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą, išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2025 m. sausio 18 d.

Teismui pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024-02-01 duomenimis, pareiškėjas laikotarpyje nuo 2022-09-21 iki 2023-11-03 negavo su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančių išmokų.

Migracijos departamentas 2024 m. vasario 1 d. priėmė Sprendimą Nr. 24S37743, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760218708, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Užsieniečių teisinės padėties įstatymas (toliau-UTPĮ) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (1 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 44 straipsnyje (3-5 dalyse) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; o kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Remiantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, jog yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra UTPĮ suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

Patikrinus duomenys apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (SODRA) informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022-09-21, 2023 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais darbo užmokestis jam nebuvo mokėtas.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui sumokėta už 2022 m. gruodžio mėn. užmokestis 493,33 Eur, už 2023 m. sausio mėn. 425 Eur, vasario mėn. 268,42 Eur, gegužės mėn. 734,09 Eur., liepos mėn. 712,85, t. y. per visą darbo Bendrovėje laikotarpį pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei sulygtas darbo užmokestis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) (išskyrus 2023 m. gegužės mėn.), kitu laiku jam buvo mokama 750 Eur arba darbo užmokestis sieke 850 Eur.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis, 2024-02-01 priėmė sprendimą Nr. 24S37743 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalį, leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei 5 punkte, pagal kurį atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui įsidarbinus Bendrovėje nuo 2022-09-21, jam kurį laiką Bendrovėje nebuvo mokamas darbo užmokestis, taip pat, prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur. Pagal pateiktus SODROS duomenis pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (Lietuvos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta 2022 m. MMA – 730 Eur).

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-01-29 įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas tiek 2022, tiek 2023 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei įsipareigojo mokėti Bendrovė bei numatyta teisės aktais, dėl ko buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pareiškėjas sprendimo neteisėtumą ginčija nes visus duomenis tvarkė darbdavys, jis nežinojo, kad pajamos turi būti gaunamos reguliariai, jeigu būtų žinojęs, tikrai nebūtų prašęs neapmokamų atostogų, savo sveikatos ir šeimos problemas būtų sprendęs kitaip. Nurodo, kad turi tris vaikus, yra susituokęs.

Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dirbdamas numatytoje Bendrovėje. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuojama, kad pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį. Departamentas apie tai nebuvo informuotas. Leidime išduotam pareiškėjui nebuvo nurodytą, kad jis dirbs ne visą darbo dieną, nebuvo nustatyta, kad jis gaus mažesnį darbo užmokestį. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė prašymo pakeisti darbdavį. Be to, nėra pridėta įrodymų apie vaikų sveikatos būklę ginčijamu laikotarpių, sveikatos kortelės išrašų, medicininių pažymų ar kitų dokumentų.

Iš pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas anksčiau leidimo gyventi Lietuvoje neprašė, neturi kitų šeimos narių Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi sukūręs socialinių, ekonominių ryšių, kurie jį sietų ilgalaikėje perspektyvoje su valstybe. Nuomojamas būstas, surasti pažįstami bei kitos aplinkybės negali būti vertinamos ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Tai patvirtina, kad pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai.

Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Sprendime aiškiai nurodytos leidimo panaikinimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas VAĮ nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai laikytini nepagrįstais.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas Bendrovės darbuotoju. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuojama, kad pareiškėjui yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą informuojant apie pasikeitusią jo teisinę padėtį. Departamentas apie tai nebuvo informuotas.

Pagal Viešojo administravimo įstatymą individualus administracinis aktas pirmiausia turi atitikti tokiam aktui keliamus reikalavimus. Toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turėtų būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, aktas turėtų būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens (VAĮ 10 straipsnis). Šių aktui keliamų reikalavimų kontekste pažymėtina, kad Sprendime aiškiai nurodyta, kokiais faktiniais ir teisiniais pagrindais Departamentas priėmė išvadas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Iš Sprendimo motyvų suprastinos leidimo laikinai gyventi panaikinimo priežastys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Departamentas VAĮ nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai taip pat vertintini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija laiko, kad Departamentas turi teisę panaikinti jau išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, jog užsienietis neatitinka bent vienam UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindai, kurių pareiškėjas priešingai neįrodė. Taigi, darytina išvada, kad Departamentas tinkamai įvertino surinktą informaciją, taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90, 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo jo naudai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį 30 Eur, nepateikė duomenų apie kitas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra nepagrįstas, jo skundas atmetamas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.